Meilė - tai mįslė, kurią bando įminti tiek ją patiriantys, tiek stebintys iš šalies. Ji apčiuopiama, jaučiama, tačiau ne visada iki galo suprantama, nes saitai, jungiantys du mylinčius žmones, dažnai būna sunkiai paaiškinami. Tai jausmų, emocijų, intelektualių pergyvenimų ir pojūčių visuma, kuri skatina žmogų peržengti savo paties "aš" ribas.
Dažnai tokius jausmus, kaip pavydą ar stiprią aistrą, klaidingai laikome tiesioginiais stiprios meilės įrodymais. Tačiau iš tiesų, tokie jausmai gali partnerį labiau atstumti nei pritraukti. Pernelyg didelis rūpinimasis, priklausomybė, noras kitą užvaldyti gali būti įsimylėjimo arba aklos meilės ženklai, bet ne tikros meilės liudytojai.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra meilė iš psichologinės perspektyvos, ir aptarsime dažniausiai pasitaikančius klaidingus įsitikinimus apie ją.
NARCISIZMO PSICHOTERAPEUTĖ: Mirštantys santykiai, priežastys, bendravimas, meilė | Tapk Geresniu 56
Pavydo kirminas
Tikrąją meilę išgyvenančių įsimylėjėlių santykiuose egzistuoja du siužetai: subjektyvus - „Aš myliu“ ir objektyvus „Esu mylimas“. Tačiau pavyduolis visada save mato tik kaip meilės objektą. Jam nepriimtina, kai kitas žmogus nukreipia nuo jo dėmesį.
Iš tiesų, pavydi tie, kurie nepasitiki savimi ir kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso. Dėl to pavyduoliai yra labiau pažeidžiami ir įtarūs. Jie abejoja ir netiki, kad kitiems gali būti svarbūs ir reikšmingi. Meilė jiems - tai nuolatinis buvimas kartu ir tik vienas kito matymas.
Psichoanalitiko Jean Michel Hirt teigimu, nepagrįstas pavydas nerodo tikros meilės, bet atspindi savigarbos trūkumą ir nemokėjimą veikti savarankiškai. Partneris pavargsta nuo nuolatinių teisinimųsi ir įrodinėjimų.
Globos duobė
„Aš visada globoju tave, rūpinuosi, jaudinuosi…“ - iš pirmo žvilgsnio tokia meilė, kai aukojamasi vardan kito, atrodo altruistiška, tyra ir tikra. Tačiau ar tikrai? Perdėtas rūpinimasis mylimuoju rodo, kaip asmuo nevertina savęs kaip lygiaverčio partnerio. Jam visada atrodo, kad duoda per mažai, ir jis netiki, kad galima jį mylėti tokį, koks yra.
Begalinė globa, kuri dažnai būna primesta paties besirūpinančiojo, nėra visai nekalta. Tai ne tik atsidavimo ženklas, bet ir spaudimo įrankis partneriui šalia savęs išlaikyti: „Jeigu paliksi mane, niekas kitas tavimi nesirūpins taip, kaip aš“.
Nors ir nelengva pripažinti, bet tokia meilė labiau nukreipta ne į partnerį, o į save. Toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje jautė tėvų dėmesio trūkumą, ir perdėtas rūpinimasis partneriu gali būti kaip žinutė: „Štai ką reiškia rūpintis mylimu žmogumi“.
Partneris jaučiasi kaip įstumtas į didelės globos duobę, iš kurios bando išsikapstyti, bet nesėkmingai, nes visada ir viskas paduota ant lėkštutės. Galiausiai tai tampa patogu.
Priklausomybės spąstai
Būti priklausomam nuo kito reiškia būti pasiruošusiam bet kam, kad tik išvengtum nepakeliamo vidinės tuštumos jausmo, kuris apima mylimam žmogui nutolus. Arba būti priklausomam reiškia nedaryti nieko, nes „ką senelis padarys - viskas bus gerai“.
Į priklausomybę nuo partnerio patenka tie, kurie baiminasi ne tiek išorinės, kiek vidinės vienatvės. Toks žmogus vos išsiskyręs su savo „gyvenimo meile“ po kelių dienų suranda kitą. Esmė ta, kad priklausomi tiesiog nemoka būti vieni. Iš tiesų net nesvarbu šalia ko būti, svarbu, kad turėtų kažką greta, nes kitaip jaučiasi nesaugūs.
