1953 metai Lietuvoje žymi svarbų laikotarpį, tiek politiškai, tiek socialiai. Po J. Stalino mirties (1953 03) prasidėjo jo bendražygių kovos dėl valdžios, SSRS vidaus reikalų ministras L. Berija bandė remtis sovietinėmis respublikomis, pradėjo atšaukti iš Lietuvos kai kuriuos iš SSRS atsiųstus pareigūnus rusus, skyrė lietuvius, inspiravo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto 1953 05 26 nutarimą, kuriame LSSR administraciją kritikavo dėl nacionalinių kadrų, lietuvių kalbos ignoravimo, nesugebėjimo sunaikinti antisovietinius partizanus.
Žvelgiant į kaimo urbanizaciją Sovietų Sąjungoje, aiškiai matyti dvi ideologinės linijos: pirmoji - tai vienkiemio, kaip privatinės nuosavybės, naikinimas; antroji - vadinamasis „miesto ir kaimo suartinimas“, kuris paskatino mažų kaimų ir vienkiemių stambinimą į „miesto tipo gyvenvietes“.
Lietuvos kaimas XX a. viduryje.
Kolektyvizacija ir urbanizacija
Kaimo urbanizavimas vyko išimtinai per kolektyvizacijos procesą - steigiamo stambaus kolūkio. Kolūkis, kolchozas, kolektyvinis ūkis (rus. колхоз, коллективное хозяйство) - sovietinė žemės ūkio įmonė, sukurta jungiant mažus ūkelius.
Tarybinis ūkis, sovchozas (rus. совхоз, советское хозяйство) dažniausiai buvo kuriamas nacionalizuotų didelių ūkių bazėje, o vėliau kartais sujungus „atsilikusius“ kolūkius.
Po 1970 m. prasidėjo tarybinių ūkių specializacija ir koncentracija, pvz., 1983 m. Lietuvoje sovietinė kaimo urbanizacija yra susijusi su itin ryškiais kraštovaizdžio pokyčiais.
Prievartinis vienkiemių likvidavimas, melioracija ir nuolatinis gyvenviečių stambinimas lėmė, kad 1983 m. jau 64 proc.
Naujo tipo gyvenvietės
Nauji planavimo, statybos ir apželdinimo metodai buvo propaguojami parodomosiose kolūkinėse gyvenvietėse. Pavyzdine naujojo kaimo tipo gyvenviete, turėjusia parodyti, kaip ateityje atrodys lietuviškas kaimas, buvo Dainavos eksperimentinė gyvenvietė, pastatyta „Leonpolio“ paukštininkystės tarybiniame ūkyje Ukmergės rajone (archit. Ramūnas Kamaitis ir V. Šimkus, 1965-1969).
Tokį funkcionalistinį „miesto perkėlimo į kaimą“ eksperimentą valdžia gyrė ir propagavo, tačiau gana greitai jis susilaukė kritikos ir laikytas nepasiteisinusiu. Netgi Dainavos gyvenvietės apdovanojimas SSRS valstybine premija (1971) neįtvirtino panašaus „miesto tipo“ kaimo plėtros modelio, kuriame kolūkietis būtų visiškai atskirtas nuo savo individualaus ūkio.
Architektūriniai pokyčiai
8 dešimtmetis žymėjo naują etapą Lietuvos kaimo architektūroje su šūkiu „pradedame kurti naują Lietuvos kaimą“. 1973 m. sudarius visų naujų Lietuvos kaimo gyvenviečių projektus, kurių dauguma buvo standartiniai, taigi, pasižymėjo monotonija, pradėta diskutuoti apie savitumų poreikį.
Tai sutapo su folklorinio regionalizmo atgimimu architektūroje ir paskatino architektus domėtis etnografinėmis regionų savybėmis. Kolūkių statybos projektavimo instituto architektai pradėjo taikyti įvairesnes priemones: išryškino natūralų vietovės reljefą, vengė stačiu kampu susikertančių gatvių, kūrė įvairesnių tipų gyvenamųjų namų projektus.
