Tipiniai 1960 metų namų statybos projektai Lietuvoje

7-ojo dešimtmečio sovietinės Lietuvos architektūrą ženklina optimistinis atlydys. Po 1955 m. Sovietų Sąjungos vadovybės priimto nutarimo „Dėl nesaikingumų statyboje ir architektūroje pašalinimo“ puošnų ir dekoratyvų sovietinės architektūros stilių ėmė keisti „švarus“ modernizmas. Vieniems tai reiškė sąlyginį kultūros ir meno laisvėjimą, kurį buvo užgniaužęs stalininis socrealizmas, kitus džiugino besimezgantys (nors ir itin stipriai kontroliuojami) ryšiai su Vakarų pasauliu.

Modernizmas paryškino optimistinį atsinaujinančio sovietinio gyvenimo paveikslą. Atlydį kultūros sferoje ženklino ne tik meninės išraiškos laisvėjimas, bet ir programinis valdžios susirūpinimas žmonių „materialinio-buitinio gyvenimo gerinimu“. Šis posūkis pastebimas viešojoje erdvėje (pavyzdžiui, žiniasklaidoje): šaltojo karo kontekste, be didelio dėmesio kariniam ginklavimuisi, atsirado ir nauja sritis - labiau matomas „buities frontas“.

Skirtumai tarp sovietų ir vakariečių buities tapo itin pastebimi atsivėrus sienoms ir Sovietų Sąjungai 1958 m. pasirodžius pirmojoje pokarinėje Pasaulinėje parodoje (EXPO) Briuselyje - sovietų atsilikimas buvo akivaizdus. 1959 m. Maskvoje surengtoje amerikiečių parodoje buvo demonstruojamos įvairiausios buitinės technikos ir namų apyvokos reikmenų naujovės, kurios tą atsilikimą paryškino dar labiau. Po šių parodų Maskvoje imtasi priemonių modernizuoti ne tik ekspozicijų dizainą, bet ir sovietinio žmogaus buitį.

Tačiau pagrindinis „chruščiovinės gerovės“ tikslas, pažadas ir priemonė buvo atskiras vienos šeimos butas. Visoje Sovietų Sąjungoje nepaprastai trūko butų, tad buvo sudėtinga užtikrinti pagrindines modernaus gyvenimo sąlygas. Būtent susipažinti su modernia gyvenamųjų namų statyba vis daugiau architektų išvažiuodavo į organizuotas keliones užsienin.

Didelį džiaugsmą architektams teikė profesinės spaudos laisvėjimas - už geležinės uždangos tūnojusi Vakarų architektūra po truputį tapo prieinama blizgių fotografijų užsienio architektūros žurnaluose pavidalu. Žurnale Архитектура СССР (SSRS architektūra) spausdinta vis daugiau medžiagos iš Vakarų, buvo galima (nors ir nelengvai) įsigyti čekiškų ar lenkiškų žurnalų. Lietuvos architektūros naujienas atspindėjo vietinė Statyba ir architektūra (kurios pavadinime taip pat matyti statybinis, o ne architektūrinis prioritetas). Nuo 1960 m. pabaigos oficioziniame žurnale Švyturys atsirado rubrika „Architektas dirba. Ar visada gerai?“, skirta šiuolaikinei architektūrai.

Labai greitai išaiškėjo, kad laisvėjimas buvo sąlyginis, daugelis inovacijų - paviršutinės. Tačiau naujoji Lietuvos architektų trisdešimtmečių karta (gimę apie 1930 m., baigę mokslus 6 dešimtmečio viduryje ar pabaigoje) dėl savo talento ir ryšių spėjo atsidurti architektūrinių pokyčių epicentre ir netgi pradėjo diktuoti madas. Sovietų Sąjungoje architektūra visada priklausė nuo politinio užsakymo ir derinimo.

