Pastaruoju metu vis dažniau imama kalbėti apie būsto kūrimo principų permastymą, ieškoti naujo - „draugiško“ planetai, aplinkai bei pačiam žmogui statybos būdo bei namo koncepcijos. Viena didžiausių tokio virsmo iliustracijų - ekologiško būsto koncepcija. Tad panagrinėkime šią koncepciją atidžiau, koncentruodamiesi į namų su šiaudiniais stogais statybą.
Ekologiško būsto statyba visų pirma prasideda nuo „ekoarchitektūros“. Na, o „ekoarchitektūra“, savo ruožtu, prasideda nuo… filosofijos, tiksliau - „ekofilosofijos“, kurioje darnaus namo sąvoka neatsiejama nuo suvokimo apie statybų ir patalpų įtaką aplinkai bei žmogaus sveikatai.
Štai keletas aspektų, į kuriuos atsižvelgiama statant ekologišką būstą:
- Ekologiškų medžiagų naudojimas;
- Kambarių mikroklimatas;
- Namo eksploatacija;
- Aplinkos sutvarkymas;
- Infrastruktūra greta namo.
Visame tame itin svarbu įvertinti bei mažinti būsto poveikį aplinkai, užtikrinti maksimaliai efektyvų energijos naudojimą. Taigi, ekologinė architektūra - tai architektūros filosofija, kuri skatina harmoningus ir ekologiškus projektavimo metodus, žmogaus būsto ir gamtos neatsiejamą darnų ryšį ir tarpusavio santykį.
Šiaudiniai namai Lietuvoje
Pasak V. Visockio, Lietuvoje tokie namai populiarėja, būstų iš šiaudų ir molio priskaičiuojama jau maždaug penkiasdešimt, iš jų pora stovi Panevėžio rajone, Naujamiestyje ir Berčiūnuose. Dar vienas šiaudinukas, būsimoji kaimo turizmo sodyba, kyla netoli Bernatonių. Šiuo metu ekologiškam būstui galima būtų priskirti Lietuvoje jau senokai populiarėjančius medinius namus, visai neseniai pradėtus gaivinti senovinius lietuviškus molinius namus bei prieš kelis metus Lietuvoje pradėtus statyti šiaudinius namus.
Šiaudinių bei molinių namų statytojai teigia, jog mūsų šalyje nėra sudarytos sąlygos statyti tokius namus. Pavyzdžiui, molis ir šiaudai nėra įrašyti į reglamentuojamų medžiagų sąrašą, kitaip sakant, iš jų namų statyti negalima. Tokios pigios ir lengvai, žmogui (dažniausiai be tarpininkų) prieinamos statybinės medžiagos kaip molis ir šiaudai, ko gero, nėra valstybinio masto vertas reikalas.
Penketą metų statytas ir vaiduokliu vos nevirtęs šiaudinis namas Upytėje taps Panevėžio rajono pasididžiavimu. Žiauriojo bajoro Čičinsko ir linininkų išgarsintą miestelį nuo šiol reprezentuos ir pirmasis Lietuvoje visuomeninės paskirties šiaudinukas. Jo pabaigtuvės žadamos dar iki Kalėdų. Ekologiško būsto, kuriama bus įkurtas tradicinių lietuviškų amatų centras, statybos nebuvo nei greitos, nei pigios. Į penketą metų trunkantį projektą investuota per 1,2 mln. Lt - rajono Savivaldybės ir kelis kartus gautų paramos fondų lėšų. Tiek atsieis paties namo statybos, amatų centrui reikalinga įranga ir aplinkos sutvarkymas. Šiaudų namo idėjos autoriaus, rajono Savivaldybės vyriausiojo specialisto Vido Visockio teigimu, projekto tikslas ne tik sukurti Upytėje, jau garsėjančioje legendiniu Čičinsko piliakalniu ir malūne įrengtu linininkystės muziejumi, dar vieną traukos centrą turistams, bet ir mokyti lietuvius ekologiškos statybos.
Kol vyko statybos, Upytėje organizuoti šiaudininkų seminarai. „Pirminė idėja buvo, kad besimokydami žmonės tą namą ir pastatys. Bet neatsirado tiek susidomėjusiųjų, teko ieškoti įmonės, o projektas brango. Ekologija ir orus gyvenimas nėra pigus, o šiaudiniame name energetika gera, kitaip nei mūriniame, kur penkerius šešerius metus jaučiama drėgmė“, - „Sekundei“ teigė V. Visockis. Vis dėlto Savivaldybės specialistas tiki, kad investicijos pasiteisins - Upytę išgarsins šiaudiniame name atgimę senieji amatai. Po šiaudiniu stogu žadama įrengti vadinamąją lino ekspoziciją, lankytojus pakviesti į edukacines programas, per jas bus verpiama, audžiama, iš sėmenų spaudžiamas aliejus. Šiaudinuko kieme jau mūrijamos dvi krosnys degti juodosios keramikos ir molio dirbiniams.
