Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik Jagėlonių bibliotekos istoriją, bet ir panagrinėsime populiarią lietuvišką spaudą bei pasidalinsime patarimais, kaip puoselėti savo sodą ir daržą.
Jagėlonių bibliotekos istorija
Jagėlonių biblioteka, įsikūrusi Vytauto g., buvo įkurta 1951 metais. Pirmoji bibliotekininkė buvo Emilija Makarevičiūtė. Vėliau darbuotojos dažnai keitėsi. Kiek ilgiau, nuo 1956 iki 1971 metų, ir puikiai, kaip prisimena kraštiečiai, dirbo Onutė Černiauskaitė-Betešienė. Bibliotekininkai keitėsi iki to laiko, kol 1994 m. buvo priimta dirbti Angelė Korsakienė, kuri dirbo iki 2016 m. Ją pakeitė bibliotekininkas Rimvydas Naudžiūnas. 2018-2021 m.
Iki 2000 m. gegužės mėn. biblioteka priklausė Kaišiadorių raj. SVB, o įsteigus naują Elektrėnų savivaldybę, tapo naujos viešosios bibliotekos filialu. 2002 m. biblioteka perkelta į erdvesnes pradinės mokyklos patalpas. 2007 m. bibliotekos fondą sudarė daugiau kaip 6,5 tūkst. fiz. vnt. dokumentų, prenumeruojami 27 pavadinimų periodiniai leidiniai.
Biblioteka kaupia ir saugo universalų mikrorajono gyventojų poreikius tenkinantį spaudinių ir kitų dokumentų fondą, renka ir saugo kraštotyros medžiagą apie Jagėlonių apylinkių istoriją, kultūrą, žmones. Aptarnauja visus lankytojus, o neįgaliuosius ir senyvo amžiaus žmones lanko namuose. Išduoda knygas į namus, sudaro sąlygas spaudiniais naudotis vietoje.
2019 m. pradžioje Jagėlonių bibliotekoje buvo 6540 egz. dokumentų, 121 skaitytojas, kurie per metus apsilankė 1492 kartus. Skaitytojams per metus vidutiniškai išduota 1648 dokumentai.
Lietuviškos spaudos apžvalga
Šakynos bibliotekoje yra platus periodinės spaudos pasirinkimas. Biblioteka šiuo metu gauna 11 pavadinimų žurnalus ir 3 laikraščius. Tai periodika „visiems atvejamas“ - laisvalaikiui, pomėgiams, informacijai.
Dabartiniu laiku naujienos keliasi į internetinę erdvę. Tačiau kai kurie dalykai yra paskelbiami tik popierinėje periodinėje spaudoje, apie juos kitur vėliau nėra informacijos. Dar yra ypatybė, kuri popierinę spaudą išskiria iš kitų, - tai naudojamos informacijos suradimo vieta, vadinamasis adresas. Internete jis kinta, ne visi archyvo straipsniai išlaikomi. Popierinė spauda šiuo klausimu yra patikimesnė.
Skaitydami spaudą bibliotekoje, jūs taip pat prisidedate ir prie gamtos ekologijos, nes tą patį dokumentą gali perskaityti daug žmonių.
Trumpa lietuviškos spaudos istorija
Lietuviškos spaudos tyrinėtojas Domas Kaunas pirmuoju lietuvišku laikraščiu linkęs laikyti Klaipėdoje 1849 m. leistą „Lietuvininkų prietelį”, redaguotą kun. R. A. Zippelio.
XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje susikūrė tvirtos lietuvių laikraščių leidimo tradicijos ir techninė bazė, plėtėsi skaitytojų ratas, išaugo žurnalistų, redaktorių ir spaudos bendradarbių karta.
1864 m., caro valdžiai uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, knygos ir kt. spaudiniai buvo leidžiami Rytų Prūsijoje. Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros“ (1883-1886) pasirodymu. Tai buvo pirmasis profesionalus mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lotyniškomis raidėmis, leidžiamas Rytų Prūsijoje, Ragainėje ir Tilžėje. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.
Lietuviai inteligentai susitelkė Vinco Kudirkos įkurtame „Varpe“ (1889-1905). Varpininkai leido kaimui skirtą laikraštį „Ūkininką“ (1890-1905) ir populiaresnį laikraštį „Naujienos“ (1901-1903).
1865-1904 m. įvairiu laiku ėjo apie 130 lietuviškų periodinių leidinių.
Bibliografų duomenimis, 1905-1917 m. buvo leidžiama daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė, leidžiami su nedidelėms pertraukomis, net iki 1940 m.
Populiarūs leidiniai Lietuvoje
- Šiaulių kraštas: Šiaulių apskrities ir miesto dienraštis.
- Kuršėnų krašto žinios: Kuršėnų miesto ir Šiaulių rajono laikraštis.
- Kaimo laikraštis: Savaitraštis visai Lietuvai, skirtas kaimo žmogui.
- Ar žinai, kad?: Mokslo populiarinimo žurnalas.
- Iliustruotoji istorija: Žurnalas apie istorinius įvykius.
- Ji: Žurnalas moterims su praktiniais patarimais.
- Auto Bild Lietuva: Žurnalas apie automobilius.
- Ko gydytojai tau nepasako: Žurnalas apie mediciną ir sveikatos priežiūrą.
- Mano sodyba: Žurnalas sodybų šeimininkams.
- Mano ūkis: Žurnalas žemdirbiams.
