Medinis ratas lietuvių etnografijoje

Lietuvių etnografijoje medis užima ypatingą vietą, atspindėdamas ne tik kasdienio gyvenimo realijas, bet ir gilias simbolines prasmes, susijusias su religija, pasaulėžiūra ir tradicijomis. Medis yra ne tik medžiaga, iš kurios gaminami įrankiai, baldai ar pastatai, bet ir gyvybės, augimo, ryšio tarp žemės ir dangaus simbolis.

Kryžių kalnas - ryškus medžio ir tikėjimo sąsajos pavyzdys.

Baltų religija ir medžio simbolika

Baltų religijoje klausimas dėl tikėjimo į vieną Dievą tebėra neišspręstas ir blausus. Ar senovės baltai tikėjo į vieną ir vienatinį Dievą? Archeajiškiausią religiją, rastą krikščioniškosios Europos pašonėje, baltų giriose, galima vadinti Etoso (gr. ethos), t. y. vertikalios (gylis - aukštis) krypties, kultūromis. Šio pobūdžio kultūroms yra būdingas ypatingas santykis su Dievu, gyvenime - gimimo, vedybų, mirties - įveikimo technika. Religija priklauso kitai santykio su būtimi plotmei, nušvinta Absoliuto praregėjimo blyksniu, sujungdama mus su Būtimi. Tikrasis Dievas - gyvas Dievas. Tai - tikroji religija, kelias į Vienį, kuri yra įvykdoma, žmogui per būtį susijungus su Dievu.

Klausimas - kaip tikėjo Dievą mūsų protėviai? Šis klausimas gyvai liečia ir dabartį, susidomėjimą R. krikščionybe. Kokia lietuviškumo esmė: ar tai, kad buvome nuo jūrų iki jūrų? O gal lietuvių pašaukimas būtų skleisti katalikų Bažnyčioje vydūniškąją šviesą? Istorijos ar politinių aplinkybių tyrimas šio klausimo atsakymo negali duoti.

Religijos ir kultūros sąsajos

Religijos ir kultūros santykis yra daugiaplanis. Kultūra yra priklausoma nuo religijos: „Kultūra yra susijusi su kultu, turinio išsišakojimas įvairiomis linkmėmis“. Religija yra santykio žmogus - būtis forma. Kultūra negali nugalėti paskutinę užkardą, skiriančią mūsų būtį nuo Dievo.

Stogastulpis - tradicinis lietuvių liaudies meno kūrinys, dažnai puošiamas religiniais simboliais.

Medžio apraiškos liaudies mene ir architektūroje

Medis lietuvių liaudies mene ir architektūroje atsispindi įvairiais pavidalais. Tai ne tik praktiška medžiaga, bet ir simbolis, turintis gilią prasmę. Iš medžio gaminami baldai, rakandai, puošiami namai, o mediniai simboliai atspindi pasaulėžiūrą ir tradicijas.

Medžio motyvai

Senosios medinės puošybos elementus galima skirstyti į kelias grupes: geometriniai, augaliniai ir gyvuliniai motyvai. Geometriniai ornamentai labai įvairūs: nuo primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki sudėtingų derinių ir pavidalų. Geometrinių ornamentų pagrindinė ašis - ratas, simbolizuojantis dinamiką, judesį. Vienur tai - apskritimas, kitur - akutė, saulutė, žvaigždė. Tarp augalinių elementų - medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamas „gyvybės medžiu“, jis simbolizuoja gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusį vaisių. Šių elementų gausu ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių, jie tapyti arba drožti. Gyvybės medžiai sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių, o medžio (gėlės) viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kitokių gyvulių galvų.