Upytės pakrašty iškilęs šiaudų statinys - visiškai ekologiškas, net medinis sienų karkasas išteptas sėmenų aliejumi, atstojančiu impregnantą. Karkasas užpildytas maždaug 50 cm supresuotų šiaudų spudulais. Tokių sienų nebereikėjo papildomai šiltinti, tik iš abiejų pusių aptinkuoti 5 cm storio specialaus molio mišinio sluoksniu. Kad sienos neskilinėtų, į molį įmaišyta žvyro ir kalkių. Sienoms ruginių šiaudų parūpino Upytės eksperimentinis ūkis. Namas pastatytas pagal tradicinį aukštaitišką modelį. Laikantis tradicijų netgi teko koreguoti pirminį projektą. Iš pradžių ketinta šiaudinį namą dengti nendrių stogu, tačiau tokį sumanymą sukritikavo etnologai. Jie išaiškino, kad nendrių stogai - pamario krašto architektūros elementas, todėl nutarta, jog Aukštaitijoje statomas namas turi būti visas šiaudinis.
Pasak V. Visockio, stogas dengtas iš specialiai jam netoli Bernatonių ekologiškai užaugintų daugiau nei 1,5 metro aukščio ilgagrūdžių rugių. Uždengti 150 kv. m namo stogui prireikė beveik poros hektarų rugių. „Kadangi namas ekologiškas, norėjome, kad ir rugiai būtų užauginti nenaudojant trąšų“, - teigė Savivaldybės specialistas. Anot jo, toks stogas turėtų tarnauti net 70 metų. Tiesa, po 25-30 metų rekomenduojama pakeisti viršutinį maždaug 10 cm storio šiaudų sluoksnį.
V. Visockis neabejoja, kad pats namas bus ilgaamžis. Anot jo, Panevėžio rajone aptikti iš molio, maišyto su šiaudais, drėbti namai skaičiuoja šimtmetį. „Po vieno šiaudinuko molio sluoksniu radome šiaudų, supintų į kasą. Šitas namas stovi jau 110 metų“, - senolių statyba žavėjosi V. Visockis. Šiaudinių namų entuziastas tikina, kad tokį pastatyti dabar ilgai nebeužtrunka. Kaune veikianti įmonė statybų technologiją ištobulino taip, kad ekologiškam namui suręsti pakanka vos poros dienų - tiek užtrunka sumontuoti atvežtus pramoniniu būdu iš molio ir šiaudų pagamintus blokus.
Šiaudinių namų statybos procesas
Šiaudinių namų privalumai ir trūkumai
Šiaudiniai namai pasaulyje nėra naujiena. Jie populiarūs Amerikoje, daugelyje Europos šalių. Tokie namai pradėti statyti XX a. pradžioje JAV iš vargo. Į vadinamąją svajonių šalį suvažiavę emigrantai žemdirbiai, neturėdami kur gyventi, tiesiai ant žemės klojo suspaustus šiaudų briketus, iš jų lipdė sienas. Metams bėgant statybos technologija ištobulinta taip, kad suspaustiems šiaudų briketams tapo nebebaisūs nei graužikai, nei ugnis.
V. Visockio teigimu, besidominčiųjų šiaudiniais namais bene dažniausiai užduodamas klausimas, ar tokio būsto neapniks graužikai. „Pelės gyvena ir mediniuose, ir mūriniuose pastatuose. Ar graužikams patinka namas, priklauso ne nuo sienų, o nuo šeimininkų“, - patikina Savivaldybės atstovas. Be to, statant šiaudinius namus šiaudų briketai suslegiami nepaliekant jokių oro tarpų. Molio mišiniu aptinkuoti tokie šiaudai tampa ne tik nedegūs, bet ir neįveikiami graužikų dantims.
Tačiau vienintelis šiaudinio namo priešas - didelė drėgmė, pūdanti statinius iš natūralių medžiagų.
Pagrindiniai šiaudinių namų privalumai:
- Ekologiškumas;
- Geros termoizoliacinės savybės;
- Santykinai nedidelė kaina (priklausomai nuo projekto sudėtingumo);
- Estetinis patrauklumas.
Pagrindiniai trūkumai:
- Drėgmės baimė;
- Būtinybė laikytis statybos technologijos;
- Reglamentavimo trūkumas Lietuvoje.
Stogų dengimas natūraliomis medžiagomis
Viena pupliariausių iš atgimstančių natūraliųjų stogo dangų yra žolinių augalų stiebų danga, paprastai vadinama šiaudiniu stogu. Tai vienas originaliausių sprendimų, suteikiantis pastatui nostalgiško žavesio, kurį galėtume pavadinti tautiniu-etnografiniu stiliumi.
