Santuoka - tai ne tik teisinis, bet ir visuomeninis, socialinis reiškinys, rodantis, jog vyras ir moteris yra pasiryžę gyventi šeimoje, kurti šeiminius santykius. Tai savanoriškas, laisva valia priimtas dviejų žmonių sprendimas kurti šeimą.
Iki 2001 m. liepos 1 d. šeiminius teisinius santykius Lietuvoje reglamentavo 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau SŠK), kuris neteko galios, įsigaliojus naujajam 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau CK). Santuokos nutraukimo institutas priskirtinas prie vieno iš labiausiai reformuotų šeimos teisės institutų.
Šiame darbe pateiktos susistemintos žinios suteiks galimybę kitiems asmenims, besidomintiems nagrinėjama tema, greitai gauti būtiną informaciją apie santuokos nutraukimo sąlygas Lietuvoje, jų raidą, privalumus ir trūkumus, įgyvendinimą teismų praktikoje, palyginimą su užsienio valstybių patirtimi. Darbe nurodomos nuorodos bei naudotų šaltinių sąrašas nukreips, kur galima gauti daugiau ir dar išsamesnių duomenų apie santuokos nutraukimo institutą tiek Lietuvoje, tiek ir tam tikrose užsienio valstybėse.
Darbas susideda iš įvado, trijų dalių, aštuonių skyrių ir dvidešimt trijų poskyrių. Taip pat darbe pateikiamos apibendrintos išvados bei pasikėsinimai teisinio reguliavimo tobulinimui. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibrėžiami santuokos samprata bei jos nutraukimo galimybės, apžvelgiama istorinė santuokos nutraukimo instituto raida Lietuvoje ir kitose užsienio valstybėse, pateikiama bendra santuokos nutraukimo sąlygų analizė, kuri detalizuojama antroje dalyje.
Šioji dalis savo ruožtu skirta statistinių duomenų bei sociologinės apklausos rezultatų analizei, daromos išvados dėl teisinio reguliavimo įtakos santuokos instituto stabilumui. Visose darbo dalyse apžvelgiama ir užsienio valstybių patirtis, pateikiami palyginimai, ieškoma skirtumų ir panašumų su Lietuvos teisiniu reguliavimu, t.y. neapsiribojama tik Lietuvos teisės aktų analize. Šiausiojo Teismo ir kitų teismų praktiką.
Santuokos Samprata
Vienijamų santuokos apibrėžimą yra gana sudėtinga, kadangi gali skirtis ne tik pozicijos iš kurių yra nagrinėjamas šis institutas (teisės, religijos, moralės atžvilgiu), bet ir konkretaus asmens požiūris į šeiminius santykius, jų prigimtį bei esmę. Šios santuokos prigimtis, jos įvairiapusiškumas.
Šios santuokos elementas priklausymas visiškai skirtingoms visuomeninio gyvenimo sferoms leidžia daryti išvadą, jog pateikti visus juos apimantį santuokos apibrėžimą praktiškai yra neįmanoma. Šios religinis bei moralinis šeiminis santykis aspektai. Šis tikslas ir baigiasi juos pasiekus. Šis tikslas, su kuriuo pasiekimu galėtų būti siejamas santuokos pasibaigimas.
Būtent todėl būtų neteisinga santuoką lyginti su įprasta civiline sutartimi. Įdomu tai, jog šiuolaikinėse visuomenėse pasigirsta nuomonės, jog turėtų būti leista sudaryti taip vadinamas sutartines santuokas (ang. Santuokos kaip sakramento sąvoka įtvirtinta bažnytinėje kanonų teisėje.
Šionis vyro ir moters susitarimas sukurti visam gyvenimui sąjungą, skirtą tarnauti abiejų sutuoktinių gėriui ir palikuonių auklėjimui bei auginimui. Ši teorija, priešingai nei sutarties teorija, pabrėžia ne teisinę, o dvasinę santuokos pusę.
Šios lyties asmens. Santuokos kaip sui generis instituto teorija santuoką traktuoja ne kaip sutartį civilinės teisės prasme ir ne kaip religinį sakramentą, bet kaip ypatingos prigimties institutą. Laikomasi nuomonės, jog visi santuokos aspektai (teisiniai, moraliniai, etiniai) turi būti reglamentuojami teisės normomis.
