Poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (1911-2004) gimė Kėdainių rajone, Šeteniuose, kukliame Kunatų dvare vaizdingame Nevėžio slėnyje 1911 m. birželio 30 d. Netoliese esančioje Šventybrasčio bažnyčioje jis buvo pakrikštytas. Iš Šetenių 1920 m. buvo išlydėtas į Vilnių, didįjį mokslo kelią. Nors vėliau gyveno toli nuo Lietuvos, dvasinio ryšio su savo vaikystės vietomis niekada neprarado, gimtinės vaizdus aprašė garsiame romane ,,Isos slėnis“. Isa - tai Nevėžis.
Česlovas Milošas
Česlavas Milošas gimė Šeteniuose, kukliame mamos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvare 1911 m. birželio 30 d., ir buvo pakrikštytas šalia Šetenių esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. To paties miestelio kapinėse yra palaidoti jo seneliai iš motinos pusės (Siručiai). Poeto tėvas Aleksandras Milošas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro ir baigęs Rygos politechnikos institutą, buvo kelių ir tiltų statybos inžinierius. Jo senelis Artūras Milošas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadovų ir vos išvengė ištrėmimo į Sibirą.
Nuo 1960 metų gyveno ir kūrė Berkeley mieste, ilgą laiką dėstė Kalifornijos universitete. Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio, jis gyveno Krokuvoje. Tenai ir mirė 2004 m. rugpjūčio 14 d.
Poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Česlavas Milošas (1911-2004) 1980 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Jis buvo Kalifornijos universiteto Berkeley mieste profesorius emeritas, Slavų kalbų ir literatūros fakulteto narys nuo 1960-ųjų metų.
Č. Milošo romane ,,Isos slėnis“ atsispindi jo vaikystės Šeteniuose prisiminimai, to meto gyvenimo reiškiniai, buitis, Isos (Nevėžio) slėnio gamtos grožis, atskleidžiama bręstančio žmogaus dvasinė savijauta.
Apie gimtuosius Šetenius knygoje esė „Gimtoji Europa“ Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas rašė: „Dovanų gavau žemės rojų. Po 52 metų sugrįžęs į gimtinę, poetas ją rado išdraskytą. Apleistoje sodyboje vešėjo usnys, dilgėlės ir varnalėšos, senus parko takus slėpė aukšta žolė, prosenelio Simono Siručio pasodintame sode kyšojo vaismedžių kelmai, sodybos kieme stiebėsi klevų jaunuolynas. „Žiūrėjau į lanką. Staiga suvokiau, kad per visas savo ilgas klajones veltui ieškojau tokios žiedų ir lapų dermės, kokią čia atradau, ir kad svajojau sugrįžti.
Šetenių dvaro sodyba 2010 m. Senojo įvažiavimo liepų alėja 2010 m. Po 1991-1994 m. vykusių Šetenių dvaro sodybos privatizavimo batalijų sodyba 1997-aisiais buvo sugrąžinta Kėdainių krašto garbės piliečiui Č. Valdyti ją poetas patikėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus profesoriaus Algirdo Avižienio įsteigtam Česlovo Milošo gimtinės fondui. Fondo įstatuose pagrindiniu tikslu nurodyta: atgaivinti ir saugoti Šetenius, skleisti Č.
1995 m. buvo įsteigtas Česlovo Milošo gimtinės fondas, atstatytame dvaro svirne įkurtas modernus Česlovo Milošo rezidencinis konferencijų centras. Šiuo metu jis priklauso Vytauto Didžiojo universitetui.
Česlovo Milošo gimtinė
Rezidencinis Konferencijų Centras
Sodybos atgimimo darbai pradėti Baltojo svirno rekonstrukcija. Jos projektą parengė kauniškis architektas Algimantas Kančas, statybą parėmė Kauno apskrities ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos, darbų ėmėsi Kėdainių akcinė bendrovė „Lifosa“, aplinką tvarkė Kėdainių ir Vilainių seniūnijų žmonės. 1998 m. spalio 8-ąją po rekonstruojamu svirnu buvo padėtas kertinis akmuo. Mažiau nei po metų pabaigus statybas, Baltajame svirne įsikūrė Č. Milošo rezidencinis konferencijų centras.
Ramių fasadų ir jaukių vidaus erdvių pastate įrengta nedidelė konferencijų salė, poetui skirta informatyvi ir skoninga ekspozicija, palėpėje įrengti poilsio kambariai. Ekspozicijose pasakojama apie Česlovo Milošo gyvenimą, svarbiausius jo etapus, kūrybą, gimtąjį Nevėžio slėnį, bibliotekoje kaupiamos Česlovo Milošo ir apie šį kūrėją leidžiamos knygos. Lauko ekspoziciją ,,Isos slėnis“ sudaro septyni knygos formos stendai. Tarsi iš žemės išaugančios poeto knygos liudija apie tai, kad būtent ši vietovė subrandino pasaulinio garso kūrėją.
