Dusetų parapijos istorija yra menkai tyrinėta, tačiau yra keletas išsamesnių darbų, skirtų Dusetų bažnyčios ir parapijos istorijai nušviesti. Bene plačiausiai Dusetų parapijos istorija yra nušviesta Broniaus Kviklio kraštotyriniame veikale „Mūsų Lietuva“, kuriame, beje, yra netikslumų ir apsirikimų.
Tačiau „Mūsų Lietuvos“ straipsnis apie Dusetas, rašytas etnografo Antano Mažiulio, yra vertingas, nes jo autorius rėmėsi Dusetų bažnyčios archyvo dokumentais, sudegusiais Antrojo pasaulinio karo metais. Taip pat vertinga Algimanto Miškinio „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ II knyga, kurioje pateikta vertingų tyrimų medžiaga.
Leokadijos Lukošiūnaitės - Malcienės knygoje „Dusetos“, išleistoje Utenoje, 2002 metais, bandyta nubraukti užmaršties dulkes nuo Dusetų miestelio ir jo apylinkių praeities, nes knygos apie šį miestelį, turintį daugiau kaip penkių šimtmečių istoriją, iki tol nebuvo, neskaitant anksčiau paminėtas, kurios žymiai mažesnės apimties.
Laimos Raubiškienės knyga „Pašauktas mylėti artimą“ skirta Zarasų kunigo dekano Vytauto Kapočiaus 25 - sioms kunigystės metams. Šioje knygoje be medžiagos apie dekaną Vytautą Kapočių, randame daug ir apie Zarasų dekanatą, jos parapijų istorijas. Nemažai vietos skirta Dusetų parapijai.
Naudotasi dar ne vienu straipsniu ar knyga, kuriose rašoma apie Dusetų praeitį. Lietuvos archyvuose apie Dusetų parapiją ir bažnyčią dokumentų beveik nėra. Svarbių dokumentų yra LVIA. Minėtinas didelis Pliaterių fondas F. 1276 Ap. 1., kuriame yra daug svarbių su Dusetomis susijusių dokumentų.
Su Dusetų dvaru susijusių dokumentų, ypač XIX amžiaus, yra LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1045 - 1046, 1456 - 1460 ir kt. Minėtas 1782 metų Antazavės ir kitų Dusetų dvaro palivarkų inventorius LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1046. Dusetų dvaro inventorių, Pliaterių sutarčių ir kitų dokumentų esama įvairių pavietų teismų knygose.
Su Dusetomis susijusių dokumentų yra Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve: F. 438. Ap. 37. B. 85. P. 18 nurodoma, kad Kavolių kaimo valstietis Jonas Grigėnas buvo lietuvių kalbos mokytojas ir 1864 m. Žinių apie Dusetas,yra Ukmergės pilies teismo aktuose(VUB) archyve, taip pat apie Lauryną Rudaminą Dusetiškį.
Krikščionybės Įsigalėjimas Lietuvoje
Krikščionybė į Lietuvą atkeliavo gerokai vėluodama. Buvusi pagoniškoji lietuvių kultūra daugeliu atžvilgių buvo žemesnė už kaimyninių slavų, lenkų, rusų, priėmusių krikštą X amžiaus antroje pusėje. Oficialiai Lietuva buvo pakrikštyta karaliaus Mindaugo 1251 metais, tačiau dėl Livonijos ir Kryžiuočių ordinų, kurie buvo monopolizavę teisę krikštyti Lietuvą kardu ir ugnimi, nuolatinių karų Lietuvoje krikščionybė negalėjo reikiamai išsiskleisti.
Nepaisant to, kad krikščionys kryžiuočiai žudė vyrus, į vergiją varė moteris ir vaikus, degino sodybas, Lietuvoje laisvai veikė ir turėjo savo bažnyčias krikščionys. XIV amžiuje Lietuvoje jau veikė 4 vienuolijos, kurios turėjo 9 vienuolynus: pranciškonai (įsikūrė 1312 m.) - 6, domininkonai (veikė 1323 - 1325 m.) - 1, šv. Augustino atgailos kanauninkai (įsikūrė 1391 m.) - 2.
Kartu su katalikybe buvo plačiai atvertos durys į Lietuvą ir lenkų įtakai. Patys lietuviai neturėjo nei kunigų,nei išsilavinusių pasauliečių. Prasidėjus politiniam ir kultūriniam bendradarbiavimui su lenkais, vyko ir Lietuvos didikų bei bajorijos lenkėjimas. Lenkai šiuos ryšius panaudojo savo įtakai Lietuvoje plėsti. Tad kultūros atžvilgiu lietuviai iš esmės priklausė nuo Lenkijos.
