Lietuvos kariuomenė nuolat tobulėja, siekdama užtikrinti šalies saugumą ir prisidėti prie tarptautinių saugumo iniciatyvų. Šiame straipsnyje aptarsime karinių pratybų svarbą, karių apmokymus ir Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse misijose.
Karinės pratybos: pasirengimas gynybai
Siekiant treniruoti padalinių mobilumą, gebėjimą greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą ir joje gintis bei naikinti priešo pajėgas, pratybų metu bus atliekami karinės technikos žygiai iš dislokacijos vietų į susitelkimo rajonus bei operacijų vietoves.
Birželio 8 d. Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ padaliniuose paskelbtas mokomasis aliarmas - kariai iš kareivinių pajudėjo į karinius poligonus, o birželio 9-11 dienomis Lietuvos keliuose suintensyvės karinės technikos judėjimas.
Didžioji dalis karinės technikos vienetų pajudės į Generolo Silvestro Žukausko poligoną Pabradėje. Birželio 9-10 dienomis karinė technika iš Panevėžio judės Utenos, vėliau Švenčionių kryptimi. Birželio 8-11 dienomis karinė technika iš Ruklos judės Ukmergės kryptimi, vėliau Molėtų kryptimi, dalis technikos judės Kaišiadorių kryptimi, vėliau magistraliniu keliu A1 iki Vievio, iš kur tęs žygį į Pabradės apylinkes.
Šis karinės technikos judėjimas yra tarptautinių pratybų „Geležinis Vilkas“ pradžia.
Antrąją savaitę vyks kompleksinės lauko pratybos, kuriose vienetai treniruosis „pajėgos prieš pajėgas“ principu. Taip pat bus atliekamos kovinio šaudymo pratybos karinių poligonų šaudyklose.
Realiai visa kariuomenės veikla yra kaip nuotykių parkas: žygiai, apšaudymai, taktika, persikėlimai per kanalus.
Pasirašytas susitarimas dėl Lietuvos brigados „Geležinis Vilkas“ priskyrimo Vokietijos divizijai
Jaunųjų karių iššūkiai ir tarpusavio santykiai
Svarbiausias tarnybos trūkumas, kurį pastebi Povilas, yra bendravimo kultūra tarp šauktinių: vaikiškas prasivardžiavimas, sakymas visko, kas ant liežuvio galo papuola, pavyzdžiui, kreipimasis į žmogų ne jo vardu, o pravarde.
Vaikinukai moka būti labai šlykštūs, daug nereikia, kad pasirodytų. Man taip priminė šeštą klasę. Vienas kito durninimu, nuolatiniu špilkavimu bando ką nors pažeminti ir patys pasireikšti, kad yra viršiau.
Povilas sako, kad tarp savanorių atvirai spekuliuojama apie kolegų seksualinę orientaciją.
Jis tarnyboje neatsiskleidė, kad nėra heteroseksualus, tačiau vaikinai turėjo įtarimų ir pradėjo garsiai svarstyti. Tačiau Povilas teigia nejaučiantis, kad tai daro įtaką, kaip su juo bendraujama: „Aš ir taip nelabai moku normaliai bendrauti, visiems pasirodau keistas, neaiškus, ir jiems pasirodžiau labai keistas ir neaiškus.
Kad, jų akimis, aš galbūt gėjus, o galbūt ne, irgi prisidėjo prie to keistuolio įvaizdžio.
O dėl kito vaikino iš Povilo skyriaus kariams klausimų nekilo - jis pasirodė jiems kaip „visiškas gėjus“.
Kaip ir Povilas, kolega apie savo seksualinę orientaciją nekalbėjo. Apie tai pasipasakojo tik vienas Povilo pažįstamas iš kuopos.
Nors užgaulus jaunųjų karių tarpusavio bendravimas Povilui nėra priimtinas, santykis su vadais gerokai skiriasi: „Vadai visur daugiau ar mažiau yra normalūs vyrai, jaučiantys, kad juos riboja statutas ir įstatymas, ir jie supranta, kad čia bet ko daryt negali, todėl bendravimas pasidaro normalus“, - sako jis.
Kiek vėliau vienas iš aukštesnio rango vadų buvo atėjęs neformaliai pasikalbėti su Povilu ir kitais šauktiniais. Atkreipė dėmesį, „kokie žmonės būna skirtingi ir kaip reikia prie to prisitaikyti, pavyzdžiui, gal kažkuriam reikia suteikti daugiau laiko pabūti vienam“.
