Žmonijos pasiekimai mokslinių atradimų - medicinos, technologijų, kosmoso tyrimų ir kitose srityse rodo, kokios didžios galimybės slypi žmogaus prote. Vis dėlto, nuo pat praėjusio šimtmečio antrosios pusės žmonės intensyviai veikė gamtos pasaulį.
Ši veikla apima platų reiškinių spektrą: šiltnamio efektą sukeliančių dujų - anglies dvideginio, metano, azoto suboksido atmosferoje pokyčiai, technogeninė aplinkos tarša, biorūšių nykimas, vandenynų rūgštėjimas, jūrinių žuvų išteklių pereikvojimas, atogrąžų miškų naikinimas ir taip toliau.
Aplinkos psichologas Robertas Giffordas išskyrė daugybę psichologinių priežasčių (neveikimo drakonai, angl. Po visą pasaulį nusidriekusios įvairiausios techninės sistemos, tarsi dirbtiniai gyvo organizmo organai greta biosferos sukūrė technosferą.
Technosfera - tai visų žmonių sukurtų objektų, tokių kaip pastatai, įrenginiai, keliai, mechanizmai ir kt. visuma. Šių objektų visuma apėmė dalį biosferos (žemės planetos sluoksnis, kuriame gyvena gyvieji organizmai) ir sutrikdė natūraliosios aplinkos pusiausvyrą.
Žemę veikiantys technogeniniai veiksniai (dirbtinis apšvietimas, triukšmas, radiacija, elektromagnetinė ir kitų rūšių spinduliuotė), intensyvi pramonė, žemės ūkio veikla, neatsinaujinanti energetika, taršių automobilių gausa kartu gilina dar rimtesnes problemas, kurias gali išprovokuoti sparčiai tirpstanti tūkstantmetė šalčio karalystė šiaurėje - ištrūkusias metano dujas, tūnančias po Arkties ledynais.
Kaip pastebėjo filosofas prof. Česlovas Kalenda, šį atitrūkimą nuo prigimtinės ekologinės etikos skatino vakarietiškasis mąstymas - monoteizmui išstūmus politeizmą, pakito prieš tai buvęs kultūros turinys, kuriame žmogus buvo labiau orientuotas į gamtinę aplinką.
Mokslinis-mechanistinis požiūris atskyrė gamtą iš moralinių santykių sferos ir nutolino nuo prigimtinės pagarbos jai. Nors visais laikais veikėme aplinką ir kentėme savo veiksmų padarinius, tačiau nuo pat industrializacijos pradžios XVIII a. Antropocentrizmas (gr. anthropos - žmogus) - pasaulėžiūra, teigianti, jog žmogus yra svarbiausia būtybė visatoje.
Antropocentrizmas yra neišvengiamas tiek žmogui, tiek ir bet kuriai kitai rūšiai (voras gali būti voracentriškas, vilkas - vilkacentriškas). Kai kurie mokslininkai siūlo atsisakyti šios sąvokos ir labiau akcentuoti beatodairišką, didžiulius pinigus generuojantį technocentrizmą arba „industrocentrizmą“, sukėlusį ekologines problemas.
Vis dėlto, solipsistinės sąmonės apraiškos akivaizdžios (solipsizmas - filosofinė idėja, teigianti, kad individo sąmonė yra vienintelis dalykas, dėl kurio jis gali būti tikras): daugiau jaučiamas individualus laikas, o visa kita būties visuma tampa nebereikšminga.
Vis dažniau girdime apie antropoceną, kas tai, ir ką tai kalba apie mūsų laikmetį? Šiuo terminu, kurį 2002 metais pirmasis pasiūlė Nobelio chemijos premijos laureatas Paulis Crutzenas, dažnai apibendrinamas gilus kolektyvinės žmonių veiklos poveikis Žemei.
Mokslininkai terminu „antropocenas“ („žmogaus amžius“) žymi dabartinę geologinę epochą, pakeitusią prieš tai buvusiąją - holoceno. Nors nėra tiksliai apibrėžiama antropoceno pradžia, ji gali būti skaičiuojama nuo XX a. vidurio.
