Amatas - tai tradicinė profesija, kurios atstovai vadinami amatininkais, o dirbiniai paprastai gaminami rankiniais įrankiais arba neautomatinėmis mašinomis.
Šiame straipsnyje aptarsime amato apibrėžimą, jo raidą Lietuvoje ir svarbą tautinio paveldo išsaugojimo kontekste. Taip pat panagrinėsime, kaip tradiciniai amatai prisideda prie kaimo vietovių gyvybingumo didinimo ir kokios priemonės taikomos tautinio paveldo produktų apsaugai bei amato plėtrai.
Amatininkas dirba su medžiu. Šaltinis: Wikipedia
Amatai Lietuvoje: Istorija ir raida
Lietuvoje amatai turi gilias tradicijas. Jau 1 a. pradėta lydyti geležį, gaminti iš jos darbo įrankius ir ginklus, sidabruoti metalinius dirbinius. Amatininkų sodybos telkėsi aplink pilis.
- Feodalizmo laikotarpiu vieni amatininkai buvo baudžiauninkai, kiti - laisvieji žmonės.
- Jų specialybės buvo nesudėtingos - kalviai, račiai, lentų pjovėjai, dailidės, mūrininkai, siuvėjai.
- Laisvieji amatininkai sudarė pagrindinę dalį miestiečių, turėjo geresnes sąlygas meistriškumui tobulinti, specializuotis, ypač po to, kai 14 a. Pirmieji į cechą susitelkė auksakaliai - 1495 susikūrė Vilniaus auksakalių cechas (pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje).
16 a. susijungę į cechus miestų amatininkai jau buvo svarbiausi prekių gamintojai. Istoriniuose šaltiniuose minimi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, anglininkai, rūdininkai, ginklininkai, dailidės.
17 a. Lietuvos kaimuose daugiausia buvo siuvėjų, dailidžių, stalių, kubilių, račių, skiečių, dievdirbių, mažiau - kailiadirbių, batsiuvių, pakinktininkų, kalvių, puodžių, krosnininkų, akmenkalių, skardininkų, stiklių. Miesteliuose buvo pagal užsakymą verpiančių ir audžiančių moterų. Dauguma amatininkų dirbdavo savo namuose, staliai, stogdengiai, krosnininkai - užsakovo sodyboje.
Cechai išsilaikė iki 19 a. pabaigos (Kauno gubernijos miestuose jie panaikinti 1888, kitose gubernijose - 1893). Keliaujančių amatininkų išliko iki 20 a. vidurio.
Tradiciniai amatai šiandien
Šiandien Lietuvoje tradiciniai amatai išgyvena renesansą. Vis daugiau žmonių domisi senosiomis technologijomis, rankų darbo gaminiais, nori išmokti tradicinių amatų. Tai skatina tautinio paveldo išsaugojimą ir kaimo vietovių gyvybingumą.
LR Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė Tautinio paveldo produktų įstatymo projekto parengimui. 2007 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų įstatymas.
Tautinio paveldo produktai. Šaltinis: Etno.lt
Šis įstatymas:
- Užtikrina Tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą.
- Įgalina išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinę amato patirtį, suteikus jai šiuolaikinį reikšmingumą.
- Apibrėžia Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų sąvokas, jų klasifikavimo principus, sertifikavimo procedūras.
- Sudaro tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti.
Sukurti informacinę sistemą duomenims, reikalingiems tradicinių amatų plėtrai ir TPP sklaidai, kaupti.
Tradicinis amatas - individuali ar kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais, skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui.
Tradicinis amatininkas - fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu amatu.
Tradicinis amatų centras - įstatymais nustatyta tvarka įsteigtas viešasis arba privatus juridinis asmuo, tenkinantis tradicinių amatų amatininkų interesus, besirūpinantis tradicinių produktų gamyba ir plėtra, teikiantis tradicinių amatų mokymo, konsultavimo, eksperto ir kitas paslaugas.
Tautinio paveldo produkto ženklas - vaizdinis žymuo, rodantis, kad gaminys, paslauga, tam tikros veislės augalas, gyvūnas, jų produktai yra sertifikuotas tautinio paveldo produktas.
Tautinio paveldo produktų išsaugojimas ir plėtra
Tautinio paveldo produktų išsaugojimas ir plėtra Lietuvoje 2000-2006 m. yra svarbi kaimo vietovės ekonominio ir socialinio gyvybingumo bei jos patrauklumo didinimo priemonė. Plėtojant turizmą - auga TPP produktų paklausa.
