Ar Medus Gali Būti Naudojamas Pakartotinai? Bitininkystės subtilybės ir vienkartinių paklotų nauda

Kas gali išmatuoti bičių dūzgimo suteikiamą ramumą? Arba, kas gali būti skaniau, negu tik ką išsuktas medus ar svečiui atidarytas, vasara kvepiantis, medaus indelis? O jeigu tas medus iš jūsų bityno...

Bitininkystė Lietuvoje: nuo meilės gamtai iki praktinių įgūdžių

Lietuvoje mėgėjiška bitininkyste užsiima įvairių profesijų žmonės, tačiau neužtenka vien mylėti gamtą ir iš tolo grožėtis, kaip dirba bitės. Žmogus, kuris neturi supratimo apie bičių gyvenimą ir jų priežiūrą, neturės sėkmės bitininkystėje. Praktika rodo, kad ne visi norintys bitininkauti gali puikiai sutarti su bitėmis ir jas pamilti.

Neretai atsitinka, kada skubotas noras užsiimti bitininkyste susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Pradėjus bitininkauti pasirodo, kad esi alergiškas bičių įgėlimams, o kantrybė laukiant įmuniteto baigiasi greičiau, negu buvęs didelis noras. Tada kiekvienas ėjimas į bityną ir avilio dangčio pakėlimas tampa ne malonumu, o baimės jausmu. Perkant medų turguje atrodo, kad bičių priežiūra - tai saldus užsiėmimas, tačiau bitės nemėgsta paviršutiniškumo, aplaidumo ir „skaudžiai baudžia".

Ką būtina žinoti bitininkui mėgėjui

Ne iš vieno bitininko yra tekę girdėti, kad bitės turi tikrą pritraukiančią galią, todėl kas susidraugauja su bitėmis, tas nenustoja su jomis draugauti visą likusį gyvenimą. Informacijos apie bitininkavimą šiuo metu yra labai daug, ko tikrai labai trūko prieš 30-35 metus. Tuo metu teko mokytis Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur bitininkystę dėstė šviesaus atminimo dėstytojas docentas Justinas Straigis. Knygų apie bitininkystę laisvai pirkti nebuvo, todėl teko įdėmiai klausytis ir konspektuoti, ką dėstė docento vardą turintis tikras bitininkas praktikas.

Dabar bepigu - bet kokia informacija yra visiems pasiekiama. Per tą laiką buvo apginta ne viena mokslinė disertacija, išleista nemažai knygų, įvairiausiausios informacijos galima rasti internete. Be to, galite užsiprenumeruoti UAB „Bičių korys" leidžiamą mokslo ir praktikos žurnalą „Lietuvos bitininkas". Šiame žurnale propaguojamos naujausios bitininkavimo technologijos, dalinamasi patirtimi, keliami trūkumai ir siūlomi jų sprendimo būdai.

Vis tik reikia pastebėti, kad vien skaitant įvairiausią literatūrą ar guglinant internete, be praktinio prisilietimo prie bičių, žinios neateis. Informacijos pasiūla yra tokia didelė, kad labai lengva joje pasiklysti, todėl tik įsigijus pirmąsias bičių šeimas ir praktikoje pritaikant teorines žinias, ateis samprata bei praktiniai gebėjimai. Čia kaip pradedančiam vairuotojui - kiek nori skaityk, bet kol pats nesėsi prie vairo, važiuoti neišmoksi.

Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. Algirdas Amšiejus įvairiuose mokymuose dažnai teigia, kad bitininkas, neturintis teorinių žinių, visą gyvenimą gali likti praktiku diletantu. Norėdami tapti šiuolaikiniu bitininku turėsite sujungti savyje žinias ir stebėjimus, meilę gamtai ir ištvermę, atsargų elgesį su bitėmis ir norą tobulėti bei dar daugelį dalykų. Iš informacijos pasiūlos jūs galite sužinoti: kaip išsirinkti avilius, kokios bičių rasės yra pačios populiariausios, kaip šeimoje gyvena bitė motinėlė, tranai, bitės darbininkės, ką kiekviena iš jų veikia šeimoje, kuo ir kaip maitinasi.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta ir lengvai suprantama: bičių šeimos gyvena aviliuose ir nektarą neša iš augalų žiedų; bitė motinėlė deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita naujos bitės; bitės darbininkės siuva korius, valo avilį, renka nektarą, kurį perdirba į medų ir sandėliuoja koriuose. Tranai šeimoje tik maitinasi ir naktimis ilsisi, tačiau dienas leidžia atokiau nuo šeimos ir visą savo gyvenimą tikisi sutikti bei numirti už vieną motinėlę. Gražios bičių melodramos verti sakiniai, tačiau, kaip yra iš tiesų, prieš pradedant bitininkauti, pabandysime aptarti toliai.