Dokumentinė juosta „Antropocenas: žmogaus era“ vaizdžiai parodo destruktyvų žmogaus poveikį gamtai. Būtų galima vardinti dar daugybę pastaruoju metu pasirodžiusio kino apie antropogeninio spaudimo gamtai mastą ir žmogaus godumo kainą (pvz. Tad koks mąstymo modelis, kokia kryptis reikalinga dabartiniam pasauliui?
Žmonių istorija, palyginus yra labai trumpa priešais ilgą gyvybės Žemėje istorijos siūlą, tad svarbiau būtų akcentuoti sveiką, dorovinį žmogaus ir gamtos santykį, kuris apjungtų abu kaip lygiavertes to paties didžio organizmo ląsteles.
Kita vertus, taikli Manto Antano Davidavičiaus mintis apie tai, kad žmogaus noras laikytis išvirkščios, atgyvenusios vartotojiškos svajonės apie golemus, homunkulus ir kiborgus yra tas pats noras, susijęs su egoistiniu troškimu susikurti savęs paties patobulintą, kopiją - nemirtingąj ir galingąjį „aš“.
Ekologinė etika - kryptis, kuri dabar itin svarbi žmonijai. Tai yra taikomosios etikos šaka, tirianti žmogaus elgesio principus, būdingus visoms gyvybės rūšims (taip pat ir Homo sapiens) bei jų egzistavimo sąlygoms (biosferai) išsaugoti.
Šiuolaikinės ekologinės etikos pradininku laikomas amerikiečių mokslininkas ir gamtosaugininkas Aldas Leopoldas, kuris XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje paskelbė ekologinio egalitarizmo koncepciją.
Egalitarizmas - teorija, skelbianti, kad visuomeninės santvarkos teisingumo pagrindas yra ekonominė, visuomeninė ir politinė lygybė. A. Leopoldas akcentavo lygiavertį, moralų elgesį su gamta ir saiką žmogaus poreikiuose, save suvokiant kaip gamtos dalį, leidžiant jai atsiskleisti per grožį ir paprastumą.
Lietuvoje ekologinės etikos mokslą išsamiai tyrinėja anksčiau minėtasis profesorius, filosofas Česlovas Kalenda, tačiau jau anksčiau mūsų krašte būta šios filosofinės krypties užuomazgų. Lietuvos miškininkystės mokslo pradininkas Povilas Matulionis bandė jautriau suvokti gamtą, ypač mišką kaip ekosistemą.
Įdomi šio gamtos mylėtojo mintis: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas - dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ (cit. Vikipedija - Povilas Matulionis).
Filosofas Vydūnas, apmąstydamas tauraus žmoniškumo idėją, kuri neatsiejama nuo pagarbos visam, kas gyva, poeto Kristijono Donelaičio, jau savo laikmetyje, XVIII a. Ekologinės etikos pagrindu sprendžiami aplinkosaugos klausimai - kryptis, kurios laikantis galėtų būtų suformuotas gerai apgalvotas veiksmų modelis naujo, ekologinio mąstymo epochai vystytis.
Tvarus vartojimas, gamyba, atsinaujinanti energetika - itin svarbus kelias į Žemės sveikatos atstatymą bei išsaugojimą. Matant plačiau, tvarumo koncepcija apima ne tik ekologijos bei aplinkosaugos sritį, bet ir platesnį socialinį spektrą: kokybišką švietimą, pramonę, infrastruktūros vystymą ir taip toliau.
Žiūrint tiek iš filosofinės, tiek iš praktinės pusės, nederėtų žmogaus kaltės gamtai klausimo kategoriškai suabsoliutinti, kadangi įvairiose srityse (kultūroje, filosofijoje, moksle, versle) mąstoma ir bandoma ieškoti išeičių.
Pavyzdžiui, šių metų lapkričio 22 dieną Klaipėdos KKKC parodų rūmuose buvo surengta unikali oro taršos mažinimo iniciatyvai skirta paroda „Kieta dalelė“. Makrofotografijos ir garso instaliacijose pristatytos Klaipėdos ore sklandančios kietosios dalelės, surinktos iš šešių miesto vietų, o Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė jų neorganinę sudėtį.
Tai padeda visuomenei geriau suprasti oro taršos mikropasaulį, kenksmingą kietųjų dalelių, esančių ore, poveikį sveikatai, nustatyti taršos šaltinius ir imtis priemonių jai mažinti.
