Didysis žaidimas sodininkystėje: Broniaus Paketūro prisiminimai apie vaikystę ir gyvenimą Joniškio krašte

Bronius Paketūras gimė 1928 m. sausio 27 d. Gruodiškių kaime, kuris yra netoli Joniškio miestelio. Šis bažnytkaimis minimas istoriniuose šaltiniuose jau 1554 m. Jis augo valstiečio Broniaus Paketūro šeimoje. Apie savo kraštą ir šeimą jis pasakoja su meile ir nostalgija, prisimindamas vaikystės dienas, praleistas gamtoje ir dirbant žemę.

Apie savo kraštą ir šeimą beveik neturiu ko pasakyti. Apgaulė išginė mane į svetimą šalį, o metų virtinė atitolino nuo artimųjų.

Vaikystės prisiminimai

Iš vaikystės laikų B. Paketūras prisimena prie namo kieme augusią didžiulę Berės veislės kriaušę, kuri kiekvienais metais užaugindavo gausų nuostabaus skonio kriaušių derlių. Šalia augo geltonų slyvų giraitė, kuri mažam vaikui atrodė didelė ir paslaptinga, o užvertęs aukštyn galvą matydavau kabančius pilnus paslapčių slyvų kamuoliukus, kurių skonis buvo ypatingas. Kieme augo didelis mums priklausantis sodas, pilnas obelų ir kriaušių.

Pavasarį dalį žydinčio sodo Joniškio miestelio žydai išnuomodavo „pagal žydėjimą“. Vasarą jie pastatydavo palapinę, saugodavo išnuomotas obelis ir kriaušes bei rinkdavo krituolius. Mums, vaikams, buvo didelė pramoga pasėdėti palapinėje, padėti surinkti nuo žemės vaisius.

Žemė jos savininkams buvo išdalinta rėžiais, kurie tarp raistelių sudarė nedidelius tinkamus žemdirbystei plotelius. Mano tėveliai su K.Rutkausku sutarė keltis į vienkiemius, kad būtų patogiau dirbti žemę ir, reikalui esant, sausinti pelkes ir raistelius bei plėsti dirbamos žemės plotus.

Persikėlimas į vienkiemį

Pirmiausia ankstyvą pavasarį iš kaimo į vienkiemį buvo perkeltas kluonas, kad būtų kur sudėti pašarą gyvuliams šerti žiemą. Po to perkeltas tvartas, o rudeniop ir troba. Prieš žiemą suspėta virtuvėje pastatyti duonkepį pečių ir aptvarkyti vieną kambarį. Bet nesuspėta iškasti šulinio, - geriamą vandenį naudojome iš netoliese trykštančio tyro vandens šaltinio. Tik kitais metais netoli šaltinio iškastas šulinys aprūpindavo mūsų šeimą kokybišku geriamuoju vandeniu.

Štai tokiomis sunkiomis sveikatos sąlygomis mes kėlėmės į vienkiemį. Tėvelis buvo labai nagingas žmogus, mokėjo dirbti visus ūkyje reikalingus darbus.

Žiemojant pirmąją žiemą vienkiemyje pas mus apsilankė tolima giminaitė, kuri pamačiusi nuvargusį, su skaudama koją gulintį tėvelį išklausinėjo apie ligos simptomus ir patarė padaryti didžiųjų miško skruzdžių vonias.

Sulaukus pavasario, mama iš miško atnešė maišą skruzdėlyno, išvirė ir tėvelį pasodino į šį viralą. Skruzdžių vonia tėvelį paveikė taip, kad po 10 min. pats iš vonelės išlipti nepajėgė, reikėjo iškelti. Bet žaizdos ryškiai pradėjo gyti.

Nuo to laiko visi mūsų šeimos nariai iki dabar jaučiame didelį dėkingumą miško skruzdėlėms, jas labai globojame ir saugome.

