Lietuvos Gyvenamųjų Vietovių Klasifikacija: Miestai ir Kitos Gyvenvietės

Lietuvos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves.

Miestų ir kaimų skirtumai yra svarbūs planuojant ir administruojant šalies teritoriją. Šiame straipsnyje aptarsime, kokios gyvenamosios vietovės yra skiriamos Lietuvoje, kuo jos skiriasi ir kaip formavosi istoriškai.

Miestų Apibrėžimas ir Kriterijai

Miestai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau nei 3000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 2/3 dirbančių asmenų dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Mažiau kaip 3000 gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui.

Kai kuriuose miesto sąvokos apibrėžimuose pateikiami kritiniai miesto kiekybiniai parametrai arba kokybiniai požymiai, t. p. jų deriniai, bet bendrų miesto ir kaimo atskyrimo kriterijų nėra. Lietuvoje miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka derinant kiekybinius ir kokybinius požymius.

Kiekybiniai Požymiai:

• Gyventojų skaičius: >3000
• Tankus užstatymas
• 2/3 dirbančių gyventojų dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse

Kokybiniai Požymiai:

• Gyventojų veiklos pobūdis
• Gyvensena
• Socialinė profesinė struktūra
• Gyventojų savimonė

Svarbiausi kiekybiniai požymiai, kurie išskiria miestą iš kitų gyvenviečių, yra gyventojų skaičius ir gyventojų tankis. Gyventojų gausa nėra pakankamai universalus rodiklis, bet dažnai naudojamas greta kitų kaip vienas svarbiausių požymių, ypač suteikiant teisinį miesto statusą. Priklausomai nuo gyventojų tankio ir teritorijos apgyvenimo ypatybių mažiausias gyventojų skaičius miesto statusui įsigyti skirtingose šalyse yra nuo 200 iki 30 000. Miestų gyventojų tankis dažniausiai šimtus ir net tūkstančius kartų didesnis nei gretimose teritorijose; tankiausiai apgyventuose miestuose - daugiau kaip 10 000 žm./km².

Didelis gyventojų tankis, t. p. teritorijos užstatymo tankis ir pobūdis atspindi gyventojų ir jų veiklos koncentraciją mažoje teritorijoje. Miestui būdinga tankus užstatymas, dirbtinių dangų gausa, daugiaaukštė statyba, sudėtinga miestų inžinerinė techninė infrastruktūra. Miestų teritorinė struktūra, urbanistinio plano požymiai, miestų naudmenų struktūra padeda atskirti miestus nuo tankiai užstatytų kaimų (pvz., Pietų Europoje). Didesniems miestams būdinga daugiaaukščiai funkciniai centrai, subcentrų gausa, funkcinių zonų įvairovė.

Iš kokybinių miesto požymių svarbiausi yra jo gyventojų veiklos pobūdis ir gyvensena. Kitaip nei kaimo, daugumos miestų gyventojų veikla nėra susijusi su pirminiu bioprodukciniu ūkiu. Vyrauja gyventojų užimtumas paslaugų ir pramonės sferose. Miestui būdinga labai įvairi socialinė profesinė struktūra, sudėtinga sociumo sankloda, savita gyventojų asmeninių ir visuomeninių interesų struktūra, išsilavinimas, dažnai ir religinė ar politinė orientacija. Miestuose daugiau jaunesnio amžiaus žmonių, daugumoje miestų tolygesnė gyventojų lyties ir amžiaus struktūra (išskyrus labai specializuotus miestus). Svarbus kokybinis miesto požymis yra jo gyventojų savimonė. Dėl įvairių aplinkybių (dažniausiai socialinių, ekonominių ir istorinių) kai kurių gyvenviečių bendruomenės siekia miesto statuso.

Miestas yra organizacinis teritorijos centras. Aptarnauja arba valdo hierarchinėje apgyvenimo sistemoje esančias žemesnio rango gyvenvietes. Yra tam tikros istoriškai susiklosčiusios vietovės ar regiono centrinė vieta, dažniausiai pasižyminti įvairesnėmis funkcijomis ir išplėtotomis komunikacijomis, glaudžiai siejančiomis ją su gretima teritorija. Teisinis miesto statusas yra vienas būtiniausių požymių. Skirtingose šalyse jis gali būti suteikiamas arba įgyjamas skirtingu būdu. Teisinis miesto statusas suteikiamas (arba panaikinamas) pagal atitikimą formaliesiems miesto kriterijams, pagal teritorinio planavimo ir regioninės plėtros dokumentus.

Kaimo Gyvenamosios Vietovės: Miesteliai, Kaimai ir Viensėdžiai

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai, kaimai ir viensėdžiai:

• Miesteliai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Miesteliuose paprastai būna administracija (seniūnija), kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas.
• Kaimai - gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių; atskira kaimo (kartais miestelio) sodyba, esanti atokiau nuo kitų sodybų, vadinama vienkiemiu.
• Viensėdžiai - istoriškai susiformavusi gyvenamoji vietovė, paprastai sudaryta arba kilusi iš vienos sodybos ir turinti ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą.

