Lietuva garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir darbščiais bei kūrybingais žmonėmis, kurie puoselėja savo sodybas. Kasmet rengiami konkursai, kuriuose išrenkamos gražiausios ūkininkų sodybos, o tai skatina žmones rūpintis savo aplinka ir kurti jaukią bei estetišką erdvę.
Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas svarbu kuriant gražią ūkininko sodybą, kokie elementai dažniausiai naudojami ir kokias sodybas galima laikyti pavyzdinėmis.
Lietuva žemėlapyje
Pagrindiniai kriterijai vertinant sodybas
Vertinant sodybas daugiausia balų buvo skiriama už sodybos pastatų, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų, poilsio zonų, takelių ir kitų elementų išdėstymą.
Daug dėmesio skirta ir sodybų originalumui, etnografiniams elementams, spalvoms bei regionui būdingų medžiagų panaudojimui, mažosios architektūros elementams (pavėsinėms, vandens telkiniams, šuliniams).
Ūkininko sodybose buvo žiūrima, kaip ūkyje laikomasi aplinkosaugos reikalavimų - kaip tvarkomos buitinės atliekos, mėšlas, srutos, ar yra įrengtos komposto duobės, naftos produktų talpyklos.
Tarp vertinimo kriterijų ir vandenvalos bei geriamojo vandens kokybė.
Apžiūrėdama bei vertindama kaimo gyvenamąsias vietoves komisija domėjosi ir tuo, kaip aktyviai tvarkant vietovę dalyvauja kaimo bendruomenė - formuoja aplinką, rengia talkas ir seminarus.
Etnografiniai elementai ir tradicijos
Komisijos narės pastebėjo, kad gražėja ne tik atskirų sodybų aplinka, bet vis daugiau žmonės dėmesio skiria visos gyvenamosios vietovės vaizdui.
„Vienų sodybų aplinka labiau šiuolaikiška - dominuoja kruopščiai prižiūrima veja ir spygliuočiai medžiai, kitose - daugiau etnografinių elementų.
Tačiau beveik visų sodybų šeimininkai yra pamėgę ir įsirengę vandens telkinius - baseinėlius arba tvenkinius.
Kiekviena sodyba spinduliuoja darbščių žmonių meile grožiui, išmone ir tvarka“, - teigia vertinimo komisijos pirmininkė Administracijos direktoriaus pavaduotoja R.Labai jaučiamos istorinių, senųjų sodybų atkūrimo tendencijos, pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui, senųjų ūkinių pastatų atnaujinimas - klėčių, šulinių, sandėliukų.
Įspūdinga sodybose matyti tautiškus simbolius, vėliavas, Aukštaitijai būdingų tradicijų, tvarumo puoselėjimą, ekologišką požiūrį, švarą“, - įspūdžiais dalijasi A. Gavėnienė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad sodybose pastebima augalų įvairovė, vis dėlto vyrauja šiuolaikiniai augalai.
„Bet pradžiugino tai, kad beveik visuose aplankytuose kiemuose yra ir etnografinių augalų bei jų kompozicijų: rūtų, medetkų, piliarožių, smidrų, jurginų, bijūnų, flioksų, pelynų ir kitų.
Atkreipėme dėmesį, kad sodybų šeimininkai saugo senus didingus ąžuolus, liepas, klevus, senuosius obelų, kriaušių, slyvų sodus.
Dažnai gali pamatyti tokį variantą - išlaikytas senas sodas, o šalia įkurtas naujas.
Lietuvos etnografiniai regionai
Įkvepiančios sodybų istorijos
Morkūnų sodyba Andrioniškyje
Šeima savo valdą išblizgino kaip atviruką Andrioniškio miestelyje (Anykščių r.) gyvenantys Danguolė ir Virginijus Morkūnai savo hektaro ploto valdą pavertė dailiu paveikslu, kuriuo galima gėrėtis valandų valandas.
Piniguose nesimaudantys mechanikas ir namų šeimininkė viską sukūrė savo rankomis - iškasė tvenkinį ir išpuošė jį gėlėtais tilteliais, įrengė akmenines sieneles, grindinius, šulinį, surentė įmantriais ornamentais išpuoštą medinę pavėsinę, ant vejos, primenančios didžiulį žalią kilimą, pastatė dekoratyvinį malūnėlį.