Darbas ūkyje

Mes šeimoje augome keturi vaikai: aš, brolis Jonas, seserys Enrika ir Irena, kuri, baigiantis karui, susirgo poliomielitu ir mirė. Likome trys vaikai. Nuo pat vaikystės dirbome kartu su tėvais. Su broliu turėjome po nedidelį dalgį ir kartu su tėvu šienaudavome pievas, padėdavome pjauti žiemkenčius ir vasarojų, o paaugę ardavom ir akėdavom laukus. Prie darbo buvome pratinami nuo pat mažens.

Jei pramagoms reikėdavo kokio prietaiso ar įnagio, buvome raginami pasidaryti patys. Turėjome pasidirbę rogutes, net po kelias poras slidžių, o iš senų, jau sudilusių dalgių pasidarėme ir pačiūžas.

Persikėlus į vienkiemį, tėvas pradėjo veisti sodą. Sodinukus augino ir skiepijo pats, kartu šio darbo mokė ir mane su broliu. Turėjome po lysvelę žemės, kur auginome sodinukus, mokėmės juos skiepyti ir formuoti. Tėvas užveisė 7 eilių po 7 vaismedžius eilėje sodą, surinkęs iš visos apylinkės pačias geriausias obelų ir kriaušių veisles. Jis konsultavosi pas žinomą sodininką A.Hrebnickį ir iš jo gavo namažai vertingų veislių skiepūglių.

Mokykla Joniškyje

Joniškio pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1935 rudenį. Tarpukario Lietuvoje Joniškio mokyklos mokytojams dirbti pedagoginį darbą buvo labai sudėtinga. Šio krašto žmonės labai sulenkėję. Valstiečiai kalbėjo “tuteišių” kalba, dauguma buvo beraščiai arba mažaraščiai, “prie caro” baigę vieną kitą parapijinės mokyklos klasę.

Pirmieji mokslo metai buvo labai sudėtingi ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Mokytojai turėjo tikslą išmokyti vaikus (o per juos - ir tėvus) lietuvių kalbos. Entuziazmas buvo didelis. Vaikai ir jų tėvai greitai pramoko lietuviškai. Padėjo laikraštis “Ūkininko patarėjas” ir jo priedas “Jaunasis ūkininkas”.

Atkuriant lietuvybę Joniškio parapijoje, didelę įtaką turėjo bažnyčios klebonas Antanas Mažeika, kurį 1945 m. sovietai nuteisė ir ištrėmė.

Nepriklausomos Lietuvos laikais mokinius šelpė valstybė. Aš irgi gavau mokslui reikalingus vadovėlius. Pasibaigus mokslo metams, juos reikėdavo palikti mokykloje, kad kitais metais iš jų galėtų mokytis kiti vaikai.

Klasėje vienas mokytojas dirbo iš karto su dviem klasėm: vieni rašydavo dailyraštį ar spręsdavo uždavinius, o kitai klasei tuo metu buvo aiškinama nauja medžiaga arba vykdavo mokinių apklausa.

Mokyklos vadovai stengėsi, kad kaimo vaikai mokytųsi ir kasdienių, valstiečiui būdingų darbų. Įkurtas “Jaunųjų ūkininkų” būrelis. Prie mokyklos buvo paskirtas žemės plotelis, kuriame būrelio nariai gavo po kelis kvadratinius metrus lysvės, jose buvo auginami augalai, kurių vietiniai valstiečiai neaugino ar net nežinojo tokių esant.

Per šio būrelio veiklą ūkininkų sodybose atsirado baltieji ir juodieji serbentai, pomidorai ir daug dar naujų kultūrų.

Beveik kasmet rudenį prie mokyklos vykdavo vaikų ir jų tėvų užaugintų žemės ūkio kultūrų paroda. Tai buvo tikrai reikšmingas įvykis, skatinęs plisti naujas kultūras ir jų veisles tarp vietos ūkininkų. Šią gražią tradiciją nutraukė prasidėjęs karas.

