Lietuvių Tautosakos Aruodai: Reikšmė Ir Įvairovė

Tautosaka - tai tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas, kuriam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai.

Lietuviško termino tautosaka tarptautinis atitikmuo - folkloras (iš anglų k. folk - liaudis, lore - išmintis, žinios). Tačiau folkloro prasmė platesnė - tai ir kiti tradicinio meno bei kultūros reiškiniai, nesusiję su žodžiu - instrumentinė muzika, žaidimai ir kt. Iš visų menų tautosaka yra artimiausia literatūrai, tai lyg ir jos dalis.

Nuo seniausių laikų išsiskirdavo žmonės, turintys nepaprastą pasakotojo talentą, bet lietuvių kultūros istorija pradeda juos fiksuoti tik nuo XIX a., o daugiau domėtis - nuo XX a. Pasakotojų, kaip ir kiekvieno žmogaus, likimai įvairūs, bet daugelio biografijose yra bendrų dalykų: pomėgis bendrauti, meilė žmonėms, kitų atjauta, gyvenimo druskos pažinimas.

Per šimtmečius nusistovėjo dėkingos pasakojimams situacijos - tai būdavo lyg mažyčiai vieno aktoriaus „teatrai“. Bendra visų talentingų pasakotojų žymė - nepaprasta atmintis, o iškalba, kalbėjimo ir vaidybos maniera, reagavimo į vaizduojamus dalykus tipas - suteikdavo kiekvienam jų nepakartojamų bruožų.

Pati liaudis pasakojamąją tautosaką dalija į dvi grupes. Jų skiriamuosius požymius dažnai nusako žodžiais melagystė arba teisybė. Taigi vienai grupei priskiria išmone grįstus kūrinius, juose vaizduojami įvykiai laikomi pramanytais, jų tikroviškumu netikima. Tuo tarpu antros grupės kūrinių tikroviškumu neabejojama, čia vaizduojami įvykiai, manoma, iš tiesų kažkada nutikę.

Folkloristai, iš esmės sutikdami su tokiu pasakojamosios tautosakos skaidymu, pagrindiniu priskyrimo atitinkamai grupei principu laiko dominuojančią funkciją. Pasakose svarbiausia yra estetinė-meninė, o sakmėse informacinė funkcijos.

Nusistovėjusi tradicija pasakas skaidyti į:

• stebuklines
• apie gyvūnus
• buitines
• pasakas - legendas
• novelines
• apie kvailą velnią
• melų
• formuli¬nes
• be galo

Prie pasakų šliejasi anekdotai - daugelis tradicinių anekdotų siužetų sutampa su buitinių pasakų siužetais. Tačiau anekdotai pasižymi specifiška menine forma ir daugelis jų atrodo labai tikroviški.

Pasakos - epiniai liaudies kūriniai, dėmesys jose sukoncentruotas į įvykius. Pagrindinė žanrinė pasakų kategorija yra siužetas. Beveik visada jis konfliktiškas. Pasakos yra linkusios į schematiškumą, tad į konfliktą įtraukti personažai paprastai būna antiteziškai supriešinti: jaunikaitis ir slibinas, pamotė ir podukra, berniukas ir ragana, lapė ir vilkas, bernas ir ponas.

Stebuklų pasakos - tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maišelį varoma kariuomenė; šmėkšteli nepaprasta dėžutė, iš kurios iškyla puikiausi rūmai; išnyra karieta važiuojanti laiminga našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys; persekiojami bėgliai, iš kurių metamo šepečio išauga miškas, iš paridenamo kamuolio iškyla kalnas, iš tiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras.

Normaliame gyvenime viso tto nėra, tai - stebuklų šalis. Tomis fantastinėmis istorijomis prisimename ir didelį džiaugsmą, patiriamą klausantis, kaip išsipildo visų troškimai ir laimi tie, kurie nusipelno mūsų simpatijų. Taikliai ir glaustai aptarti stebuklų pasakas nelengva. Jos tokios įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo: yra ir glaustų, ir iš¬plėtotų. Pagal siužetą, veikėjus, vaizduojamąjį pasaulį vienos laikomos „vyriškomis pasakomis“, kitos - „moteriškomis bei vaikiškomis“.

Pirmosiose daug tolimų kelionių, žygdarbių, antrųjų pasakų veikėjai silpni, persekiojami, veiksmų akiratis neplatus. Nedidelė pasakų dalis neturi šiam žanrui būtinos laimingos pabaigos, pvz. „Eglė žalčių karalienė“, „Mergelė uogelė“.

