Antano Vivulskio gatvės istorija Vilniuje

Sausio 25-ąją Vilnius švenčia savo gimtadienį - lygiai prieš 698-erius metus Vilnius pirmą kartą paminėtas Gedimino laiškuose.

Nuo senų laikų kelias, kuriuo dabar driekiasi Antano Vivulskio gatvė, buvo vadinamas Trakų keliu, mat pro čia buvo keliaujama į Trakus, Kauną ir dar toliau į vakarus. Keliu dardėjo ir pašto karietos, todėl maždaug kas 10 kilometrų stovėjo pašto stotys ar pastotės, o taip pat ir kitas privalomas pakelės atributas - smuklės.

Viena tokia smuklė, garsėjusi visame mieste, buvo vadinama Pohulanka (iš lenkų kalbos - lėbavimas). Vėliau taip pavadinta visa gatvė, lenkmečiu gavusi oficialų pavadinimą „Didžioji Pohulianka“.

1875 metais buvo parengtas naujas Vilniaus miesto plėtros planas, kuriame daug dėmesio skirta Pohuliankos rajonui, įtrauktam į miesto sudėtį. Tuomet šis rajonas imtas vadinti Naujamiesčiu.

XIX a pabaigoje Vilnių apėmė tikra statybų karštinė. Dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė užstatyta aukštais, įvairius istorinius stilius mėgdžiojančiais namais. Į šonus imtos tiesti naujos, tam laikui plačios gatvės. O kadangi statybos sutapo su krašto rusinimo vajumi, naujos gatvės gavo išskirtinai rusiškus pavadinimus. Dabartinė Mindaugo gatvė buvo pavadinta Kaukazo, Vytenio - Orienburgo, A.Vivulskio - Tambovo, T.Ševčenkos - Suzdalės. Dabartinė S.Konarskio gatvė buvo pavadinta generalgubernatoriaus Repnino garbei, mat ta gatvė vedė į Zakretą (dabar Vingio parkas), priklausiusį generalgubernatoriui. Savanorių prospektas kurį laiką buvo vadinamas generolo Kutuzovo vardu.

XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje Pohulianka (dabartinė J.Basanavičiaus gatvė) neatpažįstamai pasikeitė. Abipus jos išaugo daug valstybinių pastatų, taip pat ir prabangių gyvenamųjų namų. 1900 m. pastatyti Valstybės kontrolės rūmai (J.Basanavičiaus 12), 1901-1903 m. gatvės dominante tapo Polesės geležinkelio valdybos pastatų kompleksas (J.Basanavičiaus g. 14). Įdomu, kad šis pastatas iki šiol tarnauja geležinkeliečiams.

Naujamiesčio rajoną buvo pamėgę architektai. Gavę žemės sklypus jie čia galėjo pasistatyti savo svajonių namus. Nikolajus Čaginas gyveno J.Basanavičiaus g. 11. Savo žmonai netoliese jis pastatė vilą (Teatro g. 3). Architekto Aleksandro Bykovskio dvarelis tebestovi adresu J.Basanavičiaus g. 36. Kiek atokiau nuo judrios gatvės namą turėjo žinomas architektas Antonas Fiipovičius-Dubovikas (Valančiaus g. 3). Basanavičiaus g. 18-ame name prabėgo rašytojo Romano Gary (Romain Kacev, 1914-1980) vaikystė. Jam atminti J.Basanavičiaus ir Minfaugo gatvių sankirtoje stovi berniuko su batu rankoje skulptūra (skulptorius Romualdas Kvintas, 2007 m.).

1913 m. ant kalvos iškilo teatro pastatas (J.Basanavičiaus g. 13), kėlęs nemažai vilniečių aistrų, smarkiai girtas ir dar aršiau kritikuotas. Per gyvavimo šimtmetį šis pastatas po savo stogu glaudė kone visus Vilniuje veikusius teatrus. Nuo 1986 m. ten veikia Lietuvos rusų dramos teatras.

