Antazavės Dvaro ir Salako Miestelio Istorija Zarasų Rajone

Antazavės dvaras ir Salako miestelis, įsikūrę Zarasų rajone, Lietuvoje, pasižymi turtinga istorija ir kultūriniu paveldu. Šiame straipsnyje apžvelgsime šių vietovių praeitį, nuo garsiosios Pliaterių giminės Antazavės dvare iki Salako bažnyčios ir kapinių istorijos.

Antazavės Dvaras: Istorija ir Architektūra

Antazavėje, ant šiaurinio Zalvės ežero kranto, stovi neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kadaise priklausę garsiajai Pliaterių giminei. Mūrinis dvaro pastatas iškilo XVIII a. pabaigoje grafienės Kunigundos Pliaterovos užsakymu pagal architekto Antano Naglovskio projektą. Kai kurie šaltiniai Antazavės dvaro projekto autorystę priskiria L. Grafienės užsakymu buvo pastatyta ir dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė ir užeigos namai.

Apie plačią, įdomią ir maištingą grafų Pliaterių giminę yra išlikę šaltinių: apie Tadeušą ir jo sūnų Mykolą, atiduotą į rekrūtus, apie 1831 metų sukilime pasižymėjusią Emiliją Pliaterytę, grafaičio Františeko Ksavero Pliaterio ir Annos von Mohl iš Imbrado dukrą. Būtent Antazavės dvare Emilija Pliaterytė 1831 m.

Taip pat žinoma, kad E. Pliaterytė, Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Anos fon Mohl duktė, gimė Vilniuje, bet nuo 1815 m., po tėvų skyrybų, su motina persikėlė gyventi į Liksną netoli Daugpilio, t. y. į Emilijos dėdės Mykolo Pliaterio-Zyberko ir Izabelės Helenos fon Zyberk dvarą. Taigi, tiek dailininkas, tiek portretuojamoji buvo susiję su Platerių-Zyberkų šeima.

Per ilgą savo istoriją dvaras matė daugybę besikeičiančių valdytojų: Pliaterius, Ledchovskius, von Roppus, Voinarovskius. Iš Antazavės dvaro kilusi Liudvika Ropaitė (Liudwiga von Ropp) - pirmoji „Brolių Grimų pasakų“ vertėja iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, išleidusi šią knygą 1908 m. Senelės slapyvardžiu.

Iki šių dienų išliko didžioji dalis dvaro pastatų komplekso - ne tik pagrindinis rūmų pastatas, bet ir kumetyno fragmentai, svirnas, tvartas, klojimas, 5 ha dydžio parkas bei tvenkiniai. Šiuo metu dvaras palaipsniui atnaujinamas ir yra pritaikomas įvairioms kultūrinėms veikloms.

Šimtmečius skaičiuojantys Antazavės dvaro mūrai padės jums ne tik pajusti čia įsigėrusią kelių laikmečių dvasią, bet ir iš labai arti susipažinti su prabangiu, tačiau ne itin laimingu jų valdovų gyvenimu.

1915 m. Antazavės dvare vokiečiai įkūrė komendantūrą. Iš dvaro reikalavo maisto produktų, pašarų arkliams. Po vokiečių pasitraukimo 1918 m. gruodžio men. dvare įsikūrė Revoliucinis komitetas. Dalis Antazavės dvaro archyvo 1936 m. yra išvežta į Lenkiją. Tuo rūpinosi arkivyskupas Eduardas von Roppas. 1937 m. rūmai degė (stogas).

Šiuo metu dvare įkurtas Tradicinių Zarasų krašto amatų centras, kuriame įrengtos medžio drožybos, audimo, ir keramikos dirbtuvės, vyksta amatininkų parodos ir užsiėmimai. Dvaras priklauso Zarasų rajono savivaldybei.

Cokolinis aukštas perduotas Zarasų krašto muziejui, kituose aukštuose vyksta pastato rekonstrukcijos darbai. Ateityje numatoma, kad dvar bus menininkų rezidencija, kūrybinio meno centras.