Nevienoda stebuklinių pasakų stilistika, raiškos priemonių lobynas. Kad ir labai margos, jos išsiskiria iš kitų pasakų. Savitumą lemia ne tik stebuklų gausumas, bet ir ypatingas idėjinis-estetinis turinys, konfliktai, siužetai, veikėjų paveikslai, kompozicija ir stilius.

Stebuklų pasakos buvo plėtojamos keliomis kryptimis. Vienose viską užgožė nuotykiai, kitos subuitiškėjo, trečiose išryškėjo didaktika. Sukurta ir stebuklų pasakų parodijų. Pasakų herojai kartais tarsi riterių idealai: pabrėžiama jų jėga, draugiškumas, meilė. Kita vertus, tapant jų paveikslus, neapsieinama ir be žemiškesnių bruožų.

Dažnai pasakos pagrindinis veikėjas gudrus, nevengia ir klastos, be kurios neįmanoma nugalėti pabaisos. Gudrumas - svarbiausias silpnesnio veikėjo ginklas. Vaikams tik gudrumu ir padedant kitiems veikėjams pasiseka ištrūkti iš raganos nagų.

Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidi, vilką ir ožkyčius ir pan. galime vadinti žvėrių pasakomis (jos dar vadinamos gyvulinėmis pasakomis, pasakomis apie gyvūnus). Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų - ir žmonės. Jos dabar sekamos vaikams.

Ne visada žvėrių pasakos buvo skirtos vaikams. Pačiais seniausiais laikais žvėrių istorijos priklausė mitams, buvo šventos. Senoviniams pasakų vaizdiniams atsirasti galimybes dilVė gyvūnų garbinimas (toteminiai kultai) ir animistinis (sudvasintas) gamtos suvokimas.

Senovėje žmonės manė, kad žvėrys, gyvuliai, paukščiai, medžiai taip pat jaučia, supranta ir kalba kaip žmonės. Žvėrių pasakų žanro ištakos daugelyje Europos tautų nėra ryškios. Vyrauja vė¬lesnių epochų dvasią spinduliuojantys kūriniai, kur į žvėris ir kitus gyvūnus žiūrima ne pagarbiai, ne kaip į šventą gyvi, o pašaipiai. Ypač mėgstama pasakoti juokingus jų nuotykius. ir paleoazinių tautų pasakų kilmė dar labai ryški iš desakralizuotų mitų.

Jose vaizduojamos toteminių protėvių išdaigininkų nedorybės, pagimdytos egoizmo, godumo, bendrų normų ne¬paisymo vardan asmeninės naudos. Beje, čia pamėgti ir kiti personažai: kiškis, vo¬ras, hiena, varnas, kojotas, jaguaras, audinė ir t. t. Žvėrių pasakų turinys kelia įvairias mintis. Daugelyje kūrinių ryškūs žmogiškosios moralės principai.

Pasakose nubaudžiami: blogi, neteisingi, niekinami kvaili, tingūs veikėjai, o iškeliami silpni, skriaudžiami, bet draugiški, gudrūs. Tačiau dažnai tik pasakų pabaigoje išryškėja gėrio pergalė, o šiaip nuo stipriųjų, klastingųjų žūva daug nekaltų. Taigi pasakos žvėrių ir kitų gyvūnų pasaulį kūrė pagal suaugusiųjų gyvenimo pavyzdį. O kai stiprusis visada teisus, nori nenori tenka gudrauti.

Žvėrių, kaip ir stebuklų, pasakose gudrumas ir klasta pateisinama, jei tuo naudojamasi prieš pavojingą priešą. Bet pasmerkiamas gudruolis, besikėsinantis apgauti silpnesnįjį. Žvėrių pasakų ištakos siekia seniausius laikus, bet vėlesnę šio žanro raidą ne kartą veikė rašytinė literatūra, ypač tokie jos žanrai kaip prilyginimai, pasakėčios, viduramžių žvėrių epas.

Viena nuostabiausių žmogaus savybių yra gebėjimas juoktis. Juoku žmogus gynėsi nuo nevilties, jjuokas padėjo jam įveikti snaudulį ir išsigimi¬mą, bet juokas, ypač ciniškas, negailestingas, gali būti ir pražūtinga jėga. Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje.

Juokiames iš kai kurių parodijuojamų stebuklų pasakų, iš komiškų žvėrių pasaulio personažų. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiai prajuokina juokų pasakos (ir, aišku, jų atmaina - anekdotai). Šis žanras dar vadinamas buitinėmis pasakomis. Šitaip vadinama todel, kad jų prasimanymas buitiškas.