Morkūnai iš Utenos rajono atsivežė dešimt sunkvežimių akmenų, kuriuos panaudojo puošdami savo sodybą.
Dekoracijomis virto ne tik senų vežimų ratai, bet ir malkos, kurių ilga eilė primena įmantrią sieną.
Kituose valdos pakraščiuose stovi „gyvos“ sienos iš jaunų pušų, eglių ir beržų - sutuoktiniai medžius karpo, kad jie įgytų dailesnį pavidalą.
Morkūnų sklype gausu miniatiūrinių tujų, kadagių, vaismedžių, kitų augalų, paverstų originaliomis kompozicijomis.
Iš viso valdą puošia daugiau nei 90 augalų rūšių.
D.Morkūnienė mėgsta pasitelkti fantaziją - pavyzdžiui, iškarpius vieną kadagių krūmą, jis tapo panašus į didžiulį tortą.
Lauko virtuvę skoningai puošia įvairūs senoviniai daiktai - lygintuvas, rankinis pipirų malūnėlis, puodynės.
Morkūnų sodyba jau tris kartus pripažinta gražiausia Anykščių rajone.
Šeimininkai į ją įsikėlė prieš 13 metų.
V.Morkūnas ją paveldėjo iš savo tėvų.
Jis yra kilęs iš Andrioniškio, o žmona - iš Anykščių.
Įsikėlę į sodybą, sutuoktiniai rado laiko ir ją puoselėti, ir rūpintis savo dviem vaikais, taip pat prižiūrėti ligotą D.Morkūnienės mamą.
Sodyba laurus skynė tris kartus.
Morkūnų sodyba Andrioniškyje
Vaičiūnų sodyba Sriubiškių kaime
Puošmenomis virto ir girnos, ir augalai Sriubiškių kaime (Rokiškio r.) įsikūrusių ūkininkų Audronės ir Pauliaus Vaičiūnų rankose sodyba virto tarytum spalvinga knyga.
Viena įspūdingiausių kiemo puošmenų - arką primenantys kelių metrų aukščio vijokliai, apsupti lauko akmenų ir lygios kaip veidrodis pievos.
Vienoje vietoje valdą juosia grandinėmis sujungtų akmeninių girnų eilė, kitoje - dailiai iškarpytų tujų kariauna.
Sklypo pakraštyje tarsi siena, žyminti ribą, stovi akmenys, apdėti kelmų dalimis.
Kiek toliau stūkso milžiniški kelmai, ištraukti iš ežero dugno ir virtę originaliomis dekoracijomis.
Šeimininkų išmonės dėka supynės buvo įrengtos iš senovinio vežimo.
Kiemo puošmena virto ir pasagomis apkaltas kelmas, šulinys su įvairiais ornamentais, margaspalviai gėlynai.
Bitininkyste užsiimanti A.Vaičiūnienė su savo vyru sodybą puoselėja jau 13 metų.
Šeima užaugino tris vaikus.
22 metų sūnus serga sunkia liga, jam reikalinga itin rūpestinga priežiūra.
Tačiau nepaisant likimo siųstų išmėginimų, ūkio darbų, šeimyna savo sodybą sugebėjo išpuošti tarsi paveikslėlį.
„Sumanymai dažniausiai kyla spontaniškai.
Imi kažką daryti, ir žiūrėk, pavyksta.
Idėjų turiu daug, bet ne visuomet suspėju jas išpildyti“, - pasakojo A.Vaičiūnienė.
Vaičiūnų sodyba Sriubiškių kaime
Petkevičienės sodyba Pajuodbalio kaime
Šalia išpuoštos sodybos visą laiką plazda trispalvė Pajuodbalio kaime (Kupiškio r.) esančioje Jolantos Petkevičienės sodyboje šypsosi nykštukas, puošiantis kiemą drauge su elnių, lapės ir kiškio, gandro ir pelėdos skulptūromis, savo spalvomis puikiai derančiomis prie gėlynų, kelmų, dekoracijomis virtusių medžių kamienų, kankorėžių kilimo.