TPP vertė sukuriama geografinėje kaimo vietovėje, etnografiniame regione, parkuose.
ES skiria didelį dėmesį kaimo vietovių konkurencingumui didinti panaudojant vietos išteklius. Viena iš tokių galimybių kaimo vietovėms yra tradiciniai amatai, kulinarinio paveldo produktai kaip verslo atgaivinimas ir plėtra. Šis kaimo vietovei ar etnografiniam regionui atgaivinimas yra svarbi kaimo vietovės gyvybingumo ir patrauklumo didinimo priemonė.
Lietuvos Kaimo plėtros 2007-2013 m. Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) parama 2007-2013 m. numatyta Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. Projekto įgyvendinimo vieta turi būti kaimo vietovėje.
Parama ne žemės ūkio veiklai, amatams, įskaitant amatų centrų kūrimą. Tarptautiniai bendradarbiavimo projektai (tarp Lietuvos ir kt. Parama VVG veiklai (iki 20 proc. Šis asmens mokymui, konsultavimui.
Svarbu paminėti šiuos amatus:
- Stogdengio amatas (stogų dengimas naudojant vietines medžiagas - skiedras, gontus, šiaudus, nendres ir pan.).
- Krosnininko amatas (tradicinės krosnys, kaminai ir pan.).
- Kubiliaus amatas (tradiciniai kubilai, statinės, puskubiliai ir pan.).
- Ričiaus amatas (tradiciniai vežimai, karietos, rogės ir pan.).
- Kalvystė (tradiciniai įrankiai ir padargai, paminkliniai dirbiniai, architektūriniai puošybos elementai ir t.t.).
- Juvelyrika (etnine tradicija pagrįstas papuošalų gaminimas iš aukso, sidabro, gintaro, medžio ir kt.).
- Muzikos instrumentų gamyba (kanklės, birbynės, švilpynės, būgnai ir kt.).
Apsaugoti TPP nuo kopijavimo, plagijavimo, nesąžiningos konkurencijos šalyje ir užsienyje.
Sertifikuoti objektai ženklinami TPP sertifikavimo ženklu. I ir II grupės produktai, atitinkantys autentiškus TPP pavyzdžius, kurių sukūrimo procese naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo. I ir II grupės produktai, artimi autentiškiems pavyzdžiams ir sukurti naudojantis naujomis technologijomis.
Taigi, tradiciniai amatai yra svarbi Lietuvos kultūros dalis, kurią būtina saugoti ir puoselėti. Tai ne tik istorinis paveldas, bet ir galimybė kaimo vietovėms atgaivinti ekonomiką, pritraukti turistus ir didinti gyventojų užimtumą.
2011 m. tradicinės augalų ir gyvūnų veislės - nacionalinės senosios augalų ir gyvūnų veislės. Tradicinės mugės - sertifikuoti Lietuvos regionuose organizuojami renginiai, turintys istoriškai susiformavusias kultūros tradicijas ir kuriuose daugiau kaip pusė parduodamų gaminių, teikiamų paslaugų yra tautinio paveldo produktai, o šių realizavimas ar demonstravimas yra pagrindinis renginio tikslas.
Norint gauti investicinę paramą amatų plėtrai, pareiškėjui būtina parengti verslo planą, tvarkyti buhalterinę apskaitą, atitikti ekonominio gyvybingumo rodiklius ir t.t.
Deja, regionuose nepakankamai plėtojamas ir tradicinių amatininkų bei tradicinių paslaugų teikėjų mokymas, profesinis tobulinimas.
LR Vyriausybė (2007 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 1039) įgaliojo Žemės ūkio ministeriją nuo 2008 m. sausio 1 d. atlikti Tautinio paveldo produktų institucijos funkcijas ir parengti ir pateikti LR Vyriausybei teisės aktų, kurių reikia įstatymui įgyvendinti, projektus. 2008 m. sausio 2 d. LR Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. ŽŪM ministrės 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 2D-1263 patvirtinta personalinė Tautinio paveldo produktų tarybos sudėtis.
Svarbūs teisės aktai:
- Dėl Tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų, tradicinių mugių sertifikavimo, tradicinių amatų meistrų sertifikavimo ir atestavimo taisyklių patvirtinimo (patvirtintos TPP taryboje 2008 05 21).