Urbanistinė politika, miestas kaip kontrastų ir nuolatinio judėjimo erdvė labai pasikeistų, jei būtų atsižvelgiama į esminį dalyką - pagarbą kiekvienai Žemės gyvybei, mūsų bendrų gamtos namų šeimos nariui, ar tai būtų vos įžiūrimas augalas, nedrąsiai žaliuojantis parke, ar visas miško augalijos ir gyvūnijos tinklas.
Žvelgiant į praėjusius Vakarų moralės filosofijos amžius, vartojimas niekada nebuvo filosofų dėmesio centre, kadangi jis nekėlė tokių globalaus masto problemų, kaip kad kelia XXI a. Šiandien vartojimas pasikeitė ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.
Mados ciklai sutrumpėjo nuo sezonų iki savaičių, pirkimas iš telefono tapo refleksu, o tiekimo grandinės - tokios ilgos ir nematomos, kad lengva pamiršti, jog už pigios suknelės slypi kažkieno prastai apmokamas, o neretai ir pavojų sveikatai keliantis darbas, išnaudoti gamtos resursai, aplinkos tarša ir pan.
Mes gyvename „čia ir dabar“ kultūroje. Patogumas ir momentinis pasitenkinimas lemia didelę dalį mūsų vartojimo. Mūsų sprendimus formuoja ne vertybės, o algoritmai, nuolaidų pranešimai ir nuolatinis „naujo“ troškimas.
Tačiau klimato kaita, biologinės įvairovės naikinimas, vandens tarša, dirvožemio nykimas, ekologinė žala daroma dabarties bendruomenėms ir ateities kartoms reiškia, kad mūsų įprastas kasdienis impulsyvus naujų daiktų pirkimas ir vartojimas nebėra tiesiog neutralus pasirinkimas.
Priminsiu, kad etika - tai filosofinė disciplina, tirianti, kas yra geras ar blogas, teisingas ar neteisingas elgesys, kokios vertybės, normos turėtų pagrįsti mūsų sprendimus ir veiksmus, kokius principus ar dorybes turime puoselėti bei ugdyti.
Vartojimo kontekste etika reiškia refleksiją apie vartojimo pasekmes ir atsakomybę. Bendriausi etiniai klausimai, kurie gali ir turi kilti vartojimo, t. y., mūsų santykio su daiktais kontekste, yra šie: ką mano pasirinkimai reiškia kitiems žmonėms, dabar gyvenantiems ar dar gyvensiantiems? Kokią įtaką jie daro aplinkai, gamtai?
Aristotelis greičiausiai pasakytų, kad tinkamiausia erdvė ugdyti dorybes yra gyvenimas polio bendruomenėje, kur piliečiai sprendžia bendro gyvenimo klausimus. Tik bendrabūvyje atsiskleidžia žmogaus, kaip „politinio gyvūno“, prigimtis, o dorybės ugdymas tampa pilnavertis.
Čia veikdamas nuosekliai ir racionaliai, aš ugdau pagrindines etines dorybes - nuosaikumą, drąsą, teisingumą, o kartu, vadovaudamasis praktine išmintimi, gebu tinkamai jas taikyti. Aristotelis pabrėžia, kad dorybės yra įpročiai, susiformuojantys per mūsų veiksmus ir pasirinkimus, nuolat ieškant vidurio tarp kraštutinumų.
Aristoteliui eudaimonija nėra momentinis malonumas ar džiugesys, bet geras, klestintis žmogaus gyvenimas, kai mūsų gebėjimai, poelgiai ir tikslai dera tarpusavyje. Tai ne statiška būsena, o veiklus gyvenimas pagal dorybes. Aristotelis žmogų apibrėžė kaip politinį gyvūną, kurio gyvenimas pilnatviškas tik bendruomenėje.
Šiandien, gyvenant vartotojų visuomenėje, turbūt pirmiausiai esame „vartojantys gyvūnai“, todėl vartojimo sfera tampa reikšminga erdve dorybių ugdymui. Kiekvienas pirkimas ar pasirinkimas čia tampa ne tik praktiniu, bet ir etiniu veiksmu, ugdančiu mūsų įpročius: ar tampame saikingi, atsakingi, teisingi, ar, priešingai - godūs, impulsyvūs, abejingi.