Bičių šeimos sandara

Iš bičių gyvenimo mes, žmonės, galime daug ko pasimokyti. Bitė niekada negyvena viena - bitės gyvena ir dauginasi šeimomis. Bičių šeima susideda iš bitės motinėles, tranų ir bičių darbininkių. Bičių šeimos valdymo funkcijos „bičių šeimos serverio" paskirstytos pavydėtinai sumaniai.

Bitė motinėlė - tai lytiškai subrendusi patelė, kurią šeimoje, bičių palydos apsuptyje neįgudusia akimi yra sunku atpažinti. Tačiau verta paminėti, kad vieną kartą pamačius vėliau ją atpažinsite lengvai. Motinėlė juda lėčiau už palydos bites ir yra 20-25 mm ilgio, tai yra stambiausias šeimos narys. Patikimiausi bitės motinėlės požymiai yra ilgesnis ir didesnis pilvelis, kuris išsikišęs net už suglaustų sparnų.

Bitininkai profesionalai motinėles ženklina atitinkama metų spalva, pvz. 2017 m. - geltona, 2018 m. - raudona, 2019 m. - žalia, 2020 m. - mėlyna. Ženklintą motinėlę lengviau pastebėti ir nustatyti jos amžių.

Bitė motinėlė yra atsakinga už šeimos reprodukciją ir vidutiniškai gyvena iki 5 metų. Tačiau produktyviausia būna 2-3 metų amžiaus motinėlė, kuri tuo metu pajėgi padėti nuo 1500 iki 2000 vnt. kiaušinėlių per parą. Bitės darbininkės vienos motinėlės nepalieka, todėl visą gyvenimą ją lydi palyda.

Palydos rūpestis, kad motinėlė būtų soti ir nesustotų dėti kiaušinėlių, t. y. kad būtų kuo pakeisti pasenusias bites darbininkes, kurių gyvenimas labai trumpas. Palydos bitės nuolat „baksnoja" motinėlę, kad ji neaptingtų ir pastoviai dirbtų - dėtų kiaušinėlius. Kai motinėlė deda kiaušinėlius, palyda ją prižiūri, maitina labai baltymingu maistu - bičių pieneliu, turinčiu įvairiausių mikroelementų ir fermentų. Bičių pienelį bitės gamina pačios, tuo metu bitės darbininkės maitinasi tik medumi.

Tačiau jei motinėlė nustoja dėti kiaušinėlius ji palydos gali būti pasmerkta ir net nužudyta, o jos vietoje palyda pasiūna kelis motinėlių lopšelius (dar vadinami gelbėjimosi lopšeliai). Lopšelių gali atsirasti ir šeimai ruošiantis spiesti. Tada šių lopšelių būna daug, kartais net po kelis vienoje vietoje. Tai ženklas, kad bitės nebeturi darbo. Tokius lopšelius reikia laužyti, o bitėms padidinti darbo krūvį.

Motinėle yra apvaisinama vieną kartą savo gyvenimo pradžioje, kada kelioms valandoms, kartais net iki poros parų palieka šeimą. Poruojasi ne su vienu, o su keletu tranų. Natūralus motinėlių ir tranų poravimasis vyksta ore, o motinėlę apvaisinęs tranas iškart žūsta. Tyrimais įrodyta, kad natūraliai susiporavusios motinėlės savo spermotekoje turi 5-6 mln. spermatozoidų, kurių užtenka visam likusiam gyvenimui. Grįžusi į šeimą apvaisinta motinėlė daugiau jos nebepalieka, tačiau sena motinėlė gali išskristi su spiečiumi.

Senesni bitininkai sako, kad duodant šeimai naują apvaisintą motinėlę galima jai pakirpti vieną sparną. Tai yra daroma tam, kad šeimai spiečiant būtu galima apsaugoti motinėlę nuo išskridimo iš avilio.

Be natūralaus apvaisinimo, motinėlės gali būti apvaisinamos dirbtinai. Dirbtinai apvaisinant bičių motinėles, kontroliuojama ne tik motinėlių, bet ir tranų kokybė. Šis apvaisinimo būdas yra naudojamas moksliniams tyrimams, išlaikant įvairių bičių rasių ir jų linijų grynumą bei norint gauti tarplinijines ir tarprasines mišrūnes.

