Medis yra viena iš seniausių statybinių medžiagų, plačiai naudojama ir šiandien. Ji gana lengvai apdorojama, turi gerų, išskirtinių savybių.
Perdangos tipo pasirinkimas priklauso nuo pastato konstrukcijos ir paskirties, o taip pat ir nuo apkrovos lygio. Apskaičiuojant apkrovas, atsižvelgiama į baldų, žmonių, santechninės ir kitos įrangos svorį. Pastovi apkrovos sudedamoji dalis - pačios perdangos svoris.
Tradicinės perdangos yra gelžbetoninės arba iš medinio karkaso. Yra skiriamos monolitinės ir surenkamos gelžbetoninės perdangos. Surenkamųjų gelžbetoninių perdengimo plokščių montavimui reikia krano, o gelžbetoninės monolitinės perdangos įrengimui reikia surinkti klojinius, tinkamai armuoti bei kloti betono mišinį. Sparčiai tobulėjant gelžbetoninio technologijoms, pradėjus gaminti tikslių matmenų plokštes ir atsiradus galimybei šiuolaikines perdengimo plokštes pjaustyti norimo ilgio, pločio ar net kampu jos nepraranda populiarumo. Gaminant gelžbetonio plokštes gali būti suformuotos ir angos inžineriniams tinklams, laiptams, šachtoms tam tikrose vietose. Tai pagreitina statybą ir nebereikia statybos aikštelėje atlikti papildomų darbų.
Jos pasižymi patvarumu, ilgaamžiškumu ir atsparumu ugniai, tačiau turi pernelyg didelį lyginamąjį svorį. Monolitinės gelžbetoninės perdangos įrengiamos tuo atveju, jeigu veikia stiprios, dinaminės apkrovos. Taip pat monolitinės konstrukcijos reikalingos tada, kai būtent perdangos užtikrina pastato erdvinį standumą, kai pastatas turį tokią sudėtingą formą, kad tipinės surenkamųjų perdangų konstrukcijos negali būti panaudotos. Perdangos iš smulkių surenkamųjų elementų, kurie atlieka ir betonavimo klojinio, ir laikančiosios konstrukcijos funkciją. Kurį blokelių perdangos tipą pasirinkti - ar su surenkamosiomis sijomis, ar be jų - lems galimybė naudoti medieną ar klojinius išramstymui. Jei specialiai šiam perdenginiui išramstyti reikia didelių sąnaudų, tai patogiau rinktis surenkamųjų sijų konstrukciją.
Dėl įrengimo paprastumo ir gerų termoizoliacinių savybių, sijinės perdangos dažniausiai yra naudojamos individualių namų statyboje. Tokios perdangos pagrindas - gaminamos iš spygliuočių ir lapuočių medžių arba plieninės sijos, kurios remiasi į laikančiąsias sienas. Medinė perdanga ypač ekonomiška, kadangi jos montavimas paprastas, nereikalaujantis didelių darbo sąnaudų. Medinės perdangos kainą galima sumažinti naudojant pigesnes medžiagas, didinant atstumą tarp sijų, mažinant garso izolicijos sluoksnį. Tačiau šiuo atveju prarandamos tokios savybės, kaip laikomoji galia, gera garso izoliacija, ilgaamžiškumas ir pan.
Skiriama lapuočių mediena (ąžuolas klevas, riešutas ir kt.) ir spygliuočių mediena (pušis, eglė). Kiekviena medienos rūšis yra skirtingo kietumo bei tankio, taip pat ir išvaizdos (tekstūros). Ši savybė ypač lėmė tai, kad mediena yra mielai naudojama vidaus apdailai. Lapuočiai dažniausiai naudojami staliaus darbams ir interjero apdailai, spygliuočiai, kaip statybinė mediena.
Perdangos - vidaus horizontaliosios konstrukcijos, perskiriančios pastatą į aukštus. Jomis išorės ir vidaus sienos, o karkasinio pastato atveju, kolonos, sujungiami tarpusavyje, tuo pačiu užtikrinant pastato standumą bei pastovumą. Perdenginiai yra horizontalios standumo diafragmos, kurios daugiaaukščiuose pastatuose, apart įprastų perdenginiams apkrovų (nuo žmonių, baldų, įrengimų, savojo svorio, grindų, pertvarų svorio ir kt.) efektyviai dalyvauja priimant vėjo apkrovas. Perdanga kaip tarpaukštinė konstrukcija turi užtikrinti gerą garso izoliaciją tarp kaimyninių patalpų. Dažnai perdangos apsprendžia pastato konstrukcinę sandarą, jo techninius ir ekonominius rodiklius.