Tokiu būdu net ir vartojimas gali tapti terpe, kurioje formuojame moralinį charakterį, vedantį į žmogišką klestėjimą. Vartojimo srityje viena svarbiausių dorybių yra praktinė išmintis. Ji leidžia mums nepasiklysti tarp įvairių pasiūlymų, reklamų ir pagundų, ir padeda matyti, kas iš tikrųjų atitinka gerą gyvenimą.
Šalia jos itin reikšminga nuosaikumo dorybė. Ji padeda atsispirti pertekliniam vartojimui, kuris lengvai virsta ne tik ekologine, bet ir asmenine problema. Saikingas žmogus moka džiaugtis tuo, ką turi, o ne nuolat geisti daugiau. Saikingumas yra priešingybė godumui, kuris šiandien skatina perprodukciją ir atliekų kaupimąsi.
Šiandieninė vartojimo kultūra formuoja galingą spaudimą: reklamos, socialiniai tinklai, aplinkinių lūkesčiai nuolat ragina pirkti, keisti, turėti daugiau. Todėl svarbų vaidmenį mūsų moralinio charakterio formavime turi vaidinti ir drąsos dorybė.
Būti drąsiu reiškia atsispirti šiam spaudimui, net jei dėl to atrodai „kitoks“. Drąsus vartotojas nebijo pasirinkti mažiau patrauklių, bet tvaresnių ar etiškesnių prekių, nebijo viešai pagrįsti savo pasirinkimo, net jei aplinkiniams jis pasirodo nepatogus ar „nepopuliarus“.
Ne mažiau svarbus ir teisingumas. Vartodami mes esame įtraukti į pasaulinę ekonomiką, kurioje dalyvauja gamintojai, darbininkai ir bendruomenės visame pasaulyje. Šias aristoteliškas dorybes galima papildyti atsakomybe ir rūpesčiu.
Jos primena, kad mūsų pasirinkimai daro poveikį ne tik mums patiems, bet ir platesniam gyvenimo tinklui, kuriame esame tik viena dalis. Rūpestis reiškią gebėjimą matyti savo pasirinkimų poveikį ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, gyvūnams bei gamtai. Tai ne vien emocinis jautrumas, bet praktinis įsipareigojimas.
Taigi apibendrinant, tokios dorybės kaip išmintis, nuosaikumas, drąsa, teisingumas yra glaudžiai susijusios su Aristotelio eudaimonijos arba gero žmogiškojo gyvenimo samprata. Eudaimonija nėra vien malonumas ar materialinė gerovė - tai veiklus ir visapusiškas gyvenimas, kurį pasiekiame ugdydami moralinį charakterį ir veikdami pagal dorybes.
Todėl savo klausimą, ar reikalinga vartojimo etika, pabaigoje noriu performuluoti į klausimą: „kodėl ji reikalinga?“. Vartojimas tampa etine problema ne tik todėl, kad jis apibrėžia gyvenimo būdą, bet ir todėl kad jis formuoja mūsų moralinį charakterį: per savo pasirinkimus mes arba artėjame prie žmogiškojo klestėjimo, arba nuo jo tolstame.
Oro Kokybės Stebėsena Lietuvoje
Lietuvoje aplinkos orą teršiančių medžiagų stebėseną atlieka Aplinkos apsaugos agentūra. Stacionarių automatinių oro kokybės tyrimų stočių visoje Lietuvoje šiuo metu yra 17: Vilniuje veikia 4, po 2 įrengtos Kaune ir Klaipėdoje, po 1 - Šiauliuose, Panevėžyje, taip pat kaimiškosiose vietovėse - Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos regionuose.
Po vieną tokią stotį įrengta ir tokiuose miestuose, kuriuose veikia didelės oro užterštumo rizikos pramonės objektai - Kėdainiuose, Mažeikiuose, Naujoje Akmenėje ir Jonavoje.
Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje viešai skelbiami išsamūs kiekvienų metų statistiniai oro kokybės tyrimų rodikliai ir oro kokybės tyrimų apžvalgos su apibendrintais metų duomenimis. Taip pat pastarųjų metų oro kokybės duomenų analizė pateikiama ir Aplinkos apsaugos agentūros parengtoje apibendrintoje aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaitoje.
