Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Lietuvos vardas pirmą kartą, kaip rašytinis šaltinis, mini 1009 m. lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses).
Šis įvykis siejamas su šv. Brunono Kverfurtiečio misija Rusios ir Lietuvos pasienyje ir jo mirtimi 1009 m. kovo 9 d.
Šv. Brunonas Kverfurtietis
Kvedlinburgo Analai ir Lietuva
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) ryšium su Šv. Brunono misija Rusios ir Lietuvos pasienyje ir jo mirtimi.
Šaltinis - Gediminas Ilgūnas.
Citata iš Kvedlinburgo analų
Ištraukos, kur minima Lietuva (...Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7. Id. Martii petiit coelos...), vertimas: "Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas, su 18 saviškių, 7. kovo Idų dieną (1009 m.) iškeliavo danguosna."
Ten skaitome: Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacas, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios (gal Prūsos, t. y. Prūsijos) ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas (galvą), su 18 saviškių 1009 m. kovo 9 d. (t. y. vasario 14) iškeliavo danguosna.
Aprašomasis įvykis - vienas iš nepavykusių bandymų pakrikštyti baltų gentis.
Metraštininką Lietuvos vardas turėjo pasiekti iš slavų (pavartojo sulotynintą slavišką kilmininko formą Lituae ‘Lietuvos’ su slavišku šaknies balsiu i), kuriems Lietuva buvo gerai žinoma jau bent keletą šimtmečių.
Šv. Brunono Misija ir Jos Aplinkybės
Šventasis Brunonas buvo narsus. Narsus ir garsus. Drąsos jam teikė tikėjimas, misijų pusiau krikščioniškose šalyse patirtis.
Todėl keliaudamas į Lietuvą jis buvo kupinas entuziazmo, nes prieš jo, patyrusio misionieriaus, akis skleidėsi dvi vienodos galimybės.
Jis nesiūlė sau kompromiso, atsitraukimo kelio. Jis galėjo tik žūti, liudydamas Kristų, ir tapti tikėjimo kankiniu. Kita galimybė - tapti pagonių šalies krikštytoju (palijų jis turėjo, pagonių vyskupo titulą gabenosi dar iš Magdeburgo, kaip ir arkivyskupo drabužius greta skurdžių vienuoliškų, kuriuos dėvėjo). Ir viena, ir kita galimybė vedė šventojo keliu.
Dvi galimybės susipynė į vieną mazgą. Jis pakrikštijo Netimerą ir, regis, jo kariauną. Jam pavyko. Tačiau jis buvo nužudytas ir tapo kankiniu. Taigi jam nepavyko pakrikštyti visos Lietuvos, ko gera, politiškai, kaip teigia Edvardas Gudavičius, dar nesubrendusios Krikštui. Būtent politiškai.
Netimeras, priėmęs krikštą, ne tik nusižengė papročiams ir tėvų tikėjimui, jis pavojingai priartėjo prie kunigaikščių lyderio statuso.
Brunonas Bonifacijus negalėjo apie tai neužsiminti; Netimeras galbūt atsivertė nuoširdžiai, nors greičiau įtikintas šventybinių proveržių; stebuklai ar ypatingi Brunono išmėginimai galėjo įtikinti krikščionių Dievo galia ne tik religijos srityje; krikščionių Dievas veikė ir politikos sferoje, valstybės ir karalystės buvo jo ir jo vietininko Romoje rankose.
Brunonas tą irgi liudijo. Negalėjo nepabrėžti, kad apsikrikštijęs kunigaikštis - jau karalius. Beveik karalius. Liko tik smulkmena - apkrikštyti likusią Lietuvą.
Apkrikštijęs Netimerą ir neabejotinai jo kariauną Brunonas žengė didelį žingsnį visos Lietuvos krikšto link.
Brunono misija turėjo ir kitą tikslą. Šiandien pasakytume - geopolitinį. Bent jau taip kalba lenkų ir rusų istoriografija.
Brunono misija turėjo dar vieną tikslą - kad Lietuvą ir aplinkines žemes lotyniškasis krikštas pasiektų anksčiau už bizantiškąjį.
Kokie žmonės stojo prieš Brunoną? Aišku - stiprūs, valingi, visur įžiūrintys klastas. Ir ištikimi savo tėvų papročiams.
Brunonas buvo nužudytas - jam nukirsta galva. Kaip ir šv. Vaitiekui Prūsijoje. Galvos nukirtimas paradoksaliai liudija tam tikrą nuoširdumą. Prūsų ir lietuvių. Tai buvo raganiams ir burtininkams taikoma bausmė. Juolab besikėsinantiems į gentinės ar tautinės struktūros principus.
Žinoma, krikščionybės įvedimas būtų paspartinęs Lietuvos raidą.
Brunonas siūlė viską. Jis siūlė istoriją. Nereikia manyti, kad lengvą, tačiau lengvesnę ir laimingesnę. Ir tokią, kurioje būtume patyrę daugiau laisvės.
Šansu, kurį siūlė Brunonas, nepasinaudojome. Nepasinaudojome visų pirma taikos ir ankstyvo įėjimo į Europą galimybe. Nepasinaudojome ateitimi, kurią įkūnijo misionierius Brunonas Bonifacijus. Šis vyras 1009 metais Lietuvai buvo Europa.
Lietuvos Valstybės Susikūrimas
Lietuviai pirmieji ir vieninteliai iš visų baltų genčių buvo sukūrę savo valstybę.
Priešistoriniai laikai tai tas žmonijos, valstybės ar tautos etapas, apie kurį nėra rašytinių šaltinių. Apie šį laikotarpį žinoma iš archeologinių radinių, išlikusių skulptūrų, statinių. Žinios apie istorinius laikus remiasi jau rašytiniais šaltiniais, kurių svarbiausi - analai, kronikos,...
tags: #n #karamzinas #kalba #turtingos #mintys