Paskutinėje prieš karą parodoje aš, kaip šeimos atstovas, eksponavau mūsų užaugintus kopūstus, morkas, svogūnus ir didžiulį moliūgą. Parodos vertintojai mane už parodai pateiktus labai kokybiškus daržovių pavyzdžius apdovanojo penkių litų premija. Tai buvo pirmoji mano gyvenime premija, kurią labai vertinau, ir tuos penkis litus ne išleidau, o išsaugojau per visą karą, pokarį ir turiu juos iki šiol.

Joniškio pradžios mokykloje mano mokslai baigėsi 1941 metais, kai pabaigiau šešis skyrius. Apie tolimesnį mokymąsi tegalėjau tik svajoti. Gimnazija buvo tik Molėtuose, o ten mokytis negalėjau, nes šeima neturėjo tiek lėšų, kad galėtų leisti mokytis ne tik mane, bet brolį. Abi seserys dar lankė Joniškio mokyklą. Beliko tik savišvieta.

Karas ir pokaris

Karas užklupo besimokant penktajame Joniškio mokyklos skyriuje. Nuo Joniškio iki Vilniaus yra apie šešiadešimts kilometrų. Rugsėjo viduryje sumušti lenkų kariuomenės daliniai, bėgdami nuo Tarybų Sąjungos ir vokiečių kariuomenės, traukėsi į Lietuvą. Joniškyje jų atsirado gana daug. Visi buvo labai nuvargę ir alkani.

Pirmiausia mokyklos kieme lenkų kariškiai palikdavo atsineštus ginklus (jų susidarė didžiulė krūva). Lietuvos kariškių lauko virtuvė dirbo dieną naktį, nes reikėjo pamaitinti atvykusius į nelaisvę lenkų karius. Pas artimiausius miestelio ūkininkus juos apnakvindindavo.

Po paros dienų pailsėję lenkų daliniai, jau kaip belaisviai, buvo rikiuojami į kolonas, o jų vadams karininkams leidžiama joti arkliais. Belaisvių kolonos pėsčiomis ėjo Molėtų link. Tokia evakuacija tęsėsi apie 8 dienas.

Kitas labai įsimintinas įvykis buvo rusų Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai. Prie Joniškio (jei gerai prisimenu, tai įvyko 1939 metų spalio 18 d. išvakarėse) atsirado daug Lietuvos kariškių. Vilniaus krašto perdavimo ceremonija turėjo vykti prie rytinio Arino ežero galo, kur eina kelias į Arnionis, Pabradę ir toliau į Vilnių. Mes, mokiniai, jau nuo pat ryto būriavomės mokykloje ir iškilminga rikiuote atvykome prie ežero.

Ten laukti teko labai ilgai. Tarybų Sąjungos kariškiai su Vilniaus krašto perdavimo įgaliojimais motociklu prie sienos atvyko gerokai įdienojus. Mes netoliese stebėjome, kaip Lietuvos ir Tarybų Sąjungos kariškiai pasisveikino, kaip vieni kitiems perdavė raštus, juos pasirašė ir jais apsikeitė. Rusų kariškiai, lydimi lietuvių, motociklais išvažiavo Pabradės link.

Mums, likusiems prie buvusios demarkacinės sienos, prasidėjo pats įdomumas. Likę Lietuvos kariškiai, valdžios atstovai ir pareigūnai bei vietos gyventojai rovė pasienio stulpus, tempė juos į krūvą ir sukūrė didžiulį laužą. Prie laužo kariškiai, vietiniai gyventojai ir mes, mokiniai, šokome, dainavome, fotografavomės ir džiaugėmės, kad Vilniaus kraštas galų gale jau mūsų. Iškilmės vyko iki išnaktų.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį, jau gerokai pašalus, įvyko ekskursija į Arnionių dvaro žuvininkystės ūkį, kur buvo auginami karpiai. Pamatėme, kaip žuvys veisiamos, auginamos, maitinamos. Sužinojome, kad jos metai iš metų keliauja iš vieno tvenkinio į kitą, kol galų gale patenka į tvenkinį, uždengtą medinių rąstų tinklu.