Visos gyvenvietės turi pavadinimus, skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją (seniūnijos, rajono savivaldybės, apskrities administracinis centras, sostinė), taip pat skirstomos į polifunkcines (sostinė Vilnius, apskričių centrai), pramonės (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai), mokslo (Dotnuva, Baisogala), transporto (Radviliškis), poilsio rekreacines (Palanga, Neringa, Birštonas, Druskininkai), žemės ūkio (dauguma kaimų), paslaugų (Kelmė, Kretinga ir kiti), religines (Šiluva, Žemaičių Kalvarija).

Miestai yra polifunkciniai dariniai. Būdingiausios funkcijos - paslaugų teikimas, gamyba ir administravimas. Didžiausia funkcijų įvairovė ir apimtis būdinga didžiausiems miestams. Daugelis miestų turi tam tikrą istoriškai susiklosčiusią arba specialiai suplanuotą specializaciją - viena veiklos sritis tampa vyraujanti, nors mieste funkcionuoja ir kitos veiklos sritys. Šie miestai su išlyga vadinami monofunkciniais. Administracinė funkcija vyrauja sostinėse, kai kurių teritorinių administracinių vienetų centruose. Pramonės miestai - jų gyventojų veikla susijusi su vienos didelės įmonės arba siauros pramonės šakos raida. Technopoliai - jų specializacija - atlikti tam tikrą veiklą mokslo, technologijų ir pramonės klasteryje. Mokslo miestų funkcijos labiausiai susietos su universitetais ir mokslinėmis tyrimų institucijomis. Miestų kurortų, rekreacijos ir turizmo centrų ekonominė veikla sezoninė. Uždarų karinės paskirties miestų pagrindinė funkcija - ginkluotės gamyba arba karinių bazių aptarnavimas.

Lietuvos teritorija

Gyvenviečių Dydis

Pagal dydį skiriamos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės gyvenvietės; miestai ir kaimai skirstomi atskirai.

Miestai klasifikuojami pagal pagrindinius požymius ir funkcijas, t. p. pagal istorinius kriterijus, geografinę padėtį. Dažniausiai skirstomi pagal gyventojų gausą. Mažo, vidutinio ir didelio miesto samprata gali būti skirtinga; priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus, jų pasiskirstymo ir kitų aplinkybių (pvz., teisinių).

Mažais paprastai laikomi tie miestai, kurie turi mažiau kaip 20 000 gyventojų (kartais mažiau kaip 50 000), vidutiniais - 20-100 tūkst., dideliais - 100-500 tūkst., stambiais - daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų. Ši klasifikacija tinkamesnė postindustrinėms (ypač Europos) šalims. Labai gausiai ar labai retai apgyventose valstybėse klasifikaciniai miestų požymiai kitokie.

Istorinė Apžvalga

Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas-penktas tūkstantmetis prieš Kristų). Akmens amžiui (išskyrus neolitą) būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės (stovyklavietės). Daugiausia jų rasta smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje. Neolito ir bronzos amžiaus pradžioje (1600-500 pr. Kr.) pastovesnių gyvenviečių būta ir toliau nuo vandens, atvirose ir prie pelkių, vandens telkinių ar kitose sunkiau prieinamose vietose. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste (antras tūkstantmetis prieš Kristų). Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes - dažniausiai ant saugių kalvų (piliakalnių). 11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys. Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti (aptverti) kaimai (priešpiliai) arba paprastos (papilių) sodybų grupės.

10-11 a., pradėjus formuotis feodalinei santvarkai, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir prasidėjo reguliarūs mainai, prekyba. Dalis gyvenviečių (dažniausiai priešpilių) plėtėsi kaip miestai, kitos liko kaimais arba išnyko. Iš stambesnių to laikotarpio gyvenviečių žinomos Apuolė, Žardė, Kernavė, Aukštadvaris, Maišiagala, Šatrija. Kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais. 13-14 a. dalis kaimų tapo miestais, gavo Europos miestų teises ir privilegijas. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Kiti miestai gavo Magdeburgo miesto privilegijas (Vilnius 1387, Kaunas 1408, Vilkmergė apie 1435, Trakai - manoma, apie 1409, Veliuona 1443). Nuo 15 a. miestams ir miesteliams Lietuvos didieji kunigaikščiai teikė prekybos privilegijas. 16 a. viduryje miestų teises turėjo 13 gyvenviečių.

15 a. pabaigoje-16 a. 17 a. viduryje-18 a. viduryje dėl politinės ir ekonominės suirutės miestų gyvenimas smuko. 1776 Magdeburgo teisės paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė miestų įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos pakartojo magdeburgines teises ir kai kurias savivaldos privilegijas (teisę turėti magistratą, savo teismą, patiems reguliuoti prekybą ir amatus). Pagal šį įstatymą 1791-92 savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių.

