Vaikystės namai visada mūsų laukia, kokiame krašte begyventum. Sapnuose tavęs laukia ir kai kada lanko vaikystės namai. Miškeliai, upė, upokšniai, pievos ir takai per jas, dulkėti ar baltais dobiliukais nukloti keliukai ir šalikelėse palinkę gumbuotieji gluosniai…
Reikia tik stebėtis, kaip staiga nepriklausomos Lietuvos laikais šoko atsiminimus apie savo vaikystės namus rašyti mūsų beletristai ir žurnalistai. Buvo įstabu žiūrėti, kaip per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį atsigavo Suvalkijos peizažas.
Iš pradžių nedrąsiai, o vėliau vis labyn švarėjančiuose laukuose ėmė kilti nauji pastatai, tuo tarpu senosios silikatinės fermos ir siloso bokštai susmego kaip lietaus permerkti grybai. Į okupantų ir laiko nusiaubtas tėviškes ėmė grįžti miestiečiai ir, atgavę tėvų ar senelių žemę, kurtis jose.
Lietuvos regionų žemėlapis
Kudirkynė-Dambravynė: istorijos atspindžiai Suvalkijos krašte
XIX a. pabaigoje, 1896 metais, iš Skardbūdžio (kaimas tarp Barzdų ir Griškabūdžio) į Miknaičių kaimą, kurį juosia pro šalį besiranganti Šešupė, į pasoginius ūkininkaitės Onos Luobikytės namus, atėjo žentas Motiejus Kudirka. Su juo tuose namuose apsigyveno jo brolis ir dvi netekėjusios seserys, kurioms reikėjo atiduoti pasogas.
1911 metais Motiejus vietoj senos medinės stubos pasistatė didelį raudonplytį namą su baltų plytų ornamentu puoštais langais. Tos plytos buvo ne iš kokios nors varganos plytų dirbtuvėlės, o paties Vilkaviškio Paežerių dvarininko Z. Gauronskio plytinėje gamintos. Iš tokių plytų yra sumūryti ir Paežerių dvaro rūmai. Šimtamargiai Suvalkijos ūkininkai mūriniais pastatais, kaip ir gerai įmitusiais arkliais, pažangia tiems laikams žemės ūkio technika, galėjo pasididžiuoti prieš savo kaimynus.
Vieną Kudirkynės namo pusę užėmė erdvi seklyčia ir greta jos įrengtas kambarėlis senukams tėvams. Antrą, didesniąją, sudarė didelė virtuvė, vadinamasis gaspadorių kambarys ir šeimynstubė, kur šeimyna valgydavo, vakarodavo ir net miegodavo. Kai Motiejus Kudirka pasistatė savo mūrinį gražuolį, Kudirkynė tapo gražiausia visos apylinkės sodyba.
Nuo pat ano amžiaus pradžios, o gal dar iš anksčiau atėjo tradicija tame name susirinkti po Švč. Marijos vardo atlaidų, kurie rugsėjo viduryje vykdavo netoliese esančio Gražiškių kaimo kapinių koplyčioje. Po mišių ir artimųjų kapų lankymo į Kudirkynę pas dėdę Motiejų ir dėdienę Oną susirinkdavo plati giminė. Vaišėms suruošti būdavo nusamdyta šeimininkė - Magdutė Vilkaitytė iš Barzdų.
1930 metais Motiejaus sūnus Jonas vedė Gražiškių mokytoją panelę Petrę Stanaitytę. Tai buvo retas atvejis, kai mokytojos ištekėdavo už ūkininkaičių. 1933 m. gimusi jų dukrelė Stasė 1953 m. irgi tapo mokytoja. Vilkaviškiečiams šiandien ji žinoma kaip puiki mokytoja lituanistė Stasė Dambravienė, tiesioginė senelio Motiejaus 44,5 ha žemės paveldėtoja.
Bet tarp 1933 ir 2011 metų praūžė neramus ir slogus XX amžius su karais ir okupacijomis. Pirmasis bolševikmetis: iš Jono Kudirkos valdžia atėmė 15 ha žemės ir išdalijo mažažemiams. 1944 m. - antroji sovietų okupacija: valdžia jam paliko tik 5 ha. O 1948 m. šeima buvo priversta skubiai trauktis iš ūkio, kad neatsidurtų „pas baltąsias meškas“.
Kudirkai apsigyveno Kybartuose, kur Petrė Kudirkienė mokytojavo tik vienerius metus. 1949 metais ji buvo atleista „kaip socialine kilme svetima darbui tarybinėje mokykloje“. Šeima vėl turėjo trauktis iš persekiotojų akiračio. Ji apsigyveno pasienyje, Černyševske (buvusiuose Eitkūnuose).
Susitikom beveik po 40 metų… O Stasė Kudirkaitė-Dambravienė į savo tėviškę, okupacinio režimo nuniokotus namus, sugrįžo tik po 48-erių metų. Raudonplytis namas buvo be stogo, be langų, be grindų. Vaišingumu visą amžių garsėję namai po pusės amžiaus tylos, 1992-aisiais, priėmė pirmus Gražiškių atlaidų lankytojus.
Atlaidų puotą atšventė keturiese - abu šeimininkai ir du jų svečiai… Kasmet giminių skaičius didėjo: į kvietimą atsiliepė Vosyliai, Liorantai, Stanaičiai, Skaisgiriai - senųjų Kudirkų palikuonys. O liepos mėnesį čia renkasi Dambravų giminė - iš Anykščių, Utenos, Rokiškio, Vilniaus, Kauno.