Stebuklų pasakose daug idealumo, o juokų - bjaurumo, niekingumo, nesąmonių ir kvailysčių. Kvailumas žmogui, protingam padarui, iš esmės nedera, todėl verta iiš jo pasi¬juokti. Juokų pasakos išjuokia ne tik menką protelį, bet ir įvairias ydas: pagyrūniš¬kumą, pavydą, nevalyvumą, tingumą, ėdrumą, bailumą, užsispyrimą, neištikimybę ir kt.

Tai ryšku pasakose apie piršlybas ir šeimos kūrimą Pagrindiniai juokų pasakų personažai - ponas ir vargšas. Pono paveikslas ¬įvairių trūkumų sankaupa. Jis kvailokas, bailus, ūkio darbuose nesusigaudantis, šykštus, nedoras ir kt. Pastoviausias vargšo bruožas - gudrumas. Kartais gudrumas peržengia ribas, virsta klasta. Pasakos estetika pateisina visokias išdaigas, kad tik būtų suniekintas išdidusis ponas. Ypač tai ryšku, kkai pasakos herojumi tampa didy¬sis šelmis. Jis elgiasi nesivaržydamas, kad tik išsisuktų, prigautų poną.

Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio fol¬kloro žanro už anekdotą. Talentingas anekdotų pasakotojas, kaip ir humoro vakaro ar cirko klounados artistas, beveik rimta mina žeriantis paradoksalias istorijas, taip užkrečia klausytojus, kad juokas netrunka sudrebinti viską: ir šventas tiesas, ir mąs¬tymo štampus, ir nepajudinamus autoritetus. Ypač pastaruosius juokas iš rengia išbaltų drabužėlių, verčia rausti ar balti.

Anekdotais prasiveržia šėlstanti juoko stichi¬ja. Nuo anekdotų kvatoja vyrai ir vaikai, pilvus susiėmę, juos krizendamos šnibžda moterys, jie užvaldo visų sluoksnių ir profesijų žmones. Juokas būna visoks: gilus ir lėkštas, grakštus ir grubus, sveikas ir išsigimęs. Senovėje anekdotais (iš gr. k. anekdotos - nepaskelbtas) buvo vadinami trumpi pasakojimai apie istorinio asmens gyvenimo įvykį. Nuo XIX a. šis terminas varto¬jamas šiandienine prasme: anekdotu laikomas trumpas komiškas kūrinys, turintis staigią, efektyvią pabaigą.

Šitaip anekdotiškai užbaigtų kūrinių pasitaiko beveik visoje pasakojamojoje tauto¬sakoje. Tai rodo, kokioje plačioje ir margoje dirvoje buvo kuriami anekdotai. Iš žvėrių, legendų, kvailo velnio pasakų, sakmių, pasakojimų, ypač iš juokų pasakų ėmė anekdo¬tai siužetus, veikėjus. Lietuvių anekdotai - valstiečių, aamatininkų, žvejų ir kitų verslų žmonių kūryba. Natūralu, kad dvaro ir kaimo, pono ir baudžiauninko, šeimininko ir sam¬dinio santykiai tapo viena pagrindinių šios kūrybos temų, nes kas jau kas, o ji pasižymi dideliu socialumu, tai jos vertės matas.

Anekdotai, kaip ir juokų pasakos, nuvainikuoja labiausiai parazituojanti viešpataujanti visuomenės sluoksnį, rodo jo tuščią pasipūtimą, nedorovingumą, dvasinį menkumą. Dažname šios tematikos anekdote juokiamasis iš ponų kvailumo. Kritiškumas blyksteli kaip akimirkos sąmojis, taiklus atsakymas. Anekdotuose veikia įvairūs veikėjai. Lietuvių anekdotuose aptinkami itin saviti, tik Lietuvai būdingi skirtingų etnografinių sričių atstovai.

Antroji pasakojamosios tautosakos rūšis - sakmės. Jomis yra aiškinami aplinkos reiškiniai. Dominuojanti visuomeninė sakmių funkcija informacinė. Trumpi pasakojimai, aiškinantys, kaip atsirado Žemė, kalnai, akmenys, kas sukūrė žmogų ir gyvūnus - arklius, karves, ožkas ir kt., kodėl šian¬dien jų tokios ypatybės, t. y. kodėl vėžio akys užpakalyje, o gandro sparnai juodai padažyti, kodėl nevienodas moterų būdas, ir savaip vaizduojantys daugeli kitų ne¬suprantamų dalykų, - visi jie vadinami pasaulio kūrimo sakmėmis. Mokslininkai joms taiko etiologinių sakmių terminą. Tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis.