Lietuvoje dirbtinis bičių apvaisinimas pradėtas 1991 m. Žemdirbystės institute habilituoto biomedicinos mokslų daktaro Jono Balžeko. Dirbtinai apvaisinant motinėles atsiranda galimybė jas selekcionuoti pagal produktyvumą, spietlumą, piktumą, medaus dengimą, atsparumą ligoms ir kitus teigiamus rodiklius.

Tranas - tai bitė patinas. Šeimoje jų yra iki kelių šimtų, tačiau jie gyvena tik vieną sezoną. Motinėlė yra apvaisinama tik vieną kartą, ir tranų spermos jai užtenka visą likusį gyvenimą. Motinėlė tranų perus deda dėl apvaisinimo, todėl, akivaizdu, kad tranų kiaušinėliai yra dedami dėl kitų šeimų motinėlių apvaisinimo.

Tranai turi labai gerai išvystytą uoslę nes ore turi užuosti neapvaisintą motinėlę. Bičių motinėlė yra apvaisinama ore. Išskridusią iš avilio neapvaisintą motinėlę vejasi apie 300-400 tranų. Ji skrenda dideliu greičiu, todėl pavyti nėra lengva. Apvaisinimas gali vykti net vidutiniškai 60 km/val greityje, o ją apvaisinęs tranas krenta žemėn ir žūsta. Motinėlė grįžta į šeimą tik tada, kai yra apvaisinama 5-7 tranų. Tranai vidutiniškai gyvena taip pat kaip ir bitės darbininkės, tai yra apie 35-42 dienas.

Baigiantis medunešiui šeimoje tranai yra nebemaitinami, todėl nusilpsta ir kitų bičių yra išvaromi iš avilio mirti lauke. Bitės darbininkės - tai seksualiai neišsivysčiusios motinėlės, kurių kiekis šeimoje skirtingais metų laikas keičiasi.

Pavasarį šeimoje būna iki 15-20 tūkstančių bičių, vasarą - apie 40-80 tūkstančių, o rudenį bičių vėl sumažėja iki 20-25 tūkstančių. Bitės darbininkės vidutiniškai gyvena 35-42 dienas, tačiau bitės, kurios lieka žiemoti, o jų gyvenimas nebe toks aktyvus, gyvena iki 6-7 mėnesių.

Gyvenimo kelyje bitės praeina tris etapus: tris savaites vystosi, tris savaites dirba avilyje ir tris savaites dirba lauke. Nors jų gyvenimas nėra ilgas, tačiau bitės darbininkės suspėja atlikti daug misijų. Nektaro rinkimas - tai paskutinė jos misija, kurią atlikdama bitė baigia susidėvėti ir pakeliui miršta.

Bičių šeima - tai tobulos bendruomenės pavyzdys. Tik ką išsiritusi bitė darbininkė savo veiklą pradeda valydama korių akutes, kurios taip švariai išvalomos, kad net blizga. Bičių šeimose yra palaikoma ideali tvarka, o korių akutės išvalomos net iki sterilumo. Į netvarkingą avilį bitės medaus neneša, todėl jis nuolat yra valomas nuo dulkių ir kritusių bičių. Kritusių bičių gali būti tik anksti pavasarį, tačiau po bičių apsiskraidymo silpnos bitės į avilį nebegrįžta, miršta skrydžio metu.

Atminkite, kad kol bitės pajėgios skristi, jos niekada nemirs avilyje, o avilyje miršta tik nuo bado, per didelio erkėtumo ir nuo drėgmės.

Bitė darbininkė medų gamina iš žieduose esančio nektaro. Surinktas nektaras papuola į bitės medaus pūslę, kur sumaišomas su seilėmis. Kadangi nektaras yra skystas, tad jau grįždama į avilį bitė iš jo išgarina nemažą dalį vandens. Bitei parlėkus namo, pūslės raumenys susitraukia, medus iš pūslės išeina į burną ir supilamas į akutes arba atiduodamas kitai bitei. Korio akutes bitės užpildo palaipsniui jas trambuodamos galvą.