Taip pat papasakojo, kad jo ankstesniame būryje buvo vienas gėjus, jis paprašė leidimo eiti į dušą vienam, nes buvo nejauku su kitais, ir sudarius šias sąlygas jokių problemų nekilo.
Žinoma, visokių vadų yra. Povilas pasakojo apie susirašinėjimą su vienu karininku pažinčių programėlėje: „Jis ne stalkina, bet nuolat rašinėja per „Grindr“ siūlydamas susitikti (už kariuomenės ribų, - red. past.)“ su akivaizdžia seksualine potekste.
Kad šioje situacijoje galia yra svarbi, mato ir Povilas: „Jis nėra mano tiesioginis vadas.
Pareiga Lietuvai
Nors bendravimas su kitais karininkais ir šauktiniais yra didelė tarnybos dalis, tačiau Povilui ji nėra svarbiausia. Be to, jį motyvuoja pareiga Lietuvai. Krašto gynybą pašnekovas supranta ne kaip valdžios institucijų atstovų, kurių pažiūroms galbūt ir nepritaria, gynybą, o gerokai plačiau: „Tavo brangus kraštas, mamytė ir tėvelis, močiutė ir senelis, dainelės ir visa kas.
Tai yra visuma valstybės, o ne Gražulis. Mane nervina tokie pasisakymai, kad „neginsiu Gražulio“.
Ne jį reikia ginti - mamą tu gink, nori, Gedimino kalną gink. Kažkokių platesnių žmonės turėtų turėt simbolių.“
Lietuvos karių dalyvavimas tarptautinėse misijose
Lietuva aktyviai dalyvauja tarptautinėse misijose, siekdama prisidėti prie pasaulinio saugumo. Viena iš tokių misijų - dalyvavimas Jungtinių Tautų (JT) operacijoje Malyje, kuri yra viena pavojingiausių taikdariškų operacijų.
Mes privalome įnešti savo indėlį į kitų regionų saugumą. Turime rūpintis ne tik savo regionu, būti ne tik naudos gavėjais saugumo prasme, bet ir duoti savo įnašą, būti donorais.
Dalyvaujame iš viso septyniose operacijose. Viena iš jų - Malyje. Tai naujas posūkis, nes daugiau buvo koncentruojamasi į NATO ir NATO vadovaujamas misijas. Dabar dėmesys pasiskirstė daugmaž po lygiai - NATO ir JT, Europos Sąjungos (ES) misijoms ir nacionalinėms mūsų misijoms, atsižvelgiant į visus iššūkius regionuose ir įvairiuose mechanizmuose.
Kodėl Malyje? Tai vienas iš jautriausių taškų, kur dirba ES. Mes turėjome padėti savo partneriams, kurie galbūt tradiciškai daugiau būna šiame regione. Kad ir, pavyzdžiui, Prancūzija, Pietinė Europa. Reikia parodyti, kad tos linijos tarp Šiaurės ir Pietų nėra arba ji minimali. Kita vertus, prisidėjo ir tai, kad vėl dirbame kartu su Vokietija. Jie yra mūsų strateginiai partneriai, kurie lyderiauja Lietuvoje su priešakinių pajėgų būriu. Tas bendradarbiavimas, kaip praktika parodė, yra veiksmingas.
Kad JT misija pavojinga, kalba skaičiai - per ketverius metus, kol misija vykdoma, žuvo beveik 150 žmonių, dar 450 taikdarių sužeista. Didžioji dauguma Lietuvos karių - 35 - dislokuoti Vokietijos vadovaujamoje bazėje ir atlieka jos apsaugą.
Taip, tai pavojinga zona. Gao provincija - viena iš sudėtingiausių. Kita vertus, ją pavyko šiek tiek suvaldyti. Mūsų kariai - 32 iš jų - vykdo tikrai svarbią funkciją - karinės bazės apsaugą. Ar bus išvengta aukų, priklauso ir nuo to, kaip tie kariai paruošti, kaip sudėliota visa apsaugos sistema.
Mūsų kariai, kurie praėjo kursą Lietuvoje, visiškai paruošti. Labai tikiuosi, kad ta rizika kiek galima labiau minimalizuota. Kitur dislokuoti kariai, t.y. patarėjai, instruktoriai, stebėtojai, dirbantys žvalgyboje, dirba daugiau zonos viduje. Vėlgi turbūt ta rizika kaip įmanoma mažiausia. Žinoma, tai yra Malis, nestabili šalis, todėl čia yra daug karinių rizikų.
