Vokiečių gatvės istorija Vilniuje: nuo pirklių iki šių dienų

Vokiečių gatvė Vilniuje - viena seniausių miesto gatvių, turinti turtingą istoriją ir atspindinti Vilniaus daugiakultūriškumą. Nuo XIX a. iki šių dienų gatvė patyrė nemažai pokyčių, tačiau išliko svarbia miesto arterija.

Šiuolaikinė Vokiečių gatvė Vilniuje.

Vokiečių gatvės istorija ir pavadinimas

Aikštė priešais Rotušę XIX a. buvo svarbi miesto dalis - čia buvo įsikūrusi ir turgavietė, kurioje šurmuliavo vilniečiai. Nuo šios vietos prasideda Vokiečių gatvė, o baigiasi trijų gatvių - Vilniaus, Trakų ir Dominikonų - sankryžoje. Tai seniausia Vilniaus gatvė - viena pirmųjų, atsiradusių Vilniuje.

Istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro teigimu, toks pavadinimas prigijo dėl gatvėje dar Gedimino laikais besikūrusių vokiečių pirklių ir amatininkų, kuriuos jis pakvietė iš įvairių Hanzos miestų. Tais laikais tai buvo gražiausia miesto gatvė: tvarkingi ir gražūs namai, švarus ir prižiūrimas grindinys.

Stanislovas Žvirgždas. Vilniaus miesto planas. 1581. Georgo Brauno ir Franko Hogenbergo atlasas.

Žydų kvartalo riba

Manoma, XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. Apie XVIII a. vidurį žydams buvo leista gyventi visame Vilniaus mieste, išskyrus dvi pagrindines miesto arterijas: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios. Taigi Vokiečių gatvė tapo vienintele centrine gatve, kurioje galėjo gyventi žydai.

Pamažu krikščionys išsikėlė iš gatvės rytinės pusės namų ir XIX a. pabaigoje, bent jau turimais duomenimis, beveik visi namų savininkai buvo žydai. Iki tol žydams toje vietoje nebuvo leidžiama nei gyventi, nei prekiauti. Panaikinus draudimą, žydai po truputį ėmė stumti krikščionis, iš pradžių iš rytinės, paskui - ir iš vakarinės gatvės pusės.

Daugiakultūriškumas ir gyventojai

Vokiečių gatvė atspindėjo Vilniaus dvasią, jo daugiakultūriškumą: vieni greta kitų gyveno įvairių konfesijų, įvairių socialinių grupių ir profesijų žmonės.

Vokiečių gatvėje gimė europinio masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačko (1825-1906). Taip pat gatvėje gyveno grafai Tiškevičiai, pirkliai Jankelis Elijašas, Benjaminas Gamburgas, Abraomas Morgenšternas ir kiti.

Kitoje gatvės pusėje šalia prabangių Vitingofų ir Miulerių rūmų stovėjo konfesinės paskirties pastatai: Evangelikų liuteronų bažnyčios namų kompleksas, Rožinio brolijos ir Mariavičių namai, šalia jų - Krikščionių mėsos cechas, pirklių Liurjė, Prenskio, Strašunskio, Viršubskio, Poznanskių namai. XIX a. pabaigoje Poznanskiai namą pardavė stambiam bankininkui ir verslininkui Izrealiui Bunimovičiui, kuris 1893 m.

XIX a. gatvė matė nemažai įvairių žmonių, buvo įvairių įvykių liudininkė. Taip pat buvo galima sutikti stambų bankininką Bunimovičių, kuris XX a.

Prekyba ir komercija

Iki Antrojo pasaulinio karo Vokiečių gatvė buvo miesto prekybos centras, čia prekiauta visur: stambiose ir mažesnėse parduotuvėse, antruose namų aukštuose, kiemuose ir pavartėse, pirkėjai vilioti ir gatvėje.

XIX a. Vokiečių gatvės namų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios kavinukės, restoranai, kontoros, sandėliai, viešbučiai, parduotuvės. Pirmuosiuose namų aukštuose buvo įsikūrusios ne tik parduotuvės, bet ir kavinės, restoranai, smuklės, drabužių siuvyklos, bankų biurai, įvairios dirbtuvės, viešbučiai. Komercinė gatvės paskirtis keitė ir jos vaizdą: apie XIX a. Vlado Drėmos, knygos Dingęs Vilnius autoriaus, nuomone, aukštai dažniausiai būdavo pristatomi nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui.