Nuo 1808 Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai, pradėti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų (Vilniaus, Kauno) ir apskričių (Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Telšių, Zarasų, Vilkmergės) centrų plėtrą. 19 a. antroje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos ir kitus geležinkelius, sparčiai plėtėsi šalia jų buvusios gyvenvietės (Pabradė, Švenčionėliai, Dūkštas, Kaišiadorys, Radviliškis, Mažeikiai). Klaipėda tapo svarbiu (1701 susikūrusios Prūsijos karalystės) ekonominiu ir politiniu centru (1807-08 buvo karalių rezidencija), gyventojų skaičiumi 19 a. pradžioje lenkė Kauną.

Miesteliai feodalizmo laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo nedidelio miesto, bet neturėjo jo teisių. Kaimai ilgą laiką formavosi pagal dar jų užuomazgoje paveldėtas tradicijas. Ilgainiui susidarė kupetiniai ir vienkieminiai (viensėdžių) kaimai. Kaimų sistema labiau kito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, per Valakų reformą (Valakų įstatymas paskelbtas 1557, vėliau ne kartą buvo papildytas). Reforma vyko 1547-66 ir turėjo įtakos visų gyvenviečių raidai. Ji buvo vykdoma ir karališkuose miestuose bei miesteliuose, neturinčiuose magdeburginių ar kitų miestų teisių.

Valakų reforma, apėmusi beveik visą Lietuvą, be agrarinių pertvarkymų, pertvarkė ir kaimus. Vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Sodybų šeimininkai gaudavo 3 rėžius žemės; taip susikūrė gatviniai kaimai, kurių dalis išliko iki 20 a. vidurio. Kai kurios, daugiausia šlėktų, sodybos išliko vienkiemiais. Įsteigta nauja kaimo savivalda - vaitas, tarėjai (renkami valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos). Jie turėjo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams.

Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai.

Lietuvos gyvenvietės labai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1918 atkūrus Lietuvos valstybę socialiniai ekonominiai pertvarkymai apėmė ir gyvenviečių sistemą. 1920-40 miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas: turinčius apskrities teises (>10 000 gyventojų; vėliau jie vadinti I eilės miestais) ir turinčius valsčiaus teises (>3000 gyventojų; priskiriami ir apskričių centrai, turintys <3000 gyventojų; vėliau vadinti II eilės miestais). Administracinės reformos pradžioje apskrities teises turėjo 4 miestai (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė), valsčiaus - 22. Pagal 1931 Savivaldybių įstatymą apskrities miesto teises gavo 10 gyvenviečių (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus - 21. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, apskričių centrais tapo Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai.

1922-40 vykdant žemės reformą pertvarkyti ir kaimai. Buvo parceliuojami dvarai, kuriami vienkiemiai, savanoriams suteikiama žemės. Kaimai buvo kupetiniai, gatviniai, vienkieminiai ir mišraus tipo. Po II pasaulinio karo Lietuva iki 1990 liko okupuota SSRS, ūkis buvo tvarkomas pagal jos įstatymus.

1946 miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms (iš jų 5 respublikinio pavaldumo - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir 49 apskrities pavaldumo). 1951 buvo 70, 1979 - 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 rajoninio pavaldumo), 1989 - 114 miestų (iš jų 11 respublikinio, 81 rajoninio pavaldumo ir 22 miesto tipo gyvenvietės). Didelę įtaką Lietuvos gyvenviečių sistemai turėjo bandymas įgyvendinti architektų, ekonomistų ir geografų sukurtą projektą, vadinamąją Vieningąją gyvenviečių (apgyvendinimo) sistemą.

Ši programa buvo įgyvendinama 1967-80 ir vėliau. Planinio-komandinio ūkio sąlygomis daugiausia buvo ugdomi 5 mažesnieji regionų centrai. Dėl pramonės įmonių statybos plėtėsi Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, kitos gyvenvietės (Elektrėnai, Naujoji Akmenė). Miesteliai ir kaimai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: centrinės (dalis jų, ypač miesteliai, turėjo atlikti mikrorajonų centrų funkcijas), pagalbinės ir nevystytinos (neplėstinos) gyvenvietės. Toks skirstymas stabdė statybas neplėstinose gyvenvietėse. Prasidėjus masinei melioracijai buvo sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų. Dėl šių ir kitų priežasčių kaimo gyventojų 1959-89 sumažėjo nuo 1670,8 iki 1188,0 tūkstančių.

Toks gyvenviečių sistemos pertvarkymas nutrūko 1990. Atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą gyvenvietes pradėta plėtoti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis. Prasidėjo statybos, daugiausia didžiuosiuose miestuose. Kaime plėtojama ne tik žemės ūkis, bet ir verslai, rekreacinis turizmas. Kuriasi prekiniai ūkiai, paslaugų centrai.

Vilnius - Lietuvos sostinė

Lietuvos Gyvenviečių ir Gyventojų Pasiskirstymas Pagal Apskritis 1923 m.

Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 m. pateiktas lentelėje:

tags: #miestai #ir #kitos #gyvenamosios #vietoves