Įvairiais amžiais moteris buvo apibūdinama labai įvairiai. Nuo pat pirmųjų bendruomenių susikūrimo moteris buvo matoma kaip šeimos židinio kurstytoja, silpnosios lyties atstovė, priklausanti nuo medžiotojo vyro. Iš tokio stereotipinio vertinimo bėgant susidarė moterų vaidmens problema.
Viena pagrindinių moters funkcijų - vaikų gimdymas. Vaikų ugdyme pirmoji vieta taip pat skiriama motinai. Išauginti dorus vaikus - švenčiausia motinų pareiga. Motinos kultas Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, senas. Pagarba motinai, jos išaukštinimas įpintas į visus šeimos papročius.
Labai ilgą laiką moters vaidmuo visuomenėje buvo kiek sumenkintas. Manyta, jog moteris privalo ištekėti, susilaukti vaikų, rūpintis jais, vyru ir šeimos ūkiu, o apie išsilavinimą, aktyvesnį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime moteris nedrįsdavo net pasvajoti. Tačiau laikui bėgant, feministinių idėjų įkvėptos moterys išsikovojo nemažai teisių , tarp jų - galimybę mokytis, kurti, dirbti.
Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje prilygo vergų padėčiai. Kaip ir vergai, šios moterys teisiškai buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, kuriems įstatymai leido be išlygų visiškai kontroliuoti savo žmonų turtą, uždarbį, kūną ir netgi jų vaikus. Ryšys tarp vyro ir žmonos buvo sudėtingesnis ir despotiškesnis negu tarp šeimininko ir vergo, nes jis apėmė dar ir papildomą emocinio pavergimo elementą - vyrai ne tik reikalavo žmonų nuolankumo, bet ir “jausmų”, taip pat valdyti ir moterų seksualumą.
Viduramžiais moteris tampa visiškai priklausoma nuo tėvo ir nuo vyro. Moteris ištekinama be jos sutikimo, vyras jos išsižada kada užsigeidęs, jis turi teisę į jos gyvenimą ir mirtį, jis elgiasi su ja kaip su tarnaite. Daugybės moterų gyvenimas buvo nesibaigianti nėštumų seka. Įstatymai ją gina, bet tik kaip vyro nuosavybę ir kaip jo vaikų motiną.
Moters Vaidmens Raida
Moteris istorijos tėkmėje patyrė įvairių transformacijų. Palyginkime, kaip jos padėtis keitėsi skirtingais laikotarpiais:
- Pirmykštė Bendruomenė: Gimdymas, žindymas buvo suprantami tik kaip gamtinė funkcija, o ne kaip veikla. Štai kodėl moteris nerado paskatos išdidžiai save realizuoti. Ji pasyviai išgyveno biologinę lemtį.
- Patriarchatas: Nieko neturinti moteris kaip asmenybė negali jaustis oriai; ji pati yra vyro paveldimo turto dalis, iš pradžios - savo tėvo, paskui savo vyro.
- Viduramžiai: Moteris tampa visiškai priklausoma nuo tėvo ir nuo vyro. Moteris ištekinama be jos sutikimo, vyras jos išsižada kada užsigeidęs, jis turi teisę į jos gyvenimą ir mirtį, jis elgiasi su ja kaip su tarnaite.
- Reformacija: Moterys rūpinosi vidaus gyvenimu: namais, vaikais, maistu, atsargomis. Moteris turėjo išmokti skaityti, kad tapusi motina galėtų mokyti vaikus dieviškojo gyvenimo būdo.
- Buržuazinės Revoliucijos: Europoje Buržuazinės revoliucijos metu moteris įgijo teisę verstis verslu ir visas galimybes nuo nieko nepriklausoma dirbti savo darbą.
XIX a. moteris ima dalyvauti visuomeninėje gamyboje ir palieka šeimos židinį. Moteris imta ciniškai išnaudoti. Tos, kurios turėjo išlaikyti didesnę šeimą, turėdavo dirbti iki visiško jėgų išsekimo. XIX a. Anglijoje moterys dirbo kartu su mažamečiais vaikais. Prie niekad nesustojančių mašinų ją tvirtčiausiai pririšdavo pats tyriausias jausmas - motinos meilė ir pasiaukojimas.
Šiuolaikinė visuomenė: Moters vaidmuo buvęs anuomet dabar yra visiškai pakitęs. Matomi labai ryškūs, tendencingi ir džiuginantys pokyčiai, kuriuos galima matyti kasdien. Šiuos pokyčius galima apžvelgti skaitant įvairius literatūros kūrinius bei vertinant šiandieninę situaciją.
Stereotipai ir Iššūkiai
Nuo pačių seniausių laikų, kai tik kūrėsi pirmosios bendruomenės, moteris buvo matoma, kaip šeimos židinio kurstytoja, silpnosios lyties atstovė, priklausanti nuo medžiotojo vyro. Iš tokio stereotipinio vertinimo bėgant susidarė moterų vaidmens problema. Ilgus amžius moteris buvo laikoma silpna, beverte. Ji buvo tarsi gražus meno kūrinys, kuris negalėjo prieštarauti, elgtis taip, kaip norisi.
Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar populiaru vertinti moterį pagal statusą. Moterys pagal statusą vertina save tik tol, kol dalyvauja lyginimosi lenktynėse. Išteka vis vyresnės, vaikų susilaukia brandžios moterys, o dalis moterų numoja ranka į statusą - nesvarbu, ištekėjusios ar išsiskyrusios - jos tiesiog gyvena savo gyvenimą.
Norėčiau į šį klausimą atsakyti priešinga įžvalga - žmonės mus vertina taip, kaip mes vertiname patys save. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kas mes esame, kaip jaučiamės, kaip gyvename. Dėl to, kad žmogus yra nelaimingas, negalima kaltinti aplinkos. Ir ištekėjusi, ir vieniša, ir viena auginanti vaikus moteris gali būti nelaiminga.
Savęs pažinimas ir priėmimas yra pirmas žingsnis savęs link. Savivertė auga kartu su savarankiškumu, autonomija, gebėjimu save realizuoti, siekti tikslų. Savivertė didėja, kai žmogui sekasi, kai jis ką nors nuveikęs paplekšnoja sau per petį ir pagiria save už tai, kad jis pats, niekas kitas, kažką padarė dėl savęs.
Savivertė yra žmogaus nustatyta kaina, už kurią jis „parduoda“ savo laiką, dėmesį, triūsą. Veiklos rezultatus vertinantis ir branginantis žmogus aukštai vertina ir save.
Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Ruta Laurišonytė teigia, kad kai kurios moterys nesąmoningai prisiima aukos vaidmenį ne todėl, kad to norėtų, o todėl, kad toks elgesio ir savęs suvokimo modelis susiformuoja per gyvenimo patirtis ir kartais tampa naudingas ar reikalingas išgyvenimui. Pirmiausia, labai didelę reikšmę turi auklėjimas. Jei mergaitė augo aplinkoje, kur jos poreikiai buvo ignoruojami, emocijos nuvertinamos, o paklusnumas, tylėjimas ar buvimas “gera“ buvo labiau vertinami nei savarankiškumas, ji gali išmokti, kad jos ribos nėra svarbios.
Visuomenėje vis dar dažnai pasitaiko, kad moterys nuo mažens yra mokomos pirmiausia rūpintis kitais, palaikyti gerus santykius ir vengti konfliktų, net jei tam tenka aukoti savo poreikius ar jausmus. Tai gali skatinti jausmą, kad kentėjimas yra normalus ar net „kilnus“, o savęs gynimas - egoistiškas.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad aukos vaidmuo ne visada yra lengvai pastebimas iš šalies - labai dažnai jis pasireiškia vidiniais išgyvenimais, o ne akivaizdžiu elgesiu.Žmogus gali nuolat perimti atsakomybę už kitų emocijas, jaustis kaltas net tada, kai objektyviai nėra dėl ko, arba jausti, kad neturi teisės rinktis kitaip.
Psichologė pažymi, kad nuolatinis aukos vaidmuo ilgainiui daro stiprų poveikį santykiams, nors jei iš pradžių ir atrodo, kad pasiaukojimas ir konfliktų vengimas turi teigiamą poveikį.Esant tokiam santykių modeliui, kur vienas asmuo visada nusileidžia, prisitaiko, vengia konfliktų, taip net ignoruodamas savo poreikius, santykiuose su partneriu dažnai susiformuoja nelygiavertė dinamika. O neišsakytos emocijos ir neatliepti poreikiai kaupiasi ir gali virsti nuoskaudomis, pasyviu pykčiu ar emociniu atsitraukimu.
Pirmasis išėjimo iš aukos vaidmens žingsnis, pasak „Neuromedos“ specialistės, yra sąmoningas jo atpažinimas ir pripažinimas be savęs kaltinimo. Tai momentas, kai moteris nustoja klausti „kodėl man taip nutinka?“ ir pradeda klausti „kas su manimi vyksta ir ką aš čia darau, kad taip būtų?“. Moteris atgauna savo balsą tada, kai pradeda girdėti save ir laikyti savo jausmus, poreikius bei nuomonę lygiaverčiais kitų poreikiams. Tai prasideda nuo mažų, kasdienių sprendimų - išdrįsti pasakyti „ne“, įvardyti, kas netinka, ir leisti sau rinktis nepatogumą vietoje tylėjimo.
Savo balso atgavimas nėra vienkartinis veiksmas, tai procesas, kuriame stiprėja pasitikėjimas savimi, vidinis saugumas ir jausmas, kad turi teisę būti savo gyvenimo autorė.
Moters eisena už savo teises
Apibendrinant, moters vaidmuo visuomenėje nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Nuo priklausomybės ir ribojimų iki vis didėjančio savarankiškumo ir galimybių. Šiandien moteris gali rinktis, kokį vaidmenį atlikti visuomenėje, ir siekti savo tikslų nepriklausomai nuo stereotipų ir išankstinių nuostatų. Svarbu tęsti lyčių lygybės siekį ir užtikrinti, kad kiekviena moteris turėtų galimybę realizuoti savo potencialą.