Centre įrengta ekspozicija, supažindinanti su svarbiausiais Č. Milošo gyvenimo bei kūrybos bruožais, atskleidžianti poeto santykį su gimtine, pasakojanti apie gimtąjį Nevėžio slėnį, poeto kilmę, pirmuosius kūrybinius ieškojimus, brandžiausius kūrinius, ryšius su lietuvių intelektualais išeivijoje ir Lietuvoje. Nemažai dėmesio skiriama ir poeto apsilankymams Lietuvoje po 1992 m. bei svirno atstatymo aplinkybėms.
Lauko ekspoziciją ,,Isos slėnis“ sudaro septyni knygos formos stendai. Tarsi iš žemės išaugančios poeto knygos liudija apie tai, kad būtent ši vietovė subrandino pasaulinio garso kūrėją.
Stendas ,,Parkas“ pasakoja apie Č. Milošo santykį su gamta, ,,Dvaras“ nurodo, kurioje vietoje stovėjo sovietmečiu sugriauti poeto vaikystės namai. Stendas ,,Tvenkinys“ pastatytas prie išlikusios kūdros, poeto vadintos Juodąja akimi, nes jos niekuomet nepasiekia saulė ir naktimis kaukši kanopomis baisi juodoji kiaulė. Stendas ,,Ąžuolynas“ pasakoja liūdną visiškai sunaikintų Šetenių apylinkių kaimų istoriją, ,,Magdalena“ primena apie tragišką ,,Isos slėnio“ personažą Magdaleną, nusižudžiusią dėl nelaimingos meilės bei jos prototipą Barborą.
1999 m. buvo iškilmingai atidarytas rekonstruotas Baltasis dvaro svirnas (architektas Algimantas Kančas). Išlikusio svirno sienos per rekonstrukciją buvo maždaug 60 centimetrų paaukštintos - taip atsirado galimybė palėpėje įrengti mansardą. Autentiškos išliko maždaug trečdalis svirno sienų. Rytinėje jų pusėje net galima pamatyti kelis lopus specialiai palikto buvusio tinko. Visiškai nereikėjo rekonstruoti iš lauko akmenų sumūrytų pamatų - jie tebėra tvirti ir puošnūs. Interjere išlikusios lubas laikančios autentiškos medinės sijos.
Pasak Milošo, ,,Šventosios Brastos šalis“ - išskirtinai graži vieta ir šių apylinkių grožis jį savaip pakerėjęs. 1911 m. spalio 18 d. (pagal Julijaus kalendorių) Šventybrastyje kunigas Julius Narkevičius pakrikštijo būsimą poetą Česlovą Milošą. Milošas prisimena, kaip vaikystėje šventadieniais dažniausiai pėsčiomis eidavo apie 3 km iš Šetenių į Šventybrasčio bažnyčią.
Unikalus upės slėnio grožis Šeteniuose išliko iki poeto grįžimo. Profesoriaus Česlavas Milošas kolega iš Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi Kaune, 1992 metais pradėjo siekti Šetenių dvaro grąžinimo Česlavui Milošui. Nuosavybės dokumentai Česlavui Milošui buvo įteikti Šeteniuose 1997 m. rugsėjo 7 d., o jis Šetenius padovanojo Česlovo Milošo gimtinės fondui. Senasis svirnas buvo atstatytas, kaip nedidelis konferencijų centras, skirtas mokslininkų, literatų ir studentų iš Lietuvos, Lenkijos, bei kitų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo skaitinimui.
Sodybos žiemos grafika. Minint poeto 100-ųjų metų gimimo jubiliejų, 2011-ųjų birželį sodyboje buvo pastatytos meninės instaliacijos - septyni knygos formos metaliniai stendai.
Vietinių žmonių iniciatyva nesužavėjo Č. Milošo gimtinės fondo vadovybės. Be atsako liko siūlymas bendrai tvarkyti sodybą ir jos prieigas.
Nežinia, simboliškai ar atsitiktinai „Parku“ pavadintą instaliaciją menininkai pastatė netoli vietos, kurioje iki 1999-ųjų augo poeto vaikystės draugas lazdynas. Širdį glosčiusiam ir savo „perlų riešutais“ kerėjusiam lazdynui poetas per 1992 m. Vėlesnio, 1999-ųjų, Č. Milošo sugrįžimo vaikystės draugas nesulaukė - buvo nukirstas. „Gaila, kad šįsyk neradau senojo lazdyno. Jis buvo išsikerojęs tarp brūzgynų, bet niekas nežinojo, koks jis man jausmine prasme buvo svarbus“, - sakė nuliūdęs poetas.