Gyvuliniams motyvams daugiausia atstovauja vadinamieji „žirgeliai“ ant namų stogų. Tai arkliukai, gaidžiai, paukštukai, ožiai, avinai, jaučio ragai. Yra ir žalčių, rupūžių. Visi liaudies meno gyvuliai -gilios praeities paveldas. Tokie puošybos elementai puošė, o ir dabar tebepuošia senųjų sodybų namų stogus, varpstes, antkapinius paminklus. Ožys, jautis, arklys, gaidys - svarbiausieji gyvuliai aukoms, kurias protėviai aukodavo.

Du pasauliai medžio simbolikoje

Senosios medinės puošybos simbolikoje atspindėti du pasauliai: vyriškasis ir moteriškasis. Visa, kas susiję su dangumi, oru, saule, ugnimi, priklauso vyriškajai sferai, o visa, kas įkūnija žemę ir vandenį, - moteriškasis pasaulis. Iš žemės ir vandens gimsta gyvybė. Vyriškiesiems ženklams priskirti medinės puošybos elementai: apskritimas, ratas, gyvuliai ir paukščiai. Tai simbolizavo veržlumą, dinamiką, vaisingumą, jėgą, žodžiu, visa, kas skatina gyvybę, kovoja su blogiu, mirtimi, gina nuo pikto, priešų, apsaugo nuo ligų, marų, nelaimių. Todėl vyriško pradmens simboliai buvo reikalingi ant namų stogo, kėdžių, lovos. Moteriškiesiems priskirti augaliniai motyvai: išlapoję augalai, kupini gyvybės, vaisiai. Tikėta nepaprasta galia.

Etnografinės detalės ant medinio namo - langinės su raižiniais.

Žalčio simbolika

Ekspozicijoje esančiose skryniose pavaizduotas augalas, kuris išauga iš spiralinio motyvo, lyg iš žalčio, kito augalo šakos rangosi tarsi žalčiai, o lelijų formos žiedai primena karūnuotas jų galvas. Tiesiogines asociacijas su žalčiukais (gyvatukais) kelia eksponuojamos kampinės spintelės spiralės ir rankšluostinių detalės, kurios vaizdžiai atkartoja žalčio ir jo galvos formą. Žaltiški motyvai lietuvių liaudies mene pasireiškia ne tik tiesioginiu gyvatuko formos vaizdavimu, bet ir detalėmis: riestiniais, raidės S formos, spiralės motyvais, vingeliais, zigzagais ir bangelėmis - visa tai liudija dinamišką, judantį gyvybės pradą, dažnai susijusį su gyvaisiais požemio vandenimis.

Laki, išlenkta žaltiško kūno forma panaudojama lipdant keraminių vazelių ąseles. Raidės S formos žalčiukų grupė puošia vestuvinio ąsočio dangčio karūną, o vingeliai - dubenų kraštus, moterų medinius darbo įrankius: verpstes, prieverpstes, kultuves. Turtą nešantys mitiniai aitvarai virš langų vaizduojami su žalčio galva ir ilgu išriestu kūnu. Visa tai yra tolimosios žaltiškų motyvų aspiracijos, nes vargu ar didžiąja dalimi XIX-XX a. pirmosios pusės laikotarpiu šie motyvai turėjo kitokią nei dekoratyvinė paskirtį. Visa, kas vaizduojama senajame liaudies mene, radosi iš gamtos stebėjimo.

Tačiau XIX-XX a. pirmosios pusės žmonėms tai greičiausiai tebuvo tradicijos perduota vaizdinė raiška, nors negalime atmesti ir senojo tikėjimo žalčių nešama sėkme rudimentų. Galbūt rankšluostinė su žalčiukais buvo toji maginė priemonė tikint, kad sėkmė ir visoks gėris lydės tuos namus, kur ji kabo. Porelė gyvatukų puošia laikrodžio dėžutės priekį, jie įsitaisę abipus gėlės žiedo ant druskinės, įkomponuojami prieverpstėse, raitosi ant lazdų, saugo nuo blogio puošdami gryčios langą, lėkius. Neįgudusiai akiai žalčiukai sunkiau atpažįstami spalvinguose juostų ornamentuose.

