Judraus prospekto pašonėje esantis gyvenamasis namas ne veltui atkreipia daugelio, pro šalį keliaujančiųjų, dėmesį. Savo plastika ir dekoratyvumu jis išsiskiria iš kitų Kauno tarpukario modernizmo pastatų ir, apskritai, nėra labai būdingas pakankamai santūriai Lietuvos architektūros tradicijai. Maža to, dėka sąmoningų ir smalsių jo gyventojų, šiandien vis daugiau sužinome apie šio išskirtinio namo ne mažiau turtingą ir įdomią istoriją.
Dar visai neseniai apie šį išraiškingą namą žinojome pakankamai mažai. Kad pastatytas jis 1928 metais, dviejų Lietuvos žydų verslininkų - Mozės Posvianskio ir Giršo Kliso užsakymu.
Egzistuoja tradicija senuosius namus vadinti jų statytojų arba šeimininkų vardais. Deja, laikas ir istorinės negandos lėmė, jog pirmieji šeimininkai šiuose namuose iki karo spėjo pagyventi 5, retu atveju 10 metų, o nelikus senųjų šeimininkų, retas kuris namas miestiečių atmintyje išlaikė ir savo senąjį pavadinimą.
Šiaip ar taip, šiame kontekste verčiu galime pagrįstai pasididžiuoti - Kaune stovi unikalus, Amsterdamo mokyklos pavyzdys, turintis ir tarptautinio ekspresionizmo ar art deco architektūros bruožų. Ir to dar negana - dviveidžio namo gatvės ir kiemo fasadai skiriasi kaip diena ir naktis! Užėjus į kiemą, mes pamatytume tikrą Miami Beach arba Tel Avivo Baltojo miesto vertą fasadą.
Amsterdamo mokyklos architektūros pavyzdys
Architektūrinės detalės ir unikalumas
Tačiau tuo vis labiau linkstama abejoti, nes vargu ar pakankamai universalias ir tarptautiškai plintančias architektūrines madas arba atskiras jų detales galima vadinti plagijatais.
Nesunku suvokti, kad tokius namus sau statytis galėjo leisti ne kiekvienas. Du jauni verslininkai M. Posvianskis ir G. Klisas nebuvo paprasti audinių fabriko savininkai. Tai buvo vieno iš tarpukariu užgimusios tekstilės pramonės flagamano, AB „Liteks“ bendrasavininkai. Tarpukariu aukso amžių pasiekusi tekstilės pramonė buvo ketvirtoji pagal apimtis pramonės šaka Lietuvoje.
AB "Liteks" pastatas Kaune
Abu verslininkai apsigyveno greta - to paties namo antrame aukšte. Lyg nuoroda į namo savininkus ir jų veiklą tapo pastato įėjimą rėminančio balkono kolonų statulos: Merkurijus, simbolizuojantis prekybą ir Hefaistas (kalvis), simbolizuojantis pramonę. Šias statulas savininkai kasdien matydavo pro savo buto langus.
VALDAS BIJOJO JOS SKAMBUČIO: Kas iš tikrųjų valdė Lietuvą 10 metų? Zuoko išpažintis
Namo interjeras ir gyventojai
Pirmuose trijuose prabangaus namo aukštuose buvo įrengta po du didelius butus, o ketvirtame aukšte - po tris mažesnius. Butuose buvo įrengti tarnaičių kambariai, gyveno kūrikas, pirmame aukšte vienas kambarys skirtas sargui, o palėpės patalpa - skalbyklai. Namo modernumą ir prabangą liudijo ne tik išorė, bet ir vidaus įranga: rozetės, įrengtos ne vien kambariuose, bet ir lauke - balkone ir terasoje, šveicariški elektros jungikliai, vokiški radiatoriai, skambučiai tarnaitei iškviesti.
