Šiame straipsnyje apžvelgiama Panevėžio Moksleivių namų istorija ir Žirmūnų rajono Vilniuje raida, nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Panevėžio Moksleivių Namų Istorija
Panevėžio miesto Moksleivių namams šie metai ypatingi - neformaliojo ugdymo įstaiga mini 30 metų sukaktį. Neformaliojo švietimo mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1992 metų birželio 26 dienos, kai miesto mero 1992 m. birželio 26 d. potvarkiu „Dėl užmokyklinių įstaigų reorganizavimo“, sujungus Jaunųjų turistų centrą, Moksleivių techninės kūrybos namus, Vaikų ir paauglių klubų susivienijimą, buvo įkurtas Užmokyklinės veiklos centras.
Tai buvo naujų galimybių, tikslingai naudojamo laisvalaikio, žalingų įpročių prevencijos, vaikų ir jaunimo asmeninių ir socialinių kompetencijų ugdymo, atviras ir patrauklus neformaliojo švietimo paslaugas teikiantis centras Panevėžio mieste. Pirmasis direktorius, Vladas Juška, Užmokyklinės veiklos centrui vadovavo 1992-1999 metais. Jo entuziazmas, gebėjimas pritraukti ir suburti aplink save bendraminčius bei suteikti jiems visišką veikimo laisvę davė gerus pagrindus besikuriančiai mokyklai.
1999-2005 metais centrui vadovavo direktorė Alė Gasparėnienė. Tuomet didėjo pedagoginis potencialas, kūrėsi mokinių ugdymui palanki aplinka, keitėsi tradicijos, programos ir mokyklos tikslai. Keitėsi ir mokyklos pavadinimas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2004 metais Užmokyklinės veiklos centras pervadintas Moksleivių namais.
Nuo 2005 metų Moksleivių namams vadovauja direktorė Raminta Juzėnienė. Tada išryškėjo mokyklos identitetas, sustiprėjo išoriniai ryšiai, išplėtotos teikiamos paslaugos - šalia neformaliojo švietimo programų dabar vykdomos įvairios edukacinės programos vaikams ir jaunimui.
Šiandien Panevėžio moksleivių namuose vykdomos devynių krypčių 28 neformaliojo švietimo programos, kasmet suformuojama nuo 40 iki 50 būrelių grupių, juos lanko virš 600 mokinių, kuriuos ugdo 20 mokytojų. Mokiniai, paruošti mokytojų, savo pasiekimus demonstruoja įvairiuose miesto, respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, koncertuose, festivaliuose ir varžybose.
Mokykloje įgyvendinami įvairūs projektai, organizuojami renginiai, rengiamos vaikų vasaros užimtumo programos, mokinių kūrybinių darbų parodos, įvairios kūrybinės dirbtuvės ir edukacinės veiklos. Panevėžio moksleivių namai šiandien verčia naują mokyklos istorijos puslapį, įpareigojantį dirbti dar nuoširdžiau.
Mokytojai
Panevėžio moksleivių namuose dirba visa eilė puikių mokytojų. Dailės, dailiųjų amatų, keramikos, pynimo būrelių mokytojos Audronė Markutienė, Jurgita Bieliakovienė, Aušra Lazdauskienė, Geleta Norvaišienė, Virginija Jakevičienė. Techninės kūrybos poreikį mokykloje su kaupu vaikams išpildo ilgametis mokyklos mokytojas Žuteks Velička.
Mokytojos Reginos Liutkevičienės vadovaujamas šiuolaikinių šokių studijos „Selevy“ kolektyvas - įvairių konkursų, festivalių laimėtojas ir laureatas. Mokytojos Onos Ivanauskienės vadovaujamas liaudies šokių kolektyvas „Aušrinė“ - nuolatinis miesto kalėdinių mugių, „Expo“ parodų atidarymo, Panevėžio švietimo įstaigų liaudies šokių festivalio „Šokim šokimėlį“, respublikinio Panevėžio bendruomenių rūmų vaikų ir jaunimo festivalio „Saula riduolėla“ ir įvairių tarptautinių festivalių dalyviai ir laureatai.