Tačiau pokyčiai pasijuto ir čia, kai 7 dešimtmetyje architektūros valdžios postus pradėjo užimti jaunosios kartos architektai. 1962 m. į Vilniaus miesto vyriausiojo architekto postą buvo paskirtas Gediminas Valiuškis, modernistas ir eksperimentatorius, pareigas ėjęs iki pat 1988 m. Galima sakyti, jog tie modernistiniai daigai, kurie užsimezgė 6 dešimtmečio pabaigoje, 7-ajame išsiskleidė puošniais žiedais.

Kita vertus, architektūra kaip niekad lig tol tapo priklausoma nuo statybų industrijos, tipizacijos ir standartizacijos, kuri buvo viso dešimtmečio šūkis ir tikslas.

Architektūros modernizmas Lietuvoje

Urbanistikos modernybė ir rajonų planavimas

7 dešimtmečio sovietinei modernistinei urbanistikai būdingas kone fanatiškas tikėjimas perspektyvinio planavimo galia - niekada anksčiau nebuvo parengta tiek daug perspektyvinių (raidos, plėtros, vystymosi) schemų. Vadinamieji rajoninio planavimo darbai pradėti jau 1956 m. ir Lietuva šioje srityje buvo viena pirmaujančių respublikų.

Pirmoji rajoninio planavimo schema buvo sukurta Kauno rajonui dėl Hidroelektrinės (HES) statybos, nes reikėjo perkelti gyvenvietes iš teritorijos, kurią turėjo užlieti Nemuno užtvanka (Kauno marios). 1958 m. parengti bendrieji principai, skirti didelių gyvenviečių (pramonės ir kultūros centrų) plėtrai (archit. Kazimieras Šešelgis). 1960 m. buvo parengta visos respublikos Kaimo rajonų planavimo metodika (archit. Steponas Stulginskis), pagal kurią Kaimo statybos projektavimo institute 1967 m. buvo parengtos Lietuvos SSR administracinių rajonų planavimo schemos.

Kiekvienoje schemoje buvo nurodytos kaimo gyvenviečių statybos vietos su pagrindiniais parametrais (gyventojų skaičius, aptarnaujančių įstaigų ir gamybinių kompleksų pobūdis), kad būtų galima parengti gyvenviečių generalinius planus. Lietuvos SSR Architektūros ir statybos tyrimų moksliniame institute 1966 m. Tuometinės respublikinės Liaudies ūkio tarybos („Sovnarchozo“) užsakymu buvo parengta ir 1964 m.

Jei kitose šalyse urbanizacija - kaimo gyventojų persikėlimas į miestus - truko šimtmečius, tai Lietuvoje šis procesas įvyko per dešimtmetį, todėl ją galima pavadinti turbo-urbanizacija. Šio proceso variklis buvo turbo-industrializacija, nes pramonė laikyta pagrindine ir vienintele miestų augimo skatintoja. 1967 m. patvirtinta visos respublikos Perspektyvinė rajoninio planavimo schema (iki 1980 m.) - tai kelių mokslinių institutų bendradarbiavimo vaisius.

XX a. Urbanistinė modernybė nuo 7 iki 8 dešimtmečio pabaigos susijusi su itin stambiomis teritorijomis. Tai ir gyvenamieji rajonai, ir universitetų miesteliai, ir pramoninės teritorijos, verslo centrų rajonai, ligoninių miesteliai, kapinių teritorijos. Nauji miestų centrai - prekybiniai ir administraciniai rajonai iš esmės buvo modernistinės urbanistikos dalis.

Pagal modernizmo planavimo principus centre reikėjo išgriauti senus pastatus, o jų vietoje statyti naujuosius modernius kompleksus. 1964 m. ir Vilniuje paskelbtas dešiniojo Neries kranto detalaus plano architektūrinis konkursas, kuris tapo senųjų ir naujųjų idėjų susidūrimo arena.

Kaimo gyvenvietė prie Daugailių

Modernistiniai projektai: universitetų miesteliai ir ligoninių kompleksai

Kitas modernistinis projektas - stambių universitetinių miestelių statyba. Sparčiai gausėjant studentų, didėjant mokslinių tyrimų apimtims, taigi augant universitetuose studijuojančių ir dirbančių žmonių skaičiui, universitetų pastatų reikėjo statyti daugiau ir greičiau. Tikėtasi, jog universitetai ir toliau sparčiai plėsis, todėl buvo svarbu juos įkurdinti kuo atviresniuose plotuose, kur galėtų laisvai plėstis. Tam tinkamiausi buvo miesto pakraščiai.