Pagal medžiagas, iš kurių įrengiamos, perdangos skiriamos:
- Medinės
- Plieninės
- Gelžbetoninės
- Keraminių blokelių
- Mūrinės
- Mišrios
Medienos savybės reikalingos perdangoms:
Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Jeigu šis procentas skaičiuojamas nuo absoliučiai sausos medienos, tai drėgnis vadinamas absoliučiuoju medienos drėgniu, o jei nuo drėgnos (dar nedžiovintos) medienos svorio, -santykiniu medienos drėgniu.
Paprasčiau ir greitai medienos drėgnį galima nustatyti specialiais elektroniniais drėgnomačiais. Paprastai skiriami keli medienos drėgmės laipsniai:
| Drėgmės laipsnis | Drėgnis, % |
|---|---|
| Šviežiai nukirsta | 50-100 |
| Šlapia | 30-50 |
| Drėgna | 20-30 |
| Orasausė | 15-20 |
| Kambario sausumo | 8-12 |
| Visiškai sausa | Apie 0 |
Bloga medienos savybė yra jos nuodžiūvis ir išbrinkis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys ir tūris. Toks matmenų, ir tūrio sumažėjimas ir vadinamas nuodžiūviu. Jis ne visada pastebimas ir vyksta tik išgarinant higroskopinę drėgmę, kai drėgnis tampa mažesnis negu 30%. Sugerdama drėgmę (vandenį) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį. Ši, priešinga nuodžiūviui, savybė vadinama brinkimu. Brinkimas vyksta ne visą mirkimo laiką, o iki ląstelių prisotinimo ribos, iki 30 % drėgnio.
Higroskopiškumu vadinama medienos savybė drėkti dėl sorbcijos, t.y. sugeriant drėgmę iš aplinkos. Natūraliai vanduo medienoje yra užpildęs visus indus, tarpląstelinę erdvę, ląstelių tuštumas, įsigėręs į jų sieneles. Ta dalis vandens, kuri yra ląstelių sienelėse, vadinama higroskopiniu vandeniu, arba higroskopiniu drėgniu, o likusi, užpildanti ląsteles ir erdves tarp jų, - kapiliariniu, arba laisvuoju vandeniu, arba drėgniu. Higroskopinio vandens medienoje vidutiniškai būna apie 30 % ir tai yra maksimali medienos higroskopiškumo riba.
Labiausiai apibendrinanti medienos savybė yra jos tankis (žymima ρ) - fizikinis dydis, rodantis masės kiekį tūrio vienete. Taigi, kuo didesnis tankis, tuo daugiau masės tenka tūrio vienetui. Paklausesnė yra didesnio tankio mediena. Ji atsparesnė lenkimui, trinčiai, skėlimui. Konstrukcinei medienai naudojamai perdangoms, medienos tankis yra 480 kg/m3.
Medienos šilumines savybes apibūdina šilumos talpa, šilumos laidis ir temperatūrinės deformacijos. Šilumos talpa apibūdina medienos gebėjimą sugerti šilumą. Orasausei medienai šilumos laidis yra lygus 0,23 W/m C.
Garso sklidimo greitis medienoje priklauso nuo medžio rūšies, jo kokybės ir nuo krypties pluošto atžvilgiu. Vidutinio garso sklidimo išilgai pluošto greitis kambario sausumo eglės medienoje yra 5630 m/s, pušies 5360 m/s.
Gniuždymas yra viena būdingiausių ir dažniausiai pasitaikančių medienos apkrovimo formų. Jam mediena gana gerai priešinasi, todėl iš jos dažnai gaminamos gniuždomos detalės. Mediena pasižymi dideliu atsparumu tempiant išilgai pluošto (nuo 50 iki 270 MPa), o tempiant skersai pluošto šis stipris yra 20 kartų mažesnis. Taip pat mediena pasižymi dideliu atsparumu lenkimui. Todėl medienos sijos dažnai yra naudojamos konstrukcijoms, kurias veikia lenkimo jėgos - sijoms, perdangoms, tiltams ir t.t.
Kietis, kitaip kietumas - kietos medžiagos savybė priešintis kito, už jį kietesnio, kūno įsmigimui, įspaudimui. Medienos kietumas dažniausiai nurodomas pagal Brinelio skalę - eglės - 1,3, pušies - 1,6.
Labai vertinga medienos savybė yra jos gebėjimas laikyti įkaltas vinis arba įsuktus medvaržčius. Įkalta vinis iš dalies perpjauna, o iš dalies išlenkia ir suspaudžia pluoštą.
Medienos stiprumui didelės reikšmės turi jos sluoksniuotumas. Atsparumas suspaudimui ir tempimui maksimalus pasluoksniui, o persistūmimui- statmenai sluoksniams.