Aplinkos apsaugos agentūros specialistai yra parengę interaktyvų oro taršos stebėsenos žemėlapį, kuriame realiuoju laiku galima stebėti visų Lietuvoje esančių automatinių oro kokybės tyrimų stočių duomenis ir oro užterštumo lygį. Šis interaktyvus žemėlapis veikia AAA internetinėje svetainės nuorodoje ORO KOKYBĖ ŠIANDIEN.
Oro kokybės indeksas
Oro Kokybės Rodikliai 2023-aisiais
Valstybinio aplinkos oro monitoringo duomenimis, 2023 m. teršalų koncentracijos daugelyje oro kokybės tyrimų (OKT) stočių buvo mažesnės nei ankstesniais metais. Palyginus su 2022 m. aplinkos oro kokybė mūsų šalyje buvo geresnė.
Vidutinė metinė kietųjų dalelių KD10 koncentracija OKT stotyse neviršijo nustatytos ribinės vertės (40 µg/m³). Palyginti su 2022 m., šis rodiklis visose tyrimų vietose buvo mažesnis arba nepakito. Tyrimų duomenys rodo, kad daugiausia kietųjų dalelių KD10 paros ribinės vertės viršijimų fiksuojama spalio-gruodžio mėn. ir sausio-kovo mėn., t. y. didžiausios teršalų koncentracijos nustatomos šildymo sezono metu, kai gaminant šilumos energiją į aplinkos orą išmetami degimo produktai.
Daugelyje oro kokybės tyrimų stočių smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija buvo mažesnė nei 2022 metais. Kietųjų dalelių KD2,5 vidutinė metinė koncentracija taip pat neviršijo nustatytos normos.
Vidutinė metinė azoto dioksido (NO2) koncentracija miestų OKT stotyse taip pat neviršijo ribinės vertės (40 µg/m³). Siektinos vertės (1 ng/m³) nei vienoje tyrimų vietoje neviršijo ir benzo(a)pireno vidutinė metinė koncentracija.
Šio pavojingo kancerogeno aukščiausios koncentracijos nustatomos šaltuoju metų laiku, kuris į aplinkos orą daugiausia patenka šildant individualius gyvenamuosius namus kietuoju kuru (akmens anglimi, durpėmis, mediena, briketais ir kt.), naudojant pasenusius ar techniškai netvarkingus šildymo įrenginius, taip pat laiku ir tinkamai neišvalius kaminų.
Sieros dioksido (SO2), anglies monoksido (CO), benzeno ir sunkiųjų metalų (švino, arseno, kadmio, nikelio) vidutinės metinės koncentracijos neviršijo nustatytų ribinių ar siektinų verčių ir palyginti su 2022 metais šių teršalų koncentracijos aplinkos ore daugelyje oro kokybės tyrimų vietų sumažėjo.
Pagal ilgalaikius tyrimų duomenis mūsų šalyje aplinkos oro kokybė pamažu gerėja ir vis rečiau viršija galiojančias normas. Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės analitikos centro Aplinkos oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Solveiga Pajarskienė sako, kad aplinkos ore išmatuotų teršalų koncentracijų vertinimas atliekamas remiantis ES direktyvomis ir Lietuvos teisės aktais.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) žmonių sveikatos apsaugai nuo 2021 m. nustatė griežtesnes, nei šiuo metu Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje galiojančios normos, geros oro kokybės gaires.
Šiuo metu atnaujinama Aplinkos oro direktyva, kurioje numatoma, kad nuo 2030 m. įsigalios žymiai griežtesnės aplinkos oro kokybės normos, priartintos prie Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamų normų.
Pasak S.Pajarskienės, miestų aplinkos oro užterštumas kasmet varijuoja ir priklauso nuo to, kokie taršos šaltiniai ir koks jų tuo metu daromas poveikis yra tam tikroje teritorijoje, taip pat nuo meteorologinių sąlygų atskirais metų laikais.
Stebėjimai rodo, kad didžiausios įtakos padidėjusiam oro užterštumui, tokiais teršalais kaip kietosios dalelės, azoto dioksidas, sieros dioksidas, benzo(a)pirenas ir kitais turi kietojo kuro deginimas energetikos įmonėse bei individualių namų ūkiuose, transporto keliama tarša.
