Kalvarijų gatvė - vilniečių ne pati mėgstamiausia vieta, tačiau senamiesčio įžymybės užgožia jos įdomybes, kurių čia irgi apstu. Daugeliui vilniečių Kalvarijų gatvė - pažįstama iš matymo, apie kurią žinai nedaug, bet sveikiniesi, stabteri ir pasišneki, kartais išgirsti ką naujo, įdomaus, svarbaus, paskui atsisveikini: „Iki kito karto!“.
Grafikė Irena Žemaitytė-Geniušienė mėgsta pasivaikščioti po Vilnių, kelionių įspūdžius stengiasi užrašyti. Kai nuklysti į nepažįstamą, nors nelabai tolimą, Naujamiesčio arba Naujininkų užkampį ir pamatai nuostabią sandėliukų, tartelių, būdelių ir kitokių neaiškios paskirties priestatėlių kombinaciją aplink seną medinę triobą (šalia jos, beveik kaip taisyklė - geras naujas automobilis), arba užsižiūri į pajuodavusį griozdą, iš kurio sienų byra plytos, bet švyti nauji langai (šalia, žinoma, brangus automobilis), užeina noras pasidalinti savo įspūdžiais.
Tuo įsitikinau daugybę dešimtmečių nuolat ja važinėdama, dažnai pėsčia eidama. Be abejo, gatvė „nugulinta“ ir aprašinėta, fotografuota, internete viskas apie ją yra. Informacijos istoriniu, strateginiu, architektūriniu etc. požiūriais - apstu.
Kalvarijų gatvės reikšmė pradėjo menkti XIX a., kai atsirado naujas traukos centras - Stoties rajonas su geležinkeliu ir Naujamiestis. Miesto centro artumas, patogus susisiekimas ir didėjantis miesto gyventojų skaičius skatina vis didesnį susidomėjimą Kalvarijų gatve, verčia permąstyti jos vaidmenį miesto gyvenime.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Kalvarijų gatvės statybos istoriją, pradedant nuo jos ištakų ir baigiant šių dienų pokyčiais.
Gatvės Atsiradimas Ir Ankstyvoji Istorija
Nuo XVI amžiaus Šnipiškių rajonas garsėjo statybinių medžiagų gamyba, čia buvo lentpjūvės, o dėl netoliese randamo geros kokybės molio buvo gaminama daug plytų, čerpių, koklių. Pastačius tiltą, nuo jo vedę du keliai vėliau virto gatvėmis. Į Ukmergę vedančio kelio dalis dabar taip ir vadinama, o į Verkius ėjęs kelias gavo Kalvarijų pavadinimą. Šiuo keliu ir pasivaikščiokime.
Pradėti pasivaikščiojimą derėtų nuo Žaliojo tilto. Gatvė prasideda ties Žaliuoju tiltu, kuris iki pat XIX a. buvo pagrindinis miesto įvažiavimas iš šiaurės pusės. Pirmąjį tiltą čia pastatė Vilniaus burmistras Ulrikas Hozijus, 1530 metais gavęs privilegiją iš Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Savo lėšomis pastatęs tvirtą tiltą su mūrinėmis atramomis ir prekybos būdelėmis galuose, burmistras ne tik gavo teisę imti už važiavimą tiltu nemenką mokestį, bet ir išsirūpino iš valdovo garantiją - draudimą statyti tiltus per Nerį nuo Kernavės iki Bistricos. Taigi, ilgą laiką šis tiltas buvo vienintelis ir nešė nemažą pelną, iš kurio buvo išlaikoma Švč.Trejybės prieglauda.
Vėlesniais amžiais tiltas ne kartą degė ir buvo atstatomas, po perstatymo XVIII a. viduryje jis buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju, taip vadinamas ir dabar. Deja, iš tų laikų išliko tik pavadinimas ir vieta. Caro laikais statytą geležinį tiltą II Pasaulinio karo pabaigoje susprogdino vokiečiai. Dabartinis tiltas pastatytas 1952 metais. Jis buvo papuoštas dabar jau nuimtomis sovietinėmis skulptūromis ir gavo sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio vardą.
Gatvė už tilto, dabar vadinama Kalvarijų, sovietmečiu buvo pervadinta į Felikso Dzeržinskio.