Valdžios pasikeitimas Lietuvoje 1940 metais man, vaikui, didelio įspūdžio nepaliko. Nebent tai, kad mokykloje pradėjome mokytis rusų kalbos. Kaime, kuris gyveno natūrinio ūkio principais, žymesnių pasikeitimų, paauglio akimis nepastebėjau. Viską, kas šeimai buvo reikalinga, išaugindavome ir pasigamindavome savo ūkyje. Pirkdavome, kaip sakydavo namiškiai, tik druską.

Tėvai pinigų prasimanydavo tiekdami “Lietūkiui” pieną, nupenėdami bekoną, kurį parduoti tekdavo vežti net į Saldutiškio geležinkelio stotį. Mama suslėgdavo vieną kitą sūrį bei pagamindavo sviesto, vištos sudėdavo kiaušinių, ir Joniškyje turgaus dieną, trečiadieniais, parduodavo.

Gana didelis sujudimas vyko 1940 metais per Liaudies Seimo rinkimus. Kaimiečiai vis konsultuodavosi vieni su kitais, ką į Seimą rinkti. Rinkimai praėjo, kiekvienas pilietis pase gavo žymą, kad balsavo. Po poros mėnesių jau tapome “teisėtais Tarybų Sąjungos” piliečiais.

Tuo metu į mūsų vienkiemį užklydo keli rusų kareiviai. Valstiečiams labai rūpėjo, koks gyvenimas jų laukia prie Tarybų valdžios. Tėvelis puikiai mokėjo rusų kalbą, nes per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo rusų kariuomenėje. Paklausė, kaip gyvena valstiečiai Rusijoje.

Ir tikrai, lygiai po metų, birželio viduryje, prasidėjo žmonių trėmimas. Tai buvo košmaro dienos. Visi naktimis nenakvodavome namuose, slėpėmes. Mane paauglį tėvai nusiuntė į Joniškį sužinoti, kas ten darosi. Mačiau klaikų vaizdą: tremtiniai suvaryti į aikštę su vaikais ir seneliais, vyrų nesimatė, visur pilną ginkluotų kereivių. Vaikai ir seneliai susodinti į vežimus, o suaugusieji pėsčiomis kareivių lydimi patraukė į Pabradės geležin...

Broniaus Paketūro kūrybinė ir pedagoginė veikla

Bronius Paketūras ne tik prisiminė savo vaikystę ir jaunystę, bet ir aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Jis baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kompozicijos katedrą.

Pedagoginė veikla

• 1953-1958 metais dirbo Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje (dabar - Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla).
• 1955-1959 m. - dėsčiau Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.
• 1958-1961 m. - Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos katedros dėstytojas; 1961-1973 m. - vyr. dėstytojas; 1973-1974 m. - docentas; 1974-1986 m. - Kompozicijos katedros docentas; 1986-2012 m. - profesorius.

Svarbiausi kūriniai

• Trys instrumentinės pjesės (1965).
• Du romansai (1965).
• Preliudija ir fuga (1968).
• "Oi tu, ąžuol, ąžuolėli" (1969).
• Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu (1969).
• "Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui" (1970).
• "Gamos - duetai" (su A. Griciumi, 1974).
• "Solfedžio diktantai" (1976).
• Skamba kanklės (1978).
• "Harmonijos uždaviniai" (su V. Bartuliu, 1983).

Apdovanojimai

• 1970 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo JUBILIEJINIU MEDALIU už pasiektus laimėjimus V. I. Lenino gimimo 100-ųjų metinių proga.
• 1974 m. apdovanotas „1973 m. socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo“ ŽENKLU.

Visuomeninė veikla

• 1966-1971 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos atsakingas sekretorius; 1971-1979 m. - Valdybos narys; 1979-1987 m. - pirmininko pavaduotojas.
• Nuo 1995 m. - Lietuvos muzikų sąjungos narys, nuo 1996 m. - Prezidiumo narys.

Ši lentelė apibendrina Broniaus Paketūro kūrybinę ir pedagoginę veiklą:

tags: #namie #ir #sode #didysis #zaidimas