Kadangi nei viena iš šių teorijų grynu savo pavidalu negali galutinai atskleisti santuokos esmės, dažniausiai yra laikomasi nuomonės, jog teisė turi reglamentuoti tik civilinius teisinius sutuoktinių santykius, o religinės bei moralinės normos apibrėžti kitą (jausminę, dvasinę) santuokos pusę, kurios neįmanoma reglamentuoti teisės normomis. Šis įsitikinimas.
Iki 2001 m. liepos 1d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, Lietuvoje nebuvo teisiškai įtvirtinto santuokos apibrėžimo. Šiuo metu daugelyje valstybių (pvz., Prancūzija, Kanada, Latvija, Rusija) ir toliau laikomasi pozicijos, jog neįmanoma pateikti išsamaus santuokos apibrėžimo, todėl santuokos samprata nėra įtvirtinta įstatymuose. Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį santuokos apibrėžimo būdą, kai definicijoje įtvirtinami tam tikri santuokos požymiai, kurie kartu yra ir jos sudarymo sąlygos (sutuoktinių lytis, savanoriškas susitarimas, įformintas pagal įstatymų reikalavimus, santuokos tikslas).
CK 3.7 str. normos reglamentuoja, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Taigi santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Šia. Šis asmuo, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu taip pat negali sudaryti santuokos (CK 3.15 str.). Turi būti laikomasi ir CK 3.14 str. Šis asmens amžiaus (bendra taisyklė, jog santuoką leidžiama sudaryti asmenims sulaukusiems aštuoniolikos metų).
Šiau ne veltui prieš tai apžvelgtos santuokos prigimties teorijos bei galimos įvairios jos definicijos, kadangi skirtingi požiūriai į santuoką, lemia skirtingą požiūrį į santuokos nutraukimo sąlygas, jų teisinį reglamentavimą. Galima sakyti, jog įituoka yra santuokos antitezė, todėl abu šie reiškiniai sąlygoja vienas kitą. Būtent todėl santuokos nutraukimo laisvės problema visada buvo nagrinėjama kartu su santuokos sudarymo laisvės principo klausimais.
Šiais pagrindais, kaip ir bet kurią civilinę sutartį. Šiau nutraukimo atžvilgiu santuoka labai nutolsta nuo sutarties prigimties. Sutarties laisvės principas leidžia, abiem šalims susitarus, bet kada nutraukti sutartį. Taip pat tam tikrais įstatyme įtvirtintais atvejais yra galimas ir vienašalis sutarties nutraukimas. Šioje sutartyje. Tuo tarpu santuoka negali būti nutraukta savavaliaiškais sutuoktinių veiksmais - visais atvejais sprendimą dėl santuokos nutraukimo priima teismas (kai kuriose valstybėse kiti valdžios įgalioti pareigūnai).
Tuo tarpu suprantant santuoką kaip sakramentą bei remiantis kanonų teise, jos nutraukimas praktiškai yra neįmanomas. Liberaliosios pozicijos šalininkai laikosi nuomonės, jog santuokos nutraukimo klausimai turėtų būti sprendžiami kuo liberaliau: supaprastinant skyrybų procedūras, sumažinant ar iš viso panaikinant valstybės įgaliotų organų kontrolę įituokos procesui. Tai grindžiama santuokos sudarymo laisvės principu, iš kurio seka išvada, jog ir santuokos nutraukimas turėtų būti laisvas ir priklausomas tik nuo sutuoktinių valios.
Šiaus mažėjimui, kadangi santuokiniai ryšiai paprastai nutrūksta dar iki oficialaus santuokos nutraukimo įforminimo ir trukdymas išsiskirti tikrai negali atkurti jau faktiškai pasibaigusis šeiminis santykis. Net ir Europos Žmogaus Teisių teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl to, ar valstybės nepažeidžia esminių žmogaus teisių, ribodamos išituokos laisvę. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. Šius valstybės įstatymus.
Europos Žmogaus Teisių teismas pasisakė, jog konvencijoje įtvirtinta teisė tuoktis nereiškia teisės išsiskirti ir nėra pagrindo teigti, jog tam tikri santuokos nutraukimo suvaržymai apsunkina teisės į santuoką įgyvendinimą. Todėl valstybės savo nuožiūra gali riboti santuokos nutraukimo klausimus, tik svarbu, kad užtikrintų abiejų sutuoktinių lygiateisiškumą skyrybų procese. Toks sutuoktinių lygybės principas, reglamentuotas minėtos konvencijos septinto protokolo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas sutuoktinių lygiateisiškumas tiek sudarius santuoką, tiek ir ją nutraukus.