XIX a. Vokiečių gatvėje telkėsi ir didelės parduotuvės, ir smulkios ankštos mažos krautuvėlės. Kai Vokiečių gatvėje pradėjo kurtis didelės parduotuvės, smulkiesiems prekybininkams teko trauktis į rūsius ir kiemus. Pasak neseniai išleistos knygos „Prabilę namai: XIX amžiaus Vokiečių gatvės eskizai“ autorės A.Ambrulevičiūtės, tik viena kita maža parduotuvė buvo šildoma, prekės dažniausiai buvo kraunamos kampe. Caro valdininkų dokumentuose tokios parduotuvės buvo vadinamos „patalpa, nepanašia į kambarį“.

Adatos, silkės, druska ar batai. Tai - tokių parduotuvėlių asortimentas. Tiesa, didesnėse parduotuvėse prekės buvo išdėliotos lentynose, prie durų ir vitrinose kabojo iškabos. Istorikei pavyko aptikti duomenų, kad jų būta net stiklinių.

Pavyzdžiui, 1864 m. kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, iš viso buvo 24 verslo įmonės: iš Vokiečių gatvės pusės dvi parduotuvės ir dvi pinigų keityklos, fotoateljė ir keturios miestiečių dirbtuvės, Mėsinių gatvės namo pusėje buvo įsikūrusios dar šešios pirklių ir devynios miestiečių krautuvėlės.

Visą XIX a. Rytinėje gatvės pusėje daugiausia buvo žydų parduotuvių. Užtat vakarinėje gatvės pusėje visą XIX a. vieni šalia kitų prekiavo pirkliai žydai ir pirkliai krikščionys.

XIX a. pirmojoje pusėje pirkliai žydai tradiciškai vertėsi audinių ir manufaktūros prekių, kailių ir jų gaminių, juvelyrinių dirbinių prekyba. Pirkliai krikščionys daugiausia laikė užeigas, smukles, restoranus, kavines, konditerijos, vyno ir bakalėjos prekių krautuves, XIX a. antrojoje pusėje - maisto produktų, buities prekių ir kitas plataus vartojimo reikmenų parduotuves.

Miulerių name Vasilijus Rozentalis buvo įkūręs vieną didžiausių tuo metu tabako parduotuvių. Broliai Popovai Poznanskių name gana sėkmingai prekiavo geriausių rūšių arbata, kava ir cukrumi.

Prekybininkų konkurencija

Apskritai prekybininkų tarpusavio konkurencija turėjo būti didelė. Štai kaip tai atspindi Vokiečių gatvėje prekiaujančių pirklių 1910 m. pareiškimas Vilniaus policmeisteriui:

Vilnius laikomas didžiuliu prekybos centru, o Vokiečių gatvėje buriasi ir atvykę, ir vietiniai pirkėjai. Tačiau pastaraisiais metais atsirado daug smulkių prekybininkų gatavais drabužiais, besiglaudžiančių kiemuose, kuriuose yra viena ar kita parduotuvė. Jie vilioja praeivius ne tik kviesdami užsukti, bet ir priekabiaudami, dėl ko dažnai vyksta muštynės, barniai ir ginčai. Todėl publika vengia Vokiečių gatvės, o tai neigiamai atsiliepia prekybai.

A.Ambrulevičiūtės žodžiais, Vokiečių gatvės prekeiviai garsėjo įkyrumu, dėl to buvo gautas ne vienas skundas. Skundėsi ne tik miestiečiai, bet ir patys prekybininkai. Žinodami, kad prekeiviai stvarsto praeivius už skvernų, tempia į parduotuves, net sukelia muštynes, gyventojai pradėjo Vokiečių gatvės vengti. Lazda atsisuko prieš pačius prekeivius - jų pelnas sumažėjo.

Laikraštis „Naša kopeika“ („Mūsų kapeika“) pasakojo, kad drabužių parduotuvių šeimininkai samdydavo berniukus, kurie stvarsto praeivius, neleidžia jiems ramiai eiti gatve.

Pokyčiai XX amžiuje

Tačiau II pasaulinis karas šiai Vilniaus vietai buvo negailestingas. Per 1944 metų mūšius pastatai Vokiečių gatvėje smarkiai apgadinti, o po karo ir iš viso nušluoti. Šiandien atrodo neįtikėtina ir nesuvokiama, tačiau sovietmečiu planuota per Vilniaus senamiestį nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Viena iš jų sujungtų Ukmergės ir Molėtų plentus su Minsko plentu ir driektųsi per Vilniaus, Vokiečių bei Aušros vartų gatves.