Pakilus J.Basanavičiaus gatve į viršų, matome jauniausią Vilniaus cerkvę. 1913 m. ji buvo pašventinta ir pašvęsta dviems globėjams: Šv.Michailui (Romanovų dinastijos pradininko Michailo garbei, švenčiant dinastijos 300 metų jubiliejų) ir šv.Konstantinui (švenčiant stačiatikybės gynėjo Konstantino Ostrogiškio 300 metų mirties metines). Aukšta ir dar ant kalvos pastatyta cerkvė iš tolo skelbė Vilnių esant stačiatikių miestu.

A.Vivulskio netoliese pradėta statyti katalikų bažnyčia savo gelžbetoniniu masyvumu turėjo nustelbti šią stačiatikišką miesto dominantę.

Priėję Antano Vivulskio gatvę pasukime į kairę. Tarp Šviesos ir Vytenio gatvių įsižiūrėkite į pastatą, sovietmečiu vadintą Statybininkų rūmais (Vytenio g.6). Šioje vietoje XX a pradžioje turėjo iškilti moderni ir aukšta Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, architekto Antano Vivulskio kūrinys. Savo didingu kupolu ir aukštu bokštu bažnyčia turėjo nustelbti apylinkėse dominuojančią Šv.Michailo ir šv.Konstantino cerkvę. Didžiausia naujovė, pasitelkta statant bažnyčią, buvo gelžbetonio naudojimas. Kilus abejonėms netgi buvo sudaryta 6 specialistų komisija, kuri tyrė ir patvirtino architekto planus, užtikrindama, kad naujoji statybinė medžiaga yra pakankamai patikima.

1913 metais buvo pradėtos statybos. Iki 1915 rugsėjo, kai Vilnių okupavo vokiečiai, Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios pagrindinis tūris buvo uždengtas stogu, trūko tik kupolo ir bokšto. Karo metu statybos buvo sustabdytos, tačiau viduje jau vyko pamaldos. Po ankstyvos architekto mirties 1919 metais, bažnyčios statybos buvo vilkinamos, projektas keičiamas, esamos patalpos naudojamos įvairiausioms reikmėms.

Tokios būklės pastatas sulaukė 1962 metų, kai sovietinė miesto valdžia išleido potvarkį rekonstruoti bažnyčią į Statybininkų rūmus. Vykdant naująsias statybas, dalis bažnyčios gelžbetonio konstrukcijų buvo įkomponuota į naują pastatų kompleksą. Dar ir dabar, ypač žvelgiant iš viršaus, galima aiškiai matyti buvusios Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios kontūrus.

Antanas Vivulskis (1877-1919) - talentingas XX a. pradžios kūrėjas. Architektūrą studijavo Vienoje, skulptūrą - Paryžiuje. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti naują statybinę medžiagą - gelžbetonį. Šį ambicingą kūrėją galima laikyti ir pačiu nelaimingiausiu Lietuvos architektu. Iš keturių didingų jo projektų įgyvendintas ir išlikęs tėra vienintelis - Šiluvos Švč.Mergelės Marijos koplyčia. Kiti kūriniai: Vilniaus Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, Trijų kryžių skulptūra Vilniuje, Žalgirio paminklas Krokuvoje - buvo perstatyti arba sunaikinti ir tik vėliau atstatyti.

Didingos bažnyčios Vilniuje projekto įgyvendinimą sustabdė ankstyva architekto mirtis. 1919 metų sausį Antanas Vivulskis dalyvavo pasipriešinimo kovose, peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Buvo palaidotas nebaigtos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios rūsyje. Kai bažnyčia buvo perstatoma į Statybininkų rūmus, architekto A.Vivulskio palaikai buvo perkelti į Vilniaus Rasų kapines.

Iš didingų planų teliko tik gatvė, pavadinta architekto Antano Vivulskio vardu.

