Architektūra - tai žmogaus sukurta dirbtinė aplinka, tenkinanti estetinius ir utilitarinius poreikius šalia natūralios gamtos. Ji atspindi laikotarpio idealus, mokslo pažangą, ekonomikos galimybes, socialinius santykius ir nacionalinius savitumus. Romėnų architektas Vitruvijus pabrėžė statinių tvirtumo, naudos ir grožio vienovę, kuri aktuali visais laikais.
Vilniaus senamiesčio panorama
Architektūros Raida
Per civilizacijų raidą sukurta daug konstrukcijų sistemų: statramstinė sijinė, arkinė skliautinė, karkasinė bei kitos. Statinio kompoziciją sudaro konstrukcijų ir architektūros formų derinys, kuris kuria meninį vaizdą ir atspindi kompozicinę idėją. Funkcinių erdvės formavimo, konstrukcinių, estetinių principų visuma bei dekoras lemia architektūros stilių.
Jau akmens amžiuje žmonės statė gyvenamuosius būstus, o senųjų civilizacijų architektūrai būdinga formų bei konstrukcijų įvairovė. Mesopotamijoje statyti sienomis apjuosti miestai su rūmais ir šventyklomis, o Egipte atsirado miestų su irigaciniais įrenginiais, visuomeninių pastatų bei memorialinių statinių (piramidės, obeliskai). Senovės Graikijoje kūrėsi miestai su stačiakampiu gatvių tinklu ir aikštėmis, buvo statomi gyvenamieji namai su aulomis, visuomeniniai pastatai (teatrai, stadionai, bibliotekos, šventyklos).
Architektūros Stiliai
- Romaninis stilius: Vyravo didelės bažnyčios su vienuolynais, katedros, pilys.
- Gotika: Sukurta nauja tektoninė karkasinė sistema, statytos katedros bei halinės bažnyčios, koplyčios.
- Renesansas: Atgaivintos antikos kultūros tradicijos, naudoti antikiniai orderiai, arkos, skliautai, kupolai.
- Barokas: Būdinga sudėtinga erdvinė kompozicija, rūmų su parkais ansambliai.
- Klasicizmas: Sugrįžta prie antikinio meno tradicijų, graikų ir romėnų klasikinės architektūros kanonų.
- Modernas: Įvairių praeities stilistinių formų junginys.
- Funkcionalizmas: Tapo vyraujančia 20 a. architektūros kryptimi, ypač išplito Europoje po II pasaulinio karo.
Bauhaus mokykla Desau
Architektūra Lietuvoje
Lietuvoje išliko vėlyvojo paleolito ir mezolito laikinų stovyklų statinių liekanų. 9-5 a. pr. Kr. ant piliakalnių statytos įtvirtintos gyvenvietės su antžeminiais stulpinės konstrukcijos pastatais. 13 a. susikūrus Lietuvos valstybei pastatyta medinių aptvarinių pilių, pradėta statyti mūrinius gynybinius statinius ir pilis. Ankstyvosios gotikos laikotarpiu pastatyta pilių su nerviūriniais skliautais, sakralinių pastatų; brandžiuoju - bažnyčių, reprezentacinių visuomeninių pastatų. 16 a. pirmoje pusėje greta gotikos reiškėsi Renesanso architektūra, ypač paplitusi 17 a. antroje pusėje.
Brandžiojo baroko reikšmingiausi Lietuvos architektūros pastatai: Vilniuje - Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Sapiegų, Sluškų rūmai, Kaune - Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje Lietuvoje plito klasicizmas. Miestai ir miesteliai buvo statomi pagal stačiakampį planą, dvarų sodybos apjuosiamos laisvo ir mišraus plano parkais.
Sovietinis Laikotarpis ir jo Įtaka
Po II pasaulinio karo funkcionalizmas tapo vyraujančia architektūros kryptimi pasaulyje, ypač išplito Europoje atstatant gyvenamuosius namus. SSRS iki 1956 vyravo pompastiškas sovietinis pseudoistorizmas, po 1956 įsigalėjo utilitarizmas, diegęs sovietinį gyvenimo būdą; architektūra ir masinė statyba tapo priklausoma nuo pramoninės tipizacijos ir standartizacijos normų.