Sportinis turizmo būrelio mokytojos Saturninos Mažuolienės ugdytiniai - nuolatiniai Alpinizmo technikos, šalies mokinių turizmo technikos, tarptautinių mokinių turizmo technikos, kalnų kelionių technikos varžybų, Lietuvos kalnų sporto daugiakovės čempionato ir įvairių kitų varžybų nugalėtojai. Mokytojos ugdytinė - Augustė Ostrauskaitė - daugelio turizmo technikos varžybų prizininkė, asmeninių moksleivių turizmo technikos varžybų 2019, 2020, 2021 m.
Didžiuojamės visais mokytojais, kurie dirba prasmingą darbą su begaline meile savo pašaukimui ir vaikui. Per metus mokykloje suorganizuojame apie 60 renginių: apie 30 parodų, 10 varžybų, 20 įvairių pramoginio turinio renginių.
Kaip išskirtinį renginį, vykdytą šiais mokslo metais, norėčiau paminėti Moksleivių namų prieš gerą mėnesį organizuotą respublikinį vaikų ir jaunimo šokio festivalį „Šokių paletė“.
Moksleivių namų jubiliejų paminėjome Panevėžio muzikiniame teatre birželio 10 dieną nuo 17.30 valandos. Šventę įprasminančiu simboliu pasirinkome obelį, brandinančią vaisius. Medis turi ir vieną svarbiausių prasmių: praeities - šaknys, dabarties - šakos ir ateities - viršūnė, dangus, saulė suvienijimą.
Todėl minėdami mokyklos jubiliejų prisiminsime praeitį, apžvelgsime kokį kelią nuėjome, pasigirsime kokius prasmingus darbus darome dabar ir kokių tikslų sieksime ateityje.
Žirmūnų Rajono Vilniuje Istorija
Žirmūnai - tai Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurę nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante. Ji ribojasi su Antakalniu, Senamiesčiu, Šnipiškėmis bei Verkiais. Pagrindinė mikrorajono gatvė - Žirmūnų gatvė.
Žirmūnų teritorijoje per Nerį nutiesti 4 tiltai: iš šiaurės į pietus - Valakampių tiltas, Šilo tiltas, Žirmūnų tiltas ir Mindaugo tiltas, nutiestas 2003 m. Žirmūnų seniūnija užima 5,7 km2 plotą. Žirmūnų mikrorajono vardas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, pavadinimo. Ši gatvelė jau buvo pažymėta XVI ir XVII a. Vilniaus miesto planuose.
Dabartinio mikrorajono atskiros dalys įvairiais istorijos laikotarpiais buvo vadinamos skirtingai. Literatūroje ir senųjų vilniečių atsiminimuose minima, kad vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka. Tačiau, pasak kalbininko Jono Jurkšto, Losiuvka - tai ne dabartiniai Žirmūnai, o tik jų pradžia.
Žirmūnų teritorijoje yra buvę keli kaimeliai: Leoniškės, Kazliškės, Šeimyniškės ir Pašeimyniškės. XVIII a. pab. Leoniškių, Kazliškių, Pašeimyniškių kaimai išnyko. XVII−XVIII a. šalia Šeimyniškių kaimo buvo Lietuvos valdovo pilies dvaras, vadinamas Derevnictva (Horodnictva). Vardo kilmė siejama su slaviškais žodžiais derevničij (liet. miškų prižiūrėtojas, girininkas) ir horodničij (liet. pilių įtvirtinimų prižiūrėtojas).
Spėjama, kad Derevnictvos dvarą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. Derevnictvos dvaras pagal savo funkciją galėjo būti laikomas Vilniaus pilių pagalbiniu ūkiu. Dvarui priklausę nelaisvi žmonės buvo vadinami šeimyna arba šeimyniškiais, o jų gyvenamas kaimas - Šeimyniškėmis. Šeimyniškių kaimas gyvavo iki XIX a. pabaigos.