Tokių idėjų įgyvendinimą galima matyti dviejuose stambiuose projektuose - minimalistinių formų Kauno politechnikos instituto miestelio (dab. KTU) architektūroje (Vytautas Dičius, 1964-1970) ir Vilniaus universiteto studentų miestelio Saulėtekyje architektūroje (Rimantas Dičius, Zigmas Jonas Daunora, Julius Jurgelionis, 1966-1970). Pastarasis 1968 m. pradėtas statyti šiauriniame Antakalnio pakraštyje.

Dar vienas grandiozinių modernistinių projektų tipas - ligoninių miesteliai. Jų projektavimas dažniausiai irgi būdavo moksliškai pagrįstas - manyta, kad koncentruotos struktūros yra veiksmingesnės.

Klaipėdos gyvenamieji kvartalai: nuo stichijos iki tipinių projektų

Savotiškai įdomūs ir sovietmečiu vystyti Klaipėdos gyvenamieji kvartalai. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais miestas vystėsi stichiškai, net 7 metus neturėjo kompleksinės generalinio plano schemos. Todėl faktiškai iki septintojo dešimtmečio vidurio visa miesto gyvenamoji statyba buvo plėtojama „lopais“: teritorijos buvo įsisavinamos kvartalų sanavimo principu, paliekant tik sveikus ir jau apgyvendintus namus, o apgriautus, nugyventus ir to meto supratimu menkaverčius pastatus šalinant iš kvartalų buldozeriais.

Taip buvo sunaikinta nemaža dalis architektūros ir urbanistinės struktūros elementų (pavyzdžiui, istorinių posesijų ribos). Tačiau čia būta ir ryškaus skirtumo: jei socrealistinės epochos namai turėjo aiškų kvartalo charakterį, uždaras kiemų erdves, tai vėlesnėse, nuo „architektūrinių nesaikingumų“ apvalytose statybose šiais urbanistinio projektavimo principais praktiškai nebesinaudota.

Šis principas respublikoje imtas realizuoti 1958 m. (Naugarduko g. Vilniuje). Taikant laisvojo planavimo principą gyvenamieji namai apibrėžtoje teritorijoje pradėti orientuoti laisvai - dėliojant juos kaip kubelius smėlio dėžėje. Ši „tradicija“ Lietuvos miestuose populiari ir šiandien.

Pirmaisiais pokario metais, A. Cibui pasiūlius naują miesto centrą su jam priklausančiais svarbiausiais visuomeniniais objektais ir centrine aikšte kurti dešiniajame Dangės krante (ir gavus respublikinės valdžios palaiminimą), tapo aišku, kad pagrindinė gyvenamojo fondo plėtra kol kas bus vykdoma teritorijoje tarp Dangės upės ir pagrindinės geležinkelio linijos. 1949-1956 m. suprojektuoti keturi kvartalai tarp Vytauto, M. Melnikaitės (dab. S. Šimkaus), M. Mažvydo, S. Daukanto ir Ligoninės gatvių.

Rusų kalbos raidyno pirmosiomis raidėmis pavadinti kvartalai suformuoti abejose Montės gatvės pusėse iš Nr. 201 ir Nr. 204 serijos gyvenamųjų namų (projektai parengti „Lenribpramprojekte“; arch. Sidorova, Agafonov, Zabolotnaja, Suško). „Lopavimo“ epochos firminiu ženklu tapo kampiniai Montės-Mažvydo g. namai su bokšteliais, iš kurių vienas jau nugriautas.