Nendriniai stogai daugeliui primena pamario žvejų kaimelius, o medinės skiedros perkelia mus į Aukštaitijos ar Dzūkijos miškus.
Stogų dengimas natūraliomis medžiagomis
Mičigano universiteto profesorius Joe Trumpey parodo, kaip pastatyti šiaudų ryšulių pastatą
Populiariausios natūralios stogo dangos:
- Nendrės;
- Medinės skiedros;
- Gontai;
- Keraminės čerpės.
Lietuvoje yra nemažai specializuotų įmonių, nendrėms pjauti žiemą naudojančių našią šiuolaikišką techniką. Stogo dangai naudojamos žiemą nukirstos 5-6 mm skersmens ir 1,5-2,5 m ilgio nendrės, surūšiuotos pagal standumą ir surištos standžiais ryšuliais. Ryšuliai tolygiai suspaudžiami, fiksuojami 5 mm storio cinkuota viela ir pritraukiami prie pagrindo. Negyvenamiesiems statiniams naudojamas atvirasis ryšulių klojimo būdas, kai nendrės dedamos tiesiog ant grebėstų ir yra matomos iš apačios, o gyvenamiesiems - uždarasis, kai pagrindą sudaro lentų sluoksnis arba ištisai paklota OSB plokštė. Ypatingas dėmesys skiriamas stogo kraigui - ten danga dėvisi labiausiai, ją tenka keisti kas 8-10 metų. Nors ryšulių degumas yra žemas, bet apsaugai nuo ugnies nendres būtina apipurkšti antipirenu (procedūrą kartojant kas dvejus metus). Taip pat stogą reikia saugoti nuo samanų, valyti nukritusius lapus ir šakas, trukdančias nutekėti vandeniui.
Mūsų šalyje naudojamos kelių rūšių skaldyto medžio dangos, visų pirma parasčiausios medinės skiedros. Kiek sudėtingesnės struktūros yra gontai - pleišto pavidalo lentelės, kurių siaurieji šonai įeina į kitos lentelės „kregždės uodegos“ lizdą. Lentelės turi būti ne pjautos, o skaldytos (dabar tai daroma specialiame stende), kad nebūtų suardyta medžio plaušo struktūra. Medžio danga klojama keliais sluoksniais, lentelėms pramečiui perdengiant vienai kitą. Bendras medžio dangos storis gali siekti 5-7 cm ir turėti tokią šiluminę varžą, kad nereikės papildomai šiltinti stogo. Orui išsausėjus, skiedros džiūsta ir traukiasi, atverdamos ventiliacijos plyšius ir atiduodamos drėgmės perteklių į pastoginę erdvę, kurioje formuojasi švelnus mikroklimatas.
Šiuolaikinės čerpės turi daugybę komplektuojamųjų detalių, padedančių techniškai išspręsti ne tik sudėtingų stogo plokštumų sujungimą, bet ir jo kraštų užtaisymą, dūmtraukių ir ventiliacijos kanalų, stoglangių įrengimą ir netgi saulės kolektorių montavimą. Tvirtinant čerpes prie grebėstų ne vinimis, o specialiomis cinkuoto metalo skabėmis, jos paslepiamos po danga ir visame stoge lieka vienintelė skylė dūmtraukio kaminui išvesti. Galima palyginti ir akustines stogų savybes - įsivaizduokime lietaus lašus, barbenančius į metalą ir dusliai krentančius ant čerpių…
Esminiu skardininkų koziriu - stogo dengimo sparta - taip pat galima suabejoti: daugiausia ji priklauso nuo paruošiamųjų darbų, o jeigu čerpių pakuotės tvarkingai ir tolygiai užkeltos ant stogo, 70-100 kv. m stogą galima uždengti per vieną dieną. Senovėje gamintos keraminės čerpės paprastai būdavo neglazūruotos (terracota). Betono čerpės dažomos specialiais dažais; taip pat formuojant jos gali būti dengiamos papildomu cemento, pigmento ir smėlio mišiniu, formuojančiu lygesnį paviršių ir sustandinančiu čerpę (vad. Cisar metodas). Taip paruoštos betoninės čerpės savo tvirtumu ir ilgaamžiškumu nenusileidžia keraminėms.
Apibendrinant galima teigti, kad šiaudinių namų statyba Lietuvoje yra perspektyvi sritis, tačiau reikalaujanti didesnio reglamentavimo ir profesionalumo. Tinkamai įgyvendinus projektą, galima sukurti ekologišką, jaukų ir ilgaamžį būstą, kuris džiugins ne vieną kartą.
tags: #namai #siaudiniais #stogais