Nuo senų laikų muzika ir poezija buvo neatsiejamos. Tačiau viduramžiais šis ryšys pamažu ima silpnėti.
Šiais laikais poezija ir muzika paprastai siejama su dainos žanru. Kartais paprastas ir net banalokas dainų tekstas, nuspalvintas muzikos garsais, tampa populiaria daina. Gilūs poezijos tekstai, pritaikius nepretenzingą melodiją, virstą nuostabiais dainuojamosios poezijos kūriniais.
Taigi muzikos ir poezijos sąveikos esmė - sumaniai išryškinti tai, kas svarbiausia. Daugelis kompozitorių ne tik kūrė muziką, bet ir rašė eiles.
Dainuojamoji poezija yra vienas intymiausių muzikos žanrų. Apie jo žavesį ir prasmę nusprendėme pasikalbėti su tais, kurie dainuojamąją poeziją „valdyti“ moka geriausiai - tai muzikantas ir poetas Domantas Razauskas bei jaunas perspektyvus muzikantas, jau tapęs ir Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu, Kristijonas Ribaitis.
Jonas Mačiulis-Maironis
Maironis ir muzika
Poezija ir muzika - dvi sesės, kurioms, kaip nė vienai kitai meno rūšiai, lemta atliepti giliausias žmogaus sielos gelmes. „Maironio poezijoj žodžiai tik punktyru nužymi vaizdą nežemiško poetinio apreiškimo šviesoj... Tai jau amžinybės dvelksmas, ir kitaip čia nepasakysi... Ar ne tokia yra Didžioji muzika? Ar ne tų pačių sąskambių atšvaitai blykčioja J. S. Bacho, L. van Bethoveno, M. K. Čiurlionio muzikoje?
Maironio eilėraščiams būdingas ypatingas artumas muzikai, melodingumas. Anot V. Mykolaičio-Putino, Maironiui „svarbiau negu žodynas, yra kalbos stiliaus lankstumas, emocingumas, ekspresija, muzikalumas. Neatsitiktinai žmonės Maironio poeziją pamilo kaip tobulą savo pačių minčių, jausmų, meilės ir vilčių išraišką, o melodingiausios ir gražiausios eilės virto mėgstamiausiomis dainomis.
Dažnai apsuptas jaunų žmonių, kurių draugiją labai mėgo, Maironis su pasitenkinimu klausydavosi jų dainavimo. Maironio kūrybos ryšys su liaudies daina - akivaizdus. Daugelyje eilių jis subtiliai, kūrybingai perteikia liaudies dainų dvasią, vidinę emocinę būseną. Daininga, artima lietuvių tautosakai, Maironio poezija teikė daug minčių kompozitoriams, o įtaigi ir žavi lyrika įkvėpdavo muzikinei kūrybai.
J. Naujalio, Č. Sasnausko, A. Kačanausko, J. Tallat-Kelpšos, J. Gruodžio ir kitų kompozitorių muzika Maironio eilėms buvo ypač populiari.
Ypač artimai Maironis bičiuliavosi su kompozitoriumi, Kauno katedros vargonininku, vėliau Kauno muzikos mokyklos direktoriumi, lietuvių muzikos patriarchu Juozu Naujaliu. Jų kūrybos romantizmas buvo neatsiejamai susijęs su nacionaliniu judėjimu, tautinio-kultūrinio atgimimo idėjomis. Maironis ir J. Naujalis buvo artimi savo estetine ir visuomenine pozicija. Taip pat pažymėtinas šių kūrėjų prigimties ir būdo panašumas.
„Tai buvo du neišskiriami bičiuliai, du meno žmonės, kuriuos suvedė ir stipriai susiejo kūrybos nuotaikos. Ne vieną dainą Maironio lyrikos žodžiams yra sukūręs J. Naujalis. Ne vieną kartą, naują eilėraštį parašęs, poetas skubėjo jį pasiūlyti kompozitoriui. Abu ramios, santūrios prigimties jiedu tiko į porą, kad vienas antram kūrybos paslaptį įduotų“, - pastebėjo A. Be to, abu menininkai nepaprastai mylėjo gamtą, gėles. Tai irgi liudija jų dvasinį artumą.
Maironis ir J. Naujalis susibičiuliavo 1893 m., kai kompozitorius sukūrė pirmą dainą poeto eilėms „Jau slavai sukilo“. Susižavėjęs daina, Maironis jos rankraštį išsivežė į Peterburgą. Čia, Dvasinėje akademijoje, mokėsi grupė lietuvių kunigų, kurie dažnai rinkdavosi pasikalbėti lietuviškai ir padainuoti savo krašto dainų. Apie tai sužinojo policija ir padarė kratą.