Medinė sienų dalis dažniausiai prasideda nuo apatinio apvado, kuris tvirtinamas prie pamato arba kitokio betoninio ar mūrinio pagrindo. Tarp betono ir medienos visada turi būti dedama hidroizoliacinė plėvelė, dažniausiai ruberoidas.
Rostverkas perima konstrukcijų perduodamas apkrovas ir jas paskirsto į pamatą (arba kitokį pagrindą), todėl jį reikia atsakingai pritvirtinti prie betoninio pagrindo. Užtikrintai skersinių jėgų tempimo ir gniuždymo jėgų apkrovas perima tvirtinimas su ankerine mase. Tai išgręžtą angą užpildantys klijai, kurie įspaudžiami į išgręžtą skylę ir įstatomas srieginis strypas.
Jei baigiamasis vainikas - murlotas dedamas ant mūrinės sienos, naudojamas toks pat tvirtinimas, inkaruojant kas 80-100 cm. Ant pagrindinio tašo montuojami statramsčiai, dažniausiai 5x15 cm. Jie tvirčiau laikysis, jei iš abiejų šonų apačioje pridedama panašių matmenų lenta. Statramsčiai tvirtinami kampuočiais, metaline plokštele. Metalinę plokštelę galima pakeisti ne plonesne nei 12 mm trikampe faneros plokštele, uždedama iš abiejų pusių ir susukama srieginiu strypu.
Sijų tvirtinimas leidžia medieną ant perdangos montuoti viename lygmenyje, neaukštinant konstrukcijos. Šiuo atveju panaudotas 100 mm pločio sijos tvirtinimo elementas. Difuzinė plėvelė prie gegnių prikalama išilginiu grebėstu. Prikalti geriau sraigtine arba rievėta 2,5 - 3 x 70-80 mm vinimi, nes džiūdami tašai iškelia lygias vinis.
Medinės perdangos šiltinimas:
Šiltinant medinę perdangą vieno aukšto name (lubas), svarbu atsižvelgti į medžiagos ir darbo sąnaudas, taip pat į tai, ar tai nauja statyba, ar jau gyvenamas pastatas. Poliuretanai (atvirų arba uždarų porų) gali sugadinti difuzinę plėvelę, medinės konstrukcijos gali pradėti pelyti, šusti ar atsirasti ant jų grybelis, jei apipučiamos medinės konstrukcijos (pvz: gegnės) kurių drėgnumas yra daugiau nei 10,5 %. Taip pat poliuretanas gali atskilti nuo medinių konstrukcijų, ko pasekoje susidaro šalčio tiltelis, pradeda kondensuotis drėgmė, kuri varva ant apdailų. Be to, poliuretanas pasižymi bloga garso klase E-F, todėl yra sukuriamas būgno efektas. Prie aukštesnės temperatūros nuo poliuretano gali atsirasti kvapas.
Šiltinimui rekomenduojama ekovata. Tai ekologiška medžiaga, pasižyminti puikiomis šiluminėmis savybėmis, kvėpuojanti medžiaga. O lyginant kainas, ekovata šiltinti dar ir pigiau. Medinei perdangai labai gerai tinka ekovata. Joje niekada negyvens pelės, o PIR plokštes labai smagiai graužia. Ekovatos storis perdangai reikalingas 25 - 35 cm.
Montuojant plokštes ant medinės perdangos susidursite su jų sandūrų ir viso perimetro sandarinimo problemomis. Purškiama medžiaga šiltinti, aišku, racionaliau. Bet ne bet kokia. Poliuretano putų pagrindinis trūkumas tas, kad jos susitraukia nuo temperatūros ir drėgnumo kitimo. Tada tarp konstrukcinių stogo elementų ir putų bei pačiose putose atsiranda plyšeliai, per kuriuos šiltas patalpų oras su visais į jo sušildymą įdėtais pinigais išeina laukan. O drėgmė, kuri yra šiame ore, susikondensuoja išoriniame poliuretaninių putų sluoksnyje.
Statybos darbų svarba:
Visą namo statybos procesą galima suskirstyti į penkis esminius etapus: pamatų liejimas, mūro / karkasinių sienų statybos darbai, stogas, fasado šiltinimas ir apdaila, vidaus apdailos darbai. Tam, kad stogas atliktų jam priskirtas funkcijas (pagrindinė - namo apsauga nuo kritulių), turi būti įrengtas profesionaliai, naudojant kokybiškas medžiagas. Visi statybos darbai yra vienodai svarbūs, todėl atsakingai rinkitės rangovus. Nesiūlytina vadovautis vien tik darbų kaina ir rinktis pigiausią variantą, kadangi rinkoje veikai labai daug neprofesionalių statybininkų.