1569 m. pasirašyta Liublino unija sudarė sąlygas lenkų kalbai įsigalėti Lietuvoje, virsti bajorų šnekamąja ir literatūrine kalba.
Dusetų Miestelio Raida
Žaliais pušynais ir baltais beržynėliais apkaišytame, mėlynom ežerų akim padabintame šiaurės vakariniame Zarasų rajono pakraštyje, ant gražuolio Sartų ežero kranto stovi Dusetų miestelis. Jis užima visą lygų ežero klonį, turintį apie 20 ha ploto. Miestelio vardas kilęs nuo Dusetos upės vardo, kuris žinomas jau iš XIII a. Mindaugo dokumentų.
Istoriškai Dusetų dvaras žinomas jau XV a., kada jis buvo Radvilų valda. Vienų tyrėjų nuomone, Dusetų apylinkės jau nuo senų senovės gyvenamos ir minimos 1259 m. Mindaugo dokumente. Kiti nurodo, kad 1392 m. Sėlos žemių ribų nustatymo dokumente Dusetos paminėtos šalia dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių vietovių, upelių ežerų (Užpalių, Sartų, Šventosios, Malaišių).
Laikas nustoti gyventi iliuzijoje. Davosas 2026
Ankstyviausia žinia, tiesiogiai siejanti Radvilas su Dusetomis, užfiksuota 1508 m. spalio 6 d. Žygimanto Senojo privilegijoje, kuria ši Užpalių valsčiaus valda su Sartų ežeru padovanota LDK maršalui ir Slonimo laikytojui Jonui Mikalojui Radvilai. Dokumente apie kaimavietę ar kito pobūdžio kompaktišką gyvenvietę neužsimenama, tačiau ji greičiausiai buvo. Tai liudija jau XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais įsteigta bažnyčia.
Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvila, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas buvo dievobaimingas ir rūpinosi savo šeimos išganymu. Kada tiksliai buvo pastatyta bažnyčia, tyrėjų nuomonės nesutampa. J. Kurčevskis nurodo, kad bažnyčia ir parapija įsteigta Vilniaus vyskupu 1508 - 1519 m. esant Albertui Radvilai, o paminėta 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše.
Taigi steigiant (statant) bažnyčią, Dusetos turėjusios būti ne visai menka gyvenvietė. Tai liudija, ne tik bendroji laikmečio bažnyčių steigimo praktika, bet ir bažnyčios padėtis. Pastatas iškilo kaip ir kitose linijinio plano kaimavietėse, Sartų ežero rytų krante išsitęsusios gyvenvietės pietų gale - priešais kitoje ežero pusėje plytėjusią dvaro sodybą.
Kaimavietė susidarė Sartų ežero krante nuo Užpalių į Zarasus ėjusiame kelyje.
Ūkinė Veikla ir Bažnyčios Pajamos
Nėra patikimų duomenų apie Dusetų gyvenvietės ūkinę veiklą bažnyčios steigimo (statymo) metu. S. Aleksandrovičius nuo 1520 m. Dusetas laiko miesteliu, o pradedant kun. Strelčiūnu daug kas, remdamiesi 1530 m. sausio 13 d. „Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvilas, Didysis Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos maršalas, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas, vadovaudamasis dievotumu ir rūpindamasis savo ir savo šeimos išganymu, pastatęs miestelyje iš medžio Švč. Trejybės, Švč. P. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų Šventųjų garbei bažnyčią“.
Teisėtai ar neteisėtai, tačiau klebono smuklėse, Dusetų miestelyje, buvo pardavinėjama degtinė, kas duodavo bažnyčiai nemažai pajamų. Tiktai vėliau apie 1730 - sius metus tarp klebono ir grafo Ferdinando Pliaterio sudaryta sutartis, pagal kurią, jei klebonas atsisakytų smuklių , grafas pasižadėjo kasmet klebonui mokėti po 15 taliarų, pridėti dar žemės ir atiduoti du ežerus : Malatinį ir Pakalnių .
Visa bažnytinė žemė su jurisdika, palivarku, sodžiais ir vienkiemiais sudarė 30 valakų ir ribojosi su Malatinėlės upe, Jaskoniškių mišku, Ilgio ir Čiaunio ežerais ir su Markūnų kaimo lauku. Antakalnio palivarke ir Dusetų klebonijoje buvo du bravorai. Kartu su žemėmis bažnyčiai buvo perduoti ir žmones su jų sodybinėmis žemėmis - dūmais.
Santuokos Sakramentas Dusetų Parapijoje
Santuokos sakramentas, kurį suteikia Bažnyčia, tai Dievo ir liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti, susilaukti vaikų bei juos krikščioniškai ugdyti. Santuoka sudaroma visam gyvenimui ir negali būti nutraukiama. Sutuoktinis gali vėl tuoktis bažnyčioje tik tapęs našliu/našle arba jei santuoka anuliuojama bažnytiniu teismo metu.