Kadaise ja tikėta, kaip šiandien tikima mokslu. Ilgainiui žmogui geriau pažįstant Žemę, dangaus kūnus, gyvybės raidą, racionalėjant jo pasaulėžiūrai, tie archajiški, senoviniai aiškinimai virto savotiškomis pasakaitėmis, neturinčiomis šventumo, tiesos aureolės.

Sakmėse susiduriame su įvairiais veikėjais. Tai paukščiai ir žvė¬rys, javai ir medžiai, paprasti žmonės ir šventieji, dievybės, demonai ir suasmeninti dan¬gaus kūnai. Kai kuriuose siužetuose išryškėja vieno kito būdingi bruožai. Antai kalakutas išdidus, karvelis, žvirblis - pagyrų puodai, gandrai - smalsūs ir pan. Bet, žiūrint į šių sakmių visumą, tai nedažni veikėjai. Pagrindinis pasaulio kūrėjas čia - Dievas.

Dievo pa¬veikslas sakmėse gana margas, skiriasi nuo krikščionybės ir kitų pasaulio religijų dievų, jis labiau pagoniškas, savo įvairumu panašus į kitų mitologijų ir pasaulio kūrimo sakmių pa¬grindinį kūrėją. Jis ne tik pirmapradė galia, dalyvavusi atsirandant Visatai, bet ir visos gamtos įvairovės priežastis. Jis ne tik įveda “tvarką”: duoda akis, balsą, plunksnas ir pan., bet ir ištaiso pasaulio kūrimo negeru¬mus. Tai fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių būtybių ir žmo¬gaus susidūrimus.

Pateikia ivykius tarsi tikrai buvusius. Tik paskutiniaisiais amžiais isigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas. Šios sakmės dar vadinamos mitinėmis, nes jos grindžiamos senaisiais tikėjimais, kurių ištakos - mitinėje pa¬saulėjautoje. Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir ira¬cionalūs, protu nesuprantami aiškinimai. Viena tokių amžinų temų yra mirtis. Sak¬mėse ji suvokiama kaip neišvengiama duoklė laikui. Sakmėse nereta ir darbo te¬ma. Negera dirbti neleistinu laiku. Meilė, vedybos su antgamti¬nėmis būtybėmis taip pat pavo¬jingos žmogui.

Iš sakmių suži¬nome apie įvairius nuotykius, patiriamus suartėjus su velniais, laumėmis, vilkolakiais, slogučiais, raganomis ir kt. Susidūrimo su antgamtinėmis būtybėmis atvėjai įvairūs. Sakmės įspėja nebūti per daug drąsiems, neužpykdyti būtybių, nes jos pavojingos, ir išsisukti neretai pavyksta tik gudrumu. Šiose sakmėse pasitaiko beveik visos lietuvių mitinės būtybės. Jų išvaizda, veikla, kės¬lai atsiskleidžia dažniausiai per santyki su žmogumi.

Iš visų lietuvių mitinių būtybių populiariausias velnias. Jis veikia keliuose pasa¬kojamosios tautosakos žanruose ir visur kitoks. Beje, ir senųjų tikėjimų sakmėse velnias daugiaveidis. Tai ir mainikautojas, mėgstantis linksmybes ir muziką, gundy¬tojas, pasiryžęs už sielą, kai kada - ir šiaip sau padėti, pavyzdžiui, be siūlo pasiuva drabužius.

Laumės - moteriškos būtybės, gy¬venančios prie vandens, sutinkamos ir laukuose, ir į namus ateinančios. Esą jos atrodė labai jaunos ir turėjo ilgus plaukus. Kitose sakmėse jos senos ir ganėtinai atgrasios. Jos neva velėdavu¬sios skalbinius, perdavusios pirtyje, siūlydavosios padėti austi, verpti ir kitus darbus dirbti. Bet jų pagalba pavojinga, jos gali kerštauti arba, jei pritrūks linų, ir plaukus suverpti. Jos esti ir geros - apdovanoja netyčia ppaliktą kūdikio. Mat ir pačios turi vaikų, tik jie - baidyklės.

Yra retų mitinių būtybių, jų paveikslai ne tokie ryškūs. Laumės pasirodo kaip moterys, lemiančios gimstančių kūdikių dalią. Perkūnas vaizduojamas medžiotoju, dažniau girdimas tik jo šaudy...