Svarbu pažymėti, kad senovės žmonės garbino ne tiek patį žalčio kūną, kiek jame slypinčią gyvybinę jėgą, kuri reiškėsi ir kituose augaluose ir gyvūnuose, bet ropliuose ypač stipriai. Krikščionybėje žalčio-gyvatės simbolika keičiasi, šie gyviai įprasmina šėtoną, piktąją dvasią, nuodėmę ir yra blogio ženklas.

Žalčio ornamentas ant rankšluostinės.

Augalų simbolika

Vaizduojant augalus svarbi vešlumos, gausos, žydėjimo idėja, nes ji reiškia vegetacinę augalo funkciją, nuolatinį gyvybės atsinaujinimą. Žydintis, gausiais žiedais aplipęs augalas ant dirbinių simbolizavo ne tiek visatą, kiek gyvenimą. Augalas gali būti panaudojamas kaip dekoro ir kaip daikto formos elementas. Tai vaizdžiai liudija kelios rankšluostinės ir prieverpstės. Vienoje jų išdrožtos išraiškingos skulptūriškos medžio šakos su tupinčiu paukšteliu, kitos rankšluostinės priekis traktuotas kaip vešlus žydintis augalas. Augalo arba jo žiedo formos gali būti molinės vazelės, prieverpstės, skulptūriškas lelijos žiedas, panaudotas sukučiuose.

Kūriniuose augalinis motyvas naudojamas įvairiai. Juo puošiamas dirbinys, užpildoma fono plokštuma, aprėminama kompozicija. Dekoruojant daiktą augalas gali būti papildytas kitais simboliais, pavyzdžiui, paukščiais, dangaus kūnų ženklais. Kartais puošybai naudojamos augalo dalys - lapai, pumpurai. Kartais jie keistai primena žalčių galvutes, o šakos rangosi tarsi gyvatės. Augalai dažniausiai perteikia pačią augimo, vaisingumo, grožio idėją, jie nekonkretizuojami. Tačiau kai kurias gėles galime atpažinti iš žiedų formos. Vieni jų būna taurės pavidalo, kiti - apskriti.

Lelijos ir rožės

Tarp vaizduojamų gėlių išskirtinos lelija ir rožė. Liaudies taikomojoje dailėje lelijos motyvas naudojamas kraitinių skrynių, spintelių, indaujų ir kitų baldų dekoratyvinėje tapyboje, medžio dirbinių, keramikos puošyboje. Lelijų ornamentu puošdavo kaimo architektūros statinius, koplytstulpius, geležinius kryžius. Dvispalviais lelijų žiedais ant eglutės formos šakų puošiamos kraitinės skrynios. Liaudies tekstilėje lelijos motyvai naudojami nėriniuose, pražysta spalvingose kaišytinėse suvalkiečių prijuostėse. Krikščioniškoje kultūroje lelija yra tyrumo, skaistumo, atsidavimo Dievui simbolis, Švč. Mergelės Marijos gėlė. Lelija yra šventųjų Kazimiero, Juozapo, Antano Paduviečio, Dominyko, Pranciškaus Asyžiečio, Klaros atributas, ji vaizduojama arkangelo Gabrieliaus rankoje Apreiškimo Švč.

Rožė, roželė - mitinė gėlė lietuvių tautosakoje, minima kalendorinėse metų ciklo ir kitose dainose. Rožė forma primena saulutę ir kartais puošia liaudies meno dirbinius, o tekstilėje raiškiai matoma rinktinėse juostose, kuriose šis rombo su ataugėlėmis motyvas vadinamas „rožele“, „erškėtėliu“. Kaišytinėse lovatiesėse šis ornamentas vadinamas „kaišytrožėmis“. Roželė atpažįstama siuvinėjimuose, mezginiuose, rinktinėse lovatiesėse. Kartais roželėmis pavadinamas „katpėdžių“ („katės pėdukių“) motyvas. Retas rožės motyvas taikomojoje liaudies dailėje. Parodoje galime pamatyti rožėmis ištapytą lanką arkliui kinkyti. Galbūt rožėmis būtų galima pavadinti ir panašias rozetės formos gėles ant kraitinių skrynių, tačiau ar tai tikrai rožė?