Panašiu metu pastatyta daug smulkesnių kvartalų ir namų grupių visame miesto centre: kvartalai J. Janonio-N. Gogolio (Dariaus ir Girėno)-Montės (Herkaus Manto) gatvėse (kariškių šeimoms), Sportininkų-Malūnininkų-Švyturio gatvėse (Jūrų prekybos uosto darbuotojams); namų grupės Pergalės, P. Cvirkos, J. Biliūno (Galinio pylimo), Kulių Vartų g., Lenino a. (Lietuvininkų a.), Raudonosios armijos (Kretingos), Puodžių, Žaliosios (J. Karoso), Bangų, Mokyklos (nerealizuotas) gatvėse.

Tiesa, buvo atstatomi ir senieji namai, nors daugėjo situacijų, kai jų vietoje išdygdavo nauji, labiau tuometinę laiko dvasią atspindintys gyvenamieji statiniai. Taip nutiko užstatymui P. Cvirkos g., Pergalės g., M. Gorkio g., Montės g., M. Melnikaitės, J. Biliūno, Palangos, S. Daukanto, Minijos gatvėse. Visų naujai pastatytų namų projektų autoriai - leningradiečiai.

Vėliau atskiri kvartalų fragmentai pasipildė Lietuvos architektų projektais: gyvenamuosius namus pagal tipinę nomenklatūrą Lenino a. ir M. Gorkio-Žaliojoje (J. Karoso) g. 1953 m. suprojektavo K. Bučas. Analogiškai vystytos ir statybos M. Gorkio-Žaliosios g. kampe bei 1955 m. Kauno architektų J. Gudelio ir J. Navako suprojektuotas D kvartalas Dangės g. Reprezentacinis kvartalo perimetras nuo upės pusės derintas su Kultūros ir technikos rūmais (dabar Valst. muzikinis teatras). 1955 m. ketinta Pergalės gatvę pratęsti pietų kryptimi ir ją apstatyti 3-5 a. gyvenamaisiais namais.

Geriausiu tokio planavimo, kai buvo ignoruojamas istorinis užstatymas ir jo charakteris, pavyzdžiu laikytina visa septintojo dešimtmečio gyvenamųjų kvartalų statyba. Pirmiausia paminėtinas sugriautos Bomelio Vitės vietoje Sportininkų g. 1960 m. pradėtas planuoti Žvejonės gyvenamasis kvartalas. Pagal parengtą detalaus išplanavimo projektą (projekte minima arch. Zinaida Šutaitė; nors pagal darbo braižą spėjame, kad tai - K. Černiausko darbas) 20 ha teritorijoje tarp Malūnininkų, Švyturio ir Sportininkų g. suplanuota statyti 3-4 a. gyvenamuosius namus su mažametražiais butais.

Iš viso ketinta pastatyti 32 tūkst. m2 gyvenamojo ploto 43 gyv. namus, kuriuose turėjo sutilpti 964 butai. Projektas vėliau koreguotas. Korektūroje siūlyta pratęsti Uosto g. ir ją sujungti su Švyturio g. Regis, realiai tebuvo pastatyti tik 28 namai - masyvus kvartalas užstatytas tipiniais silikatinių plytų namais, apeinant tiek ikikarinio užstatymo fragmentus (Pušyno skg., Pušyno ir Viršutinėje g.), tiek socrealistine maniera suprojektuotų namų grupę Malūnininkų g. Chaotiško užstatymo įspūdį dar labiau sustiprino 1968 m. Smilties Pylimo g. vietoje istorinio užstatymo išdygęs IV gyv. rajono devynaukštis…

Panašiai vystyti ir mažesni kvartalai: palei dab. Kretingos g. prie Mažuoju Kaimeliu pokariu netiksliai įvardytos ikikarinių gyvenamųjų namų grupės suplanuotas gyvenamųjų namų grupė iš 4 namų Aklųjų kombinato darbuotojams; Įgulos (V. Berbomo) ir Kretingos gatvių kvartaluose numatytas identiškų silikatinių penkiaaukščių užstatymas.

