Mokytojas Visada Turi Būti Pavyzdys Kitiems

Mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir asmenybė, turinti didelę įtaką mokinio vystymuisi. Todėl mokytojas visada turi būti pavyzdys kitiems, o šiame straipsnyje nagrinėjami mokytojo asmenybės bruožai, remiantis tyrimais ir įžvalgomis, siekiant atskleisti, kokios savybės lemia sėkmingą pedagoginę veiklą.

Mokytojo Profesijos Esminiai Aspektai

Mokytojas - terminas, kilęs nuo žodžio "mokslas", apima mokymą, mokyklą ir mokinį. Pagrindinė mokytojo paskirtis - perteikti mokiniui mokslo pagrindus, išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius ir lavinti protinius gebėjimus.

Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja, veda juos į gyvenimą ir visuomenę, socializuoja. Jis ne tik moko ir šviečia, bet ir išmoko mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu. Todėl mokytojas dažnai vadinamas pedagogu, vedančiu mokinius į gyvenimą.

Mokytojas kaip Asmenybė

Mokytojas yra asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti harmoningą asmenybę, pilietį, humanišką žmogų.

Mokytojo rankose - jauno žmogaus, tautos, žmonijos ateitis. Tai viena atsakingiausių ir sunkiausių profesijų. Meilės ir pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius.

Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios bendruomenės vadovas. Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.

Mokytojo Vertinimo Problemos

Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus.

Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales - toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas - stebėjimas arba mokytojo ir mokinių elgesio kodavimas.

Dabartinio Mokytojo Savybės

Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis.

Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne tik profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėti projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.

Svarbūs Pedagogo Bruožai

Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus.

Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.

Valia ir Jos Savybės Pedagogo Darbe

Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti.

Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.

Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu.

Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Nurodymai geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti.

Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės.

Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs.

Nuotaika ir Emocijos Pedagoginiame Darbe

Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant.

Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja.

Empatija ir Kalba Pedagoginiame Darbe

Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.

Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus.

Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės.

Asmenybės Struktūra ir Bruožai

Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai.

Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš.

Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas.

Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. gebėjimą daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų).

Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu.

Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.

Asmenybės Sampratos Įvairovė

Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką.

Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą.

Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra.

Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausomą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką.

Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai.

Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius.

Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia.

Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą.

Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai. Bruožų teorijoje aiškinama, kad asmenybės struktūrą sudaro daugelis bruožų ir todėl gal…

Mokytojo Asmenybė ir Humanistinis Ugdymas

Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka. Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį. Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą?

Sociologinė Pedagogų Apklausa

Neseniai atlikta sociologinė pedagogų apklausa parodė, kad geras mokytojas yra tas, kuris, svarbiausia, gerai išmano savo dalyką. Jis myli ir gerbia vaikus, taip pat myli savo profesiją. Mokymo talentas yra svarbus (šią kokybę pabrėžė 10 proc. respondentų), taip pat psichologinis lankstumas (9 proc.). Be to, patys mokytojai tokias nepakeičiamas savybes įvardijo kaip geranoriškumą ir humoro jausmą (8 proc. Tačiau tėvų požiūriu, visos šios mokytojo savybės toli gražu ne visada akivaizdžios.

Gebėjimas bendrauti, perteikti savo mintis, įsiklausyti į pašnekovą ir užmegzti tam tikrus ryšius - yra vienas svarbiausių pedagogo profesinių įgūdžių. Prieinamumas, bendravimo atvirumas yra ypač svarbus mokytojams mokykloje. Tai reiškia, kad vaikai nebijo užduoti savo mokytojui klausimų ir tuo pat metu jis išlieka jiems vadovas ir autoritetas.

Jei mokytojas laiko save aukščiau ir aiškiai svarbesniu už moksleivius, tokio pedagogo vaikai bijos net ko nors paklausti. Pavyzdžiui, per pamoką moksleivis ką nors pasako iš savo vietos. Taip, niekas jo neklausė, neprašė ir niekas nedavė žodžio. Atsakymo variantų tikrai gali būti daug, bet paprastai bendraujantis mokytojas neapsimes, kad jo nepastebėjo arba kad mokinio paprasčiausiai nėra, o pakomentuos temą, kurią tas moksleivis palietė, parodys galimybę išplėtoti jo mintį ar idėją ar pateiks priešpriešą.