Krikščioniškoje simbolikoje rožės motyvas svarbus. Raudona rožė yra kančios, o balta - nekaltybės simbolis, ypač mariologiniuose siužetuose. Ši simbolika gyvuoja nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Yra senas pasakojimas, kaip rožė įgavo spyglius. Ji buvo rojaus augalas ir buvo be spyglių, bet po pirmosios žmogaus nuodėmės rožė užsiaugino spyglius, kad primintų žmogui jo nuodėmę, Dievo malonės netekimą. Todėl Švč. Mergelė Marija, būdama be gimtosios nuodėmės, vadinama „rože be dyglių“. Su juo vaizduojama šv. Rozalija. Raudona rožė siejama su Nukryžiuotojo krauju. Iš rožės žiedo išauga kryžius, ant kurio kabo Nukryžiuotasis. Erškėtis (laukinė rožė) siejamas su skausmu, kančia, todėl erškėčių vainiku, kaip pažeminimo simboliu, karūnuotas Kristus.

Gyvūnų simbolika

Gyvūnai tradicinėje liaudies dailėje retesni. Medžio dirbinių, baldų dekore, vaizduojamojoje dailėje dažniausiai vaizduojamas arklys. Tai vienas svarbiausių gyvūnų, susijusių su žmogaus gyvenimu, kasdieniais darbais. Senuosiuose mituose žirgas siejamas su saule, dangumi. Ypač vertinamas buvo baltas arklys.

Lėkiai

Stogų šlaitus dengė dailiai išpjaustinėtos vėjalentės. Jų galus užbaigdavo lėkiai, vaizduojantys stilizuotas paukščių ar žirgų galvas. Pagrindinio įėjimo „gonkelių“ stogelį taip pat puošdavo lėkis, tarsi koks mitinis apsaugos ženklas. Lėkiu vadinamas senųjų medinių kaimo namų stogų puošybos elementas, turėjęs ir grynai praktinę reikšmę - apsaugoti šiaudinius pastatų stogus nuo vėtrų ar stipresnio vėjo.

Tai ne šiaip sukaltos įstrižos lentos, bet ištisi meno kūriniai su daugybe liaudies raižybos elementų. Taip puoštuose poriniuose lėkiuose galima buvo įžiūrėti vieną nuo kitos į priešingas puses nusuktas žirgų, paukščių, avinų, kitų gyvūnų galvas, todėl lėkiai dažnai vadinti stogo žirgeliais, arkliukais, rageliais, gaideliais ir pan., priklausomai nuo to, kokio gyvūno siluetas išraižytas sukryžiuotose kraigo lentose. Savo forma abipusis lėkis taip pat gali priminti skrydžiui pakeltus paukščio sparnus. Iš čia tikriausiai ir sąsajos su žodžiu „lėkti“: aukštybėse ūžaujantis vėjas, šuoliuojantys žirgai, skrendantis paukštis.

Slenkstis

Į trobą vedantis slenkstis turėjo ypatingą simbolinę reikšmę. Jis - tarsi riba ar simbolis tarp namų prieglobsčio ir išorės pasaulio. Todėl jam parinkdavo sunkų ir tiesų stuobrį. Manyta, jei šis bus susisukęs ar šakotas, kuriam nors iš namiškių protas gali susisukti. Iki šiol laikomasi slenksčio papročio: ištiesi ranką per slenkstį - išsives anapus, parodysi nepagarbą.

