Intelektinė nuosavybė šiais laikais įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.
Vadovėlyje pateiktos pagrindinės intelektinės nuosavybės sąvokos, atskleidžiama jos produktų, kaip ekonominių vertybių, esmė, supažindinama su intelektinės nuosavybės objektų įvairove, jų technine kūryba ir teisine apsauga. Leidinyje gana išsamiai apibūdinti kai kurie techninės kūrybos metodai, pateikta informacijos, kaip mokyti kūrybos, supažindinama su autorių teisių ir gretutinių tesiu normomis, pramonės nuosavybės teise ir jos objektų apsauga Lietuvos Respublikoje bei užsienyje, tarptautinėmis su intelektine nuosavybe susijusiomis sutartimis, licencijų prekyba, patentavimo informacija ir patentiniais tyrimais, intelektinės nuosavybės valdymo aspektais, autorių sukurta tiesioginio ir netiesioginio intelektinės nuosavybės mokymo sistema.
Intelektinė nuosavybė: kas tai?
Labai ilgai daugumai žmonių nuosavybė buvo suprantama kaip žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti.
Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.
Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtines teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinis valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo.
Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.
Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.
Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorių kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.
Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinis teisių gynimo laikas ir vieta. Skiriasi ir procesiniai klausimai.
Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais.
Reikia paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.
Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.
Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.
Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogo. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.
Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekes ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiams paslaugs ar gaminis arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos.
Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys.
Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugoms objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis.
Intelektinės nuosavybės pažeidimai elektroninėje erdvėje
Straipsnyje analizuojama intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje pažeidimų samprata, formos bei ypatumai, akcentuojant jų skirtumus nuo tradicinių intelektinės nuosavybės formų pažeidimų iki specifinių veikų, kurios gali pažeisti tik intelektinę nuosavybę elektroninėje erdvėje. Intelektinė nuosavybė elektroninėje erdvėje - kompiuterių tinkluose ir internete - neretai yra labiau pažeidžiama negu įprastoje aplinkoje, kadangi elektroninėje erdvėje padarytų pažeidimų kaštai yra itin menki, apskritai nėra jokių papildomų kaštų tą patį pažeidimą kartojant.
Be to, elektroninėje erdvėje padarytų intelektinės nuosavybės pažeidimų neigiamos pasekmės taip pat yra didesnės, kadangi daugelis tokių pažeidimų yra globalūs (pažeidimą padarius Lietuvoje, neteisėtomis intelektinės nuosavybės elektroninėmis kopijomis gali naudotis beveik viso pasaulio vartotojai) ir momentiniai (neteisėtų kopijų platinimas elektroninėje erdvėje yra iš esmės momentinis), todėl žala gali būti nepalyginamai didesnė, nei tradicinių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų padaryta žala. Straipsnio tikslas - nustatyti pagrindinius tokių pažeidimų bruožus, išnagrinėti jų reglamentavimą, tinkamumą ir tobulinimo galimybę.
Straipsnio išvadose parodoma būtinybė tobulinti intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje pažeidimų reglamentavimą, atsižvelgiant į didelį šių pažeidimų pavojingumą, taip pat būtinybę nustatyti atsakomybę už specifines tik elektroninėje erdvėje įmanomas veikas.
Intelektinės nuosavybės teisės globalizacija
Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei išsamų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos. Tuose teisės aktuose buvo aptariama tik materialioji intelektinės nuosavybės teisė: intelektinės nuosavybės objektai ir subjektai, intelektinės nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, galiojimas laike ir erdvėje, intelektinės nuosavybės turėtojs teisis turinys. Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms.
Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokių garantijų, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoris...
1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinis apsaugos autoris teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai.
Idėjų apsauga: mitas ar realybė?
Dažnai sulaukiu klausimų ir prašymų patarti kaip apsaugoti idėjas. Bendriausia prasme - idėjos yra nesaugomos. Tai fundamentalus principas. Nei autorių teisė, nei patentai idėjų nesaugo. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 str.
Patentai: stipriausia intelektinės nuosavybės teisė?
Patentai tradiciškai laikomi viena stipriausių intelektinės nuosavybės teisių. Toks vertinimas istoriškai susiklostė tose šalyse, kuriose yra daugiau nei du šimtus metų atliekama patentų ekspertizė, kur kvalifikuoti technologijos ekspertai atlieka išradimo naujumo, išradimo lygio (neakivaizdumo) ir išradimo technologinio pritaikomumo (naudingumo) vertinimą, kuriose veikia griežta savikontrolės (pakartotinės ekspertizės) sistema. Deja, tokių šalių šiuo metu liko nedaug.
Advokato Mindaugo Kiškio biografija
Kškis Mindaugas 1975 08 29Vilnius, lietuvių teisininkas. Dr. (social. 1998 baigė Vilniaus universitetą, 2005 - Vytauto Didžiojo universiteto Baltijos vadybos institutą. Nuo 2003 advokatas. Nuo 1998 dėsto Mykolo Romerio universitete (1997-2000 Lietuvos teisės akademija, 2000-04 Lietuvos teisės universitetas); profesorius (2009). Stažavo Švedijoje (2000, Stokholmo universitete), Australijoje (2000, LaTrobe universitete), Italijoje (2001, Europos universiteto institute), Didžiojoje Britanijoje (2002, Oksfordo universiteto Wolfson koledžo Socio-teisinių tyrimų centre, 2002), Jungtinėse Amerikos Valstijose (2007-08, Arizonos valstijos universiteto Sandros Day O’Connor teisės koledže), Kanadoje (2011), Kinijoje (2013), Jungtinėse Amerikos Valstijose (2017, Montanos valstijos universitete). Dalyvauja rengiant ir tobulinant teisės aktus autorių teisių ir gretutinių teisių, patentų, visuomenės informavimo, asmens duomenų teisinės apsaugos, biobankų ir kitose srityse. Monografijos: Nusikalstamumo ir kitų nepageidautinų socialinių procesų prevencijos problemos bei jų sprendimas Europos valstybėse (2003), Vartotojų teisių apsauga Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (abi su kitais, 2006).
tags: #mindaugas #ksikis #siuoakinis #intlektines #nuosavybes #suvokimas