Kad planavimo dokumentai rengti skubotai, rodo faktas, kad 1961 m. apsvarsčius šio gyvenamojo kvartalo (projekte ši teritorija įvardinama kaip mototreko mikrorajonas) išplanavimo principinę schemą, jau 1962 m. pradėtas rengti visos šiaurinės miesto dalies išplanavimo projektas. Dar vienas panašus kvartalas suformuotas Mokyklos g. Čia 1961 m. suplanuoti šeši 1-318 serijos penkiaaukščiai iš 24-60 butų, kurie į pagrindinę gatvę orientuoti kampu.

Prie tos pačios, laisvojo išplanavimo principais grįstos urbanistinės tradicijos priskirtini ir jau anksčiau aprašyti I ir II gyvenamieji kvartalai (žr. VII 01 tekstą). Su istoriniu Klaipėdos užstatymu ir viso miesto charakteriu smarkiai disonuojančiais masinės statybos namais bei jų grupėmis „užlopytos“ visos miesto centrinėje dalyje buvusios apytuštės teritorijos (kaip antai arch. K. Černiausko suprojektuoti daugiabučiai (Danės g. 5, 7; Naujojo Uosto g. 2; Jūros g. 2) net ir šiandieninį miesto lankytoją bloškiantys į šlovingą „atšilimo“ dešimtmetį).

Po 1959-1969 m. įvykdyto gyvenamųjų kvartalų iš silikatinių plytų bumo sekė stambiaplokščių namų statyba, kuri jau vykdyta kompleksais ir vyko „plyno lauko“ principu. Nors sovietinė gyvenamųjų namų statybos technologija yra jau kita tema, galima būtų pasakyti, kad kol kas Lietuvoje nėra susisteminta visa tarybinio laikotarpio gyvenamųjų namų tipologija. Tai svarbu, nes iki šiol šiame „silikatiniame ir betoniniame rojuje“ gyvena didžioji dalis Lietuvos gyventojų.

Skirtingai nei atskirų teritorijų ar objektų projektai, dauguma tipinių projektų bylų saugomos Vilniaus apskrities archyve, MSPI fonde (VAA, f-1036). Įdomu ir tai, kad Klaipėdoje stambiaplokščiai namai masiškai pradėti statyti tik 1969 m. antroje pusėje, pastačius Namų statybos kombinatą. Yra didelė tikimybė, kad dešimtys namų pastatyta anksčiau, pasinaudojus analogiška Vilniaus, o ypač Kauno namų statybos kombinatų produkcija (keletas stambiaplokščių namų pastatyta I ir III gyv. rajonuose daug anksčiau, nei pradėjo funkcionuoti Klaipėdos „namų konvejeris“).

Klaipėdoje dar iki karo buvo nutiesta Daržų, Laukininkų ir Pievų gatvės, o pokariu miesto pietuose atsirado Giraitės gatvė. Atėjo laikas ir „Miško“ kvartalui. Šį kvartalą reikėtų laikyti labiausiai Klaipėdos gyvenamąją statybą išpopuliarinusiu projektu. Kvartalo suplanavimo užduotis buvo parengta ir jai miesto užstatymo taryboje pritarta dar 1967 m. Vėliau, kaip įprasta, projektas koreguotas. Galutinė jo versija suformuota 1974-1979 m. (arch. Jonas Piparas, konstr. Jonas Stanislovaitis, Algis Einas, Valerijus Garlevskis, Danutė Ramonienė) tarp Liepojos g., Panevėžio g. ir Kosmonautų g. tęsinio (įtraukto į Šiaurės pr. tik 2005-2007 m.) iš 11 dvylikaaukščių, 19 devynaukščių ir 12 penkiaaukščių namų.

Namai sugrupuoti bloksekcijomis vėduoklės forma. 1974 m. kvartalo techninis projektas svarstytas kartu su miestui strateginę reikšmę turinčios Herkaus Manto ir Kosmonautų g. (Šiaurės pr.) sankryža. Principinei gyvenamojo rajono struktūrai pateikti du pasiūlymai pagal bendras gyvenamųjų rajonų zonavimo schemas: 1) gyv. rajono centras - prie Kretingos pl. (į pietus nuo dviračių treko), visuomeninis centras - prie Herkaus Manto g. 2) gyvenamajam masyvui tarp Herkaus Manto, Panevėžio, Kosmonautų ir Kretingos g. numatyti 2 visuomeninio aptarnavimo centrai.