Maironio ir J. Naujalio gyvenimo ir kūrybos keliai susibėgdavo gana dažnai. Būdami tos pačios kartos atstovai, jie aktyviai dalyvavo XIX a. pab. lietuvių tautiniame sąjūdyje, troško Lietuvos labui nuveikti didelius darbus, degė Tėvynės laisvės ugnimi, vėliau dalyvavo kuriant nepriklausomą valstybę ir jos kultūrą. Kai 1905 m. Kaune, Rotušės aikštėje, J. Naujalis įkūrė pirmąjį lietuvišką knygyną, čia buvo galima gauti ir Maironio poezijos knygų.
Šiuolaikinė muzika ir poezija
Vis dėlto jaučiuosi per menkas, kad tokius svarbius dalykus bandyčiau „įpakuoti“ į savo kūrinį. Galiu tik prisiliesti prie jų ir kontempliuoti mūsų tautos valią.
Menas yra laikmečio, kuriame jis kuriamas, atspindys arba tam tikras žemėlapis. Muzikos kūrinys turi daugybę apraiškos stadijų, - juk ir kūrinio atlikimas yra jo sukūrimas čia ir dabar, - tad menas yra tarsi socialinės būties ir įvairių kultūrinių aspektų mandala.
Galima bandyti nuo to atsiriboti ir prisišlieti prie užmuzikinių srovių ar socialinių tendencijų, tačiau bet kokiu atveju menas galų gale pasakys pats, savo kūrybine forma, kas konkrečiu metu vyko. Aš mėgstu cituoti kompozitorių Davidą Langą: jis sako, kad kuria muziką todėl, kad yra dalykų, kurių pasakyti kitaip jis tiesiog negali.
Aš lygiai taip pat: jeigu galėčiau pasakyti žodžiu - rašyčiau, jeigu galėčiau perteikti vaizdu - tapyčiau. Muzika turi ypatingą ryšį su žmogaus emocijomis ir protu, tad nebūtina savo minčių, perteiktų muzikine kalba, įprasminti konkrečiomis, aiškiomis formomis.
Tai yra didelė garbė, bet kartu ir išbandymas. Instituciniai, socialiniai ir muzikiniai lūkesčiai įpareigoja, neišvengiamai tenka ieškoti būdų, kaip juos pateisinti, bet likti ištikimam savo idėjoms, nes tik jos veda į priekį. Instrumentinė akustinė, ypač simfoninė muzika Lietuvoje yra elitinis menas, kurį mes turime puoselėti visomis išgalėmis, juo domėtis. Kompozitoriai turi lavinti klausytoją, klausytojas turi lavinti kompozitorius, visi kartu turime sugyventi ir judėti į priekį.
Sakydamas „elitinis menas“ galvoje turiu istorinę vertę, nes simfoninės muzikos tradicija yra tam tikra mūsų tapatybės dalis, mūsų paveldas. Simfoninė muzika Lietuvoje turi labai gilias šaknis, tačiau jeigu šios tradicijos nepuoselėsime, galime ją lengvai prarasti.
Man teko išbandyti įvairias meno sritis - dailę, džiazą, teko groti ir Pilies gatvėje, ir Didžiojoje filharmonijos salėje. Manau, kad sienos tarp aukštojo meno ir gatvės meno yra įsivaizduojamos, nelabai jas pripažįstu. Labiau tikiu atsidavimu darbui, idėjai ir profesionalumui.
Profesionalumo nesiečiau su diplomu, nors papildomos kompetencijos niekuomet nepakenkia. Profesionalu laikau žmogų, kuris labai gerai kontroliuoja savo darbo medžiagą bei sritį ir gerai žino, ką daro, kur link juda. Galbūt egzistuoja platesnio vartojimo ir greitesnio tiražavimo meno formos, tačiau skirstyti meno į didikišką ir prasčiokišką neverta, nes kultūros sferoje svarbus abipusis ryšys, kuris padeda augti ir vystytis ne tik kultūros sferai, bet ir visuomenei.
Diskusijose apie tai, kas yra lietuviškumas, dalyvauti visuomet įdomu. Neuromokslininkai teigia, kad tautinės tapatybės ląstelės mūsų smegenyse dar neaptiko, tačiau lietuviškumas kultūroje yra susijęs pirmiausia su tradicija.