Šią radikaliai pakitusią ideologiją puikiai iliustruoja architekto-urbanisto Kazimiero Šešelgio straipsnio antraštė „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“. Kazimieras Šešelgis, „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“, Statyba ir architektūra, 1984, Nr. 12, p.
Alytaus namelis
Alytaus namelis
Svarbų postūmį gyvenamajai statybai socialistiniame kaime turėjo 1978 m. SSKP plenumas, kuriame buvo atkreiptas dėmesys, kad žemės ūkio ir kitų sričių specialistus su aukštuoju išsilavinimu gyventi ir dirbti kaime gali paskatinti geresnės gyvenimo sąlygos.
Šios ideologijos rezultatas - Alytaus namelis, kuriame galima įžvelgti kompromisą - viena vertus, pavyko įgyvendinti uždavinį į kaimo gyvenvietę sugrąžinti individualų šeimos namą (pastatytą iš vietinių medžiagų, t. y. 1976 m. Alytuje pradėti gaminti šešių tipų, skirtingo plano (70-120 m2 ploto), kambarių skaičiaus (3-5) ir fasadų namai.
Vieno aukšto su palėpe namas, pastatytas ant aukšto cokolio (kuriame įrengtas rūsys) pilkame silikatinių plytų ir šiferio stogų kaimo kraštovaizdyje išsiskyrė spalvingumu, įvairių medžiagų apdaila (raudonų ar gelsvų plytų, akmenų mūro), stačiu dvišlaičiu stogu su čerpių arba spalvoto šiferio danga. Viduje nepagailėta vietos erdviai virtuvei su valgomuoju, sandėliukui ir ūkinėms patalpoms.
Juknaičių gyvenvietė
Vėlyvuoju sovietmečiu plintančias regionalizmo architektūros idėjas Lietuvos kaime iliustruoja ir pavyzdinė Juknaičių tarybinio ūkio gyvenvietė (archit. Alfonsas Kiškis, Rūta Kiškienė, Stanislovas Kalinka, Edmundas Vičius). 1974 m. parengtame Juknaičių gyvenvietės generaliniame plane buvo atskirtos gyvenamoji ir gamybinė zonos, namai sugrupuoti ne palei gatves, o į atskirus, želdiniais apsuptus kvartaliukus. Gyvenvietės-parko struktūrą suformavo žymus to meto Lietuvos kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis su žmona Rūta.
Originalių pastatų (taip pat ir gyvenamųjų) statybas inicijavo pirmininkas, remdamasis užsienio kelionių metu įgyta patirtimi. Originalus pastatas - dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmai (!) - baseino ir pirčių kompleksas, architektūrine kompozicija primenantis bažnyčią su vienuolynu (archit. Kalinka, 1977).
Juknaičiuose labai anksti buvo įsteigti tarybinio ūkio architekto (Vičius) ir dailininko (Gintaras Augaitis) etatai, apželdinimo sprendimus įgyvendino originalų kraštovaizdžio agronomės etatą turėjusi Benedikta Dokšienė, pastatus ir parką dekoruoti buvo kviečiami žymūs Lietuvos menininkai (skulptoriai Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, vitražo meistrai Konstantinas Šatūnas, Algirdas Dovydėnas ir kt.).
Socialine prasme Juknaičiuose buvo įgyvendintas socialistinis-paternalistinis globos principas nuo „lopšio iki kapo“, kadangi čia buvo sukurta kolūkiečių socialinio aprūpinimo sistema nuo vaikų darželio iki senelių namų ir kapinių. 1988 m.
Daugiabučių statyba
Patys pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.
Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.
Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV. Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai.
Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės. XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai.
Pasak architektūrologo Evaldo Vilkončiaus, tarpukariu didelių daugiabučių namų Panevėžio mieste beveik nestatyta. Pastatyti vos keli namai, kuriuose buvo daugiau nei vienas butas. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe.
Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.
Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis.
Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.
Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. 1957 m. Panevėžyje radosi daugybė naujų statybų aikštelių. Nemaža dalis jų priklausė įmonėms ir fabrikams, stačiusiems gyvenamuosius namus savo darbininkams. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas.
Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč. Septintajame dešimtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje.
Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m.
Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai, nuo 12 iki 22 m2 dydžio, viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai. Liftą devynaukštyje sumontavo specialistai iš Leningrado. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.
Iki 1965 m. tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose gyvenamieji daugiabučiai namai daugiausia buvo statomi laisvuose sklypuose arba rekonstruojamose miesto dalyse.
Daugiabučių statybos Vilniuje
Kokių senų pastatų būta centrinėse Panevėžio gatvėse, iliustruoja šis pavyzdys: 1953 m. Panevėžyje miesto valdžios sudaryta komisija, kurioje buvo miesto vyr. architektas, sanitarinės epidemiologinės stoties bei priešgaisrinės apsaugos atstovai, patikrino sodybą Gegužės 9-osios (dab. Vasario 16-os) g. 18 ir rado medinį nameliuką, vos trijų metrų aukščio, su įlūžusiu stogu, prakiurusiu kaminu. Komisija pasiūlė jį nugriauti, nes jis „gadina miesto vaizdą“ ir jame nesaugu gyventi (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 80, l.
Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas.
1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas. 1984 m. E. Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai.
Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug. Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta (V. Gerdvilis. Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje. Vilnius, 1912, p.
Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.
Statybos Panevėžyje 1953 metais
Individualių namų statybos Rožyne naują pagreitį įgavo 1953 m., o dabar tai žalias ir jaukus kvartalas. Visų liaudies ūkio šakų darbininkai ir tarnautojai galėjo gauti iki 7 tūkst. rublių paskolą namui statytis. O gydytojai, mokytojai bei į atsargą išėję karininkai - iki 10 tūkst. rublių. Paskolą reikėjo grąžinti per septynerius metus.
SSRS Ministrų taryba nustatydavo kreditus individualiajai statybai. 1957 m. Panevėžio miestui tam reikalui skirta 715 tūkst. Planuojant ir kredituojant pasitaikydavo kurioziškų nesklandumų. 1956 m. „Nevėžio“ siuvimo fabrikas prašė ministerijos individualiai statybai skirti 52,9 tūkst. rublių ir tiek pat prašė iš miesto Vykdomojo komiteto. Tačiau norintiems statyti darbuotojams nebuvo skirti žemės sklypai, neparengta techninė dokumentacija.
1956 m. už geležinkelio stoties naujai atsiradusios priemiesčio Pušyno, Alyvų, Rožių, Geležinkelio, L. Be to, visas Rožyno rajonas dažnai skendėdavo tamsoje. Gatves tvarkyti pavesta miesto Gerbūvio kontorai, ji turėdavo jas greideriuoti. 1971 m.
Situacija Klaipėdoje 1953 metais
1955 m. „Atvira Klaipėda“, remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kaip 1953 metais uostamiesčio valdžia sprendė su gyvenamuoju fondu susijusius klausimus. Baigiantis 1953-iųjų kovui Vykdomasis komitetas Klaipėdos prekybos uostui paskyrė žalią 1500 kv. m ploto sklypą S. Daukanto g. 18A, kad jis čia galėtų statyti trijų aukštų gyvenamąjį namą su parduotuvės patalpomis. Uosto viršininkui draugui Fominui tokias statybas buvo nurodyta pradėti kitais metais.
Gali būti, kad jos ir taip nebuvo pradėtos, nes dabar šioje gatvėje nėra namo turinčio 18-ąjį arba 18A numerį. 16-asis yra dviaukštis, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iškilęs dar tarpukariu, 1925-aisiais. 20-asis yra triaukštis, su komercinėmis patalpomis pirmajame aukšte, tačiau minėtasis registras nurodo, kad šis namas pastatytas dar 1948-aisiais.
Balandžio pabaigoje Vykdomasis komitetas nusprendė perduoti į Celiuliozės ir popieriaus kombinato balansą sugriauto namo pamatus, buvusius J. Biliūno (dabar - Galinio Pylimo) g. 17-ajame sklype. Fabriko direktoriui draugui Servilinui naują namą čia buvo nurodyta pradėti statyti ne vėliau kaip antrą 1953-iųjų ketvirtį. Šiuo metu adresu Galinio Pylimo g. 17 yra „Žaliakalnio“ gimnazija. 15-asis ir 13-asis namai, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra statyti dar prieškariu - 1934 metais.