Šiais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, t.y. pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šius vaikus), taip pat valstybės ir visuomenės interesus, todėl skyrybų klausimas jokiu būdu negali būti priklausomas tik nuo sutuoktinių valios. Už ištuoks griežtinimą pateikiamas ir kitas argumentas, jog santuokos nutraukimo proceso sudėtingumas apsaugo visuomenę nuo neapgalvotų, skubotų bei fiktyvių skyrybų, taip pat savo ruožtu informuoja kitus potencialius sutuoktinius nežiūrėti į santuoką, kaip į lengvai nutraukiamą susitarimą, ir nesudaryti lengvabūdiškų santuokų. Pritardamas santuokos nutraukimo sąlygų griežtinimui, žymus XIX a.
Šiausios teisinės galios norminiame akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau LR Konstitucija). LR Konstitucijos 38 str. įtvirtinta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Akivaizdu, jog jei šeima laikoma visuomenės pagrindu, ji turi būti tvirta ir stabili. Palyginus 2000 m. Šiau galiojusiom SŠK normom, darytina išvada, jog Lietuvos įstatymo leidėjas siekė pereiti nuo gana liberalios prie žymiai griežtesnės santuokos nutraukimo instituto reglamentavimo sistemos ir taip įgyvendinti LR Konstitucijos normas. Šis įstatyms griežtinimas turi įtakos santuokos stabilumui.
Liberalaus ir griežto požiūrisį į santuokos nutraukimą išskyrimas yra svarbus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu. Kiekvienos valstybės teisinė sistema pasižymi tam tikrais ypatumais. Santuokos nutraukimo klausims reglamentavimas taip pat yra ne išimtis. Sunku būtų rasti dvi valstybes, kuriose įituokos klausimai būtų sprendžiami visiškai identiškai. Šiai praktikai, yra išskiriamos kelios santuokos nutraukimo sistemos, kurios klasifikuojamos pagal tai, kokias santuokos nutraukimo formas (būdus) taiko viena ar kita valstybė.
- Santuokos nutraukimas, paremtas kito sutuoktinio kalte.
- Santuokos nutraukimas, įrodžius, jog ji yra galutinai iširusi.
Šios sąlygos, kurioms esant, įmanoma pasinaudoti tuo santuokos nutraukimo būdu, gali labai skirtis atskirose valstybėse. Įituoka galima tik tuo atveju, jei santuokos nutraukimą inicijuojanti šalis įrodo, jog kitas sutuoktinis yra kaltas dėl šeiminis santykių nutrūkimo. Tokios kaltės įrodymais gali būti kaltojo sutuoktinio neištikimybė, nesirūpinimas šeima ar kitas nepateisinamas ir neigiamas elgesys savo sutuoktinio ar vaikų atžvilgiu. Valstybės, kurios taiko tik šį vienintelį santuokos nutraukimo būdą, yra priskiriamos prie grynąja kalte pagrįstos santuokos nutraukimo sistemos (ang. pure fault based system). Ši sistema buvo labai populiari iki XX a. Šiau dabartiniais laikais praktiškai nebėra valstybių, kurios taikytų tik šį santuokos nutraukimo būdą: jo arba iš viso atsisakyta arba jis taikomas kartu su kitomis įituokos formomis.
Santuoka gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jei yra įrodoma, kad ji yra negrįžtamai iširusi ir jokiais būdais nebegali būti išsaugota. Daugiausia diskusijų kelia klausimas, o kas gi gali įrodyti, kad santuokiniai ryšiai tikrai yra negrįžtamai nutrūkę ir kokiomis priemonėmis tai turi būti padaryta? Kaip pavyzdžiai gali būti pateikiamos Rusijos Federacijos bei Olandijos šeimos teisės normos. Rusijos Federacijos šeimos teisės kodekso 22 str. Šis įrodyms, kurie turėtų būti pateikti teismui, kad patvirtintų galutinį šeimos iširimą, kodeksas nenumato.
Taigi sprendimas, ar šeiminiai santykiai yra galutinai nutrūkę, priklauso tik nuo teisėjo teisinės bei moralinės sąmonės, nuo jo požiūrio į šeimos institutą apskritai. Olandijos įstatymuose (panašiai kaip ir Rusijos) yra įtvirtinta labai liberali santuokos nutraukimo tvarka ir numatytas vienintelis įituokos būdas įrodžius, jog santuoka yra galutinai iširusi. Nei vienas iš sutuoktinių neturi.
Santuokos teisė Europoje