Štai keletas kitų nerealizuotų Vilniaus projektų:

• A.Vivulskio projektuota Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia tarpukariu jau buvo pradėta statyti Vytenio gatvėje, tačiau sovietmečiu jos sienos panaudotos Statybininkų rūmams. Tiesa, bažnyčios atkūrimas dar nėra išbrauktas iš Vilniaus planų.
• 1840 m. architektas F.K.Šinkelis pasiūlė Verkių rūmų restauracijos projektą - jei jis būtų įgyvendintas, šie rūmai būtų atrodę lyg atkelti iš Austrijos.
• Januszas Tłomakowskis 1931 m. pasiūlė ganėtinai utopinę viziją Vilniui - miestas turėtų būti tobulo apskritimo formos.
• Rotušės pastatas Vilniuje galėjo atrodyti kitaip - jei būtų įgyvendintas bent vienas iš kelių pasiūlytų jos rekonstrukcijos projektų, arba jeigu būtų baigtas pradinis Lauryno Stuokos Gucevičiaus sumanymas.
• Tarpukariu ilgai ieškota vietos Adomo Mickevičiaus paminklui, kol galiausiai buvo nuspręsta jį pastatyti Gedimino prospekto viduryje, greta dabartinės V.Kudirkos aikštės. Tačiau projekto nespėta įgyvendinti.
• Dabartinė Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. sankryža šiandien galėjo būti daug didesnė ir žiedinė, o Kalvarijų gatvė būtų panaši į magistralę. Laimei, ši idėja nepasiekė projektuotojų rankų.
• Vilniaus senamiestį galėjo perpjauti plati magistralė - būta įvairių planų, kur ji turėjo eiti, tačiau galiausiai sumanymas nebuvo realizuotas. Prie to galėjo prisidėti ir S.Nėries mokyklos pastatymas tiesiai ant planuotos magistralės.
• Dabartinė autobusų stotis - tik dalis pradinio projekto, kurį buvo pasiūlęs architektas Vytautas Brėdikis. Virš stoties turėjo iškilti didžiulis biurų pastatas, tačiau šios dalies atsisakyta, o tai supykdė ir patį projekto architektą.
• Dabartinė Lukiškių aikštė ir sovietiniais metais kėlė daugybę diskusijų, būta daug konkursų, sprendžiančių aikštės likimą. Jei bent dalis jų būtų įgyvendinti - Lukiškių aikštė dabar būtų panaši į tikrą sovietinį monstrą ir primintų Minską ar Kijevą.
• Tauro kalnas galėjo „pasipuošti“ neproporcingai dideliais sovietiniais rūmai - laimei, buvo įgyvendintas kuklesnis projektas, su kuriuo jau irgi atsisveikinta.
• Greta Lukiškių aikštės sovietmečiu planuota pastatyti didžiulius Vyriausybės rūmus - buvo išrinktas konkurso nugalėtojas, primenantis Vyriausybės rūmus Maskvoje ar Minske. Tačiau tai ir liko tik planai.
• Architekto Algimanto Nasvyčio dešiniojo Neries kranto vizija Nepriklausomos Lietuvos metais tapo realybe, tačiau nerealizuota maža jos detalė - vietoje Baltojo tilto pievos galėjo būti Neries įlanka su vandens kaskadomis.
• Kairioji Neries krantinė galėjo atrodyti kitaip, nei dabar - jei pagal vieną iš pasiūlytų vizijų pastatai nebūtų statomi palei Goštauto gatvę, kaip yra dabar, bet atitraukti nuo jos, paliekant žalią zoną tarp gatvės ir pastatų.
• Šnipiškės - vienas keisčiausių ir unikaliausių Vilniaus rajonų - galėjo atrodyti kaip eilinis sovietinis miegamasis rajonas, jeigu būtų realizuoti planai nugriauti senuosius medinukus ir jį užstatyti blokiniais daugiaaukščiais.
• Pilaitės vietoje planuota miesto dalis galėjo būti gerokai didesnė - tačiau sovietmečiu kurti planai rajoną išplėsti kelis kartus galiausiai buvo sustabdyti jau Nepriklausomybės metais - spėta įgyvendinti tik pietinė Pilaitės pusė.
• Liūdnas likimas laukė dabartinio Žvėryno - planuota per jį einančia dabartine Kęstučio gatve nutiesti Ukmergės gatvės magistralę, kuri per naują tiltą susijungtų su dabartine Geležinio vilko gatve. O po dabartine M.K.Čiurlionio gatve planuotas tunelis Geležinio vilko gatvę būtų išvedęs į Naujamiestį. Šios dvi magistralės būtų gerokai sudarkiusios Žvėryno ir Naujamiesčio veidus.
• Vilniaus metro - vis dar miesto utopija, kurios idėjai jau 50 metų, tačiau, kaip pabrėžia Vilniaus meras Remigijus Šimašius - metro turi realių šansų atsirasti Vilniuje, tačiau tinkamu laiku, kai bus pakankami viešojo transporto keleivių srautai.