Sodybos gyvinime nepraleido progos pasireikšti ir aukštuomenė. Išnykusio senojo sodo vietoje ji pasodino ąžuolyną, prie liaunų ąžuoliukų įsmeigė vardines lenteles. Skaitydamas ant lentelių parašytas pavardes supranti, kad noras įsiamžinti pasaulyje išgarsintuose Šeteniuose laikinai sutaikė net aršius politinius priešininkus. Išnykusio senojo sodo vietoje pasodinti naują sodą aukštuomenė, žinoma, nesiėmė, nors Č. Milošas sodų sodinimą ir jų puoselėjimą pavadino aristokratinės kultūros reiškiniu.
Pietinėje mansardos pusėje po rekonstrukcijos atsirado atskiras vieno kambario butas. Jame išlikęs minėtasis langas, pro kurį būsimasis Nobelio premijos laureatas žvalgydavosi Kėdainių bažnyčios bokšto. Būtent tame kambaryje Č. Milošas ilsėjosi 1999 m. liepą, kai po nelengvos kelionės paskutinį kartą lankėsi Šeteniuose.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1911 | Česlovas Milošas gimė Šeteniuose |
| 1980 | Apdovanotas Nobelio literatūros premija |
| 1995 | Įsteigtas Česlovo Milošo gimtinės fondas |
| 1999 | Atidarytas rekonstruotas Baltasis dvaro svirnas |
| 2004 | Česlovas Milošas mirė Krokuvoje |
Pagrindinė sumanymo įgyvendinimo rėmėja - Kėdainių bendrovė ,,Lifosa“, buvusio svirno rekonstrukcijai ji skyrė apie 500 tūkst. litų. Aplinkos sutvarkymu rūpinosi Kėdainių rajono savivaldybė. Statybos garbės globotoju buvo tuometis šalies Prezidentas Valdas Adamkus - jis Č.
Šiuo metu Rezidencinis konferencijų centras priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, jame vyksta akademinės bendruomenės renginiai.
Meninės Instaliacijos ir Skulptūros
Gyvinti dvaro sodybą pradėta 2001 m. Įvairiose sodybos erdvėse menininkai iš Austrijos, Čekijos ir Lenkijos pastatė „Keltiškąjį gyvenimo kryžių“, „Žemėpatį, gyvūnijos globėją“, „Dievo motiną, Seinų globėją“, „Šv. Joną Nepomuką, vandens globėją“. Lietuvių menininkai išdrožė Č.
Aplinką puošia ir tarptautinio medžių skulptorių simpoziume ,,Isos slėnis 2001“ sukurti kūriniai: ,,Keltiškasis gyvenimo kryžius (Hannes Hermann Bischof, Austrija), čeko Jaroslav Bunck kūrinys ,,Žemėpatis, gyvūnijos globėjas“, ,,Dievo motina - Seinų globėja“ (Andrzej Wasilewski, Lenkija), ,,Šv. Jonas Nepomukas - vandens globėjas“, ,,Juodoji kiaulė iš Č. Milošo ,,Isos slėnis“ (aut. Algimantas Sakalauskas), ,,Magdalena iš Č. Milošo ,,Isos slėnis“ (Birutė Jakštienė), ,,Velniukas“ iš Č. Česlovo Milošo festivalis.
Šetenių dvaro sodyboje stovinčios medžio skulptūros ir metalinės instaliacijos yra nepriklausomybės laiku išplitusi mada puošti senųjų sodybų parkus sakraliniais kūriniais, įvairių pasakų arba knygų herojais. Daliai visuomenės tokia puošyba atrodo prasminga ir būtina.
Skulptūros Česlovo Milošo gimtinėje
Ankstyvą pavasarį slėnio šlaite pražysta šv. Petro rakteliai. Taip žmonės vadina natūralioje aplinkoje augančias pavasarines raktažoles. Jas romane „Isos slėnis“ Č. Milošas pavadino šviesaus geltonio mažų raktelių ryšuliukais ant nuogo stiebelio žalioje pievoje.
Vasaros pradžioje slėnio šlaitas pabalsta nuo laukinių morkų žiedų. Į nėrinį panašų skėčio formos baltą morkos žiedą anglai vadina „Queen Anne‘s lace“, t. y. karalienės Anos nėriniu. Slėnio šlaitą morkų žiedai puošia iki vėlyvo rudens.