Pavėsinę gaubia įspūdingas vijoklių apsiaustas, tarsi kviečiantis atsipūsti po kasdienių darbų.
Išmaniai panaudotos net ir senos padangos, juosiančios smėlio žaidimų aikštelę.
Šeimininkai skoningai nudažė supynes, ant ūkinio pastato sienų nupiešė gaidį, vištą ir pakabino kamuolį, simbolizuojantį kiaušinį.
Kompoziciją vainikuoja du nedideli malūnėliai, sukurti iš medžio ir akmenų.
Petkevičienės sodyba Pajuodbalio kaime
Galvanauskienės ir Zaborsko sodybos Šepetos miestelyje
Šepetos miestelyje šalia Kupiškio įsikūrusios dvi įspūdingos sodybos - Sigitos Galvanauskienės ir jos kaimyno Rimvydo Zaborsko.
Zaborskų valdoje nuolat plevėsuoja trispalvė, tarsi liudijanti apie lietuvių darbštumą, grožio supratimą.
Tvenkinys, pievelė, akmenų aikštelė, lakuotos medžių šakos, krepšiuose įrengti gėlynai sukuria jaukią aplinką.
S.Galvanauskienės sodyboje akmenys vaidina ypatingą rolę - pasibalnojus fantaziją, jie įgauna žibintų, obuolių, grybų, vazono formas, jais išpuošti tvenkiniai, pieva ir tvora.
Akmuo paryškina augalų spalvas ir grožį, kuriuo suspindi kiekvienas lapelis.
Galvanauskienės ir Zaborsko sodybos Šepetos miestelyje
Originalumas ir kūrybiškumas kuriant grožį
Grožį sukuria net iš paprasčiausių daiktų Kvapią gniaužia ir dešimtys kitų sodybų, esančių Kupiškio, Rokiškio, Anykščių, Ukmergės rajonuose.
Grožį padeda atskleisti paprasčiausi dalykai - iš akmens padarytas vėžlys, milžiniška skrybėlė ant medžių šakų, tapusi užuovėja miegalei pelėdai, išmoningai ant akmens pritvirtintas gatvės pavadinimas, „besišypsanti“ namo siena, papuošta akimis ir lūpomis virtusiomis vežimo dalimis, pūpsantys mediniai grybai, pjūklas, pakibęs pievoje virš žaliai nudažyto rąsto, medinės statinės su senomis svarstyklėmis, raštais išraižyti šulinių dangčiai, daugybė kitų įmantrybių, kuriomis smagu gėrėtis.
Tokių sodybų netrūksta Pandėlio, Sriubiškių (Rokiškio r.), Skapiškio (Kupiškio r.), Andrioniškio (Anykščių r.), daugelio kitų kaimų ir miestelių apylinkėse.
Vidiškių miestelio (Ukmergės r.) gyventojai centrinėje gatvėje pastatė ant šiaudų sėdinčio ir besišypsančio žmogučio figūrą šalia gėlių žiedų, tarsi simbolizuojančią degtinės nepaliestą provinciją.
Konkursai ir apdovanojimai
Kaip ir kasmet, pagerbti ir konkurso „Metų ūkis 2023“ nugalėtojai.
Rugsėjo 25 d. Raudondvario pilies sodyboje pradės šurmuliuoti Kauno rajono savivaldybės organizuojama derliaus šventė „Rudens sambariai“.
Renginyje, kurio metu kiekviena seniūnija pristatys geriausius savo žemdirbius, bus apdovanoti ir gražiausių sodybų, ūkininkų sodybų bei gyvenamųjų vietovių nugalėtojai.
Administracijos direktoriaus pavaduotojos Reginos Luoševičienės vadovaujama vertinimo komisija šį rudenį lankėsi 30-tyje gražiausiai seniūnijose tvarkomų sodybų, tarp kurių šiais metais dėl gražiausiosios titulo varžėsi tik 7 ūkininkų sodybos.
Komisijos sprendimu ąžuoline lenta su užrašu „Gražiausia sodyba - 2010 m.“ savo sodybą papuoš Neveronyse gyvenantys Rima ir Juozas Ručiai.