Specialistė sako, kad kiekvieno teršalo kitimo dinamika šalies miestuose skirtinga. „Tarkim, vertinant ilgesnio 2003-2023 metų laikotarpio oro kokybės tyrimų duomenis, kietųjų dalelių KD10 koncentracijos beveik nekinta arba rodo nedidelę mažėjimo tendenciją Šiauliuose, Naujoje Akmenėje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Jonavoje ir Kėdainiuose.
Didžiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje taip pat stebima kietųjų dalelių KD10 koncentracijos nedidelė mažėjimo tendencija, tačiau individualių namų rajonuose arba intensyvaus eismo gatvėse oro kokybės tyrimų stotys fiksuoja kietųjų dalelių padidėjimą“, - sako S.Pajarskienė.
Aplinkos oro kokybė šalies miestuose, anot specialistės, labai priklauso ir nuo gyventojų pasirinkimų, pvz. kaip keliaujame mieste, kokiu kuru šildome būstą ir pan. „Gyventojų elgsenos, įpročių keitimas aplinkai palankesniais, sumažintų aplinkos oro užterštumą ir pagerintų gyvenimo kokybę.
Apibendrinus galima sakyti, kad šalyje oro kokybė lėtai, bet gerėja“, - pastebi Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės analitikos centro Aplinkos oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Solveiga Pajarskienė.
Oro tarša Vilniuje
Rekomendacijos gyventojams
Perspėjimai dėl padidėjusios oro taršos skelbiami, nes kietosios dalelės veikia žmonių savijautą ir sveikatą. Didesnės kietosios dalelės (KD10) įprastai paveikia viršutinius kvėpavimo takus, nukeliauja iki bronchų, dažniausiai sukelia kosulį ir čiaudulį, o smulkiosios (KD2,5) patenka į plaučius, kraują ir gali paveikti ne tik kvėpavimo, bet ir kraujotakos sistemos organus, pabloginti vidaus organų funkciją, apsunkinti lėtinių ligų eigą.
Be to, suodžių KD2,5 yra toksiškos ir kancerogeninės. Mokslo šaltiniuose nurodoma, kad tomis dienomis, kai išauga kietųjų dalelių koncentracija ore, padidėja mirtingumas.
Padidėjus aplinkos oro užterštumui kietosiomis dalelėmis, rekomenduojama:
- sergantiems lėtinėmis ligomis (pvz., astma, širdies ar plaučių ligomis) likti namuose ir stebėti sveikatą;
- dirbantiems ir sportuojantiems riboti fizinį aktyvumą lauke, būti vietose, kurios yra atokiau nuo judrių gatvių, kitų aplinkos oro taršos šaltinių;
- dėl darbo ar kitų priežasčių ilgą laiką būnantiems užterštose vietose dėvėti kvėpavimo takų apsaugos priemones;
- atsisakyti kelionių automobiliu, naudotis viešuoju transportu;
- soduose, priemiesčiuose nekurti laužų, nedeginti atliekų;
- vengti šildyti patalpas kietu kuru kūrenamais įrenginiais;
- blogai pasijutus, nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Pamokos apie aplinkos taršą
Mokiniai kartu su mokytoju stebės aplinką, kurioje gyvename. Diskutuos apie tai, kas labiausiai teršia gamtą. Domėsis, kaip patys galime pristabdyti gamtos ir aplinkos, kurioje gyvename, taršą.
- Mokiniai grupėmis stebi aplinką, atranda 3 objektus, kurie teršią aplinką.
- Kartu su mokytoju įvardina pastebėtus objektus.
- Grupėse išsirenka vieną objektą, kuris, jų manymu, labiausiai teršia aplinką.
- Savo įžvalgas grupė pristato klasės draugams.
Gamtos ištekliai, jų tarša ir tausojimas. Patiko užduotys mokiniams, vyko įdomi diskusija, kaip galėtume padėtį pagerinti Vilniaus mieste, pasaulyje, planetoje. Šiek tiek pritaikiau, nes lankėmės net IKEA tvariame kambaryje, kurioje baldai, kilimai, užuolaidos pagaminti iš gamtai draugiškų medžiagų. Dar kartą prisiminėme atsakingą rūšiavimą. Pamoka mokiniams labai patiko.