Langai

Langai - į pasaulį atvertos namo akys. Senoliai tikėjo, kad langas yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta. Todėl į jų puošybą lietuviai sudėdavo visą savo išmonę ir grožio pajutimą: trobos langai aprėminti dekoratyvinėmis apylangėmis, o langinės dažnai turėdavo kokių nors pagražinimų, kartais būdavo išdažomos. Antlangės dažniausiai pjaustinėtos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Apskritimą gaubia medžio ar kokio nors augalo siluetas, į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos, kartais jos tampa lyg besiraitantys žalčiai. Kampuose - išpjaustyti paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduotos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas reikšdavo pasaulio modelį: keturios pasaulio šalys ir dar keturios kryptys į Saulės patekėjimą bei laidą per saulėgrįžas. Žalčiai ir antelės - vandens gyvūnai, tarytum žvilgčiojantys pro langus, kada gi nustos lyti. Virš antlagių dažnai būdavo medinis karnizas, kurio dantytos detalės primena lietaus lašus.

Medis kaip pasaulio modelis

Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat turėdavo „pasaulio medžio“ įvaizdį. Tradiciniai mediniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Medžio atvaizdu dekoruoti ir buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą medį sutinkame ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių.

Pasaulio, kuriame jie gyveno, kasdienės reikmės skatino susikurti atitinkamus vaizdinius, savotiškus pažinimo ženklus ar simbolius, įprasminančius būtį, gyvensenos būdą, papročius. Vieni simboliai įkūnijo vyriškąją gamtos įsivaizdavimo sampratą, stiprią jėgą, susijusią su dangumi, įvairiais dangaus kūnais ir ten esančia dievybe. Pirmykštėmis žmogaus akimis dangaus skliautas regėjosi kaip dinamiškas, o žemė - statiška. Žmonės stebėjo, kaip nežinomos dangaus jėgos veikia Žemės gyvenimą, kaip jos atsikartoja, darydamos poveikį gyvuliams ir paukščiams, ir įžvelgė visur esančią dieviškumo dvasią. Dieviškumą, dangiškų ir žemiškų spalvų sampratą reiškė balta, sidabrinė, auksinė, juoda, ruda ir kt. spalvos.

Manyta, kad stambūs gyvūnai: briedis, arklys, ožys, avinas, - apdovanoti dangaus ir žemės dieviškosios stiprybės jėgomis. O gyvatės, žalčiai, rupūžės buvo laikomi gyvybės esmę įkūnijančiais simboliais. Pirmykščiam dailininkui jie atrodė kupini gyvybingumo ir darantys įtaką žmogaus ir gyvulio gyvenimui.

Pirmykščiai žmonės prieš pavasario šventes stebėdavo saulės užtekėjimą kaip simbolizuojančią saulės pergalę - gyvybės jėgų prisikėlimą. Didžiausias dėmesys - jaunam mėnuliui. Įsivyravo praktiniai pastebėjimai, kurie tebėra gyvi ir šiandien, ne tik senuose papročiuose. Mėnulio augimo fazė svarbi sėjant javus, sodinant gėles, plaunant galvą, kerpant plaukus.

Meniniai saulės, mėnulio simboliai pasirodė proistoriniame Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos) mene jau neolito laikais, žemdirbystės priešaušryje. Pirmieji tokie simboliai atsirado keramikoje. Proistorinių simbolikos bruožų randama Lietuvos baltų pilkapiuose nuo1200 m. pr. Kr. iki VI a. pr. Kr. Žmonės buvo laidojami duobėse, o žemės paviršiuje koncentriniais apskritimais aplink buvo apkraunami akmenimis.

Paukščių simbolika

Jau V-X a. pr. Kr. Lietuvos ir Latvijos proistorinės kultūros radiniuose aptiktas kirvis (geležinis ar medinis), o vienas kirvukas - kaip vyro krūtinės papuošalo dalis. Ji priskiriama dangaus dievybei, jungiančiai žmoniją su paslaptinga paukščių karalyste. Paukščiai, jų gebėjimas skraidyti padangėmis, nutūpti ant augalų, bei medžių, buvo laikomi tarpininkais tarp dangaus ir žemės. Jie laikyti Dievo paukščiais, tik ne visi vienodi: vieni siejami su vaisingumo jėgomis (gulbė, gandras, gaidys), kiti - su persikūnijimu (gegutė, balandis, lakštingala, volungė, kregždė, sakalas, pelėda), turintys pranašiškų galių.

Paukščių pavidalus regime ne tik ant antkapių, kryžių, stogastulpių, bet ir ant kraičių skrynių, durų, langų, verpsčių, kultuvių ir kt. Tikėta, kad paukščiai, kaip ir ropliai, neša žmonėms visokeriopą gėrį, o kartais, pvz., gaidžio giedojimas, siejosi su gamtos ritmu ir amžina jos kaita: nuolatiniu atgimimu, visatos ritmu. Greta vyriškojo prado, bylojančio dinamiškumą, buvo pripažįstama didžioji kūrybinė žemės galia - gimdyti. Visa, kas gyva, yra žemės maloningumo įrodymas: medis, gėlė, akmuo ir žmogus, - visa yra iš žemės. Didžiąją gyvybės jėgą teikia žemė, tą sampratą senovės lietuviai atspindėjo savo sukurtoje religijoje, papročiuose, liaudies mene.

Šventi miškai ir medžiai

Seniausi istoriniai šaltiniai mini XI-XV po Kr. buvus šventus miškus, giraites, alkas, šventąjį Perkūno ąžuolą, storą, šakotą, ūgiu net dangų remiantį ir laikomą vyriškiausio medžio simboliu, o liepa, eglė ir drebulė - moteriškojo prado simboliai. Liaudies tikėjimuose jėgos galiose slypi gyvybingumo simbolis: apskritos formos, turinčios jėgos galios, priklausė vyriškam pradui, o visa, kas siejosi su gyvybę žemei teikiančiais dalykais, tokiais kaip pumpurai, vaisiais aplipę augalai, yra moteriškasis pradas.

Tautodailėje pateikti XVIII-XIX a. lietuviškų kraitinių skrynių spalvingi puošybos bruožai su įvairiais paukščių ar augaliniais motyvais, simboliniais gyvybės medžio raštais. Gausu ir lietuviškų stogastulpių su geležinėmis saulutėmis ar mėnuliais, su apskritimais viršūnėse, sakytum panašių į įsivaizduojamą kosminį medį. Pirmapradė simbolinė stogastulpių reikšmė įžvelgiama, regint ant paprasto aukšto stulpo pritaisytą jaučio ar arklio kaukolę, kurios, kaip buvo tikima, saugančios nuo blogio jėgų.

Ir šiandien gyvas lietuvių paprotys statyti iš medžio ar akmens paminklus ant aukštesnių kauburėlių ar kalvelių, tuo tarsi pažymint prasiveržusią žemės jėgą. Daug mažų koplytėlių būta ant akmenų, laikomų pagonybės aukurais. Gal dėl to Lietuvoje apstu šventų kalvelių, vadinamųjų Alkų: Perkūnkalnis, Rambynas ir kt. Juose glūdi moteriškoji dievybė, kuriai meldžiasi moterys, prašydamos palaimos sau ir savo šeimai, aukodamos aukas Motinai deivei (III tūkst. pr. Kr.). Tą byloja archeologiniai radiniai.

Dera pabrėžti, kad senoji baltų kultūra tebėra gyva, perduodama iš kartos į kartą papročiais, įvairiais baltiškosios kultūros ženklais: margais audinių raštais, liaudies meno simboliais, senovinių dainų melodijomis, gyvomis iki šių dienų. Liaudies meno šventumą liudija rengiamos lietuvių ir latvių Dainų šventės.

Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus - visa yra iš žemės.

tags: #medinis #ratas #lietuviu #etnografineje #sodyboje