Patarlė - tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Pvz. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų - protas. Priežodis - tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Pvz. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai... ) - tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Pvz. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus. (Deivei Žemynai).

Mįslė - tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Pvz. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė) Užaugo ant lauko be šaknų. Minklė - tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Pvz. Kieno gražiausia juosta? - Dangaus. Mįslė-uždavinys - tai mąstymo žaismingos pratybos. Pvz. Danguj yra, /Ant žemės nėra, /Prie diedelio du,/O prie bobutės nė vieno.

Garsų pamėgdžiojimai - tai gamtos garsų žaismingas pakeitimas garsažodžiais ir žodžiais. Pvz. Čivyru, čivyru, pavasaris,/Jurai, mesk skrandą į pašalį. Juokavimai - tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių. Pvz. Vėjas pučia. - Pūsk prieš vėją. Kaip vardas?- Rankovė. Keiksmai - tai žmones ir jų poelgius pašiepiantys, pajuokiantys žodžiai. Pvz. Lįsk vabalo blauzdon! Kad tave zuikis subadytų! Greitakalbės - tai žaidimai žodžių sąskambiais. Pvz. Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje.

Neabejotiną pasakų naudą vaikų formavimuisi, psichologinei būklei ar net psichologinei terapijai patvirtina įvairūs tyrimai. Pasakos lavina vaizduotę, smalsumą, plėtoja intelektą. Taip pat ugdo kalbą, plečia žodyną, užsimezga dialogo pagrindai. Jos padeda suprasti save ir kitus, pajusti ne tik savo, bet ir kitų norus bei emocijas.

Anot R. Rugelienės, pasakos - labiausiai vaikų psichologiją atitinkantis ir geriausiai jų suprantamas žanras. Kaip pastebi jau ketvirtį amžiaus mokytojaujanti R. N., „pasakose gausu nurodymų, perspėjimų, jos suvirpina skaitytojų jausmus, skatina protauti, daryti išvadas, apgalvoti poelgių pasekmes. Labai svarbu vaikams paaiškinti pasakos moralą.

„Žaisdami, piešdami, skaitydami, klausydami, vaidindami pasakas vaikai puoselėja savo prigimtinę smalsumo ir kūrybiškumo savybę. N. Mano subjektyvia nuomone, pasakos turi didelę reikšmę. Savaime suprantama, kad šiais, masinio neskaitymo laikais, daugumoje šeimų animaciniai filmai išstumia pasakas ir tampa savotišku jų pakaitalu.

- Pasakos tikriausiai taip pat nestovi vietoje ir keičiasi pagal laikmetį. Šiuolaikinėse pasakose keičiasi gėrio ir blogio pusiausvyra. Blogis dažnai nebūna vien akinančiai juodas. Daugiau nebūna beveidis ir abstraktus. Jis turi atspalvių, abejonių ir net savotiško tamsaus žavesio. Gėris daugiau nėra nepriekaištingas - teigiami herojai dažnokai turi trūkumų ar net erzinančių ydų. Princesės nebūtinai gražuolės, o princai - nebūtinai išgelbėtojai.

Reikėtų domėtis tuo, kuo domisi jūsų vaikai. Atsijoti informaciją. Radus ką nors tikrai vertą dėmesio, pasižiūrėti kartu su vaikais, paskui apie tai pasikalbėti. Jei vaikas įninka į kokį nors, jūsų nuomone, visai netinkamą filmuką, reiktų sužinoti, kas jį užkabino. Kodėl būtent šis filmukas, o ne kitas. Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų auklėjimo klaidos - ne tėvų atsakomybė. Kaltinami filmukai, pasakos, mokykla, draugai… Tačiau aš manau, kad pirmines vertybines nuostatas formuoja artimiausia vaiko aplinka: tėvai, seneliai.

Vaikai lyg kempinės sugeria informaciją ir pritaiko išmoktus elgesio modelius. Tėvai turi padėti suvokti koks elgesys tinkamas, o koks ne. Net nebūtina apie tai šnekėtis ir moralizuoti.

Tautosaka patraukia todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodai, iš dalies priklausantys ne nuo jo paties, o susiklostę per auklėjimą, bendravimą. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kkurios žaizdras šimtmečius ugdė lietuvių kartų kartas. Vienas reikšmingiausių tos dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Ją prakalbinus, kaip aidas turėtų atsiliepti tautos dvasia, įsilydžiusi į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius.

tags: #melu #pasaka #aruodai