Vaikai dažnai šaiposi, svaido replikas, pakviestam atsakinėti prie lentos, net kai jis puikiai žino medžiagą. Tai nutinka ne tik tarp vyresnių klasių moksleivių, bet ir tarp pradinukų. Svarbus mokytojo įgūdis yra suteikti vaikui greitą psichologinę pagalbą. Dažnai nutinka, kad vaikas gėdijasi, jam sunku kalbėti prieš klasės draugus.

Geras mokytojas, pirmiausia, iškart tai pastebės ir supras. Gal net primins droviam moksleiviui pavyzdį iš savo mokyklos dienų. Tai greitai sukurs pasitikėjimu mokytoju pojūtį. Grįžtamasis ryšys yra būtinas bet kokiame mokymosi procese, o gebėjimas kritikuoti grįžtamojo ryšio forma yra pagrindinis mokytojo įgūdis.

Jei mokytojas nuolat kartoja frazes „vėl neteisingai“, „viskas negerai“, „akivaizdi nesąmonė“ - tai visiškai sunaikina mokinio bet kokį norą mokytis ir kažkaip rodyti iniciatyvą. Geras mokytojas, kritikuodamas, parodo sprendimo kelią, pasako, kaip galima tai padaryti kitaip, skatina, paaiškina, komentuoja. Kai mokytojas komentuoja mokinio atsakymą, jis apibūdina jo sprendimą, veiksmus, o ne vaiko asmenybę.

Pavyzdžiui, jis sako: „Tu tiesiog padarei klaidą, atlikdamas šį pratimą“. Kita vertus, mokytojas turi parodyti, kaip galima ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jis sako: „Prieš rašydami kitą sakinį, dar kartą perskaitykite taisyklę ir atlikite pratimą pagal ją.

Vaikai mokomąją medžiagą supranta skirtingai. Kažkas labiau orientuojasi į klausą, kitas - į regėjimą, trečias mėgsta viską paliesti rankomis. Štai viena mokytoja pasiskundė, kad ji tą pačią temą 20 kartų paaiškino savo mokiniams, bet ne vienas jų ir vėl nepatenkinamai parašė kontrolinį darbą. Tačiau problema buvo ta, kad ji paaiškino medžiagą tuo pačiu būdu. Tai yra vienodai. Nepateikė vaizdinių pavyzdžių.

Pavyzdžiui, kai kuriems moksleiviams būna sunku įsisavinti abstrakčias sąvokas, skaičius, suprasti, kas yra elektros srovė ar cheminė reakcija. Tokiu atveju į gelbėjimą ateina vaizdai ar koncepcijos iš kitų akademinių disciplinų. Tų, kurių vaikai jau mokėsi. Tai yra taikomi vadinamieji tarpdisciplininiai švietimo ryšiai. Analogijas galima atlikti iš kitų žinių sričių.

Pavyzdžiui, aiškinant cheminius modelius, galima naudoti vaizdus iš vaiko kasdienio gyvenimo, tarkime, kaip mama ruošia maistą virtuvėje. Svarbu naudoti kontekstą, žinias, kurias vaikas jau turi, o dar geriau pasirinkti iš to, kas įdomu ir suprantama mokiniams. Svarbi mokytojo savybė yra emocinis stabilumas. Kitai tariant, mokytojui svarbu greitai pastebėti psichinį stresą savyje ir jį valdyti, o ne leisti laisvai lietis jausmams. Gera savikontrolė, savireguliacija, sugebėjimas nepasiduoti mėgstamiems ir nemėgstamiems, išlikti neutralioje profesinėje padėtyje, iškilus konfliktinėms ir ginčytinoms situacijoms, tai yra auksinės mokytojo savybės.

Taip nutinka, kad vaikai nori paerzinti mokytoją. Pavyzdžiui, jie pradeda garsiai kalbėti per pamoką, laidyti lėktuvėlius, net triukšmauti. Būtina reaguoti į tokį elgesį, nes ignoravimas nieko gero neduos. Tiksliau, įvykiai vystysis pagal principą „toliau - daugiau“. Svarbu tik nereaguoti taip, kaip tikisi mokiniai: mokytojas supyks, įsižeis ir atsisakys tęsti pamoką. Bet tokiais atvejais mokytojas turėtų gerai atsiminti, kad klasėje suaugęs žmogus yra jis ir jam reikia vadovauti.

Čia reikia parodyti savo pedagoginius įgūdžius ir kūrybiškumą. Pavyzdžiui, galima kreiptis į moksleivius, paklausyti, kas ką dūzgia, ir pateikti tokį komentarą: „O, Jonukas dūzgia įdomiau, muzikaliau“. Mokytojo profesija suteikia didelę pagundą - pasimėgauti savo statuso galia. Šiuolaikiniame pasaulyje ne veltui laimi Suomijos ir Singapūro švietimo sistemos, nes šiose šalyse mokytojai praktikuoja patariamąsias strategijas, bendradarbiavimo idėjas, o ne mokytojo dominavimą prieš savo mokinius.

Vėlgi, minėtose šalyse moksleiviai, naudodamiesi mokytojų konsultacijomis, parengia projektus ir gina juos prieš savo bendraamžius. Kai kuriuos, sunkiausius temos aspektus, mokytojas gali pristatyti pats arba jis padeda pateikiant pristatymą, tačiau visus pagrindinius darbus atlieka mokiniai. Taigi, mokytojas ir moksleiviai dirba kaip tyrėjų komanda.

Specialioji pedagogė-logopedė LILIJA AŠMONTIENĖ iš Mažeikių prieš dvidešimt metų paėmė globoti penkis paauglius vaikus. Lilija: Žmogus, kuris atveria vartus į žinių pasaulį. Lilija: Kai iš, atrodo, netikusio vaikelio išauga geras žmogus. Lilija: Kai mokinys padaro sunkų nusikaltimą. Dedi viltis, stengiesi, lipdai, o ima ir užmuša žmogų dėl laikrodžio. Pastabumo, tikrumo, tiesos. Vaikai mato pasaulį tokį, koks yra iš tiesų. Kalbų. Dirbu su specialiųjų poreikių vaikais. Man rūpi, ar jiems pavyks rasti vietą gyvenime, o gal visą laiką reikės palydovo? Gerai, jeigu stiprūs tėvai.

Per karantiną buvau pakviesta patalkinti Ylakių senelių globos namų virtuvėje. Sujaudino rūpinimasis senukais, neįgaliaisiais, ligoniais, sergančiais insultu, kitomis sunkiomis ligomis. Sako, kiek duodi, tiek ir gauni. Todėl, jei jaučiate, kad norite daryti gerus darbus, - drąsiau, nes už gera geru atlyginama. Pirmiausia - sveikatos. Antra, kad mokytojo specialybė netaptų diagnoze, kai, atrodo, viską žinai ir pradedi visus visko mokyti. Geriau - paaiškinti, kas bus vienu ar kitu atveju ir palikti žmogui laisvę pasirinkti, patiriant to pasirinkimo pasekmes.

KOTRYNA JUŠKAITĖ iš Raguvos - trečios kartos karitietė, etnomuzikologė, muzikos mokytoja. Jai vos 23-eji, o savanorystės „Carite“ stažas siekia 18 metų! Man mokytojo idealas - mano mama. Muzikos mokytoja Ingrida Bučinskienė. Ji ne tik mokėdavo sudominti savo dalyku, įtraukti į būrelius, muzikuoti, bet ir atvirai bendraudavo su mokiniais. Taip panorėjo Dievulis. Dar 10-oje klasėje buvau tikra, kad nebūsiu mokytoja. Vis dėlto, įstoję į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, katedros vedėjos buvome paskatinti būtinai studijuoti ir muzikos pedagogiką, o trečiame kurse gavau pasiūlymą mokytojauti Raguvoje.

Žmonės. Mokykloje gali ne tik mokyti muzikos, bet ir pakviesti mokinius į savanoriškas veiklas. Kultūros centre turiu vaikų kolektyvą, tad jie dalyvauja ir atlaiduose ar talkose, mergaitės barsto gėlytes, su jaunimu puošiame bažnyčią. Įstrigusi pagalbos prašiusi jauna šeima. Be sutarties dirbęs vyras buvo labai apgautas. Antstoliai išvaržė namus. Ir, žinoma, - ukrainiečiai. Patalpose, kur giedodavo choristai, apgyvendinome pagyvenusią porą. Drąsos mylėti ir būti mylimiems. Suprasti mokinius, o ne tik sausai išdėstyti žinias, mokyti juos gyvenimiškos patirties kaip savo vaikus.

tags: #mokytojas #visada #turi #buti #pavyzdys #kitiems