Klaipėdoje po karo buitinio aptarnavimo funkcija ir visuomeninės paskirties objektų tinklas kūrėsi lėtai, be jokio išankstinio plano. Pirmosios visuomeninės įstaigos mieste pradėjo veikti 1945 m. pradžioje. Antrojo miesto vyr. architekto K. Černiausko teigimu, nuo 1953 m. visi kultūrinio-buitinio aptarnavimo ir visuomeninės paskirties objektai turėjo būti statomi pagal 1952 m. patvirtiną miesto generalinį planą.
1952 Metų Statybos Ypatumai Klaipėdoje
Didžioji dauguma visuomeninės paskirties įstaigų ir organizacijų iki pat 1952 m. patvirtinto pirmojo miesto generalinio plano steigtos prie svarbių miesto gatvių, senojo ikikarinio užstatymo vietoje pritaikant arba rekonstruojant senus pastatus. Tačiau su laiku daugėjo naujų pagal tipinę nomenklatūrą suprojektuotų pastatų, su esama urbanistine struktūra disonavusių ir įkomponavimo į kvartalo struktūrą principais, ir masteliu. Noriai naudotasi neužstatytomis ir sunykusiomis kvartalų žemės valdomis tiek centrinėje miesto dalyje, tiek periferijoje.
Klaipėdos teatro aikštė
Remiantis tipiniais projektais buvo statomi ir administraciniai pastatai. Panašūs pastatai urbanistinėje struktūroje tuo laikotarpiu projektuoti ir atokiau nuo centro: Kolūkiečių kadrų paruošimo mokomasis kombinatas su bendrabučiais numatytas buv. Bomelio vitėje, Sportininkų g., minėta vid. mokykla Smeltėje, Žalgirio g., administracinis pastatas su klubu Melnragėje, Audros g. Tokiais principais miestas buvo formuojamas ir vėliau.
Specifinės Gyvenamųjų Namų Grupės Klaipėdoje
Nors sovietinėje gyvenamojo fondo tipologijoje specifinės gyvenamųjų namų grupės klasifikacijos nebuvo, Klaipėdoje tai formavo pakankamai reikšmingą gyvenamojo fondo dalį. Jas galima skirstyti į tris skirtingas kategorijas: aukštuminius pastatus, bendrabučius ir pastatus su regioninės architektūros bruožais.
Aukštuminiai Pastatai
Aukštuminių pastatų kategorija SSRS atsirado tik ištobulėjus statybos ir inžinerijos technologijoms. Klaipėdai, per karą praradusiai beveik visas pagrindines savo dominantes - bažnytbokščius, formavusius miesto siluetą, - tai buvo aktualu. Teigta, kad miestas per daug plokščias, jam trūksta charakterio. Pirmasis 9 a. gyv. namas Klaipėdoje pradėtas statyti 1965 m. tarp Taikos pr. ir Kulių Vartų g., Kiaušinių bazės vietoje.
Bendrabučiai
Klaipėdoje bendrabučiai pradėti statyti sulig pirmąja sovietinių tipinių gyvenamųjų namų banga. Besimokančiųjų iš kitų miestų ir rajonų, o taip pat ir jiems apgyvendinti reikalingų bendrabučių mieste itin trūko iki pat septintojo dešimtmečio vidurio, kai Klaipėdoje pradėta steigti aukštesniąsias ir proftechnines mokyklas. Tuo metu pradėtos statyti ir tipinių bendrabučių grupės. Šie kompleksai planuoti kaip lygiavertės apgyvendinimo formos, todėl atsirasdavo prie pagrindinių miesto gatvių.
Pastatai su Regioninės Architektūros Bruožais
Septintojo dešimtmečio pabaigoje, įsitvirtinus internacionalinio miesto įvaizdžiui ir įsibėgėjus architektūros modernizacijai, susidomėta senuoju Klaipėdos paveldu, ypač fachverkinio tipo gyvenamaisiais namais. Ketinta išlikusius tokio tipo senamiesčio pastatus rekonstruoti ir panaudoti visuomeniniams poreikiams. Regioninės architektūros ir vietinės statybos tradicijas bandyta perkelti ir į kitas miesto dalis, pritaikyti tipiniams projektams.
Šiame straipsnyje apžvelgti 1952 metų statybos namų ypatumai Lietuvoje, atskleidžiant architektūros raidą ir sovietinio laikotarpio įtaką pastatų stiliui bei planavimui. Išsamus Klaipėdos miesto pavyzdys leidžia geriau suprasti to meto urbanistinius sprendimus ir specifines gyvenamųjų namų grupes.