Būtent todėl 1655 m., kai į Vilnių įsiveržė maskvėnų kariuomenė, Kalvarijų gatvė atsidūrė mūšių centre. „Paskutinės kovos dengiant vilniečių atsitraukimą vyko būtent ties Žaliuoju tiltu, - sako pašnekovas. - Kalvarijų gatvės pabaiga - Jeruzalės rajonas - taip pat susijusi su šiais dramatiškais įvykiais. Kaip padėka už Vilniaus išvadavimą nuo maskvėnų, Jeruzalėje pastatyta bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplytėlės. Šios koplyčios buvo sunaikintos, o vėliau - atkurtos.
Perėję tiltą atsiduriame judrioje, transporto pilnoje sankryžoje. Tačiau dar XX a. pradžioje ši vieta atrodė visiškai kitaip - vietoj plačios magistralės čia buvo siaura gatvė, vedanti pro kalvą su stebuklais garsėjusia koplytėle. Pastatyta XVIII amžiuje, koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra buvo simbolinė vieta, pirmoji stotelė piligrimams, keliaujantiems į Vilniaus Kalvarijas. Sovietmečiu platinant gatvę koplytėlė buvo nugriauta, o kalva nukasta.
Architektūriniai Akcentai Ir Pokyčiai
Abipus Kalvarijų gatvės yra po įdomų architektūrinį ansamblį, kairėje dominuoja Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios siluetas, dešinėje - įmantri pilaitė, daktaro Raduškevičiaus rūmai.
Pradėkime nuo bažnyčios, kurią 1703 metais pradėjo statyti vienuoliai jėzuitai. Iki amžiaus vidurio bažnyčia buvo baigta ir pasipuošė dailiais architekto Valento Dyderšteino sukurtais bokštais. Tuo metu Vilniuje jėzuitai jau turėjo 3 bažnyčias, ketvirtoji buvo skirta trečios prabacijos vienuoliams. Erdviame, terasomis link upės besileidžiančiame vienuolyne gyveno broliai, turintys galutinai apsispręsti ir priimti paskutinius šventimus.
XVIII amžiaus pabaigoje, panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia atiteko pijorams, o vėliau tapo parapijine. Nuo 1975 metų vikaru šioje bažnyčioje dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, jo atminimui kiemelyje prie įėjimo į bažnyčią pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius Jonas Gencevičius).
Dešinėje kelio pusėje, ant kalvelės stovi XIX a. pabaigoje pastatyti istorizmo stiliaus rūmai (Kalvarijų g. 1), primenantys gotikinę pilį. Juos pasistė vilnietis daktaras, miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius, garsėjęs įmantriu skoniu ir plačiu užmoju. Dalyje pastato jis gyveno pats, kitą dalį nuomojo. Sovietmečiu, platinant dabartinę Kalvarijų gatvę, dalis rūmų korpusų buvo nugriauti, likę restauruoti ir dabar priklauso Architektų sąjungai.
XVI amžiuje dešiniajame Naries krante, galbūt Raduškevičiaus namų vietoje, stovėjo Vilniaus miesto magistrato pastatyti namai totorių ir rusų pirkliams ir pasiuntiniams apgyvendinti. Pasakojama, kad atvykėliai iš šių kraštų keldavo mieste daug neramumų, todėl magistratas ir iškeldino juos anapus upės.
XVIII amžiuje Neries krantinėje į dešinę nuo Kalvarijų gatvės buvo rūmai, vadinti Piro arba Petro vardu. Sujungus vardą su žodžiu „monte“, lotyniškai reiškiančiu „kalnas“ gavosi pavadinimas Piromontas. Iki II Pasaulinio karo dabartinė A. Juozapavičiaus gatvė buvo vadinamos Piromonto gatve. Taip pat XIX-XX a sandūroje buvo pavadinta Šnipiškių dalis tarp A. Juozapavičiaus, Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių.
Tuo metu Piromonte buvo pradėtos planinės gyvenamųjų namų statybos, vadintos Juozapo Montvilos kolonija, nors šie namai gerokai skyrėsi nuo to paties iniciatoriaus vardo kolonijos Lukiškėse. Vos pastatyti, šie gyvenamieji namai buvo laikomi pigiais ir neitin skoningais, tačiau dabar, sovietinių ir modernių pastatų apsuptyje, jie suteikia kvartalui žavesio. Piromonto kolonijos namus galite pamatyti Rinktinės g. 20-26.
Grįžę į Kalvarijų gatvę, kirskime judrią sankryžą su Konstitucijos prospektu. Šioje vietoje kadaise šakojosi keliai, vedę į Ukmergę ir Verkių link. Aukštų pastatų papėdėje 2009 metais pastatyta moderni skulptūra „Šviesa“ (architektas M. Markūnas, skulptorius V. Gylikis).
Moderniųjų dangoraižių papėdėje spiečiasi mediniai namai, apsupti sodų ir daržų. Jie primena, kad dar visai neseniai šis rajonas buvo labiau panašus į kaimą, o ne į miestą. Dalis kvartalo gatvių, pavyzdžiui, Giedraičių ir S.Fino, išlaikė grindinį dar iš imperinės Rusijos laikų. Vilniaus tyrinėtojai teigia, kad Šnipiškių dalį ties Giedraičių, S.Fino, Krokuvos, Daugėliškio gatvėmis reikėtų vadinti atskiru Skanseno vardu, tačiau dauguma vilniečių geriau žino Šanchajaus pavadinimą, nors neoficialų, tačiau tiksliausiai apibūdinantį rajono specifiką.
Kalvarijų Turgus Ir Sakraliniai Objektai
Dešinėje Kalvarijų gatvės pusėje didelę teritoriją užima turgavietė (Kalvarijų g. 61). Oficialiuose dokumentuose ji pirmą kartą minima 1903 metais, tačiau tikėtina, kad prekyba šioje vietoje vyko ir anksčiau. Tarpukariu tai buvo viena iš pagrindinių Vilniaus turgaviečių, o pokariu perstatyta, įrengiant tris didelius prekybos paviljonus. Sovietmečiu turgavietė vadinta kolūkine, į ją laikinai buvo persikėlusi ir garsioji Vilniaus Kaziuko mugė.
Šalia turgavietės stovi tipinio plano stačiatikių cerkvė, skirta Šv. Arkangelo Michailo garbei. Ši cerkvė buvo pastatyta 1895 metais iš suaukotų lėšų. Nors pačios šventovės siluetas yra tipinis ir atkartoja kitas Vilniaus cerkves, neįprasti yra į šonus nusitęsę fligeliai. Juose buvo įkurtos atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos, taip pat įrengti butai mokytojams. Sovietmečiu cerkvė buvo planuota nugriauti, tačiau bendruomenės pastangomis išsaugota. Dabar ji yra veikianti, buvusiose mokyklos patalpose įsikūrusi stačiatikių bendruomenė.
Atminimo Įamžinimas Ir Sovietinis Palikimas
Keliaukime Kalvarijų gatve toliau ir stabtelkime už sankryžos su Žalgirio gatve. Nedideliame skverelyje pamatysite kryžių sunkiai nešančio Kristaus skulptūrą (architektas P.Jansonas, skulptorius A.Kmieliauskas, 2010 metai). Tai paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui (1913-1981). B.Laurinavičius gimė Gervėčių parapijoje, Astravo (dab.Baltarusija) rajone. Tarpukariu mokėsi Lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje, 1944 m. įšventintas į kunigus. Dvasinį sielovados darbą kunigui teko dirbti sunkiomis Lietuvos sovietizavimo sąlygomis.
Šioje vietoje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 1981 lapkričio 24 d pavakarę kunigas Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais ir nužudytas. Broniaus Laurinavičiaus vardas yra įtrauktas į XX a tikėjimo kankinių sąrašą.
Praėję skverą dešinėje gatvės pusėje pastebėsime kolonomis puoštą pastatą, kuriame dabar įsikūręs muzikinis teatras-klubas „Legendos“ (Kalvarijų g. 85). Senieji vilniečiai dar pamena šiame pastate buvus „Tėvynės“ kino teatrą. Praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje ėmus planingai užstatinėti Šnipiškių rajoną, naujakurių laisvalaikiui praskaidrinti buvo pastatytas ir kino teatras. Jis atidarytas 1954 m lapkričio mėnesį, pirmas parodytas filmas vadinosi „Šventės vakaras“.