Viename iš restauruojamų namo butų pašalinus vėlesnius dažų sluoksnius atsidengė brangių pigmentų spalvomis dažyti kambariai su paauksuotomis apvadų juostelėmis. Ir tai tik keli, mūsų dienas pasiekę to meto gyvenimo būdo ir kasdienybės liudininkai. Dabartinių namo gyventojų pastangomis archyve taip pat buvo rasti dokumentai, atskleidžiantis šio namo butų nuomos kainas, kurių metinė suma siekė apie 8000 litų (apie 700 litų per mėnesį). Palyginimui, trijų kambarių buto su virtuve kaina tuo metu priklausydavo nuo susitarimo, tačiau įprastai svyruodavo nuo 300 iki 450 litų per mėnesį. Taigi, šio namo gyventojų pajamos viršijo vidutinio kauniečio pajamas.
Pirmieji čia atsikraustę žmonės buvo turtingi, aukštas pareigas užimantys žmonės. Be namo savininkų čia gyveno garsus Lietuvos mokslininkas Juozas Matulis su žmona, taip pat kino teatro direktorė Elena Mikševičienė, pervežimo bendrovės, vadovas Henochas Pumpianskis. Tai tik kelios dokumentuose išlikusios pavardės.
Tragiškas likimas ir atgimimas
Tačiau prabanga ir gyvenimo ramybė šiame name klestėjo neilgai. Viską sujaukė prasidėjusi okupacija ir karas. Kaip ir daugelis kitų, šis namas mena tragišką jo gyventojų lemtį. Namo bendrasavininkis G. Klisas su šeima iš čia ištremtas į Sibirą, kiti perkelti į getą ar sušaudyti čia pat, kieme. Šuos įvykius savo knygoje aprašė šiame name gyvenusio Arbrašos Virovičiaus dukterėčia Sara Ginaitė Rubinson - antinacinio pasipriešinimo Lietuvoje dalyvė ir partizanė, pokariu tapusi profesore ir rašytoja.
Sara Ginaitė Rubinson
Sovietinės okupacijos metais namas buvo nacionalizuotas. Pokariu prabangūs apartamentai paversti komunaliniais butais, kuriuose gyveno po kelias šeimas, besinaudojančias ta pačia buvusio buto virtuve ir vonios kambariu. Laikui bėgant, ne tik butai, bet ir menkai prižiūrimas namas buvo „nudėvėtas“.
Tačiau pastaruoju metu jis išgyvena tikrą atgimimą. Dar 2017 metais bendro namo gyventojų ir Kauno kino biuro bendradarbiavimo dėka namas tapo milijonus peržiūrų sulaukusio JAV kabelinės televizijos milžinės HBO mini serialo „Černobylis“ filmavimo aikštele (režisierius Johan Renck).
„Įskaitant derybų trukmę ir sutarčių derinimą, viskas truko apie tris mėnesius. Maždaug 20 dailininkų ir dekoratorių per mėnesį sukūrė tikrą vėlyvojo sovietmečio interjerą. Pats filmavimas truko keturias dienas ir tuo metu dirbo apie 180 žmonių. Erdvės aplink namą tiesiog dūzgė nuo neregėto žmonių skaičiaus: kieme tilpo dešimtys sunkvežimių, parkelyje prie namo išdygo palapinių miestelis, valgykla, poilsiavietė. Kiti kaimynų butai buvo naudojami įrangos laikymui, grimo atlikimui bei aktorių poilsiui. […] Šis procesas turėjo teigiamą naudą visai namo bendruomenei, nes vienu ar kitu atveju visi namo gyventojai buvo įtraukti ir filmavimas tapo mūsų kolektyvine patirtimi, bendru nuotykiu, suveikė kaip „team building’as“.
Pastaraisiais metais, miesto, namo gyventojų pastangomis ir lėšomis namas buvo atnaujintas. Gyventojų lėšomis skrupulingai restauruota namo laiptinė šiandien atrodo taip, kaip atrodė namo klestėjimo laikotarpiu.
tags: #mozes #posvianskio #ir #girso #kliso #gyvenamasis