Bitės turi penkias puikiai išvystytas akis bei gerą uoslę. Šonuose esančiomis 2 didelėmis akimis bitė gali matyti labai toli į priekį; yra akys, kurios padeda matyti tamsoje, todėl naktimis bitės taip pat dirba. Plasdendamos sparneliais jos į avilį įvaro sauso oro ir taip vėdina avilį, o išvarydamos į lauką drėgną orą sudaro sąlygas, kad iš medaus greičiau išgaruotų vanduo. Be to, bitės medų kilnoja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti medų jos jį dar kartą įtraukia į medaus pūslę ir per savo kvėpavimo organus pakartotinai pašalina dalį vandens iš medaus.

Supiltas į korio akutę nesubrendęs medus per 2 savaites subręsta ir virsta tikru medumi. Kad medus iš akutės neišvarvėtų, išgarinusios vandenį bitės korio akutes užakiuoja (užlipdo vaško dangteliu). Išsukdami neužakiuotą medų, mes išsukame nesubrandintą medų, kuris dar nėra įgavęs brandaus medaus fermento. Toks medus gali surūgti.

Tinkamai subrendęs, užakiuotas medus negenda, o vartojimui jis bus tinkamas net po kelių šimtų metų. Medų bitės stengiasi kaupti avilio viršuje, tuo tarpu žemesnėje korių dalyje kaupia duonelę. Tam, kad mes galėtume suvalgyti 1 arbatinį šaukštelį medaus, 400 bičių turi dirbti visą dieną. O kad surinkti 100 g medaus, bitės turi aplankyti 1,0 mln. augalų žiedų, kas atstumu atitinka vieną ratą aplink žemės rutulį. Per savo gyvenimą bitė darbininkė į avilį parneša tik 1/12 arbatinio šaukštelio medaus, arba 12 bičių vieną šaukštelį medaus prineša per visą savo gyvenimą.

Dar viena bitės misija - bitė žvalgė. Iš paties anksčiausio ryto iš avilio iškrenda bitės žvalgės. Be jokios navigacijos ar kitų šiandien populiarių vietovės įsiminimo elektroninių prietaisų aptikusios nektaro bitės žvalgės grįžta į avilį. Nutūpusios ant korių šios bitės kūno virpesiais, sukdamos aštuoniukes bei šokdamos perduoda informaciją bitėms darbininkėms apie aptiktą nektaro šaltinį. Gavusios naudingą informaciją iš avilio iškrenda didžioji bičių banga. Nektaro rinkimo metu bitės aplimpa žiedadulkėmis.

Bitės turi neigiamą elektros krūvį, o žiedai teigiamą. Elektros krūvio dėka kūnai, turintys priešingo ženklo krūvius, traukia vieni kitus, todėl bitei priartėjus prie žiedo jos plaukeliai aplimpa žiedadulkėmis.

Grįžtant namo dirba visi bitės kūno plaukeliai (vientisiniai, šereliai ir šakotieji), kurie lyg šepečiai nuo bitės nuvalo žiedadulkes, jas suvilgo nektaru ir sulipdo į mažus kamuoliukus. Šiuos 2-3 mm plika akimi matomus nešulius skrydžio metu bitės lipdo prie užpakalinių kojų gubrelių ir atrodo, lyg būtų ratuotos. Iš čia kilo eilėraščiai, patarlės ir posakiai apie ratuotas bitutes. Parnešusios žiedadulkes į avilį, jas deda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio akelės, likusią dalį užpila medumi ir akelę užakiuoja. Taip paruošia žiedadulkių atsargą ateičiai, kuri vadinama bičių duonele.

Bitės saugai. Bitės turi daug priešų, todėl avilio laka pastoviai yra saugoma bičių saugų. Tai dar viena bitės misija, kuri būna atliekama vidutiniškai sulaukus trijų savaičių amžiaus. Grįžtančios į avilį bitės yra saugų apuostomos, todėl svetimų šeimų bičių patekimas į avilį yra neimanomas. Tačiau šeimai nusilpus vis tik atsiranda galimybė svetimų šeimų bitėms patekti į avilį. Neretai į silpnesnę šeimą patekusios svetimos bitės sunaikina saugus, nužudo motinėlę, išžudo visą šeimą ir išsineša sukauptą medų. Tokie atvejai dažnesni rudeninio maitinimo metu.

Todėl esant silpnesnei šeimai nepradėkite maitinti žiemai prieš tai nesusiaurinę lakos. Laką galima susiaurinti net iki vienos bitės praėjimo. Tokiu būdu silpnesnės šeimos saugai sugebės ją apsaugoti nuo puolančių bičių vagilių.