Grįžę atgal į Savanorių prospektą, keliaukime tolyn. Parkelyje tarp Savanorių ir S.Konarskio gatvių pastebėsite skulptūrą „Lakštingala“ (arch.Vytautas Balčiūnas), sukurtą pagal Petro Cvirkos apsakymą.

Netoliese, stiklinio dangoraižio papėdėje, stovi nedidelis, aštuonbriaunis raudonų ir geltonų plytų bokštelis - XIX a pab. artezinio šulinio antžeminė dalis. Tai buvo pirmas Vilniuje tokio gylio gręžinys, siekęs beveik 117 m. Gręžinys tiekė vandenį kitapus gatvės buvusiai kepyklai, kuri aprūpindavo duona kareivines. Sovietmečiu gręžinys buvo sandariai užbetonuotas, o bokštelis paliktas kaip kultūros paveldo objektas.

Prieš mūsų akis akis atsiveria platus ir judrus Savanorių prospektas, greta kurio pastaraisiais dešimtmečiais pastatyta nemažai naujų, modernių pastatų. Tačiau nesunku pamatyti sovietinio gyvenamojo rajono vaizdą - pramonės plėtros sovietmečio Vilniuje palikimą. 1953 m. imtas kurti pramoninis rajonas dabartinio Savanorių prospekto gale. Tuo metu gatvė vadinosi Raudonosios armijos prospektu. Arčiau miesto centro pradėtas statyti gyvenamasis rajonas pagal tipinius sąjunginius projektus. Kadangi buvo nedidelis, rajonas neturėjo pavadinimo, kartu su gatve buvo vadinamas Raudonosios armijos, o žargonu - krasnuchos - vardu. Gyveno čia daugiausiai darbininkų šeimos. Rajonas mieste nebuvo itin mėgiamas, negarsėjo gera reputacija.

Nepagerino situacijos nei nutiesta nauja, plati gatvė, nei ja pradėję kursuoti miesto troleibusai ir autobusai. Tik septinto dešimtmečio viduryje Raudonosios armijos prospektas pasipildė naujomis spalvomis - 1965 m. žiemą čia atidarytas naujas kino teatras „Vingis“. Jo afišos buvo bene vienintelės gatvės puošmenos. Šiame kino teatre kurį laiką afišas piešė tuomet dar jaunas dailininkas Šarūnas Sauka. Greitai „Vingio“ kino teatrą pamėgo vilniečiai, atvažiuodavo čia iš kitų miesto rajonų. Tai vienintelis sovietmečiu statytas kino teatras, iki mūsų dienų išlaikęs ne tik paskirtį, bet ir pavadinimą.