- Namie ir sode: Žurnalas apie augalus, daržoves, vaisius ir viską, kas susiję su sodu ir namais.
- Prie kavos. Sveikata: Žurnalas apie sveikatos puoselėjimą.
- Sodo spalvos: Žurnalas turintiems nuosavus namus ir sodus.
- Augalų pasaulis: Žurnalo „Sodo spalvos“ priedas.
- Žvejys ir žuvis: Žurnalas apie žūklę.
Kaip rūpintis savo buksmedžiais
Patarimai sodininkams ir daržininkams
Kai lauke nėra ką veikti, nori nenori atsigręži į palanges. Paprastai nerašau apie kambarines gėles, bet šios ypač mielos. Ką ten mielos - tilandsijos arba “air plants” yra labai populiarios užsienyje ir be jų neįsivaizduojamas nei vienas modernus interjeras. Modernu ar ne - spręsti jums, bet augalai tikrai unikalūs ir verti poros sakinių.
Pagaliau palijo ir mano sodas atsigavo. Bent jau tokį įvaizdį sudaro daugiametės gėlės, stipriai ūgtelėjusios vos per vieną naktį, ir vėl sodrią spalvą atgaunanti veja (o gal tai tik piktžolės vejoje… ). Su lietumi grįžo noras rašyti.
Buksmedžiai yra vieni iš mano mylimiausių krūmų - visžaliai, nebijo pavėsio, sausros, atsparūs šalčiui, gerai sutankėja ir palyginti lėtai auga, tad nereikia dažnai karpyti. Jie nebijo žirklių, juos lengva formuoti ir, esant polėkiui, papuošti kiemą įspūdingomis geometrinėmis figūromis.
Apie buksmedžių auginimą jau rašiau, o dabar apie tobulas formas. Buksmedžiai kerpami birželį, kai užauga nauji ūgliai.
Tai remantantinės “Pink Panda”, kurias sunku pavadinti braškėmis, bet šaukti žemuogėmis irgi kažkaip nevalia. Mano sode jos atsirado dėl puikių rausvų žiedų, o dėl nereiklaus ir nepretenzingo charakterio gyvena iki šiol. Jos pačios pirmos ir todėl pačios geriausios. Jos ankstyvesnės už pačias ankstyviausias ir gražiausios už pačias gražiausios.
Šiuo metu pasaulyje labai populiarus vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Dažniausiai jos naudojamos ofisams ar didelėms viešoms erdvėms pagyvinti. Populiarėja ir vertikaliai apželdintos sienelės lauke. Joms reikia specialaus karkaso su kišenėmis ir laistymo sistemos, ir tai ne kiekvieno kišenei. Bet mažutį gyvą paveikslėlį ant sienos (ar grindų) kuriam beveik nereikia priežiūros, gali turėti kiekvienas.
Pušų ūgliai jau delno dydžio ir tai reiškia, kad metas juos genėti. Apie pušelių formavimą jau esu rašiusi, bet jaučiu būtinybę informaciją papildyti ir duoti keletą patarimų, kuriuos perskaitę greičiausiai apsispręsite nežaisti. Taigi kaip čia su tuo genėjimu.
Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams.
Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.
Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, bet abejingų nebus. Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs.
Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų.
Spygliuočių dauginimas. Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos.
Gausiažiedės pušys (Pinus densiflora) kurios angliškai vadinamos Japonijos raudonosiomis pušimis, turi keletą išskirtinių kultivarų. Vienas jų `Oculus Draconis`, išvertus Drakono akis. Jo spygliai tamsiai žali su dviem plačiomis geltonomis juostomis. Viena juosta yra ryškiai geltona, beveik auksinė, kita gerokai blyškesnė. Geltonai žalia mozaika labai puošni.
Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių - pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje - ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai - visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose.
Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais - tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia. Šie krūmai arba neaukšti medeliai auginami nuo seno ir plačiai paplitę mūsų miestuose ir miesteliuose. Vieni juos peikia, kiti giria - abejingų nėra.
Buksmedis (Buxus sempervirens)
Lietuvoje sutinkamos 3 žagrenių rūšys, bet plačiau paplitęs tik rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.). Prisipažinsiu: savo sode neturiu nei vienos forsitijos, bet jos mylimos kaimynystėje ir nori nenori kasmet pavasarį man bado akis skaisčiai geltonomis šakomis. Neturiu nieko prieš šį visuotinai mėgiamą augalą, bet sklypas prie namų nedidelis, o forsitija dekoratyvi tik porą savaičių, todėl visos mano lysvės atiduotos vertingesniems augalams.
Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio.
Vazonai lauke. Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta - greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie.
Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui - vynmedis labai augus ir visiška i atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį - ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes.
Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo Davido budlėjos (Buddleja davidii). Nors joms pas mus šiek tiek per šalta ir žvarbią žiemą kartais iššąla, didžiuliai kvapnūs žiedynai bei gausus žydėjimas paperka visus. Budlėjos žydi „bangomis“, nuo liepos iki vėlyvo rudens, žiedynai stipriai kvepia medumi ir būna lipte aplipę drugeliais.
Priemiestiniuose sklypuose rūšiniai juoduogiai šeivamedžiai (Sambucus racemosa L.) sodinami retai - jie dideli ir neišvaizdūs. Užtat dekoratyviniai kultivarai spalvotais lapais itin geidžiami, juo labiau, kad ir įsigyti jau ne bėda - šiemet jų turi beveik visi stambesni medelynai.