Buvo nemažai kalbėta ir apie tai, kad šiuo metu lietuviai užtikrina apsaugą bazės viduje - keturis mėnesius tarnauja tik viduje, neturi teisės išeiti už bazės ribų. Ar yra galimybė, kad jie patruliuotų ir aplink bazę? Tam, kad kariai patruliuotų aplink bazę, reikalingos ir didesnės pajėgos. Greičiausiai savo kontingentą turėtume didinti dvigubai. Kitas dalykas, turi būti ir specialus apmokymas. Taip pat kyla karinės technikos klausimas.
Manau, kad tas įnašas, t.y. 32 kariai, kurie tiesiogiai vykdo apsaugą [...] yra didelis. Kol kas nesvarstytume jo didinti, nebent būtų prašymas peržiūrint šią misiją, sakykime, prašymas iš tos pačios Vokietijos pusės.
Vertinant bendrai, Lietuvos įnašas į tarptautines organizacijas, ypač misijose Malyje, Afganistane, lyginant pagal gyventojų skaičių, yra tikrai nemažas, tikrai adekvatus. Tikrai nėra gėda pristatyti tokių skaičių. Galų gale, negėda pristatyti tokią kokybę. Girdėjome nemažai pasisakymų, kad kokybė, lyginant su kai kurių kitų šalių kariais, tikrai puiki. Tuo didžiuojuosi.
Lietuviai tarnauja kartu su vokiečiais. Malyje sutikome įdomų karį, kuris tarnauja Vokietijos karinėse pajėgose, tačiau yra lietuvis, ilgai gyvenantis Vokietijoje. Buvo kalbama apie pinigus. Atlikdamas tą patį darbą Vokietijos kariuomenės sudėtyje, jis gauna tris keturis kartus didesnį atlygį, negu kariai savanoriai, kurie saugo tą bazę. Ką galvojate šiuo klausimus? Atlyginimų klausimas visur aktualus.
Tikrai didinsime atlygį kariams. Pirmiausia, tarnaujantiems Lietuvoje, bet tikimės, kad automatiškai išaugs ir koeficientai operacijose. Dabar artimiausias uždavinys - sutvarkyti atlyginimų sistemą Lietuvoje. Paruošti teisės aktai. Manau, kad valstybės valdžios ir valdymo institucijų politinis supratimas yra vienodas, kad kelti karių atlyginimus reikia. Manau, rasime sutarimą ir tarp politinių partijų.
Pernai atlyginimai buvo pakelti 5 proc., buvo padidinti maistpinigiai ir pagerintos kitos garantijos. Planuojama didinti dar vidutiniškai 25 proc., šiek tiek pakoreguojant mokėjimo sistemą. Karių atlyginimų, socialinių garantijų ir gerovės klausimai turi būti sprendžiami. Tai mūsų pagrindinis tikslas. Taip pat tikimės, kad, naudojant koeficientus, atitinkamai atlyginimai padidės ir kariams, kurie tarnauja operacijose.
Nors esame Malyje, Afrikoje, bet skiriame savo ekspertą Sahelio būstinėje [...]. Taip kad mes irgi rūpinamės šiuo regionu. Žinia yra apie tai, o taip pat ir apie tai, kad mes turime rūpintis bendrai ES ir toliau užtikrinti tą lyderystę. Manau, kad tai yra ES regionas. Norim nenorim, nesvarbu, kad nesame čia pagrindiniai žaidėjai. Kitas dalykas yra misijos efektyvumas, koordinacija su kitais, kurie yra čia. Tai tikrai turi būti užtikrinta. Svarbios ne tik JT, bet ir ES mokymo misija, bendradarbiavimas su vietinėmis institucijomis, įskaitant ir Malio kariuomenę, prancūzų operaciją, yra bendra Sahelio operacija. Tai yra tie veiksniai, kurie tikrai tą koordinaciją būtina užtikrinti.
Dar vienas dalykas, nors tai gal čia matome mažiau, bet turime užtikrinti, kad mūsų silpnosiomis vietomis nepasinaudotų mūsų oponentai. Žinome apie Kinijos įsitraukimą, kuo toliau, tuo labiau Afrikoje įsitraukia ir Rusijos pusė.