Todėl priklausomybė meilėje nekalba apie tikrąją meilę, o apie pažeidžiamumą.
Beprotiška aistra
Meilė ir aistra - kaip patiekalas ir prieskoniai. Maistas skanesnis pagardintas prieskoniais, o be jų tiesiog stringa gerklėje. Tačiau taip pat nevalgome vien tik prieskonių. Taip ir meilė - kai ji pagardinama aistra, darosi stipresnė. Tačiau kai jos per daug arba ji tampa pagrindiniu patiekalu, santykiai gali nekvepėti meile.
Aistra nepaklūsta protui, o meilė yra „protingesnė“. Galite nesutikti ir sakyti, kad meilė akla, bet iš tiesų dėl to kalta aistra. Kai be miegamojo malonumų daugiau niekas su žmogumi nesieja, to negalima pavadinti meile.
Stiprios aistros emocijos dažnai užpildo partnerių vidinę tuštumą, bet prislopina tikrų santykių supratimą. Ir tokia meilė vos užsiliepsnojusi sudega. Procesas ilgiau trunka, jeigu abiejų partnerių požiūris į tokią meilės išraišką vienodas.
Noras pasisavinti
Užsimezgus rimtiems santykiams, kartu įgyjame ir norą - o gal teisę? - priklausyti vienas kitam. Iš čia ateina ir ištikimybės svarba, ir nenoras dalytis mylimu žmogumi su kitais. Noras užvaldyti kitą - vienas iš neatsiejamų meilės komponentų. Bet jeigu tas troškimas tampa svarbiausiu dalyku santykiuose, tai jau ne meilė, o baimė.
Valdyti - reiškia mokėti mylėti tik tai, kas po ranka. Vos tik objektas dingsta iš akiračio, atsiranda kontrolės praradimo jausmas ir iš psichikos gelmių veržiasi nevaldoma baimė: „Jis (ji) - dalis manęs, negaliu nė per žingsnį jo (jos) paleisti!“.
Tokio tipo partneris nei savęs, nei savo antrosios pusės nemato kaip atskirų žmonių. Jam santykiai tai - „du viename“. Jis tiesiog siekia kitą kontroliuoti. Tokie santykiai viso labo rodo, kad partneris kitu naudojasi kaip skydu savo saugumui užtikrinti.
Praradęs kontrolę, jis jaučiasi, lyg jo paties gyvenimas pradėtų griūti. Jis ne tik pats bijo, bet ir baugina mylimą žmogų: „Jei mane paliksi - nusižudysiu“ arba „Nebūsi mano - nebūsi niekieno“.
Tikrosios meilės ženklai
Kaip atskirti tikrąją meilę nuo aklos, paremtos tik fiziniu potraukiu?
- Laikas kartu: Jei tai tikroji meilė, abu laukiate progų pabūti kartu, tačiau suprantate, kad negalite kartu būti nuolat. Aklos meilės atveju vienas partneris tiesiog „apsėstas“ mintimis apie kitą, reikalauja viso laiko ir dėmesio.
- Kompromisai: Tikra meile paremtuose santykiuose ieškoma abipusių kompromisų, o aklos meilės atveju vyksta „žaidimas į vienus vartus“: vienas kuris partneris visada nusileidžia kitam.
- Ryšys: Tikroji meilė porą jungia visur, kur jie bebūtų ir ką bedarytų: nuo miegamojo iki pokalbių ir laikymosi už rankų viešose vietose. Aklos meilės atveju atrodo, lyg kažko trūktų: už miegamojo durų nėra daug sričių, kurios butų įdomios abiems ir kur norėtųsi kažką nuveikti kartu.
- Pokalbiai: Sąžiningi ir atviri pokalbiai yra svarbi tikrosios meilės dalis, o akla meilė jų tiesiog nepripažįsta. Pirmuoju atveju partneriai vienodai gerai jaučiasi tiek tylėdami, tiek karštai diskutuodami. Antruoju atveju pora tokių pokalbių vengia, kadangi vienas ar abu partneriai dėl baimės būti palikti nepripažįsta net sau, kad galvoja ar jaučia skirtingai nuo savo „aistros objekto“.
