„Tu esi mokytojas, kuris turi išvesti žmoniją iš tamsos vergovės ir būsimąją kartą kultūringai išauklėti“, - štai tokiu įkvepiančiu sakiniu prasideda pedagogo, Panevėžio gimnazijos (dabartinės Juozo Balčikonio gimnazijos) vicedirektoriaus Mato Grigonio priesakai savo kolegoms mokytojams.
Mokytojas visada turi būti pavyzdys. Kitaip jo darbas neduos rezultatų, nebus efektyvus. Mokiniai jį nuolat mato. Net ir tada, kai mokytojui atrodo, kad jis nepastebimas. Mato ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl mokytojas turėtų būti pavyzdžiu mokiniams, remiantis M. Grigonio priesakais ir šiuolaikinėmis įžvalgomis.
Kas daro gerą mokytoją puikiu? | Azul Terronez | TEDxSantoDomingo
Mato Grigonio priesakai mokytojams
M. Grigonio priesakai, man regis, yra ta atrama, kuriai gyvai esant nebereikėtų kalbėti apie tai, jog mokytojo profesijos prestižas yra menkas, kad dalis mokytojų patys menkina savo pašaukimą.
Šie priesakai ir šiandien kaip priminimas, kaip kelrodis galėtų kabėti kiekviename kabinete, kad primintų kiekvienam mokytojui, kokia yra jo profesijos esmė.
Tad pereikime prie esmės.
1. Neturėk kito amato, kaip tik mokytojo darbą
Pirmasis priesakas skelbia: „Neturėk kito amato, kaip tik mokytojo darbą.“ Čia M. Grigonis mintyje turi tai, kad mokytojas yra mokytojas tiek mokykloje, tiek už jos ribų, ir jis turėtų būti pavyzdys tiek mokiniams, tiek suaugusiesiems.
2. Nemindyk didaktikos dėsnių
Antrasis jo priesakas skelbia: „Nemindyk didaktikos dėsnių.“ Čia jau kalbama apie tai, kad mokytojas neturi drįsti eiti į klasę nepasiruošęs pamokai. „Nevaikščiok kaip kalakutas po klasę, bet stovėk tokioj vietoj, kad ir tu visą klasę matytum ir kad mokiniai tave matytų“, - rašoma čia. Be to, M. Grigonis akcentuoja tai, kad mokytojo siekis yra ne pačiam kuo daugiau kalbėti, tačiau įtraukti visą klasę į bendrą darbą, t. y.
3. Lavinkis, lavinkis, lavinkis
Trečiasis priesakas skelbia: „Lavinkis, lavinkis, lavinkis.“ M. Grigonis skelbia, kad mokslui galo nėra ir taip jau tada aiškiai suformuluoja mokymosi visą gyvenimą pareigą.
Mokytojo didžiausia pareiga yra ne perteikti informaciją, kurią ir šiaip galima rasti, tačiau išmokyti mokinį mokytis, o dar tiksliau tariant, jį uždegti mokymuisi. O kaipgi gali uždegti, jei pats metai iš metų kalbi tą patį, jei neskiri laiko profesiniam tobulėjimui, naujų metodų pritaikymui? „Tu dar nežinai nė to, kas pedagogikos jau siekta“, - aiškiai konstatuoja M. Grigonis.
Jis ragina kolegas naudotis knygynais, neniekinti draugų patarimų, o mokytojų draugėje kuo mažiau politikuoti, o daugiau kalbėtis pedagoginėmis temomis, dalintis knygomis.
4. Gerbk autoritetus
Ketvirtajame priesake rašo: „Gerbk autoritetus“. Anot jo, kvailiausias yra tas, kuris tariasi esąs visų gudriausias. Jo teigimu, autoritetu gali būti tiek kaimo bobutė, tiek mokslų vyras, tereikia klausyti sveiko proto nurodymų.
Kitaip tariant, mokytojas visą mokinių dėmesį turi kreipti ne tik į save, nes tai jau būtų autoritarinis valdymas, kai klasėje šeimininkauja vienas visažinis, neklystantis šeimininkas, labiausiai besibaiminantis to, kad mokiniai savo klausimais atskleis jo žinių spragas ir dėl to skatinantis ne klausti, o tiesiog aklai klausytis ir užsirašinėti.
5. Nereikia mokinių mušti
Penktasis priesakas kalba apie tai, kad nereikia mokinių mušti. Tačiau čia kalbama ne tik apie fizines bausmes, kurios daugiausia iš mūsų švietimo sistemos jau yra išgyvendintos. Čia kalbama ir apie tai, kad mokytojas turi būti atsargus siekdamas nesužeisti mokinio asmenybės.
Akcentuojama tai, jog disciplina klasėje turi būti palaikoma ne bausmėmis, o siekiant sudominti mokinius darbu. „Geriausiai bus, jei mokinys susiprast negerai padaręs“, - rašo M. Grigonis ir pabrėžia net tai, kad mokykloje gali veikti ir mokinių teismas.
Kitaip tariant, mokinys yra suvokiamas kaip brandi, savo balsą galinti turėti asmenybė, o ne tik kaip objektas, kurio likimą lemia mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, globėjai, t. y.
6. Nevesk į pagundą
Šeštasis M. Grigonio priesakas pedagogams skelbia: „Nevesk į pagundą“. Kitaip tariant, tiek klasėje, tiek privačiame gyvenime mokytojas turi likti pavyzdžiu mokiniui, juk, kaip sakoma, galiausiai žmogus vertinamas ne pagal žodžius, o pagal darbus.
7. Mokytojui nedera vogti
Septintasis įsakas kalba apie tai, kad mokytojui nedera vogti. Ir čia kalbama visų pirma ne apie materialines gėrybes. „Nevok brangaus laiko, pasivėluodamas į pamoką, pavasarį jas trumpindamas, laiku neatvykdamas po atostogų ir švenčių“, - rašo M. Grigonis.
Svarbiausia čia, man rodosi, yra tai, kad jis pabrėžia, jog mokytojas nėra vienvaldis laiko šeimininkas. Ne tik mokiniai turi gerbti jo laiką, tačiau ir jis turi gerbti mokinių laiką. Mokyklos laikais dažnai tekdavo girdėti mokytojų pastabų, kad skambutis į pamoką yra mums (suprask, turime sėdėti ir laukti), o skambutis iš pamokos yra mokytojams (suprask, galima pamoką užtęsti). Manau, kad abipusė pagarba yra įmanoma tik tada, kai abu skambučiai bus tiek mokytojams, tiek mokiniams.
Be to, M.
8. Nekalbėk netiesos
Aštuntasis priesakas skelbia: „Nekalbėk netiesos“. M. Grigonis pabrėžia, kad mokykloje mokytojas turi teikti tik patikrintas žinias.
9. Privalo sugyventi su vietos žmonėmis
Devintasis priesakas kalba apie tai, jog mokytojas privalo sugyventi su vietos žmonėmis, nes, anot M. Grigonio, jis dažnai yra vienintelis kaimo inteligentas, tad turįs būti mandagumo pavyzdys, kovoti su netiesa ir ištvirkimu, o be to, ir pasisakyti už blaivybę.
Kitaip tariant, mokytojas yra ne tik instruktorius mokykloje, jo vaidmuo neapsiriboja tik keturiomis mokyklos sienomis. Jis yra pavyzdys bendruomenei. Tai yra įpareigojanti užduotis kiekvienam, tačiau kartu ir labai išaukštinanti mokytojo profesijos prestižą. Visa tai mūsų mažiems miesteliams bei kaimams šiandien yra lygiai taip pat aktualu, kaip kad buvo ir tuo metu, kai savo priesakus rašė M. Grigonis.
Mokytojas turi išsiskirti ne tik savo žiniomis, tačiau ir savo asmenybe.
10. Privalo nežiopsoti
Galiausiai dešimtasis priesakas kalba apie tai, kad mokytojas privalo nežiopsoti nei klasėje, nei už klasės ribų. „Mylėsi savo darbą visa siela ir širdimi, o savo mokinius ir draugus kaip pats save. Atsimink esąs Lietuvos mokytojas“, - savo priesakus, sumodeliuotus pagal Dekalogą, užbaigia M.
Jo priesakai yra įkvepiantis, tačiau kartu ir griežtas vadovas kiekvienam mokytojui. „Jei tau kas kita labiau rūpi negu mokykla, mesk mokytojo tarnybą“, - rašo jis.
Nemanau, jog galima sukurti kažkokį geresnį mokytojų etikos kodeksą, ir tikiu, kad mokytojo profesijos prestižas būtų kur kas didesnis šiandien, jei kiekvienas pedagogas bandytų vadovautis ir prilygti šiems M. Grigonio deklaruotiems siekiams.
Kai kas gal pasakys, kad tie priesakai yra pernelyg griežti, jog problema šiandien yra ne mokytojai, o mokiniai. Į tai atsakysiu tik tie, kad, jei tie priesakai būtų per griežti, tai veikiausiai savo kelyje nebūčiau sutikęs tokių nuostabių mokytojų kaip V. Baliūnas ar istorikas Algimantas Kolinis, kurie savo pavyzdžiu toje pačioje Juozo Balčikonio gimnazijoje visa tai įkūnijo.
Šiuolaikinės įžvalgos apie mokytojo vaidmenį
Pastaruoju metu vis labiau ryškėja opi visuomenės problema, kuri liečia šeimas, ugdymo institucijas ir visą šalies švietimo sistemą. Kiekvienas žmogus, ką nors veikdamas, remiasi žiniomis apie supantį pasaulį. Norint gerai dirbti, reikia puikiai išmanyti tai, su kuo dirbi, ką ir kaip darai. Mokytojas dirbdamas taip pat remiasi tam tikromis nuostatomis tiek į mokinį, tiek į patį mokymąsi.
Pedagogikos ir psichologijos teoretikai daug diskutuoja apie tai, kokios savybės reikalingos mokytojui. Atlikus aapklausą paaiškėjo, jog patys mokytojai suvokia, kokiais bruožais jie turi pasižymėti, dirbant su mokiniais (respondentų nuomonės sutapo su psichologų reikalavimais).
„Daugelio autorių nnuomone, kur kas svarbiau yra mokytojo kompetencija, o ne mokymo medžiaga ar specialūs metodai. Juk tik mokytojas gali sukurti tokią aplinką, kuri didins ar slopins mokinių pasitikėjimą savimi, jų sugebėjimus, kūrybingumą, mąstymo kritiškumą, padės arba trukdys sėkmingai mokytis“ (L. Bulotaitė, 1996, p.
Svarbiausia nuspręsti, kokius vaiko įgūdžius norima suformuluoti. Labai svarbus faktas yra tas, kad mokytojai dažnai būna reikšmingesniu elgesio modeliu nei tėvai. Vaikai identiškai atkartoja savo mokytojų elgesį bendraudami su jaunesniais broliais ar seserimis namie. Gali būti, kad vaikai net pageidauja būti vadinami mokytojų vardais, - taip stipriai įsijaučia į jų vaidmenį. Maža to, vaikai perima mokytojų pomėgius.
Tarkim muzikos mokytoja gali nemėgti matematikos, tuomet vaikas besižavintis šia mokytoja taip pat ima nemėgti matematikos (P. Salmon, 1995). Pedagogai turi būti atsargus ir nepamiršti, kad bet koks neigiamas elgesys vėliau gali atsispindėti jų klasės vaikuose.
Mokytojo savybės
Jaunas mokytojas Igoris Zujevas teigia, kad pirmiausia nori būti atviru ŽMOGUMI. Tuo, kurio kabineto durys nuolatos atviros, kuris pasiekiamas įvairiausiais gyvenimo klausimais. Tikiu, kad gėris šių dienų visuomenėje vis dar gali nustelbti visas negandas. Nereiktų pamiršti, kad mokytojas visų pirma - žmogus, kuriuo galima pasitikėti, turintis jausmus, mėgstamą veiklą, individualų požiūrį.
Privalomosios savybės: kantrybė, atsakomybė, atsidavimas darbui, kurį darai. Išugdomos: nuolankumas, atkaklumas, kilnumas. Nors iš tiesų manau, kad visos būdo savybės galėtų būti išugdomos.
Būdamas mokytoju, tampi pavyzdžiu kiekvienam vaikui tavo klasėje. Mokytojas ne tik moko, suteikia žinių, bet ir ugdo žmoguje žmogų.
Humanistinis požiūris į mokymą
Pagrindiniai humanistinio mokymo tikslai (N. L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p. Toliau apžvelgsime humanistinės psichologijos klasikų C. Rogerso ir A. A. Maslow bendriausiu mokyklos uždaviniu laiko pagalbą vaikui išmokti gyventi, remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes (V. Lepeškienė, 1996).
Žmogus turi išmokti būti autentiškas ir sąžiningas sau, pažinti save, kad pasitikėtų savo gabumais, žinotų savo galimybes ir tuo remtųsi gyvenime. Pasitikintis savo jausmais ir jais besiremiantis yra ir kūrybingas. A. intuityviai jaučia, kas yra teisinga objektyvioje realybėje ir santykiuose su kitais žmonėmis. O nekūrybingi vaikai tiesiog laukia nurodymų iš tėvų ar mokytojų.
A. Maslow mano, jog savęs identifikacija prilygsta savo pašaukimo žinojimui. Mokėjimas rinktis - viena esminių saviaktualizacijos ypatybių.
Dar vienas svarbus mokyklos (o ir mokytojo) uždavinys - parodyti vaikams, kad gyvenimas yra brangus, paskatinti patirti gyvenimo džiaugsmą. A. Maslow teigia, kad net mokymasis skaityti ir skaičiuoti gali būti džiugių išgyvenimų teikiantis.
C. Rogerso požiūris į lavinimą ir mokyklai keliamus rreikalavimus išplaukia iš jo asmenybės sampratos. Tiesa, jis kiek panašus į A. Maslow, nes teigia, jog mokyklos tikslas yra padėti jaunam žmogui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jo vidines savybes.
„Mokytojai į vaiką turi žiūrėti kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą“ (V. Lepeškienė, 1996, p. 15). Knygoje „Laisvė mokytis“ C. Rogersas nurodo principus, kuriais grindžiamas prasmingas mokymasis (V.
Vaikai yra smalsūs, besidomintys ssupančiu pasauliu, tačiau bet kokį susidomėjimą gali sugadinti netinkama švietimo sistema. Nepaisant to, kad mokymasis susijęs su neišvengiamais sunkumais, pasitenkinimas, kurį žmogus gauna plėsdamas savo akiratį bei galimybes, kompensuoja patiriamus nemalonumus.
Mokinys, kuris tiesiogiai susiduria su socialinėmis, etinėmis ar kitokiomis problemomis, stipriau gilinasi į mokslą, ieškodamas informacijos, kurios pagalba gali aptarti problemų sprendimo būdus. Taip įgytas žinias mokinys traktuoja, kaip sau naudingas, aktualias, jos siejasi su mokinio interesais, poreikiais, vertybėmis.
C. Rogersas itin akcentavo savo pasiekimų, darbo rezultatų vertinimo naudą, nes orientuodamasis į išorinius vertinimus žmogus tampa nesavarankiškas. Kūrybingas .tik tas žmogus, kuris neieško, kad kas nors jam pritartų ar nurodytų ką ir kaip daryti, jam neturi rūpėti kitų vertinimai.
Čia vėlgi pastebimas panašumas su A. Maslow teorijos teiginiais.
Mokykla paremta humanistiniais pprincipais, turi skatinti bendradarbiavimą. Juo turi būti pagrįstas mokymasis. Daugybės tyrimų duomenimis, bendradarbiaujant pasiekiama geresnių rezultatų (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996, p.
Kai kurie autoriai, apibūdindami mokytojo profesiją, teigia, jog mokytojas turi neadekvačiais būdais pasiekti nepasiekiamus tikslus. G. Butkienės ir A. Kepalaitės knygoje „Mokymasis ir asmenybės brendimas“ (1996, p.
Mokytojas atsakingas už psichologinę atmosferą klasėje. Tai įtakoja bendravimas su mokiniais. Kaip šio vaidmens atlikėjas, mokytojas turi būti lankstus bei atsižvelgiantis į mokinių poreikius besiruošdamas pamokai, planuodamas mokymo temą bei perteikimo būdus.
Čia svarbus bendravimas su mokiniais. Didžiausią dėmesį turėtų skirti sau, kad suvoktų patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio įtaką kitiems, tiek jis supras ir savo mokinius. Šiuo atveju, mokytojo ryšys su mokiniu yra toks glaudus, besireiškiantis įvairiose gyvenimo srityse ir apimantis platų interesų spektrą, kad gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai.
„Pedagogų pasirenkami mokymo metodai priklauso nuo to, kokiais teoriniais principais jie vadovaujasi ir kurią teoriją jie laiko tinkamiausią pažintinei raidai paaiškinti“ (R. Žukauskienė, 1996, p.237).
Išvados
Apibendrinant, mokytojas visada turi būti pavyzdžiu mokiniams. Tai apima tiek profesinę etiką, tiek asmeninį elgesį. M. Grigonio priesakai ir šiuolaikinės įžvalgos pabrėžia, kad mokytojas turi nuolat tobulėti, gerbti mokinius, būti sąžiningas ir atsakingas. Tik tokiu būdu mokytojas gali įkvėpti mokinius siekti žinių ir tapti gerais žmonėmis.
Svarbu, kad mokytojas būtų ne tik žinių šaltinis, bet ir žmogus, kuriuo galima pasitikėti ir iš kurio galima mokytis gyvenimo išminties.
tags: #mokytojas #visadaturi #buti #pavyzdys #mokiniams