Antazavės dvaras

Salako Miestelis: Istorija ir Kultūros Paveldas

Salako Švč. Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai). Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio).

Manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose.

Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai. Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m. 1905 m. birželio mėn. ši bažnyčia sudegė.

1903 m. Salako klebonu paskirtas Antanas Kryžanauskas. 1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco - Goriaus tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Bažnyčios statyba kainavo 98 tūkst. rublių, iš kurių 41 tūkst. paaukojo Salako parapijiečiai. Likę pinigai surinkti kitose parapijose.

1911 m. rugpjūčio 14 d., po 5 metus trukusių statybų, naujoje - mūrinėje - bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. 1915 m. bažnyčią Skausmingosios Dievo Motinos titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda.

1944 m. sugriauta aukščiausia (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, sunaikintas bažnyčios stogas. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo.

XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė. Adresas: Bažnyčios g.

Nuo seno Salako aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo 1996 m. minint Salako 500 metų jubiliejų.

Minint 500 metų Salako miestelio metines buvo pastatytas ąžuolinis, 5 m tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis su Švč. 2015 m. Salako dviaukštė koplytėlė su Šv. Koplytėlė (dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis) yra XX a. Tarpukariu prie Salako dviaukštės koplytėlės buvo pasitinkami garbingi miestelio svečiai. Vienas jų buvo prezidentas Antanas Smetona.

Lietuvos Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 m., veikiant Salako tautininkų sąjungai. Paminklo autorius - profesionalus skulpt. Nepriklausomybės paminklas atidengtas 1930 metų rugsėjo 28 d., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918-1920 m.

Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Po 1918-1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime ir kt. Visi buvo suguldyti tvarkingomis eilėmis. Ant jų kapų išrikiuoti kryželiai.

1950 m. Tarybiniais metais buvo bandyta paminklą nugriauti. Tam už puslitrį buvo samdomi kaimo girtuokliai. Tačiau tokius nedorėlius su visais traktoriais išvydavo vietiniai gyventojai. Galiausiai paminklą buvo nuspręsta neultralizuoti. 1950 m. Dūkšto rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Juškėnui įsakius buvo pasamdytas Salako miestelio gyventojas Mykolas Vaičys, kad užtinkuotų skulptūrų ir greta jų buvusius tautinius simbolius. Šis pakluso.

Lankytojų centras - tai vartai į Gražutės regioninį parką, vieta, kurioje geriausia suplanuoti ir pradėti savo kelionę po parką. Lankytojų centre teikiama profesionali, visapusiška informacija apie Gražutės regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę. V. Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūręs Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“ yra bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs jūrų muziejus.

Salako mstl. senosios kapinės pradėjo veikti XVIII a. pab. - XIX a. pr. Tai liudija lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Anot rašytinių šaltinių šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Nors Salako mstl. senosiose kapinėse tvarkomi vos keletas kapų, visgi, esama išlikusių skirtingų metalinių kryžių - lietinių bei kaltinių. Apie senąsias Salako mstl. kapines informacija patalpinta www.atminimoknyga.lt puslapyje.

Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Salako totorių kapinėse ant paminklų yra įrašai lenkų, rusų, lietuvių, arabų kalbomis. Salako totorių kapinėse yra pora paminklų su arabišku užrašu: „La ilaha illallahu Muhammadu rasulullah" („Nėra kito verto garbinti, tik Dievas ir Mohamedas, kuris yra Jo pasiuntinys").

Salako mstl. žydų senųjų kapinių teritorijoje yra nedidelių įdubimų, griovių. Išorėje kapinės apjuostos grioviu, už kurio yra pylimas. Senosios žydų kapinės pratęsia istorinių struktūrų, erdvių formavimo tradicijas. Salako mstl. žydų senosiose kapinėse antkapiai ir kapai orientuoti Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietų ir pietryčių kryptys). Antkapinis simbolis - Dovydo žvaigždė. Tai maginis simbolis. Salako mstl. žydų kapinėse laidojant ant kapo buvo statomas paminklas - maceiva.