Toliau už buvusio kino teatro besitęsiantis rajonas - tipiškas sovietinių gyvenamųjų rajonų pavyzdys. Daugiabučių statyba įsibėgėjo vystant Vilniuje pramonę ir didėjant gyventojų skaičiui. Karvarijų gatvės sankryžoje su Ozo/Kareivių gatvėmis dar galima atpažinti perstatytas buvusias gamyklas. Skaičiavimo mašinų gamyklą „Sigma“ ir specialus konstravimo biuras, įkurti 1966 m., veikį iki 1991 m. Kuro aparatūros gamykla vienintelė Baltijos šalyse 1959-2004 m. gamino dizelinių variklių sistemų dalis, naudojamas nuo traktorių iki tankų.
Pasukę dešinėn prieitume Šiaurės miestelį, jau priklausantį Žirmūnų rajonui. Dabar Šiaurės miestelis asocijuojasi su madinga prekybos ir pramogų vieta, o dar visai neseniai tai buvo uždara sovietų armijos teritorija, tankų dalinio karinė bazė. Iš čia 1991 metų sausio 13-ąją išvažiavo tankai, traiškę laisvės gynėjus prie TV bokšto.
Už sankryžos tolyn besitęsianti Kalvarijų gatvė, kurios bendras ilgis apie 5,5 km, atveda į Baltupių rajoną, pavadintą pro jį tekančio upelio vardu. Keturių kilometrų ilgio nesiekiantis Baltupio upelis ties Trinapoliu įteka į Nerį, prieš tai vingiuodamas per Verkių parką. Dalis šio upelio laikoma šventa. Jis dar vadinamas Cedrono arba Kedrono vardu, pagal upelį Jeruzalėje. Baltupis-Cedronas sėkmingai įkomponuotas į Kalvarijų kompleksą, atkartojantį Kristaus kančių kelio Jeruzalėje stotis.
Pačioje Kalvarijų gatvės pabaigoje, dešinėje pusėje pamatysime modernų, santūrių formų pastatą su kryžiumi - tai Šv. Juozapo kunigų seminarija ir prie jos prigludusi trikampė koplyčia (Kalvarijų g. 325). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 metais buvo atkurta ir sovietmečiu uždaryta Vilniaus kunigų seminarija. Netrukus pradėta naujosios seminarijos pastato statyba, užbaigta 1998 metais. Mokslas seminarijoje trunka 6 metus. 2017-2018 mokslo metais seminarijoje mokosi 12 klierikų.
Kol ėjome Kalvarijų gatve, dešinėje pusėje matėme mišką - tai Verkių istorijos ir kultūros draustinis, Verkių regioninio parko dalis. Jame yra Vilniaus Kalvarijos - Jėzaus kelio stotys, pasibaigiančios prie iš tolo matomos, ant kalvos baltus bokštus iškėlusios Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Neatsitiktinai už sankryžos su Ateities gatve Kalvarijų gatvė keičia pavadinimą į Jeruzalės gatvę. Čia iš tiesų mintimis galima nusikelti į tolimąją Jeruzalę, aplankyti kryžiaus kelio stotis arba tiesiog pasivaikščioti po mišką, nuklystant iki pat Neries pakrantės.
Šnipiškės kartu su Kalvarijų gatve tartum atsiraukė į antrąjį planą - tai iš dalies paaiškina, kodėl čia miesto gyvenimas susipina su kaimiškos aplinkos elementais, o senieji pastatai - vos kelių aukštų, žemaūgiai.
Šiuolaikiniai Iššūkiai Ir Perspektyvos
Vis tik jau netolimoje ateityje Kalvarijų gatvė, panašu, neišvengs pokyčių. Pavyzdžiui, šiemet pranešta apie iškilsiantį modernų 45 500 kv. m verslo centrą. Advokatas Laurynas Staniulis, konsultuojantis nekilnojamojo turto vystymo klausimais, pastebi, kad teritorija išties įgauna visiškai naujus, neabejotinus „Business district“ (verslo kvartalo) bruožus, o tai lemia naujų traukos centrų formavimąsi ir didina gatvės patrauklumą naujakuriams.