Būna nemažai atvejų, kada bites iš lauko puola ir bando prasibrauti į avilio vidų vienišos agresyvios vapsvos arba vapsvos bičių vilkai. Jei įsibrovėlė dar lauke, ją apstoja būrys bičių ir bando nuvyti, tačiau jeigu vis tik vapsva įsibrovė į avilio vidų, bitės ją apsupa kamuoliu ir savo raumenų pagalba įkaitina kamuolio vidurį net iki 45-50 °C. Nuo perkaitimo įsibrovėlė miršta. Jeigu kartais į avilį įlenda pelė, bitės ją mirtinai sugelia. Kad pelės kūnas nepradėtų irti jis yra mumifikuojamas pikiu.

Bitės saugai avilį saugo ir iš išorės, todėl staigūs judesiai prie avilio bičių gali būti nesuprasti. Kaip ir emocinis blaškymasis, bandymas vaikyti aplink pradėjusias skraidyti bites ar bėgimas nuo jų. Pradėdami bitininkauti atminkite, kad bitės nemėgsta to, kas primena laukinį žvėrį, todėl tamsi bitininko apranga nėra tinkama bitininkavimui. Rekomenduojama bitininkų apranga yra kiek imanoma šviesesnė. Bitėms nepatinka ir stiprūs kvapai, todėl nerekomenduojama eiti prie bičių apsirengus nemalonų kvapą skleidžiančiais drabužiais, suprakaitavus, ar su alkoholio kvapu.

Turbūt teko girdėti, kad bitės atpažįsta bityno šeimininką, tačiau taip nėra - bitės ne šunys. Jos gyvena pagal dauginimosi ir išsimaitinimo instinktą, todėl medų neša ne šeimininkui, o savo šeimai, ir jūsų nelaiko savo šeimininku. Tačiau dažnai ...

Vienkartiniai paklotai: patogumas ir higiena slaugant

Kam naudojami vienkartiniai paklotai? Vienkartiniai paklotai dažniausiai naudojami gulinčių ligonių ar kūdikių priežiūrai. Nors paklotų yra įvairių dydžių, tačiau dažniausiai naudojami paklotai 60x90. Tokie išmatavimai puikiai tinka daugeliui atvejų, pavyzdžiui, sauskelnių keitimui ar kitų higienos procedūrų atlikimui. Paklotai taip pat naudojami gydymo įstaigose (ligoninėse, klinikose) atliekant įvairias procedūras pacientams.

Jie taip pat naudojami ir namuose, kad supaprastintų priežiūrą slaugytojams ir leistų patogiau jaustis slaugomiems ligoniams. Taip pat gali būti naudojami kosmetologijoje, masažo ar kitų procedūrų metu. Be to, paklotai gali būti naudojami ir naminių gyvūnėlių priežiūrai. Paklotai yra puikus būdas norint apsaugoti patalynę, kėdes ar kitus paviršius nuo užteršimo bei drėgmės.

Vienkartiniai paklotai susideda iš trijų skirtingų sluoksnių: viršutinis sluoksnis yra iš minkštos medžiagos, švelnios odai, vidinis sluoksnis iš celiuliozės, kuri ir sugeria drėgmę, o apatiniam sluoksniui naudojama speciali neperšlampama, neslystanti apsauginė plėvelė.

Paklotai slaugai

Palaikyti gulinčio ligonio odos sveikatą ir išvengti pragulų atsiradimo, būtinos tinkamos ir laiku atliekamos higienos ir kitos kūno priežiūros procedūros. O viena iš pagalbinių priemonių tokioms procedūroms yra drėgmę sugeriantys paklotai. Jų yra įvairių išmatavimų, pavyzdžiui, paklotai 40x60 cm, 60x90 cm, 90x170 cm ir net 210x80 cm. Kokius išmatavimus pasirinkti - priklauso nuo atliekamos procedūros.

Tarkim jei reikia atlikti viso kūno masažą, tokiu atveju geriau pasirinkti didesnių išmatavimų paklotą, kuris apsaugos patalynę bei čiužinį nuo masažinio aliejaus ar kremo. O įprastoms kasdienėms procedūroms, pavyzdžiui, sauskelnių keitimui, tinka ir paklotai 60x60 cm.

Paklotai yra tiesiog nepakeičiama priemonė, kai reikia pakeisti sauskelnes. Paklotas uždengia patalynę ir taip apsaugo ją nuo užteršimo. Tuo pačiu paklotai leidžia šiek tiek pailsėti nuo sauskelnių ir duoti odai pakvėpuoti ir taip sumažinti įvairių odos sudirgimų atsiradimo tikimybę.