Šiuo metu kapinės yra neveikiančios. Jose paskutinį kartą laidota 1941 m., nes tų metų rugpjūčio 9 d. Sungardų ir Paežerės kaime bei rugpjūčio 26 d. Krakynės miške buvo iššaudyti Salako mstl. Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, vad. Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn. 1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno trivamzdis 7 m. kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų atminimui.

Salako pilkapynas dar kitaip žinomas, kaip prancūzkapiai, švedkapiai, Napoleono karių kapai. Pilkapynas sudarytas iš 32 smėlio sampilų. Dalis pilkapių galėjo būti sunaikinta tiesiant Salako - Daugailių kelią. 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis. Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir 1 degintinis žirgo kapas. 1994 m. pilkapynas buvo kartografuotas. Nustatyta 2,9 ha paminklo teritorija.

Salako akmuo, vad. Napoleono akmuo žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilkas smulkiagrūdis granitas, trikampės piramidės nupjauta viršūne formos, maždaug 1,25x1,2x0,9 m dydžio ir iki 0,5 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus. Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį - paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis.

Salako bažnyčia

Stelmužė: Nuo Sėlių Krašto Iki Dvaro Istorijos

Stelmužė - buvęs sėlių kraštas, kurį 1255 m. Lietuvos karalius Mindaugas, kartu su visu sėlių kraštu palei Dauguvos upę, padovanojo Livonijos ordinui. Dėl šios priežasties Štainenzės dvaro istorija persipynusi su Vokiečių ordino Livonijoje, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorija. Istorijos šaltiniuose Stelmužė vadinama Štainenzė (Steinensee). Pirmieji Štainenzės (Steinensee) dvaro savininkai buvo Livonijos ordino pareigūnai. 1532 m. Štainenzės dvaro savininku tampa Heinrichas fon Berkenas, kuriam Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, suteikia leno teise valdyti Štainenzės (Steinensee), Raudinės (Rautensee) dvarus, priklausančius Dinaburgo (dabartinio Daugpilio, Latvija) parapijai.

Fon Berkenai yra sena Kuršo bajorų giminė, kilusi iš Vestfalijos, su Vokiečių ordinu atsikėlusi į Livoniją ir Kuršą. XIX a. pabaigoje genealoginę medžiagą apie savo giminę Kurše surinko ir 1896 m. Berlyne išleido pėstininkų atsargos generolas Rudolfas fon Berkenas (,,Fon Berkenų šeimos istorija nuo XV a. iki šių dienų“ ,,Geschichte der Familie von Bercken vom 15. Jahrhundert bis zur Gegenwart“).

Latvijos valstybės istorijos archyve saugomi Stelmužės ir Raudinės dvarų inventoriai patvirtina, kad Stelmužės namuose buvo saugomas dvaro archyvas, o seniausias ten buvęs nuosavybę į Štainenzę įrodantis dokumentas yra būtent 1532 m. sausio 28 d. Valmieroje Livonijos magistro Hainrichui fon Berkenui išduota leno suteiktis valdyti Štainenzės ir Rautenzės dvarus.

1816 m. Senoji Štainenzės bažnyčia (šiuo metu Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia yra Zarasų krašto muziejaus padalinys), seniausias išlikęs medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje. Stelmužės bažnyčia buvo statyta kaip dvaro savininkų fon Berkenų šeimos koplyčia, pradžioje priklausiusi Ėgiptės filijai, aptarnauta Ėgiptės pastoriaus. Ankstyviausias žinomas bažnyčios paminėjimas yra XVI a. pabaigos vizitacijose.

Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje stovi XVII a. viduryje pastatyta varpinė - medinė, stačiakampė, keturšlaičiu stogu. Ji yra neatskiriama sakralinio ansamblio dalis. Varpai išlieti 1613 m. XIX a. Menotyrininkų nuomone, šiuo metu išlikęs bažnyčios interjeras yra iš XVIII a. pradžios. Jame gausu vertingų klasicizmo ir baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, spirališkų kolonų, originalios medinės ornamentikos. Stelmužės dvaro bažnyčios interjeras identiškas Vecpilio bažnyčios Latvijoje interjerui, anot Lietuvos ir Latvijos menotyrininkų, tai tų pačių Subatės/Štainenzės meistrų darbas.

Paskutinis fon Berkenų palikuonis Karlas fon Berkenas turėjo daug skolų, dėl kurių jis turėjo paskelbti Stelmužės ir Raudinės dvarų bankrotą. Dvarus XVIII a. pradžioje perėmė Oną Elžbietą fon Berken vedęs Gotardas Lorencas fon Fiolkerzamas. Jų sūnūs Karlas Gustavas ir Gotardas Fridrichas paveldėjo Raudinės ir Stelmužės dvarus. Gotardo Fridricho sūnus Georgas Fridrichas pradėjo Fiolkerzamų giminės Štainenzės šaką. XIX a. dvaro istorijoje atsirado Valujevų pavardė, kai Georgo Fridricho fon Fiolkerzamo podukra Frederikė Anetė Elizabetė fon der Brincken ištekėjo už Aleksandro Petrovičiaus Valujevo, o 1836 m. Georgo Fridricho sūnus Karlas Valerijanas vedė Frederikės Anetės dukrą Aleksandrą Valujevą, kurios brolis Petras Valujevas Lietuvos istorijoje liūdnai pagarsėjo kaip reakcingojo Spaudos draudimo įstatymo autorius (įstatymas draudė spausdinti knygas lotynų abėcėlės raidėmis).

XIX a. pradžioje Štainenzės dvaro kompleksą be pačios Stelmužės sudarė Jancavos ir Neigavos palivarkai, 4 sodai, 7 ežerai, 4 upės, 5 karčiamos, iš kurių viena - Stelmužės dvaro kieme. 1830 m. dvaro inventoriaus sąrašai rodo buvus net 30 įvairios paskirties pastatų, tarp jų ir dvaro rūmų koplyčia, kuri nurodyta esanti katalikų apeigų, yra medinė, stovi ant akmens pamatų. Dvaras degė 1830 m., 1890 m., 1900 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vykstant kovoms, dvaras taip pat buvo sudegintas ir apgriautas.

Štainenzės dvaro likimas pasikeitė nustačius Lietuvos-Latvijos valstybių sieną 1921 m. bei po žemės reformos. Didesnė dalis dvaro nuosavybės liko Latvijoje. 1924 m. mirus paskutiniam fon Fiolkerzamų šeimos palikuoniui Vadimui Fiolkerzamui turtas perėjo jo sūnėnui vokiečių kilmės baronui Herbert Eduard von Hahn (1885-1978). Dvarą jis valdė iki 1928 m., vėliau jį pardavė stambiems Lietuvos ūkininkams Jonui ir Onai Repšiams.

Repšių šeima dvare šeimininkavo iki 1941 m. Tais metais sovietų valdžios jie buvo ištremti į Sibirą. Istorinio Štainenzės dvaro parko dalį su bažnyčia ir varpine šiuo metu valdo Zarasų rajono savivaldybė. Pristatyti Šteinenzės dvaro istoriją patikėta Zarasų krašto muziejui. 2022 m. atlikti dvaro parko 2-ojo etapo tvarkybos darbai.

500 metų Europos istorijos klodai susipynė Štainenzės dvarvietės istorijoje. Tai unikali vietovė, kurios tyrimai mums atveria ir veda į gilesnį šio daugiakultūrinio paveldo pažinimą.

Stelmužės bažnyčia

Statistika ir Duomenys

tags: #murinis #namas #turmanto #sen #zarasu #raj