Be to, didelė dalis Kalvarijų gatvės teritorijos patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, o tai turėtų apsaugoti nuo neskoningos bei chaotiškos plėtros. Kalvarijų gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, o tai reiškia, kad visi naujai statomi pastatai turi atitikti architektūrinį kontekstą, jų architektūrai yra taikomi griežtesni reikalavimai.
Visos šios priežastys leidžia tikėtis architektūrine prasme kokybiškos naujų projektų pasiūlos. Tuo pat metu dėl šių priežasčių nei Kalvarijų gatvėje, nei Šnipiškėse nereikėtų tikėtis naujų statybų bumo, o drauge - ir mažesnių nekilnojamojo turto kainų.
2022 metais kilo skandalas dėl statybų Kalvarijų g. 55, kur gyventojai skundėsi dėl neteisėtų statybų ir žalos jų namams. Statybos inspekcija pradėjo statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimą. Statytojas žadėjo žalą atlyginti. Ukrainos nekilnojamojo turto bendrovė „Savo investicija“ teigė, kad statytojas pasitiki projektuotojų, ekspertų bei institucijų, tikrinusių projektą kompetencija, ir neturi priežasčių abejoti statybos teisėtumu.
Medinė Architektūra
XVI a. pradžioje miestą ėmus juosti gynybine siena, Vilniuje vyravo mediniai pastatai ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų ir rengiantis naują rūbą griežtėjo statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų net gyvenimo būdui - užsiimi gaisrą galinčiu sukelti verslu, būk mielas, išsikelk už miesto sienos, t. y. į priemiestį. Šiandien įstabiausių „medinukų“ daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, seniai tapusiuose neatskiriama Vilniaus dalimi: Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose, Žvėryne, Naujininkuose, Pavilnyje ir kitur.
Senų medinių namų, sugrąžinančių į XX a. pr., XIX a. ar net XVIII a., gausiai išlikę Šnipiškėse. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, ėmusių formuotis palei seną, kadaise itin svarbų traktą į Ukmergę (Vilkmergę, Vilkomirą), kartu vedusį į turtingą prekybinį miestą Rygą. Abipus šio kelio, kurio pradžia buvo iškart už Žaliojo tilto, o vėliau ir palei Kalvarijų gatvę, ėmė dygti vis nauji pastatai. Šnipiškių „vizitine kortele“ laikyta plytų gamyba - molingas gruntas buvo kasamas Šeškinės kalne, dabartiniame Kalvarijų-Lvovo-Krokuvos gatvių rajone ir apylinkėse.
Šiandien dalis Šnipiškių yra paskelbta kultūros paveldo teritorija ir net gavo mįslingą pavadinimą „Skansenas“, perimtą iš garsaus etnografinio muziejaus po atviru dangumi Švedijoje.
Vilniaus Gatvės "Sekretai"
XX a. 7-8 dešimtmetyje Vilniaus ir kitų miestų kiemuose išplito žaidimas, vadinamas „sekretais“. Dažniausiai jį žaisdavo mergaitės. Jo esmė paprasta: randi stiklo šukę, iškasi duobutę, jos dugne iš visokių grožybių - gėlių žiedų, popieriukų, akmenukų, žolės stiebelių - išdėlioji spalvotą ornamentą, tada uždengi stiklu ir užkasi. O paskui jau bėgi pasikviesti draugę, nukrapštai žemes, patrini stikliuką ir - o stebukle! - grožiesi nuostabiu slaptu piešiniu. Lygiai tas pats ir su urbanistiniais „sekretais“.
Populiariausias „sekretas“ Vilniaus gatvėse - namų pastatymo data. Tokių namų yra iki aštuonių dešimčių. Bene seniausią datą (1841) matome virš Ašmenos g. 4 vartų, naujausiomis (1957-1963) pažymėti Giedraičių ir Ratnyčios g. Geras tuzinas papuoštas garbingų giminių herbais bei regalijomis arba sunkiai iššifruojamais inicialais. Trijų namų (Aguonų g. 17, Kalvarijų g. 11 ir Pamėnkalnio g. 8) laiptinės svečius pasveikina lotynišku „Salve“ (liet. „Sveiki“), kai kurie namai nustebina iš tiesų unikaliomis dekoratyvinėmis figūromis (pvz., lietvamzdžių gorgolos Pamėnkalnio g.
