Karšių žvejyba Molėtuose: patarimai, vietos ir atsiliepimai

Karšių žvejyba yra viena iš mėgstamiausių žvejybų daugumai žvejų. Karšiai užauga dideli, jų yra beveik visuose vandens telkiniuose, pagauti karšį reikia išmonės ir juos galima gaudyti beveik ištisus metus.

Šiame straipsnyje aptarsime karšių žvejybą Molėtų rajone, apžvelgsime įrangą, jaukus, žvejybos vietas ir patyrusių žvejų atsiliepimus.

Įranga karšių žvejybai

Dažniausiai karšiai gaudomi dugninėmis meškerėmis, nors yra žvejų, kurie pripažįsta tik karšių gaudymą plūdine meškere. Karšių žvejyba dugnine meškere yra viena iš efektyviausių priemonių norint pagauti karšį. Dugnine meškere galima žvejoti ežere dideliame gylyje, toli nuo kranto, srovėje, pučiant vėjui ir lyjant.

Turint kokybišką karšių gaudymo įrangą, šią žuvį pagaus ir mėgėjas. Nors reikės, kad pamokytų patyręs žvejys, taip pat reikės skirti laiko mėtymo treniruotėms. Dažniausiai karšiai gaudomi „Feeder" (fider) tipo dugninėmis meškerėmis. Fider tipo dugninės žvejybos meškerės. Minkšta lanksti viršūnėlė jautriai rodo kiekvieną masalo palietimą. Meškerė turėtų būti komplektuojama 0.22 - 0,28 mm gana standžiu (pusiau standžiu) ir sunkesniu ( skęstančiu) valu.

Metama gana toli, didelį svorį, todėl reikėtų nepagailėti pinigų kokybiškai ritei. Dažniausiai dugninei naudojama 5000 dydžio ritė. Dažniausiai gaudoma dviem meškerėmis, verta joms įsigyti dėklą. Dėklas meškerėms turėtų būti pakankamai didelis, kad tilptų meškerės su ritėmis. Greičiausiai vieną ritę reikės nuimti, nes dviejų meškerių ritės bus viename lygyje ir tokio didelio dėklo neverta įsigyti.

Pastaraisiais metais karšių žvejyba itin prisitaikė prie mėgėjų atsiradus geros kokybės dugninės žvejybos sistemėlių pasiūlai. Vienos iš patogiausių šio tipo: šėryklėlė prikabinta iš šono ir nereikia rūpintis, kad pašarai užspaus pagrindinį valą. Taip būna, kai pagrindinis valas eina per šėryklėlę. Taip pat labai pasiteisino kabliukų atskyrimas vielos rėmeliu. Kabliukai nesusipina tarpusavyje.

Dugninių meškerių stovų yra daugybė tipų. Dažnai naudojamas stovas-strypelis ant kurio galima užsukti elektrinį signalizatorių arba kibimo indikatorius " bezdžionėlė". Rėminis meškerių stovas turi daugiau privalumų. Ant jo galima padėti kelias meškeres, lengvai reguliuoti meškerių padėties kampą. Gaudant su jautriais fideriais, meškeres galima laikyti su viršun iškeltomis viršūnėmis. Tada papildomai apie kibimą signalizuoja viršūnių virpėjimas. Pučiant vėjui galima pakreipti rėmą pavėjui ir nuleisti viršūnes žemyn.

Jei kibimo nėra ir žvejojate ilgai, pravers patogus krėslas. Krėslai praverčia naktinėje karšių žvejyboje. Taip pat gali praversti skėčiai, pavėsinės ar palapinės nuo lietaus.

Dugninės meškerės užmetimas būna didžiausias iššūkis naujokams. Masalo/šėryklėlės sistemėlė metama katapultos principu. Pirštu prilaikomas valas, kuris atleidžiamas, kai masalo sistemėlė permetama į ežero pusę apie 45 laipsnių kampu nuo horizonto. Pastatykite du kuoliukus, vieną už nugaros - virš jo turės būti šėryklėlė. Kitą ten, kur pastatote koją.

Jaukai ir masalai karšių žvejybai

Pašarų ir masalų parinkimas karšių žvejyboje primena čigonų burtus. Vos ne kiekvienas žvejys turi savo receptus. Laimės tie, kurie perpratę konkrečios žvejybos karšių elgseną. Kaip taisyklė, didieji karšiai nėra sėslūs ir pastoviai migruoja duobės ar kelių duobių kraštais. Jaukai yra skirti kuriam laikui sulaikyti būrį ar suformuoti lankymo įgūdžius.

Sulaikymo pašarus galima paskirstyti į kelis tipus. Tai natūralūs pašarai atsirandantys atidengiant ar pagerinant sąlygas vystytis dugno gyvūnijai. Dažniausiai ežerų dugnas padengtas įvairaus storio nuosėdų sluoksniu. Jei tas sluoksnis iki kieto pagrindo ne daugiau kaip 10 centimetrų, jį galima iš dalies pašalinti arba sujaukti. Tam naudojami sunkūs tralai, kurie velkami dugnu. Pašalinamas/sudraskomas dumblių kilimas, žolė ir šakos, sujaukiamas dumblas, atidengiamos smulkių vėžiagyvių buveinės. Išskaidomas prarūgęs pašaras, jei buvo gausiai šeriama. Dreiseniniuose ežeruose tralas sutraiško dreisenas taip priviliojant karšius. Labai pasiteisina puskibirio traiškytų dreisenų sumetimas. Taip paruoštas dugnas po kurio laiko "įtraukiamas" į pastovų karšių kelią.