Grįžtant prie mano anksčiau išsakytos minties, kad menas yra bendros visuomenės minties atspindys, lietuvių autorių kuriamas menas pats savaime yra lietuviškas. Kita vertus, daugelis mano kartos kompozitorių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra studijavę sutartinių struktūras ir jų veikimo principus, tad kartais atrodo, kad tokios žinios padeda formuoti tam tikrus muzikinių minčių srautus ir kūrybos procese juos kontroliuoti. Tačiau net ir tokią tradiciją formuoja žmonės.
Natūraliai susiklostė, kad vis pasitaikydavo proga išbandyti jėgas su įvairiais žanrais, esu įsitikinęs, kad patirties niekada nebus per daug. Vis dėlto pagrindinės idėjos visada išlieka tos pačios, keičiasi tik priemonės, kuriomis jas įgyvendinu. Man kūryboje visada įdomu bristi į naujus vandenis, nesu toks kūrėjas, kuris aria ir puoselėja vieną vagą. Sakyčiau, esu įvairių meškerių žvejas.
Bet juk visas mūsų gyvenimas gana padrikas, chaotiškas, tik žmogus linkęs bandyti savo gyvenimą struktūruoti - viską paskirstyti tolygiai, išmatuoti. Bet gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti: atspindėti chaosą, jo absurdą, o galbūt už absurdo slypinčią prasmę.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos komanda yra aukščiausio lygio profesionalai, su ja dirbti yra didelis džiaugsmas, ypač turint omenyje tai, kad kultūra išgyvena ne pačius geriausius finansavimo laikus. Labai džiaugiuosi, kai mano muzika randa būdą materializuotis ir suskambėti simfoninio orkestro pavidalu, tai yra didelis įvykis.
Lentelė: Maironio kūrybos sąsajos su muzika
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Melodingumas | Maironio eilėraščiams būdingas ypatingas artumas muzikai ir melodingumas, todėl jo kūryba lengvai pritaikoma dainoms. |
| Ryšys su liaudies daina | Jo kūryboje subtiliai ir kūrybingai perteikiama liaudies dainų dvasia bei emocinė būsena, todėl ji artima lietuvių tautosakai. |
| Įkvėpimas kompozitoriams | Maironio poezija įkvėpė daugelį kompozitorių, tokių kaip J. Naujalis, Č. Sasnauskas, A. Kačanauskas, J. Tallat-Kelpša ir J. Gruodis, kurti muziką jo eilėms. |
| Bendradarbiavimas su J. Naujaliu | Ypač artimas ryšys siejo Maironį su kompozitoriumi Juozu Naujaliu, su kuriuo kartu kūrė tautinio atgimimo idėjas atspindinčius kūrinius, įskaitant iškiliąją tautos giesmę "Lietuva brangi". |
Trumpas interviu su Domantu Razausku:
- Domantai, kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika, ypač dainuojamosios poezijos žanras? Muzika mano gyvenime neatsirado, tai aš gimiau jos pasaulyje. Kitokio nepažįstu.
- Ką Jums duoda tokia patirtis? Ar mieliau apie muziką kalbėti, diskutuoti, ar ją kurti? Viskas, kas susiję su muzika, man yra miela.
- Kaip manote, ar šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje dainuojamoji poezija dar randa kelią į žmogaus širdį, priverčia sustoti ir susimąstyti? Šiuolaikinis pasaulis nėra daugiau ar mažiau chaotiškas, nei kada nors.
- Ar per tiek metų vis dar lengva atrasti įkvėpimo kūrybai? Ne, nelengva, todėl nebesu poezijos pasaulyje, nerašau eilių jau dešimtmetį ir neketinu pradėti vėl. Viskas, ką norėjau parašyti, parašiau.
- Ar turite svajonių, dar neįgyvendintų tikslų, susijusių su muzika, poezija? Idėjų, minčių, planų, susijusių su muzika, daile, fotografija, kelionėmis, - turiu! Bet jei tik ką bandau praskleisti, tai visada ima ir neišsipildo.
Trumpas interviu su Kristijonu Ribaičiu:
- Kristijonai, kaip Jūs atradote dainuojamąją poeziją? Atradau labai netikėtai, dar mokykloje.
- Kuo šis žanras iš esmės išsiskiria iš kitų? Dainuojamoji poezija visada išsiskirs savo intymumu.
- Kaip manote, ar šiandien poezijai lengva rasti kelią į žmogaus sielą? Ne kartą jau įsitikinau, kad šiuolaikiniam žmogui reikia poezijos, ir malonu matyti, kad šių žmonių skaičius didėja.
- Kas dainuojamojoje poezijoje yra svarbiau - žodžiai ar lyriška švelni muzika? Muzika yra svarbu, tačiau nebūtinai ji turi būti lyriška ar švelni.