Pilietinis pasipriešinimas
Iki šiol Vyriausybė dar nepatvirtino Pilietinio pasipriešinimo strategijos įgyvendinimo plano, kurį KAM turėjo parengti iki 2022 m. rugsėjo. Tokios ir panašios antraštės pasipylė Lietuvos žiniasklaidoje po balandžio 12 d. Pilietinio pasipriešinimo rengimas: plano nėra, per metus kursą išklausė vos 3 tūkst.
LŠS vadas plk. ltn. L. L. L. Ž. S. l. V. Švietimo,. A. Pocius. L. Kasčiūnas. Štai mes natūraliai išėjome į komendantūrų klausimą. Iš esmės tai yra ta institucija, struktūra, platforma, kurioje galima išbandyti visuomenės įsitraukimą į gynybą.
Ir šioje vietoje suteikiu žodį Nepriklausomybės akto signatarui Sauliui Pečeliūnui, kuris nuoširdžiai jau kelis metus dirba prie šitų temų. Mes jį girdim komitete ir daug dalykų darom su jo pagalba.
Prisiminkite Chersoną. Išėjo su vėliavom (rodė per televiziją), o kas buvo po to? Rusai visus išgaudė ir sušaudė. Tad su neginkluotu pasipriešinimu reikėtų atsargiau. Karo komendantūros nesukurtos, keli pareigūnai paskirti, patalpų nėra, struktūros nėra. Nežinoma, ar jie išsigryninę sau užduotis, ar žino savo resursus.
Kai visa tai žinosime, tada galėsim organizuoti kursus ir žiūrėti žmones, kas ką gali, ko reikia vienoje, kitoje, trečioje savivaldybėje. Sutinku su Lietuvos šaulių sąjungos vadu L. Idzeliu - pirmiausia reikia paruošti instruktorius, o paskui tik daryti kursus, bet ir prieš rengiant instruktorius reikia žinoti užduotis.
Labai suneramino vienas dalykas Krizių valdymo centro vado pasisakyme. Ar kas gali pasakyti ir man ir kitiems koks yra santykis tarp KVC ir karo komendantūrų? Kas bus viršininkas įvedus karo padėtį? Įgyvendinimo plane, turbūt jo projektą matė ir NSGK pirmininkas ir kiti, yra daug dalykų prirašyta, kalbu tik apie ginkluoto pasipriešinimo dalį, nes kol vaikus paruošim…, o turim ruoštis, kad užpuolimas, kaip sakė Valdas Rakutis, bus po dviejų metų, ne po dvidešimties, ne po dviejų šimtų o po dviejų ir gal net greičiau.
Ir už tą atsakinga visa valstybė. Ir nereikia stumdyti vienam ant kito. Didžiausia atsakomybė už ginkluotą pasipriešinimą tenka Krašto apsaugos ministerijai ir kariuomenei. Šiandien nusiteikimo bent iš šių dviejų institucijų paruošti visuomenę padėti kariuomenei priešintis ir patiems organizuotai, tvarkingai, profesionaliai priešintis tikrai nesimato. O jau ne vieni metai bendraujam. Viską tenka, kaip sakoma, „su pagaliu įmušinėti į galvas“.
Galima būtų kiekvienoje srityje labai detaliai aiškinti, ką reikėtų padaryti ir kas yra nepadaryta, nes beveik nieko ir nėra padaryta. O padaryti reikėtų daug ką. Negaišinant komiteto narių primenu, jog beveik prieš mėnesį išsiuntėme raštą Vyriausybei dėl įgyvendinimo plano projekto. Jokio atsakymo negavome. Niekam neįdomu. Visi galvoja, kaip parašyti popierių, padėti į stalčių, pasidėti pliusiuką ir tikėtis, kad niekam nieko nereikės. O kai ateis ta valanda ar diena „d“, kaip sakė NSGK pirmininkas, tai tada pradėsime ieškoti kaltų. Atsiprašau, bet tikrai skauda širdį ir labai liūdna, kad sugaišom jau labai daug laiko, o rezultatą turim beveik neapčiuopiamą. Gal ir per daug sutirštintai viską vertinu, betgi realiai tai taip ir yra. Jeigu karas prasidėtų rytoj, būtų didžiulis chaosas, begalės aukų, kaip kad pradžioje buvo Ukrainoje, kai netgi šaudėsi vieni į kitus, organizacijos jokios. Šiandien turim, ką turim. Norim, kad būtų kitaip, bet tų norinčių yra labai nedaug.