Prisimenu 2006 m. rugsėjį, kai į sodybą įsuko 18 lengvųjų automobilių, o už stalo susėdo 48 svečiai. Tarp jų buvo ir du kunigai: giminaitis Kęstutis Vosylius ir Barzdų parapijos klebonas Nerijus Žvirblis. atlaidų svečiai, Dambravų giminės suėjimai, kasmetinės Vilkaviškio kultūros centro ir Vilkaviškio katedros chorų rudens šventės (1996 m. Kudirkynėje įvyko pirmoji chorų šventė). 2008 m. sodyboje buvo susirinkę 1941 metų tremties Južakovo tremtiniai (Dambravų šeima tais metais buvo išvežta į Sibirą). Pernai po atlaidų Kudirkynės seklyčioje už stalų susėdo 40 žmonių, o šiemet - jau apie 60. Juk šiais metais buvo švenčiamas namo šimtmetis, ta proga šventinamas ką tik pastatytas kryžius (jo meistras - kybartietis Kajetonas Eismantas).
Ar Suvalkijoje, Vilkaviškio krašte, rasime daug tokių atkurtų sodybų, įveikusių laiko negandas? Kudirkynė-Dambravynė yra jų vėliavnešys. Beje, mano brangūs mokytojai Dambravai, nepaisydami garbaus amžiaus, čia gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Vilkaviškio herbas
Burbiškio dvaras Anykščių rajone: istorija ir atgimimas
Tiesa, iš karto įspėju - šio dvaro nepainiokite su to paties pavadinimo dvaru esančiu Radviliškio rajone, kur vyksta kasmetinės tulpių žydėjimo šventės. Tikslus mūsų lankyto Burbiškio dvaro adresas - Parko g. Burbiškio dvarui, pasirodo, nutiko retai Lietuvos dvarams nutinkanti laimė - jo dabartiniai šeimininkai jį atkūrė kaip savus namus, kuriuose ir gyvena.
„Norėjau dalintis su žmonėmis tuo, ką sukūrėme, supažindinti juos su mūsų istorija“, - su užsidegimu sakė Rūta. Žinoma, dvare yra ir viešbutis, erdvės šventėms, kavinė-baras. Suprantama, dvarui komercija būtina, juk jį reikia išlaikyti. Jaunoji dvaro šeimininkė neslėpė, jog dažnai savuose namuose patenka į kamščius, o kartais jaučiasi, lyg gyventų „Akropolyje“.
Iš tiesų šiam dvarui pasisekė - atėjus Sovietmečiui jis nebuvo paverstas sandėliu ar kitomis pastatą niokojančiomis patalpomis, jame buvo įkurta mokykla (o dalį laiko veikė ir bažnyčia). Restauruoti išlikę židiniai bei krosnys. Prisimindama remonto darbus Rūta pasakojo, jog vienas iš židinių buvo tiek daug kartų dažytas, jog prieš restauraciją visi galvojo, jog jis - medinis.
Burbiškio dvare buvo išsaugota ir sutvarkyta originali dvaro šildymo sistema - kas yra retai daroma rekonstruojant dvarus. Dvare veikia tiek krosnys, tiek židiniai, kurių sušildytas oras keliauja sienose esančiais ortakiais ir papildomai apšildo dvarą. Dvare prisimenami ir buvusios mokyklos laikai - viename kambaryje lankytojus pasitinka tų laikų klasė su autentiškais suolai, kurie buvo palikti ir pamiršti dvare kaip nebereikalingi.
Jei lankysitės šiame dvare, būtinai sudalyvaukite valandos trukmės ekskursijoje, išgirsite daug įdomių ir netikėtų dalykų bei viską pamatysite savo akimis.
Burbiškio dvaras [Radviliškis] (2011)
Tiesa, pabaigai šlakelis istorijos. Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijo Petras Kriaučionis, 1933 m. pardavė jį jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai, sugrįžusiam iš JAV. P.Zabiela dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. 1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad vargonų ir varpų gaudesys neigiamai veikia tarybinio moksleivio auklėjimą, tad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu.
Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos. Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas būtent pagal 1853 m. Projektą parengė:DNA STUDIO komanda: Antanas Dominas, Goda Žukaitė, Algirdas Rasimavičius.
Kultūros paveldo svarba ir išsaugojimas
Tarpukario istorijos tyrinėtojas Gediminas Kulikauskas savo 2023 m. išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiniam miestelio turgui parodyti pasinaudojo Svėdasų turgaus fotografija. Tyrinėdamas gimtojo Svėdasų krašto praeitį dažnai susidurdavau su dingusiu pasauliu - ne tik išėjusiais į amžinybę žmonėmis, bet ir nuo žemės paviršiaus nušluotais pastatais.
Norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į nuolat naikinamus kultūros paveldo paminklus, nupiešiau įspūdingesnius senuosius statinius ir išleidau ketvirtį šimto puodelių, papuoštų „mūrinių Svėdasų“ paveikslėliu.
Šiandien, kai kultūros paveldas susiduria su daugybe iššūkių, svarbu prisiminti ir vertinti praeities palikimą. Atkurti ir išsaugoti istoriniai pastatai, tokie kaip Kudirkynė-Dambravynė ir Burbiškio dvaras, ne tik puošia kraštovaizdį, bet ir primena mums apie mūsų šaknis ir istoriją.
Leiskite mums pasižvalgyti po Anykščių kraštą ir atrasti jo paslėptus lobius, kad galėtume įvertinti ir išsaugoti jo unikalų paveldą ateities kartoms.