- Tautinio paveldo produktų sertifikavimo ekspertų komisijos sudėtis ir jos darbo reglamentas.
- Tautinio paveldo produktų ir tradicinių amatininkų informacinės sistemos nuostatai.
Produkto sertifikavimas paliudijamas suteikiamu dokumentu - sertifikatu.
II grupė - tradicinės veislės augalai, gyvūnų veisimas ir auginimas, augalų ir gyvūnų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas.
Pagal šią priemonę išlaidos, skirtos projekto įgyvendinimui, negali būti bendrai finansuojamos finansinės inžinerijos priemonėmis (labai mažomis paskolomis (mikrokreditais), remiamomis iš struktūrinių fondų, Socialinio fondo ar bet kuriuo kito Bendrijos finansinio instrumento lėšomis.
Pareiškėjas vykdo ekonominę ir/ar profesinę veiklą kaime ne mažiau kaip 2 m.
Paramos suma svyruoja nuo 4,5 iki 16 mln. litų, procentais.
Prioritetiniai kriterijai: tradicinis amatų centro kūrimas.
ES skiria didelį dėmesį kaimo vietovių konkurencingumui didinti panaudojant vietos išteklius. Viena iš tokių galimybių kaimo vietovėms yra tradiciniai amatai, kulinarinio paveldo produktai kaip verslo atgaivinimas ir plėtra. Šis kaimo vietovei ar etnografiniam regionui atgaivinimas yra svarbi kaimo vietovės gyvybingumo ir patrauklumo didinimo priemonė.
Medžio, kaip pagrindinės tradicinės statybinės medžiagos, pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, nulemta palankaus miškams klimato, ir akmenų ar kitų statyboms tinkamų medžiagų trūkumas. Skirtingai nuo tendencijų kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinei, ir gyvenamajai, ir sakralinei funkcijai skirtų objektų statybai. Didžioji dalis medinės architektūros iki XX a. Laikas ir nepalankios istorinės permainos (karai, gaisrai, industrializacija) sunaikino didžiąją dalį Lietuvos medinio paveldo. XX a.
„Šiandien Lietuvoje medinės architektūros paveldas, kaip reikšminga Lietuvos kultūros, savasties dalis, atgaivinamas vykdant įvairias valstybines, savivaldos programas bei pasitelkiant ES fondų paramą. Vis dėlto medinį paveldą atkurti ir saugoti yra brangu, be to, trūksta amato žinovų, mokančių kokybiškai atkurti istorinės medinės architektūros pastatus.“ - sako I.
Lietuvos architektai buvo kviečiami pristatyti parodoje savo kūrinius. Parodoje eksponuojamus objektus atrinko LAS Taryba.
Parodoje pristatomi šie šiuolaikinės architektūros objektai:
- Kluonas (arch. Giedrė Nainytė).
- „Brolis Timber“ paviljonas („Aketuri architektai“, arch. Karolina Štreimikytė, Milda Rekevičienė, Guoda Bardauskaitė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius).
- Svečių namai „Nakcižibis“ („Arches“, arch. Arūnas Liola, Rolandas Liola, Edgaras Neniškis, Liutauras Nekrošius, Lukas Lažinskas).
- „Rupert“ meno ir edukacijos centras Vilniuje („Ambraso architektūros biuras“, arch. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis).
- Namas Utriuose („G. Natkevičius ir partneriai“, arch. G.Natkevičius, R.Adomaitis, R.Babrauskas).
- Vila G („Ambraso architektūros biuras“, arch. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė).
- Terasos Neries pakrantėje Vilniuje („a2sm“, arch. Viačeslavas Malenko, Aurimas Sasnauskas, Giedrius Mamavičius, Gabrielius Šegždavičius, Joris Šykovas, Paulius Venckūnas).
- Advokatų kontoros interjeras („Plazma“. Arch. Rytis Mikulionis, Toma Bačiulytė).
- Vila Juodkrantėje („Erdvės norma“, arch. Asta Prikockienė, Inga Tikuišytė, Andrius Velutis, Gintaras Prikockis).
- Vila prie Kalvių ežero („ABVP“, arch. Vilius Adomavičius, Vida Vyšniauskienė).
- „Swedbank“ terasa Vilniuje („Ambraso architektūros biuras“, arch. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Tomas Eidukevičius, Donatas Malinauskas).