Vienkartinių paklotų privalumai

• Geras sugeriamumas bei apsauginiai kraštai paklotų šonuose, kurie suteikia papildomą apsaugą nuo skysčių pratekėjimo.
• Minkštas paviršius, kuris nedirgina odos. Viršutinis sluoksnis visuomet būna iš malonios, švelnios odai medžiagos.
• Paklotai yra saugūs, gaminami iš hipoalerginių medžiagų. Tad tokios priemonės tinka naudoti ir žmonėms su jautria oda, kadangi nesukelia dirginimo.
• Esant nedideliam drėgmės kiekiui gali sulaikyti nemalonius kvapus.
• Naudojimo paprastumas. Paklotus labai paprasta naudoti, o be to, galite pasirinkti jums reikiamą pakloto dydį, kadangi gamintojai siūlo gana platų gaminių pasirinkimą.
• Lengvas svoris ir kompaktiškas. Tad jei reikia, paklotų visada galite pasiimti su savimi ir jie neužims daug vietos.

Paklotų tipai

Be vienkartinių sugeriamųjų paklotų, gamintojai siūlo ir daugkartinius skalbiamus paklotus. Pavyzdžiui Abri-Soft daugkartinis paklotas skirtas naudoti kaip apsauginė lovų ir čiužinių apatinė dalis. Jis pagamintas iš skalbiamos medžiagos ir puikiai tinka šlapimo nelaikantiems žmonėms, kuriems reikalinga papildoma, bet diskretiška apsauga. Produktas turi kvėpuojantį, skysčius sulaikantį sluoksnį. O pakloto paviršius yra minkštas ir patogus, užtikrinantis komfortą vartotojui. Be to, toks paklotas yra su užlenkimais - papildomais audinio kraštais, kurie skirti pakišti po čiužiniu.

Tokie paklotai su užlenkimais stabiliai laikosi vienoje vietoje ir žmogui judant lovoje nenuslenka. Daugkartiniai paklotai gali atlaikyti mažiausiai 300 skalbimo ciklų bei gali sugerti net iki 2500 ml skysčių ir gana efektyviai blokuoja nemalonius kvapus.

Naudojimo rekomendacijos

Nepamirškite, kad vienkartiniai paklotai negali pakeisti sauskelnių - jie gali būti naudojami tik kaip papildoma priežiūros priemonė. Vienkartinių paklotų pakartotinai naudoti nerekomenduojama, panaudojus juos reikia išmesti. Tokių gaminių sugeriantis sluoksnis yra gana plonas (skirtingai nei sauskelnių), todėl jie nepajėgia sugerti didelių skysčių kiekių.

Saldus gyvenimas: cukraus alternatyvos ir medaus nauda

Saldus sapnas, pasisaldinti gyvenimą...regis cukrus asocijuojasi su maloniausiais potyriais. Reklamose būdinga situacija, kai iš malonumo, valgant saldumynus, prisimerkiama pažįstama net tiems, kurie „nealpsta“ dėl saldumynų. Saldainiai, bandelės, saldūs gėrimai, desertai - kodėl jų taip norisi, ir ar ne „meškos paslauga“ naudoti šiuos saldumynus norint pa(si)lepinti.

Dar VI a. pr. m. e. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukrašvendrių ir kuriuo gardino maisto produktus.

Cukrus chemiškai apibrėžiamas kaip angliavandenis - sacharozė, susidedanti iš fruktozės ir gliukozės molekulių. Tik augalai saulės šviesos energijos pagalba gali gaminti cukrų. Šiandien cukrus dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių ir cukrašvendrių.

Valgomasis cukrus vartojamos įvairiais pavidalais: Kristalinis cukrus - tarpinėje stadijoje cukraus kristalai yra gelsvi ir su daug priemaišų, vėliau jis pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas, taip pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia baltumo. 99,7 % šio cukraus sudaro sacharozė. Cukraus kristalai - gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai gaunami nevienodo stambumo skaidrūs kristalai. Geltonasis arba rudasis cukrus - ne visai išgrynintas arba karamelizuotas cukrašvendrių cukrus.

Nors senovėje cukrus laikytas prabangos ir gurmaniškumo ženklu, šiandien dauguma mokslinių tyrimų nurodo, jog cukraus vartojimą reikėtų stipriai apriboti.

Cukrus - narkotikas?

tags: #mieles #gali #buti #panaudojamos #dar #karta