Miško kvartale suprojektuoti individualūs mūriniai su raudonų plytų apdaila, tarplangiams naudojant juostinius panelius. Gyv. namams parinkta bokštinio tipo erdvinė struktūra su blokavimo galimybėmis per intarpą ir be intarpo. Konstruktyvinio sprendimo pagrindu priimtos skersinės laikančiosios sienos. Pirmieji namai kvartale pastatyti 1980 m., o 1989 m. statybos dar vyko.

Šio kvartalo išskirtinumas - laužytas raudono namų masyvo siluetas, organiškai susiliejantis su gamtine aplinka (Girulių miško parku). Projekte maksimaliai išnaudotos to meto techninės ir inžinerinės statybos galimybės.

Naujas transformacijas gyvenamųjų namų kvartalai išgyveno jau minėtame „Ryporte“ arba nebeegzistuojančio Žvejybos uosto rajone. 1971 m. kvartale tarp Minijos, Penkmečio (Sulupės), Žalgirio ir P. Nachimovo g. (Naikupės) greta senesnės statybos daugiabučių suprojektuoti penki 5 a. gyvenamieji namai dirbantiems Baltijos laivų statykloje (arch. A. Daniušis). 1978 m. pirmos eilės statybai šiame ir gretimuose kvartaluose rekomenduota statyti 9 a. I-464-LI serijos gyvenamuosius namus.

Taip aštuntame ir devintame dešimtmečiais Žvejybos uosto rajone vietoj menkaverčių surenkamų gyvenamųjų namų ir mažaaukščių ikikarinės statybos pastatų kilostambiaplokščiai gyvenamieji namai. Nauji pastatai menkai sąveikavo su 1953 m. projekte išvystyta reguliaraus plano struktūra ir buvusio Smeltės priemiesčio likučiais.

Panašiai spręstas daugelio kvartalų gana didelėje teritorijoje, šiandien vadinamoje Pamariu ir Poilsiu, likimas. Nors nėra rasti šios teritorijos projektai, iš vienos likusios fotografijos galima spėti, kad Juodkrantės mikrorajoną projektavo G. Galdikienė ir R. Lajus. 1974 m. tuščiuose plotuose, šalia individualios ir šeštojo dešimtmečio statybos Poilsio g., rajone suplanuoti tipiniai 5 ir 9 aukštų stambiaplokščiai ir silikatinių plytų gyvenamieji namai mažašeimiams.

Įdomu tai, kad šiame kvartale buvo pastatytas pirmasis eksperimentinis naujos 120 PSS serijos stambiaplokštis gyvenamasis namas (1977 m.), patobulinti 1-464-LI serijos gyvenamieji namai (abiejų projektų autoriai - architektai Bronius Krūminis ir Vidas Sargelis, konstruktorius Vaclovas Zubrus).

Aukščiau paminėti kvartalai įėjo į Žvejybos uosto rajoną, pradėtą vystyti šeštojo dešimtmečio pradžioje kaip pavyzdinę darbininkų gyvenamąją zoną, šiandien labiau primenančią urbanistines džiungles.

Kvartalai laužytame poligone tarp Nachimovo (Naikupės), Poilsio, Gilijos, Minijos, Popovo (Kalnupės), Žalgirio, Strėvos, Nidos gatvių, Baltijos ir Taikos prospektų formuoti ir kvartaliniu, ir perimetriniu, ir laisvo užstatymo principais, taip pat įvairiu laiku atskirais namais ir namų grupėmis, panaudojus beveik visą tuo metu respublikoje prieinamą namų serijų ir tipų asortimentą. Šiaurinis kvartalo perimetras Baltijos prospekte baigtas formuoti tik 1994 m.