Įgyvendinant absurdišką V. Anikovo vadovaujamos architektūrinės grupės projektą rytinėje gatvės pusėje per 1944 m. mūšius smarkiai apgadinti ar apgriauti namai buvo nušluoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, nes per senamiestį buvo planuojama nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Nors projektas įgyvendintas nebuvo, tačiau Vokiečių gatvė neatpažįstamai pasikeitė: buvo padidintas Vokiečių gatvės plotis, sunaikinti visi Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvę namai, nugriauta Didžioji sinagoga ir kiti buvusio žydo kvartalo namai.

Nors sovietiniai architektai tvirtino, kad Vokiečių gatvėje stūksojo kalnai griuvėsių, tačiau sunaikinimai nebuvo tokie dideli. Sprendžiant iš 1944 metais darytų Jano Bulhako fotografijų ir Juozapo Kamarausko tuo pat metu pieštų Vokiečių gatvės išklotinių, beveik visus namus buvo galima nesunkiai suremontuoti.

Juozapas Kamarauskas. Rytinė Vokiečių gatvės pusė tarp Didžiosios ir M. Antokolskio gatvių. 1944.

Šiandien Vokiečių gatvė atgyja tiktai vasarą, kai joje verda naktinis gyvenimas. O XIX amžiaus antrojoje pusėje ji buvo viena gyvybingiausių Vilniaus gatvių.

Šiais laikais Vokiečių gatvė gali didžiuotis plačiu dviračio taku, besidriekiančiu tarp prižiūrėtų aukštų krūmų ir įvairiaspalvių suolelių. Nepaisant visko, čia gražu, o vakarais - romantiška.

Vokiečių gatvės namo 385 savininkai ir veikla

385 pos. - kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas, buvusi 385 posesija, dabar - Didžioji g. Namas pakeitė nemažai savininkų. 1825-1826 m. šiame name Joselis Gluskis vertėsi finansinėmis operacijomis, o 1828-1831 m. prekiavo linais. 1835 m. čia įkurdino banką ir verslo karjerą pradėjo Prūsijos pavaldinys, Berlyno gyventojas Markusas Gercas Geimanas.

1857 m. pirklys Girša Kacenelenbogenas turėjo viešbutį ir biliardine. 1862 m. trečiosios gildijos pirklys Rubinas Rabinovičius šiame name turėjo kailių parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 1000 rublių.

1885-1889 m. patalpas daugiausia nuomojosi pirkliai. 1884-1889 m. veikė Pincheso Kvaso pinigų keitykla, kurios metinė apyvarta 1884 m. siekė 5 000 rb, 1889 m. - 6 000 rb, pelnas - 300 rublių. 1888 m. antrosios gildijos pirkliai laikė parduotuves: Mauša Antokolskis - kailių, 1887-1889 m. Tobijašas Gurliandas - manufaktūros. Dar šiame name 1894 m. pirklys Izaokas Rubinšteinas buvo įkurdinęs vaistinę.

1894-1898 m. kitas Levino sūnus Berkas laikė pinigų keityklą. Keityklos metinė apyvarta 1894 m. siekė 30 000 rb, pelnas - 1500 rb, o 1898 m. 1500 rb metinis pelnas leido Berkui pasijusti vidurinės klasės atstovu, o 9 000 rb pelnu pasiekė pasiturinčio buržua gyvenimo būdą.

Yra žinių apie šiame name veikusius kailių prekybos rūmus. 1893 m. iš viso Vilniuje buvo apie 10 specializuotų kailių parduotuvių. Iš jų - trys didelės parduotuvės, kurių kiekvienos metinė apyvarta buvo daugiau kaip 100 000 rb per metus, prekiavo su Nižnij Novgorodu ir Leipcigu.

1889-1898 m. prekybos ir pramonės įmonių registravimo knygose įrašyta name įsikūrusi antrosios gildijos pirklio Lipmano Zilbermano kailių parduotuvė.

1825-1830 m. šiame name buvo įsikūrusios pirklių parduotuvės: 1826 m. Gercas Ginsburgas turėjo cukraus, gelumbės ir kitų prekių parduotuvę, 1828-1830 m. - vien gelumbės krautuvę, 1825-1826 m. Rafalas Sakovičius prekiavo kanapių pluoštu, cukrumi ir kitomis prekėmis, 1828 m - linais. 1848-1863 m. šiame name prekiavo Giršas Brouda.

tags: #namas #vokieciu #g #statybos #metai