Jei jaučiate nostalgiją praeičiai, nusipirkite bilietą į „Domino“ teatrą, įsikūrusį po „Vingio“ kino teatro stogu. Teatrui išnuomota seniausia kino salė, kurioje sovietinius filmus žiūrėjo ne viena vilniečių karta.

Atrodo, kad šioje vietoje pasivaikščiojimą derėtų pabaigti, bet, jei nesusigundėte ryškiaspalvėmis kino filmų afišomis, paėjėkite Savanorių prospektu dar šiek tiek toliau arba, sėdę į viešąjį transportą, pavažiuokite dvi stoteles.

Čia Savanorių prospektą kerta gatvė keistu pavadinimu - Gerosios Vilties. Pasukę į kairę, netrukus išvysite už namų pasislėpusią nedidelę bažnytėlę. XX a pradžioje, miestui plečiantis, Švč.Širdies parapijoje, apimančioje Naujamiestį, labai trūko katalikiškų maldos namų. Panašiu metu, kai A.Vivulskis inicijavo monumentalios ir didingos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, tolėliau nuo miesto, Gerosios Vilties (tuo metu vadintos Dobra Rada) gatvėje taip pat vyko statybos. Kanauninkas Karolis Liubenecas pradėjo kuklios Dievo Apvaizdos bažnytėlės statybą pagal architekto Augustino Kleino projektą. Kiek anksčiau šalia pastatyta našlaičių prieglauda ir amatų mokykla. Joje buvo mokoma staliaus, šaltkalvio, batsiuvio, siuvimo, mezgimo amatų. Moksleivių gaminių buvo galima įsigyti nuosavoje parduotuvėlėje. Statant Dievo Apvaizdos bažnyčią, visas medines jos dalis pagamino amatų mokyklos moksleiviai.

1925 metais bažnyčią ir jaunimo auklėjimo misiją perėmė vienuoliai saleziečiai. Po karo vienuoliai iš Vilniaus išvyko, bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. 1962 metais įvyko savotiški, nelygiaverčiai mainai - miesto valdžia priėmė sprendimą į Statybininkų rūmus perstatyti toje pačioje parapijoje buvusią, nebaigtą A.Vivulskio projektuotą bažnyčią, o kaip kompensaciją tikintiesiems atidavė nedidukę bažnytėlę Gerosios Vilties gatvėje. Maldos namai veikia iki šiol.

Jei kelionė iš Pohuliankos į Gerąją Viltį pasirodė per trumpa, galite pasukti į netoliese esantį Vingio parką, aplankyti Botanikos sodą, kurio vietoje kadaise stovėjusiuose Zakreto rūmuose puotavo imperatorius Aleksandras I, arba eiti Savanorių prospektu tolyn iki Vilkpėdės, pamatyti akmens su vilko pėda ir ožkytės mitologinę skulptūrą.

Žymūs objektai netoliese

• Vilniaus didžiosios sinagogos ir sinagogos kiemo (jid. shulhoyf) vieta (Žydų g.)
• Paminklas Vilniaus Gaonui (Žydų g.)
• Choralinė sinagoga Taharat ha -Kodesh (Pylimo g.)
• Užupio sinagogos pastatas (Užupio g.)
• Paminklas gydytojui ir tarpukario Vilniaus žydų bendruomenės vienam iš lyderių Cemachui Šabadui
• Paminklas Romain Gary (skulpt. Romas Kvintas) (J. Basanavičiaus g.)
• JIVO instituto pastato vieta (Vivulskio g. 18)
• Senosios žydų kapinės Šnipiškėse (Olimpiečių g.)
• Žydų kapinės Užupyje (Olandų g.)
• Našlės ir Brolių Romų spaustuvės pastatas (A. Strazdelio g.)
• Užrašai Žemaitijos gatvėje (Žemaitijos g. 9) ir šv. Stepono gatvėje (Šv. Stepono g.)
• Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Tolerancijos centras (Naugarduko g.)

tags: #namas #vivulskio #g #statybos #metai