Meilės etapai
Psichologai išskiria keturis meilės etapus:
- Meilės kūdikystė: Trunka maždaug iki 12 metų. Būdingas schematiškumas ir meilės abstraktumas. Vaikas dar negali suvokti nei savo meilės, nei savo meilės objekto kaip individo.
- Meilės vaikystė: Amžius maždaug nuo 13 iki 18 metų. Šio periodo ypatybės - meilės jausmas be galo intensyvus, tačiau vienpusiškas. Jaunas žmogus mato ideale, ne tai, kas yra iš tikrųjų.
- Meilės jaunystė: Prasideda tada, kai jauni žmonės patiria visus tuos jausmus, išgyvenimus, būdingus meilei, bet jau moka juos išreikšti, išsakyti tiek bendraudami intelektualiai, tiek intymioje, lytinėje meilėje.
- Subrendusi meilė: Ji būna tarp žmonių, ilgą laiką pragyvenusių santuokoje. Mylimasis priimamas toks, koks jis yra - su visais privalumais ir ydomis. Kai kurie trūkumai tik sustiprina meilę.
Kiekvienas iš šių etapų yra svarbus ir turi įtakos tolimesniam meilės vystymuisi. Svarbu suprasti, kad meilė - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis pastangų ir abiejų partnerių įsitraukimo.
Šv. Pauliaus himnas meilei psichologiniu požiūriu
Šv. Pauliaus himnas meilei (1 Kor 13, 1-13) turi ir pagrįstą psichologinę potekstę. Jame aktualiai kalbama apie mūsų meilę šeimoje jau šiandien:
- Meilė kantri: Susidūrus su asmenybės skirtumais, reikia kiekvieno sutuoktinio sąmoningumo, pastangų ir kantrybės vienas kitam.
- Meilė nepavydi: Pavydas nesuderinamas su tikra meile, todėl jam įveikti reikia ne tik asmeninio pasiryžimo, bet dažnai ir profesionalios psichologinės pagalbos.
- Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta: Gražios šeimos nariai neturi širdyje džiaugtis vienas kitu, bet, žinodami tikrą gražių santykių kainą, suvokdami tų santykių trapumą, jie tikrai saugosis išpuikimo.
- Meilė nesielgia netinkamai ir neieško sau naudos: Neretai žmonės veda (teka) turėdami kitokių tikslų, pvz., siekia pagerinti materialinę padėtį, pakeisti gyvenamąją vietą, užsitikrinti patogią buitį, kilti profesinės karjeros laiptais, pabėgti nuo kankinančios vienatvės ir pan.
- Meilė visa pakelia ir visa ištveria: Gražūs ir tikra meile grįsti šeimyniniai santykiai yra viena iš svarbiausių vertybių šeimoje ir mūsų visų gyvenime.
Suderinamumo aspektai astrologijoje
Astrologija gali padėti nustatyti vyro ir moters suderinamumą meilėje. Tai galima padaryti pagal sinastriją - specialų astrologinį žemėlapį, kuris parodo svarbiausius partnerių tarpusavio santykių aspektus.
Yra 4 partnerių suderinamumo aspektai, kuriuos galima išskirti horoskope:
- Psichologija: Parodo, kiek suderinami partnerių požiūriai į gyvenimą, pomėgiai, reakcijos į vienas ar kitas situacijas.
- Seksualumas: Parodo partnerių suderinamumą seksualine prasme.
- Nepriklausomybė: Parodo, kiek kiekvienas iš partnerių savarankiškas ir laisvas gyvenime ir buityje.
- Pagarba: Parodo, kiek partneriai pasirengę įsiklausyti į vienas kito nuomonę, ar pripažįsta davo partnerį kaip pilnavertę, savarankišką asmenybę.
Svarbiausia yra tai, kam kiekvienas iš partnerių teikia pirmenybę. Net jei partneriai yra puikiai suderinami tik seksualinėje sferoje, o kiti aspektai nėra labai palankūs, jei ir vienas, ir kitas seksualinį gyvenimą laikys gerų santykių pagrindų - jų bendra ateitis įmanoma ir tikėtina.
Apibendrinant, galima teigti, kad tikra meilė - tai brandžių, psichologiškai suaugusių ir nepriklausomų žmonių santykiai. Tai pagarba, pasitikėjimas, rūpestis ir noras padėti partneriui tobulėti. Meilė - tai nuolatinis darbas, reikalaujantis abiejų partnerių pastangų ir atsidavimo.
Parengė: psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu