Rainių žudynės - vienas iš tragiškiausių ir žiauriausių sovietinio teroro epizodų Lietuvoje. Šis nusikaltimas, įvykdytas 1941 m. birželio 24-25 d. naktį Rainių miške netoli Telšių, atskleidžia sovietinės okupacinės valdžios žiaurumą ir nepagarbą žmogaus gyvybei. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvykius, aplinkybes ir atminimo svarbą.
Rainių memorialas
Istorinis Kontekstas
Lietuvą 1939 - 1941 m. laikotarpiu ištiko dvi aneksijos -politinis sudraskymas į vakarinę (Klaipėdos) ir likusią dalį - ir dvi okupacijos: SSRS ir Vokietijos; o 1944 - 1945 grįžo trečioji, vėl sovietų okupacija ir primesta svetima valdžia, kuri užtruko ligi 1990 m. To nelaimių meto pirmasis dešimtmetis buvo ypač baisus. 1940-1941 m. sovietinio teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis Lietuvoje tapo apie 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 20 tūkst. žmonių (12 560 lietuvių, 2 202 žydai, 2 003 lenkai ir t.t.) išvežta į GULAG’o lagerius ir tremtį.
1941 m. birželį prasidėjus Vokietijos-SSRS karui - po pusantrų metų trukusio abiejų agresorių bendradarbiavimo, kai jie 1939 m. pradėjo Antrąjį pasaulinį karą - Vokietijos kariuomenė pirmiausiai įžengė į sovietų jau anksčiau okupuotą Lietuvą. Sovietiniai okupantai ir jų talkininkai paniškai bėgo. Paniškai, bet ir kerštingai, nužymėję savo bėgimą tokiais išsigimėliškais sadizmo darbais, kuriuos sunku būtų buvę net įsivaizduoti.
Sovietinio Aparato Veiksmai
Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pafrontės vietovėse, taigi ir Lietuvoje, buvo paskelbta karo padėtis. Kitu įsaku nustatyta, kad valstybės saugumo ir gynybos funkcijos pereina karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Visos politinių kalinių bylos perduodamos kariniams tribunolams. Jie tuomet dažniausiai pasmerkdavo kalinius aukščiausiajai bausmei - sušaudymui. Iš tikrųjų vietinėms NKVD ir NKGB įstaigoms ir kalinių apsaugos (konvojinės kariuomenės) kariams buvo suteikta visiška laisvė. NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama „evakuacija pagal I kategoriją".
1941 m. birželio 22 d. iš Maskvos buvo gautas kalinių evakuacijos planas: iš 5900 kalinių net 4 tūkst. Kaip aiškėja iš dokumentų, pirmiausia buvo numatyta išžudyti kalintus „kontrrevoliucionierius“. Kalinio statusas - ar jis nuteistas, ar tik tardomas - neturėjo reikšmės.
Siekiant užmaskuoti savo nusikaltimus NKVD pareigūnai numatytus nužudyti kalinius savo susirašinėjime vadino: „kilogramais“, „blankais“, „kroviniu“.
Rainių Žudynių Eiga
Iš NKGB ir NKVD 1941 m. birželio 22-28 d. vykdytų lietuvių žudynių išsiskiria Telšių kalėjimo politinių kalinių nukankinimo istorija. Tai vienintelės, kuriose ligi šiol neliko nė vieno žudynių liudininko. Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. Toks buvo verdiktas. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį.
Ekshumuoti Rainių žudynių aukų kūnai
Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo pasmerktojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Rainių miškelyje rasti viso 73 kalinių palaikai.
Š.m. birželio mėn. 28 d. šauliai užtiko Rainių miške prie Luokės vieškelio keturias neseniai sukastas duobes. Atkasus jose rasti 73 lavonai. Pasirodė, kad tai esama Telšių kalėjime kalintų politinių kalinių lavonai, kuriuos komunistai buvo suėmę. Suguldyti eilėmis lavonai darė šiurpų vaizdą: visi taip sužaloti, taip sumušti, kad net sunku juos atpažinti. Teismo medicininį apžiūrėjimą daręs gydytojas pasakoja niekad dar nesąs matęs taip sužalotų ir sudaužytų lavonų. Sužalojimai tokie baisūs, kad atrodo, jog juos galėjo išgalvoti kaliniams žudyti tik Rusijos žiaurieji tironai ir komunistai.
Prie duobių rastas traktorius, elektros dinama ir tam tikras stalas, ant kurio nelaimingos aukos buvo deginamos elektros srove. Šis negirdėto istorijoj žiaurumo įvykis nepaprastai sujaudino visą visuomenę. Nepaprastas pasipiktinimas ir pasibaisėjimas apėmė visus. Verkė moterys, verkė vyrai.
Identifikavimas ir Palaidojimas
Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Kai kuriuos kankinius atsiėmė giminės, kiti liepos 1 d. Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas išpuoštas žalumynais, kiekviename guli karstas. Tai Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžino poilsio vietą savo kankinius.
Liepos 1 d. Telšių miestas atrodė ir jautėsi labai nepaprastai. Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Gėlės, vainikai, kaspinai -jų nesuskaitoma daugybė. Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, ruošiamasi gedulingoms pamaldoms. Prie Katedros šventoriaus vartų vienas paskui kitą privažiuoja vežimai, iš kurių išimami kankinių karstai sustatomi šventoriuje. Iškilmingos gedulo pamaldos, kurias atlaiko prel. Kuodis, įspūdingą pamokslą pasako kun. dr. Olšauskas.
Po gedulo pamaldų paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą. Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų atstovai, mokyklų mokiniai ir t.t. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Telšių katalikų kapuose prie pat įėjimo iškasta didelė duobė. Atneštieji karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta žemaičių žemės, gėlių puokštės ir gailios ašaros.
Prel. Kuodis pasako prie duobės graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Pasigirsta „Amžiną atilsį" giedojimas, krenta ant karstų pila...
Teisingumo Siekimas
Po 65 metų vienas žudikų tebėra gyvas ir nenubaustas. Buvęs sovietų slaptųjų tarnybų NKGB ir KGB pareigūnas Petras Raslanas, kadaise išaukštintas ir apdovanotas vadinamosios Lietuvos SSR vadovų, kurie žinojo apie jo dalyvavimą baisiame nusikaltime, šiandien ramiai leidžia gyvenimo pabaigą priglaustas dabartinėje Rusijoje. Lietuvos Respublikos teismas, nesulaukęs Rusijos teisėsaugos pagalbos, teisė P.Raslaną už akių ir už visiškai įrodytą nusikaltimą paskyrė jam kalėjimo iki gyvos galvos bausmę.
Pagal esamą Lietuvos-Rusijos teisinės pagalbos sutartį ir tarptautinę praktiką kitur nusikaltęs Rusijos pilietis turėtų patirti baudžiamąjį persekiojimą, o nuteistas - atlikti bausmę šalyje, kurioje gyvena, juolab tarptautiškai reikalaujant. Tačiau tai nėra šalis, kuri baustų savo karo nusikaltėlius. Lietuva tuo įsitikino daugiau negu vieną kartą, deja, ir pati nebuvusi ryžtinga bei nuosekli.
Atminimo Svarba
Vieno Rainiuose nužudytųjų sūneliui ši patirtis, atpažįstant nukankintą, sudarkytą tėvą ir girdint visam gyvenimui likusias raudas bei bolševizmo prakeiksmus, lėmė daug ką -vėlesnę jaunuolio ginkluotą kovą prieš grįžusius okupantus, ilgiausius lagerių metus ir vėl pogrindžio veiklą, kad Lietuvoje negestų laisvės dvasia.
Rainių žudynių atminimas turi išlikti gyvas, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų. Tai priminimas apie būtinybę saugoti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises.
Aukų skaičius ir tautybė:
| Tautybė | Skaičius |
|---|---|
| Lietuviai | 12 560 |
| Žydai | 2 202 |
| Lenkai | 2 003 |