Vasarai įpusėjus slėnio lankose ima šėlti margaspalvės laukinės gėlės. Aukštesniuose sausuose pievų plotuose, kuriuos botanikai vadina stepinėmis pievomis, tarpsta naktižiedės, plikažiedžiai linlapiai, kalniniai dobilai, aitrieji šilokai, smiltyninės sidabražolės, čiobreliai, mažieji vingriai. O drėgnose ir šaltiniuotose vietose veši lietuviškomis orchidėjomis vadinamos raudonosios ir baltijinės gegūnės, dvilapės blandys, paupynių usnynų bendrijos.
Slėnis vilioja ne tik Č. Milošo kūrybos gerbėjus, mylinčius natūralią gamtą, mėgstančius pasireikšti menininkus, bet ir norinčiuosius iš jo pasipelnyti.
Poetas yra sakęs, kad „vaizduotę suformavo lietuviškas Panevėžio kaimas ir Vilniaus apylinkių miškai bei vandenys“. Per šį kūrėją mus pasiekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia, Adomo Mickevičiaus tradicija. Č. Milošas studijavo Vilniaus universitete, bendravo su lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų poetais. Kad Lietuva jam labai svarbi, rašytojas sakė ir atsiimdamas Nobelio premiją: „Gera gimti mažame krašte, Lietuvoje, poezijos ir mitų žemėje“. Jis niekada negailėjo gražių žodžių Lietuvai.
Dvaro nė žymės nebelikę - sovietmečiu jis buvo nugriautas, nes kolchozo pirmininkui labai patiko vieta ir jis čia buvo net pamatus išliejęs. Dabar čia ošia 1999 metais pasodinti ąžuolai. Dvaro sodybos vietoje likę tik restauruotas svirnas ir parko medžiai.
Č. Milošo prosenelio Simono Siručio dvaras Šeteniuose minimas 1839 m., dvaro parkas pasodintas apie 1830 metus. Šetenių dvaro pastatas buvo tipiškas smulkaus bajoro dviejų galų gyvenamasis namas. Vaikystės namai Milošo atmintyje - tarsi gyvas senovės laikų paveikslas, apie kurį poetas atsiliepia kaip apie ,,gryniausią olandų tapybą, kambarių šviesa ir išvaizda, natiurmortai, - tai septyniolikto amžiaus Olandija“.
Šetenių dvarą Č. Milošas nupiešė tarytum dailininkas. Šetenių dvare Česlovas Milošas gyveno iki 1913 m. 1913-1918 m. su tėvais praleido įvairiose Rusijos vietovėse, kur jo tėvas Aleksandras Milošas dirbo kelių inžinieriumi. Iki 1921 m. augo Šeteniuose pas senelius, o vėliau, mokydamasis Vilniuje, kasmet atvykdavo praleisti vasaros atostogų.
Apytalaukis ir Šventybrastis
Apytalaukis. Šeteniai priklausė Apytalaukio parapijai, iki šiol čia išlikę XIX a. neorenesanso rūmai, Milošo laikais priklausę grafams Zabieloms. Tai buvo vieni įspūdingiausių ir gražiausių rūmų Nevėžio slėnyje. Išlikusi XVII a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
Šventybrastis. Pavadinimas susideda iš žodžių ,,šventas“ ir ,,brasta“. Istorija apie Šventybrasčio kunigo šeimininkę Barborą, kuri nusižudė ir vaidenosi, perpasakota ir Milošo romane ,,Isos slėnis“. Šventybrasčio bažnyčios šventoriuje palaidotas poeto senelis Zigmantas Kunatas, prosenelis Simonas Sirutis ir jauna mirusi jo pirmoji žmona Eufrozina Kosakovskytė-Sirutienė.
Romano ,,Isos slėnis“ pagrindinis herojus Tomas pasakoja, jog Kėdainiuose buvęs tik keletą kartų, turgaus aikštėje padėdavo dėlioti pardavinėjamus obuolius“. O Isa (romane ,,Isos slėnis“ Isa - tai Nevėžis) Kėdainiuose - kitokia, plačiai išsiliejusi...
Šetenių kaimelis Kėdainių rajone - poeto ,,pradžių pradžia“, visada ypatingai atsiliepdavo apie gimtąjį kraštą prie Nevėžio, mistiškų Nevėžio slėnio motyvų gausu Milošo kūryboje, ši vieta buvo vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Nevėžio slėnį vadino Lietuvos širdimi ir gražiausia jo vieta.
Česlovas Milošas pasakodavo, kad vaikystėje pro tėviškės dvaro svirno palėpės langą mėgdavo žiūrėti į tolumoje, už keliolikos kilometrų, dunksantį Kėdainių bažnyčios bokštą.