Panagrinėsime keturis „sekretus“: patriotišką Pušų g. 29 namą su trimis lenkų tautinio atgimimo korifėjų biustais; militaristinį Kalinausko g. 11 namą su „ViS“ pistoleto konstruktoriaus Petro Vilnevčico (Piotr Wilniewczyc) monograma; riterišką A. Mickevičiaus g. 7 namo kiemą su šarvuotomis panoplijomis; svetingą Kalvarijų g. 31 namą su lotyniška sentencija „Sibi et vobis“.
1912 m. Žvėryne, Pušų g. 29 (tarpukariu - ul. Sosnova 17 ir 19), didelį dviejų aukštų namą pasistatęs agronomas, ilgametis „Liutnios“ draugijos narys Simonas Renigeris (Szymon Reniger) papuošė jį iš karto trimis nacionaliniais simboliais - betoniniais generolo T. Kosciuškos, poeto A. Mickevičiaus ir kompozitoriaus S. Moniuškos biustais (žr. nuotr.). Visos trys skulptūros nėra originalūs kūriniai, o tik jų kopijos.
Įlindę pro vartus tarp K. Kalinausko g. 11A ir 13 namų, atsidursime erdviame kieme, kurio tolumoje kelią pastoja niūrokai atrodantis trijų aukštų geltonų plytų namas. Tai 1909 m. pagal architekto L. Ravickio projektą pastatytas O. P. Vilnevčicos namas. Reljefinėje iš tų pačių plytų išmūrytoje monogramoje galima įžvelgti raides P ir W. P galima sieti su Petru Vilnevčicu, kuris padėjo motinai ir tvarkyti popierius, ir vykdyti statybos darbus. Jis labiausiai prisimenamas dėl 1931 m. sukonstruoto 9 mm pistoleto, kuri tapo standartiniu Lenkijos pėstininkų ir kavaleristų karininkų ginklu. Pagal pagrindinio konstruktoriaus ir jo pagalbininko pavardes (Wilniewczyc i Skrzypiński) ginklas buvo pavadintas „ViS“ pistoletu.
Panoplijomis galima pasigrožėti ir dar vienoje Vilniaus vietoje. Tai nedidelis uždaras A. Mickevičiaus g. 7 kiemelis Žvėryne. Didelį trijų aukštų ir trijų korpusų „U“ formos namą šioje vietoje 1913 m. pasistatė Juzefa Drozdovska (Józefa Drozdowska). Šis pastatas - vienas pirmųjų būsimo garsaus Lietuvos architekto, o tada dar Peterburgo dailės akademijos studento, Vladimiro Dubeneckio projektų.
Vaistininkas Antanas Rostkovskis (Antoni Rostkowski), ilgus metus savo namuose Kalvarijų g. 4 turėjęs vaistinę, 1927-aisiais įsigijo Kalvarijų g. 31 valdą su joje stovėjusiu dviaukščiu namu. Tais pačiais metais pagal A. Filipovičiaus-Duboviko projektą aptvėręs ją prašmatnia tvora su bokšteliais, po dvejų metų pagal to paties architekto projektą užstatė namui trečią aukštą su mansardomis. Kairiajame frontone įrašyta namo statybos data - 1929-ieji, o dešiniajame - sentencija „Sibi et vobis“ (liet. „Sau ir jums“). Toks užrašas ant antkapio liudija, kad velionis buvo nesavanaudis žmogus, rūpinęsis artimųjų (giminės, šeimos, bendruomenės) reikalais. Užrašas „Sibi et vobis“ puikiai atspindėjo vaistininko darbo specifiką - šios profesijos žmonės dažnai susiduria su lotynų kalba, be to, jų darbas lydimas altruistinių pagalbos kitiems motyvų.
Apibendrinimas
Kalvarijų gatvė - tai gyvas Vilniaus istorijos liudijimas, kuriame susipina skirtingi laikotarpiai, architektūriniai stiliai ir kultūriniai sluoksniai. Nuo senovinių medinių namų iki modernių verslo centrų, nuo sakralinių objektų iki sovietinio palikimo - ši gatvė atspindi miesto raidą ir jo gyventojų gyvenimus. Nepaisant iššūkių ir pokyčių, Kalvarijų gatvė išlieka svarbia Vilniaus dalimi, verta išsaugoti ir puoselėti.