Iš atskirai projektuotų gyvenamųjų namų kvartalų dar paminėtinas „Alksnynės“ mikrorajonas, neįėjęs į greta planuojamą VI gyvenamąjį rajoną, tačiau turėjęs su juo gerą funkcinį ir vizualinį ryšį. Kvartalas pavadintas Alksnynės viensėdžio, įsikūrusio kitoje Kuršių marių pusėje, garbei, o projektas parengtas 1975 m. (arch. R. Valatka). Jis apėmė gana erdvią teritoriją tarp Taikos pr., Smiltelės g., Minijos g. ir Statybininkų pr.

Pusę tos teritorijos sudarė komunalinė zona, kitoje pusėje, palei naujai suprojektuotą Alksnynės g., organizuota penkių devynaukščių gyvenamųjų namų grupė (analogiško projekto 12 a. namai jau naudoti V gyv. rajono projekte). Šalia jų dvikampėmis ir vienkampėmis L formos grupėmis išdėstyti dvidešimties raudonų plytų 5 aukštų gyvenamieji namai. 1979 m. spaudoje užsiminta, kad metų pabaigoje II statybos valdyba perdavė naudoti paskutinį 37 butų 9 a. gyvenamąjį namą Alksnynės kvartale. 1987-1990 m. pietinėje kvartalo pusėje nutiesta Pietinė g. ir pastatyta dvylika 5 aukštų namų. Šio etapo užstatymo erdvinės charakteristikos - jau skurdesnės. Alksnynės kvartalas baigtas formuoti dešimtajame dešimtmetyje.

Jis, nors ir pastatytas iš uostamiesčiui netinkamų statybinių medžiagų, laikytinas labiausiai pasisekusiu nedidelės apimties urbanistiniu gyvenamosios zonos suplanavimo projektu.1978 m. skirtas sklypas devyniems 10 a. gyvenamųjų namų statybai Paryžiaus Komunos, Ryšininkų ir Rumpiškės g. pagal individualų projektą. Šio kvartalo projektas vykdomajam komitetui teiktas svarstyti 1982 m., o tipiniais klaipėdietiškos serijos stambiaplokščiais namais (arch. R. Norkus) užstatytas tik nepriklausomybės pradžioje.

Kvartale, nugriovus pokarinius surenkamus medinius namelius, pastatyti keturi devynaukščiai ir vienas penkiaaukštis 120 PSS serijos gyvenamas namas.

Sovietmečio ideologija ir gyvenamoji erdvė

Sovietmečiu politiniais įrankiais bei visuomenės informavimo priemonėmis buvo formuojamas „naujas žmogus“, kurio naujoviškumas turėjo pasireikšti ne tik „komunizmo statytojo“ vaidmeniu, bet ir nauju požiūriu į asmeninę gyvenamąją erdvę. Paradoksalu, o gal kaip tik „natūralu“, kad gyvenamosios erdvės „teisingo“ ir sektino modelio konstravimas kito ne kartą ir tai sutapo su politinių prioritetų permainomis - stalinizmo, „atšilimo“ ir „sąstingio“ laikotarpiai vienaip ar kitaip atsispindėjo ir gyvenamosios erdvės konstravime.

Siekiant atskleisti santykį tarp oficialiosios ideologijos ir gyvenamosios erdvės konstravimo principų ir susitelkiama į sovietmečiu Lietuvos miestuose statytų namų vidaus erdvių analizę. Analizuojant sovietų valdžios, tvarkos, priespaudos Lietuvoje pusamžį, atsiskleidžia unikali „privatumo“ ir „viešumo“ niveliacija, ideologiškai determinuotas gyvenamosios erdvės konstravimo procesas - „viešo“ refleksija „privataus“ erdvėje.

Pagal bendros politinės linijos ir socialinės politikos prioritetų kaitą bei jos nulemtais akivaizdžiais pokyčiais stilistinėje gyvenamosios erdvės terpėje sovietinė epocha Lietuvoje sąlyginai skirstytina į Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo „etapus“. Jais galime fiksuoti stilistinius, estetinius, funkcinius pokyčius ir architektūroje, ir miestų planavime, ir miestiečių gyvenamojoje erdvėje.