1953 m. gegužės pradžioje miesto valdžia konstatavo, jog kapitalinis miesto gyvenamojo fondo remontas buvo vykdomas nepatenkinamai - per keturis mėnesius planas buvo įgyvendintas 94,7 proc. ir šiam tikslui išleista 489 tūkst. rublių, vietoje numatytų 516 tūkst. Anot Vykdomojo komiteto, planas buvo nevykdomas dėl to, kad nė vienam iš objektų nebuvo patvirtintas darbų grafikas, buvo „ypač žema darbų organizacija“, „nepatenkinama ir netgi bloga darbų kokybė“, nevykdyta techninė priežiūra.
Taip pat konstatuota, jog pasitaikydavo atvejai, kai statybininkai būdavo išsiunčiami darbuotis į objektus, nebuvusius „tituliniame sąraše“. Kaip konkretūs tokių „komandiruočių“ pavyzdžiai paminėti pastatas Bangų g. 3, Kultūros namai, karių kapinės. Vykdomasis komitetas pažymėjo, kad suremontuotose namuose Žvejų g. 13, Pergalės (dabar - Tiltų) g. 11 „ir kituose“ reikės „perdaryti eilę elementų“: grindjuostes, santechniką, lubas, reikės iš naujo tinkuoti ir balinti.
Po poros savaičių Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl Klaipėdos konservų fabriko valdytų gyvenamųjų namų Žirgų g. (vėliau tapo Daržų gatvės dalimi) 10-12 ir Grįžgatvio 5, kuriuose buvo atliktas patikrinimas. Jo metu buvo nustatyta, jog pastatas Žirgų gatvėje jau buvo avarinės būklės - gegnės ir palėpės perdanga supuvusios, tad galėjo įgriūti visas stogas. Pastatas Grįžgatvyje, tikrintojų nuomone, dar tais pačiais metais galėjo tapti avariniu ir sugriūti jei nebus imtasi kapitalinio jo remonto.
„Avarinė šių namų padėtis atsirado dėl vienintelės priežasties - Konservų fabrikas, priėmęs šiuos namus 1946 m., nedarė jokio remonto, nors 1950-1952 m. turėjo tam skirtų lėšų. Jų turi ir šiemet. Fabriko direkcija ir Respublikinis žuvies pramonės profsąjungos komitetas į šių namų gyventojų skundus reaguoja visiškai biurokratiškai ir nesiima priemonių išsaugoti gyvenamąjį fondą, eksploatuoja jį iki visiško nusidėvėjimo“, - rašoma Vykdomojo komiteto sprendime, kuriuo fabrikui buvo nurodyta namą Žirgų gatvėje suremontuoti iki birželio vidurio, o pastatą Grįžgatvyje - iki rugpjūčio. Kartu buvo nuspręsta šį sprendimą išsiųsti ir visų miesto organizacijų bei įmonių, turėjusių jiems priklausantį ar nuomojamą gyvenamąjį fondą, vadovams.
Po kelių dienų Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl dviejų namų, iš kurių gyventojai jau buvo iškeldinti ir juos nuspręsta ne remontuoti, o tiesiog nugriauti. Toks likimas ištiko namą Daržų g. 1/2 ir S. Daukanto g. 22. Juos buvo nuspręsta išbraukti iš namų valdybos Nr. 9 ir 18 balanso. Joms buvo nurodyta po pastatų griovimo liksiančias statybines medžiagas panaudoti remontams. Sprendime buvo nurodytas tik Daržų g. buvusio namo naudingas plotas - 456,88 kv. m. Parašyta ir šio namo vertė - 60 290 rublių. Pastatas S. Daukanto gatvėje tikriausiai turėjo būti gerokai mažesnis, nes jis buvo įvertintas tik 8970 rublių.
Ši informacija atspindi to meto situaciją su gyvenamuoju fondu ir jo priežiūra Klaipėdoje.