Kelios dienos prieš žvejybą, vieta šeriama stambiais jaukais. Tai šutinti ir konservuoti saldieji kukurūzai, žirniai, perlinės ir sorų kruopos. Apie pusė pašarų supilama vienoje vietoje, likusieji išskaidomi aplinkui, kad sulaikytų karšių būrį ir nuvestų prie pagrindinės šėrimo vietos. Šėrimo vieta dažniausiai pažymima plaukiojančiu žymekliu.

Iš vakaro prieš žvejybą šeriama greičiau virškinamu stambiu pašaru. Virti ar šutinti žirniai, perlinės ir sorų kruopos, konservuoti minkšti kukurūzai, kvietiniai ar aviziniai dribsniai. Į kietus pašarus maišomi sausi pašarai, daromi rutuliai. 2/3 rutulių metama poros kvadratinių metrų dydžio šėrimo vieton. Keletas rutulių sumetami į skirtingus gylius. Dalis tokių pašarų paliekama rytui ir sumetami pradedant žvejybai. Jei būna kibimas, jų gali net neprireikti, nes šviežio pašaro pakanka iš meškerių šėryklėlių.

Parenkant masalus dažniausiai eksperimentuojama. Vieną dieną karšiam gali patikti musės lerva, kitą dieną kibs tik ant paletės. Tikriausiai daugiausia karšių yra pagauta ant musės lervų ir sliekų asorti. Kabinami keli nedideli sliekai ir penketas musės lervų. Puikiai pasiteisina vien tik dešimties musės lervų vėrinukas. Taip pat musės lervų ir kelių kukurūzų derinys.

Vėstant vandeniui pastebimas didesnis susidomėjimas peletėmis. Peletės tai gana minkšti, tačiau standūs tešlos rutuliukai kabinami tiesiai ant kabliuko. Jų būna įvairių spalvų ir skonių. Pavyzdžiui, Aukštaitijos ežeruose 2019 metais populiariausios buvo braškių ir česnako skonio peletės.

Pagal masalą parenkami kabliukai. Ežeruose tai dažniausiai 6- 10 dydžio kabliukai, žvejybai Nemuno žemupyje ir Kuršių Mariose naudojami didesni, apie 4- 6 dydžio kabliukai. Naudojant slieką, patogesni ilgakočiai kabliukai.

Žvejybos vietos Molėtų rajone

Karšiai dažniausiai gaudomi šlaito apatinėje dalyje. Daugumoje ežerų tai būna 40- 70 metrų nuo kranto. Gaudant toliau prireiks sunkesnių fiderių.

Yra karšininkų, kurie net nežiūri į dugnines meškeres. Jie taip pat teisūs, nes yra daugybė puikių karšinių vietų, kur nepagaudysi dugnine meškere. Itin efektyvi žvejyba būna paseklėjimuose tarp duobių. Taip pat puikios karšių žvejybos būna sėkliuose toliau nuo kranto.

Asvejos ežeras yra ilgiausias (siekiantis net 22 km!) ir vienas gražiausių Lietuvos ežerų, įsitaisęs trijose savivaldybėse - Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus rajono. Vingiuota kranto linija, pailga, upę primenanti forma, apylinkių kalvos ir miškai suteikia šiam gamtos kūriniui nuostabaus išskirtinumo.

Kitos Aukštaitijos poilsiavietės prie ežero, kurias verta aplankyti, yra Obuolių sala, Mindūnų (abu Molėtų raj.), Palūšės (Ignalinos raj.), Zarasų, Sudeikių (Utenos raj.) kempingai. Visos šios stovyklavietės įsikūrusios prie ežerų bei suteikia galimybę mėgautis įvairiomis pramogomis. Pavyzdžiui, žaisti tinklinį, stalo tenisą, smiginį, išbandyti sūpynes, laipynes, čiuožyklas, treniruoklius po atviru dangumi, išsinuomoti kepsnines, malkas ir kt. Juose rasite elektrą, dušus, virtuvėles, tualetus, o kai kuriose - restoranus, kavines.

Karšių žvejybos patarimai

• Karšiai dažniausiai kimba staigiai traukdami masalą.
• Viršūnė ima stipriai linkčioti arba valas atsileidžia. Atsileidus, valas pritraukiamas ir pakertama, linkčiojant iš karto kertama.
• Belieka karšį ištraukti. Karšis aršiai priešinasi, kuo ir traukia karšių žvejyba daugelį žvejų.
• Prie kranto verta karšio galvą iškelti iš vandens, kad gurkšteltų oro. Prigaudęs oro karšis gulasi ant šono ir yra gana lengvai ištraukiamas. Tik labai grubiai ir aukštai nereikia kelti, nes galit nuplėšti lūpą.
• Kaip taisyklė, karšiai turi konkretų kibimo laiką. Vietiniai dažniausiai ateina prie ežero labai konkrečiu laiku ir pasitraukia praėjus pagrindiniam kibimui.

Žvejojant karšius labai svarbu turėti tinkamą įrangą ir jaukus, taip pat žinoti geriausias žvejybos vietas ir laiką. Sėkmės žvejyboje!

tags: #nameliu #nuoma #gaudyt #zuvi #moletai