XVII a. Derevnictva prarado karališkąjį statusą. Dvarą yra valdę garsūs Lietuvos didikai Valavičiai, Rudaminai, Pacai, Tyzenhauzai ir kt. 1753 m. Georgo Makso Fiurstenhofo sudarytame Vilniaus miesto plane yra pažymėtas dvaras ir prie jo išdėstyti pastatai. Jie buvę aukštutinėje Neries krantinės terasoje. Žemutinėje terasoje, prie upės, iškasti tvenkiniai, pastatytas malūnas. Apie jį kalbama 1735 m. inventoriuje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Derevnictvos malūnas buvo plaukiojantis. Tai vienintelis žinomas Lietuvoje toks malūnas.
Tuskulėnų Dvaras
XVIII a. viduryje Derevnictvos dvaro valda buvo suskaldyta ir padalinta į du atskirus ūkius. Senosios Derevnictvos centru tapo Derevnictvos palivarkas, kurio anksčiau nebuvo. Šiam palivarkui priklausė ir Šeimyniškės. Centrinį Derevnictvos ūkį valdė vienuoliai Laterano kanauninkai. Vienoje iš prielaidų teigiama, jog jie ir sugalvojo Tuskulėnų vardą, nes rėmėsi Cicerono veikalu „Tuskulo pokalbiai“.
Romėniškasis pavadinimai „Tusculus“ buvo sulietuvintas ir virto Tuskulėnais. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. buvęs Derevnictvos ūkis perėjo Rusijos iždo priklausomybėn. XIX a. dvaras turėjo ne vieną savininką. XIX a. pradžioje Tuskulėnų dvaras priklausė Elžbietai Ragovskai, Rusijos caro patarėjo žmonai. Nuo 1825 m. Tuskulėnai priklausė generalgubernatoriui Aleksandrui Rimskiui-Korsakovui, kuris čia pasistatė prabangią užmiesčio vilą.
Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai.
1866 m. Derevnictvos palivarką (dabartinių Šeimyniškių-Žirmūnų gatvių sandūros teritorija) nusipirko vienas iš 1863 m. sukilimo slopintojų, generolas Aleksandras Losevas. Generolo ūkis buvo vadinamas Losiova Dača (lenk. Łosiowa Dacza). 1869 m. A. Losevas įsigijo ir Tuskulėnus. Nuo tada teritoriją imta vadinti Losiuvkos vardu. Kas porą dešimtmečių keičiantis savininkams, dvaras pamažu tapo apleistas.
Tolesnė dvaro teritorijos istorija susijusi su Tuskulėnais, mat senasis Derevnictvos dvaras XX a. pr. jau buvo išnykęs: didele dvaro teritorijos dalimi naudojosi caro kariuomenė, o urbanizacija praktiškai nevyko. Liko tik Tuskulėnai. 1928 m. dvarą įsigijo Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Pranciškus Valickis, kuris dvarą pritaikė šeimos vasarvietei. Vienas statinys buvo pavadintas Baltuoju dvareliu. 1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas [9].
1942 m. Tuskulėnų dvarą įsigijo Vincentas ir Jadvyga Antonovičiai. 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dvaro rūmuose įsikūrė KGB ir kitų sovietinio saugumo tarnybų vadovai. Šalia esančiame parke nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. buvo slapta užkasti nukankintų ir nužudytų antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių ir asmenų, kuriems įvykdyta mirties bausmė už padarytus kriminalinius ir karo nusikaltimus, palaikai.
Siekiant išsaugoti kruvinąją paslaptį, kapaduobės buvo sulygintos su žeme, apželdintos krūmais ir medžiais. Ilgą laiką ši teritorija buvo akylai saugoma, kad visuomenė nesužinotų apie kruvinas Tuskulėnų paslaptis.
Kapavietės teritoriją saugojo specialieji pareigūnai, netoliese buvo pastatytos saugumo viršininkų vilos, saugumiečių poilsiavietės, sporto bazės. Be to, Tuskulėnų dvaro teritorija buvo aptverta beveik dviejų metrų aukščio mūrine, o vidinėje teritorijos dalyje buvo pastatyta medinė tvora, kuri Tuskulėnų dvaro teritoriją padalijo pusiau. Šiaurinėje dalyje buvo apgyvendinti kariškiai ir įsikūrė sukarintos visuomeninės organizacijos. Pietinėje liko parkas ir dalis ūkinių pastatų.
XX a. šeštajame dešimtmetyje, atlikus kapitalinį Tuskulėnų teritorijos pertvarkymą, žmonės galėjo laisvai vaikščioti po teritoriją. 1977 m. Žirmūnų rajono pradžioje, Tuskulėnų parko teritorijoje, pradėta statyti Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus.
Užslaptinti skausmingi 1944-1947 m. įvykiai į viešumą iškilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1994 m. sausio 9 d. spaudos konferencijos metu Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pranešė, jog Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bei buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje yra masinės sovietinių aukų kapavietės.
Per 1994-1996 m. ir 2003 m. vykusius Tuskulėnų dvaro tyrimus buvo atidengtas 6940 m² plotas, rasti 720 vyrų ir 4 moterų palaikai, palaidoti 45 kapaduobėse. Taip pat buvo rasti 1239 archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, XIV a. Jogailos laikų moneta, XVI−XVII a. keramikos šukių ir kt. radinių. Tyrimams vadovavo ir juos vykdė prof. Antanas Garmus, habil. dr. Vytautas Urbanavičius, prof. Rimantas Jankauskas ir doc. dr. Arūnas Barkus. Ekspertams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus [25]. Nustatyta, kad Tuskulėnų dvaro kapavietėje buvo palaidoti vyskupas Vincentas Borisevičius, vienas iš pasipriešinimo vadų generolas Jonas Noreika-Vėtra ir kt.
Šiaurės Miestelis
Savo istoriją turi ir kita Žirmūnų teritorija - Šiaurės miestelis. Žirmūnai buvo susiję su karyba. Tai rodo iki šiol išlikę gatvių pavadinimai: Apkasų, Kareivių, Trimitų, Rinktinės. Čia buvo keletas kareivinių. Dalis teritorijos buvo vadinama Karo lauku, šioje vietoje vykdavo kariuomenės pratybos, paradai. Sovietmečiu Žirmūnuose buvusi visuomenei neprieinama kareivinių teritorija buvo vadinama Šiaurės miesteliu. Šis pavadinimas išlikęs iki šiol, nors teritorijos paskirtis pasikeitusi. Šioje vietoje mūrinės kareivinės buvo pastatytos XIX amžiuje.
XIX a. pab. - XX a. pr. jose buvo įsikūrę Rusijos imperijos kariniai daliniai. Tarpukariu kareivinėmis naudojosi lenkų kariai. Sovietmečiu čia buvo tankų dalinio karinė bazė (1945-1956 m. Šiaurės miestelyje buvo įsikūrusi 16-oji lietuviškoji divizija). Po nepriklausomybės atkūrimo bei sovietinės armijos pasitraukimo 1992 m., karinės bazės patalpas imta naudoti komercijai - čia įsikūrė įvairios parduotuvėlės, dirbtuvės, autoservisai, nemažai laidojimo paslaugas teikiančių firmų ir kt.
2001 m. vykdant statybos darbus Šiaurės miestelyje buvo rasta viena iš didžiausių Napoleono kariuomenės karių kapaviečių. 2002 m. vasarį archeologų ir antropologų grupė preliminariai žvalgė masinės kapavietės vietą, surinko statybos darbų metu išverstus žmonių kaulus, kitus radinius. Tų pačių metų pavasarį ir rudenį archeologų, antropologų, istorikų, archeologinių radinių konservuotojų grupė ištyrė tris 600 m² plotus.
Tyrimo metu, kuriam vadovavo prof. Rimantas Jankauskas, identifikuota 600 individualių skeletų. Iš viso čia buvo palaidoti ne mažiau kaip 3296 asmenys, daugiausia 20-30 metų vyrai iš ne mažiau kaip 90 pulkų, suformuotų Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Prūsijoje, Vestfalijoje, Reino konfederacijoje. Aptikti ir apie 50 moterų palaikai [14]. Manoma, kad tai markitantės, kurios oficialiai nuo 1805 m. pripažintos kaip armijos sudėtinė dalis.
Remiantis istoriniais šaltiniais, nustatyta, jog šioje vietoje ėjo Napoleono Didžiosios armijos gynybinės sistemos antroji linija, kurią sudarė apkasų ir redutų sistema. Būtent vienoje šios linijos atkarpoje, greičiausiai redute, ir buvo palaidoti mirusieji. Tyrimų metu surasta per 4600 radinių, daugiausia aptikta metalinių uniforminių sagų su pulkų numeriais, kitų aprangos detalių.
2001 m. rasti Prancūzijos armijos karių palaikai buvo perlaidoti 2003 m. birželio mėn.
Urbanistika ir Architektūra
Apžvelgus dabartinės Žirmūnų teritorijos urbanistikos istoriją galima pasakyti, kad iki XX a. vidurio Žirmūnai buvo menkai apgyvendintas Vilniaus pakraštys. Tarpukario metais Žirmūnų teritorijoje daugiausia gyveno miesto darbininkai, čia buvo keletas kareivinių. Iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose buvo tik kelios gatvelės, stovėjo nedideli mediniai namai. Vėliau šioje vietoje prasidėjo intensyvios statybos. Žirmūnų rajono statybai buvo skirtas aukštas dešinysis Neries krantas priešais Antakalnį. Anuomet tai buvo 127 ha plotas. Žirmūnų mikrorajonas pastatytas 1962-1969 m. Tai pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas, susidedantis iš trijų dalių.
Pirmoji Žirmūnų dalis - ant aukšto Neries skardžio, iš dviejų pusių ribojama Žirmūnų gatvės bei upės, einanti palei Kareivių gatvę. Antroji dalis - arčiausiai centro, tarp Tuskulėnų, Žirmūnų ir Minties gatvių. Trečioji dalis - ant kalno, į šiaurę nuo Kareivių g. Iki 1965 m. Žirmūnuose buvo statomi vien tik penkiaaukščiai, vėliau pradėta statyti ir dvylikaaukščius gyvenamuosius pastatus (pirmasis toks Žirmūnų g. 34 buvo apgyvendintas 1970 m. vasarą). Juos sukūrė architektai Algimantas Nasvytis, Enrikas Tamoševičius ir kt. 1966 m. Žirmūnų g. 57 pastatytas pirmasis Lietuvoje devynių aukštų namas (archit. E. Tamoševičius).
Žirmūnų projektuotojams pavyko įgyvendinti iš skandinavų perimtus moderniosios urbanistikos principus: laisvai išdėstyti stambiaplokščiai, išsaugotas ir išnaudotas Neries upės link žemėjantis reljefas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama želdynų formavimui, siekiant kurti plastišką krantinės ir viso mikrorajono įvaizdį. Privažiuojamieji keliai prie gyvenamųjų namų grupių ir visuomeninių pastatų suprojektuoti taikant akligatvių sistemą, tad šiame mikrorajone Neries šlaitai skiriami gyventojų rekreacinei aplinkai, neįleidžiant į šią dalį transporto.
Už centrinės Žirmūnų dalies (D18 mikrorajono) projektą ir jo įgyvendinimą architektams Birutei Kasperavičienei, Bronislavui Krūminiui, inžinieriui Vaclovui Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Šmueliui Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija [1, 15, 30]. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie Žirmūnų prijungtas Šiaurės miestelis.
Žirmūnuose buvo įsikūrę kariniai miesteliai, kuriuose cariniu laikmečiu įrengtas ne tik oro uostas, bet ir kareivinių pastatai, išlikę iki šiol netoli Lukšio ir Sporto gatvių, o Rinktinės gatvės kiemuose esančiuose buvo įsikūrusi karininkija. Tarpukariu dabartinėje Žirmūnų teritorijoje šeimininkavo jau lenkų legionieriai, plytėjo laukai ir keletas kelių, atsišakojančių nuo Verkių plento. Vilniui skirtoje pažintinėje ir turistinėje literatūroje nerasime itin daug informacijos apie dabartinius Žirmūnus, kadaise buvusius priemiesčiu, visgi šiokias-tokias žinias pavyko aptikti.
Pirmasis lietuviškas išsamesnis leidinys apie Vilniaus apylinkes (1958 m.) kelionę į Verkius pasakoja taip: „Kairėje tęsiasi neįdomios Šnipiškės su senomis siaurutėmis gatvelėmis ir paprastučiais nameliais daržuose bei sodeliuose. Dešinėje - plati lyguma, vadinamasis Karo Laukas (turėta omenyje Šiaurės miestelio teritorija). Šiame Lauke vykdavę kariuomenės paradai ir apžiūros. Čia Rusijos caras Petras I tikrinęs savo armiją, ėjusią švedų iš Lietuvos varyti. Čia ir Napoleonas 1812 metais prieš nelemtąjį žygį į Maskvą stebėjęs savo margą, įvairitautę kariuomenę. Tarybiniais laikais visas šis „Karo Laukas” tapo didelės, taikios statybos lauku - jame kyla nauji fabrikų korpusai, nauji namai.”
1965-ų leidinuke „Turistui apie Vilnių”, skyrelyje „Vilniaus rytdiena” randame kelis įdomius sakinius: „Gyvenamieji rajonai ir toliau augs dešiniajame Neries krante, priešais Antakalnį. Jau iki 1968 m. čia vilniečiai gaus apie 200 tūkst. m2 gyvenamojo ploto. 1964-ų Vilniaus plane Žirmūnų vietoje išvysime besistiebiančius bokštinius kranus, tuomet rajono statyba vyko visu smarkumu.
1977-ais pasirodžiusiame leidinyje „Vilnius. Turistui apie miestą” Žirmūnų istorija pasakojama taip: „Tačiau tikrai platų užmojį industrinė gyvenamųjų namų statyba Vilniuje įgavo nuo 1962 m., kai buvo pradėta tuo metu didžiausio mieste - Žirmūnų - gyvenamojo masyvo statyba. Beveik laisvi aukšto dešiniojo Neries kranto plotai priešais Antakalnį, palyginti netoli nuo miesto centro, buvo bene patogiausia vieta naujam gyvenamajam rajonui. Palei nutiestą plačią Žirmūnų gatvę suprojektuoti trys mikrorajonai. 1970 m. rudenį čia gyveno jau 40 tūkst.
1977-ų vadovą po Vilnių: „Labiausiai pavykęs antrasis (centrinis) Žirmūnų mikrorajonas, už kurį grupei Vilniaus architektų ir statybininkų buvo paskirta 1968 m. TSRS Valstybinė premija. Žirmūnai buvo dviejų Vilniaus kolektyvų - Miestų statybos projektavimo instituto ir namų statybos kombinato - vaisingo kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jų pagrindinis nuopelnas tas, kad projektuotojams pavyko sukurti kokybiškai naują seriją stambiaplokščių gyvenamųjų namų, o statybininkams - šį projektą įgyvendinti.
1986-ų knygelėje apie Vilnių: „Pirmasis didelis gyvenamasis masyvas - Žirmūnai - išaugo dešiniajame Neries krante. Trijuose Žirmūnų mikrorajonuose 1970 metais jau gyveno 40 tūkstančių žmonių. Čia buvo įrengti patogūs prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo centrai. Transporto linijos rajoną sujungė su miesto centru. 1968 metais už centrinio Žirmūnų mikrorajono sukūrimą architektams B.Kasperavičienei, B.Krūminiui ir inžinieriui V.Zubrui paskirta TSRS valstybinė premija”.
1972-ais pasirodžiusios „Vilniaus istorijos” antroje dalyje: „1966-1969 m. buvo baigtos statybos Žirmūnų rajone… 1968 m. Aštuntojo dešimtmečio nuotraukoje aptiksime didžiulį sovietinių kariškių užimtą plotą Žirmūnuose, Šiaurės miestelį, kuriame bazavosi tankų dalinys. Šiauriniame Žirmūnų pakraštyje pastatyti penki dvylikaaukščiai sovietmečiu buvo prestižinio būsto etalonai dėl artumos Verkių parkui ir puikių vaizdų.
tags: #moksleiviu #technines #kurybos #namai