Santuokos sakramento simboliai: priesaika ir žiedas. Priesaika - tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje - visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.
Kad santuoka būtų sudaryta, sužadėtiniai turi būti laisvo stovio santuokos, šventimų ar įžadų atžvilgiu bei būti pakrikštyti. Laisvas stovis nustatomas pagal pateiktą ne anksčiau nei prieš šešis mėnesius išduotą krikšto liudijimą iš krikšto parapijos.
Jei Krikšto knygoje įrašo nėra, laisvas stovis gali būti nustatytas parapijos, kurioje laiminama santuoka, klebono pagal sužadėtinių gyvenamosios ar krikšto vietos klebono arba kito kunigo liudijimą; taip pat pagal sužadėtinių tėvų ar artimųjų priesaika patvirtintą liudijimą. Analogiškai gali būti nustatytas Krikšto faktas.
Jei vienas iš sužadėtinių pakrikštytas ne Katalikų Bažnyčioje arba nekrikštytas, reikalingas sužadėtinio - kataliko gyvenamosios vietos arba santuokos vietos vyskupo leidimas mišriai santuokai arba atleidimas nuo skirtingo kulto kliūties. Be tokio leidimo santuoka būtų negaliojanti.
Jei sužadėtinis nėra priėmęs (-usi) Pirmosios Komunijos ir/arba Sutvirtinimo sakramentų, tai turėtų padaryti artimiausiu metu, pageidautina, prieš santuoką. Sužadėtiniai turi būti ne jaunesni nei 18 metų. Jeigu nori tuoktis jaunesni asmenys, reikalingas vyskupo leidimas.
Santuoka tarp giminaičių yra galima, neleistina santuoka yra iki ketvirtojo laipsnio šoninėje linijoje, t. y. tarp pusbrolio ir pusseserės. Jei vienas iš sužadėtinių jau buvo susituokęs bažnyčioje ir pirmoji santuoka neanuliuota bei jis nėra našlys, bažnytinė santuoka negalima.
Liudininkai santuokos metu turi būti pilanamečiai ir teisiškai veiksnūs asmenys. Nėra reikalavimo, kad liudininkai būtų susituokę. Be krikšto pažymos reikalinga ir Šeimos centro pažyma, kuri gaunama išklausius paskaitas. Sužadėtinių kursai privalomi visiems.
Su kunigu dėl santuokos patartina susitikt ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki planuojamos datos. Pirmam susitikimui gali reikti turėti asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Turint visus reikiamus dokumentus susitinkama antrą kartą. Jo metu baigiama pildyti apklausos anketa, aptariami iškilę klausimai, paraginama atlikti išpažintį.
Pasirengimas Santuokos sakramentui vyksta parapijoje, kurioje santuoka bus laiminama. Jei sužadėtiniams tai neįmanoma, jie gali pasirengti parapijoje, kurioje gyvena. Tokiu atveju ikisantuokinės apklausos anketą ir kitus dokumentus kartu su parapijos klebono leidimu tuoktis už parapijos ribų sužadėtiniai pristato į parapiją, kurioje sudaroma santuoka.
Katalikų Bažnyčia oficialiai numato du jubiliejinius bažnytinės santuokos palaiminimus - 25 ir 50 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų proga. Bažnytinės santuokos sudarymo vieta yra bažnyčia arba koplyčia. Sakramentas neteikiamas ne maldos namų vietose. Jungtuvės laiminamos savo parapijoje, kur bent vienas iš besituokiančiųjų turi nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą.
Santuoka gali būti laiminama ir kitoje parapijoje ar bažnyčioje, tačiau tos parapijos klebonas ar bažnyčios rektorius privalo turėti parapijų, kurioms priklauso sužadėtiniai, klebonų raštišką leidimą. Pakankamu pagrindu tuoktis ne parapijos bažnyčioje laikomas rimtas ir motyvuotas sužadėtinių apsisprendimas.
Santuokos Ceremonija
Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų, ateina prie altoriaus. Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas Šventajai Dvasiai, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius.
Liturgijos vadovas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam dešinę ranką ir tarti priesaikos žodžius:
- „Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu."
- „Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu."
Kunigas sutuoktinius peržegnoja, kreipiasi į liudytojus ir kviečia pagarbinti Dievą trumpa malda. Apeigų pabaigoje, kunigui (arba diakonui) teikiant palaiminimą, visi santuokos dalyviai persižegnoja. Po to jaunavedžiai ir liudininkai pasirašo santuokos knygoje.