Tokia pati lenta su užrašu „Gražiausia ūkininko sodyba - 2010“ iškeliaus į ūkininkų Lolitos ir Antano Juočionių sodybą Dievogalos kaime, Alšėnų seniūnijoje.
Nominacijoje „Gražiausia sodyba - 2010 m.“ antrą vietą laimėjo Aida ir Vytautas Trijoniai (Raudondvario sen.), trečią - Ija Masilionienė ir Algirdas Žandaras (Ringaudų sen.).
Kaip ir pernai įsteigti 7 paskatinamieji prizai.
Kauno rajono savivaldybės mero padėka ir knyga „Kauno rajonas: gamta ir kultūrinis paveldas“ už tėviškės dvasios puoselėjimą ir tėvų palikimo saugojimą bus įteikta Marijai ir Sergiejui Slišajevams (Kačerginės sen.) bei Erikai Tamkūnienei ir Vidmantui Obelieniui (Zapyškio sen.); už gamtos puoselėjimą ir natūralumą - Elenai Majerienei (Čekiškės sen.); už kartų tęstinumą - Ritai ir Sauliui Jonaičiams (Kulautuvos sen.); už istorinės atminties įamžinimą - ūkininkams Linai ir Valentinui Stasiulevičiams (Rokų sen.); už sodybos gyvenamosios aplinkos tvarkymą ¬- Aušrai ir Skirmantui Rinkevičiams (Zapyškio sen.).
Ūkininkų Raselės ir Stasio Astrauskų sodyba Užvenčio seniūnijos Kunigiškių kaime pripažinta gražiausiu Kelmės rajono vienkiemiu.
Darbštūs, grožį puoselėjantys žmonės spėja pavyzdingai tvarkytis ir ūkyje, ir namuose, randa laiko ir pomėgiams.
Ūkininkai daug metų šoka liaudiškų šokių kolektyve.
Rutkų "Suvalkiečio sodyba"
Ne paslaptis, kad dauguma kaimo turizmo sodybų nekvepia nei kaimu, nei turizmu. Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų - Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.
Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo.
„Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris. Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui.
Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis.
Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba. Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus.
„Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia - tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat - „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, - linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija.
Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška.
„Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, - sakė pašnekovė. Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją.
Rutkai - tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
Rutkų „Suvalkiečio sodyba“
Suvalkiečių ūkininkavimas ir vertybės
Suvalkija, arba Sūduva, - regionas pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX-XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių.
„Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams. V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje.
Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.
„Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai.
„Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - džiaugėsi Aurelija. Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti.
Dažnai etnografinę sodybą renkasi švenčiantieji giminės susitikimus. Baigiantis vienai tokiai šventei prie Aurelijos priėjo septynmetis berniukas ir pasakė, kad jų sodyboje praleista diena buvo pati gražiausia jo gyvenime. A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius.
Prieš kelerius metus Rutkai ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, - pasakojo Vydas.
Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas.
„Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, - juokavo Vydas.
Sodybų tvarkymo etapai
- Senojo sodo išpjovimas ir naujų vaismedžių sodinimas.
- Pušaičių sodinimas buvusio bulvių lauko vietoje.
- Tvenkinio įrengimas apsemtoje sklypo dalyje.
- Vandens lelijų auginimas ir priežiūra.
Konkursai ir iniciatyvos
Atėjus rudeniui vis mažiau laiko praleidžiame gamtoje, tad ateina metas prisiminti malonias akimirkas sodybose. Tad dabar fasado, stogo dangos ir interjero apdailos įmonė „Eternit Baltic“ kviečia dalyvauti „Gražiausios Lietuvos sodybos 2013“ rinkimuose. Jis vyks nuo spalio 1 d. iki spalio 14 d. Paaiškės, kuri sodyba verta gražiausios Lietuvos sodybos vardo ir pagrindinių prizų.
Visi prieš tai surinkti balsai yra anuliuojami. Pirmos ir antros vietos laimėtojus apdovanosime už didžiausią balsų kiekį, o trečiąjį išrinks „Eternit Baltic“ atstovai, tad nenusiminkite, jeigu nesurinkote daugiausiai balsų, galbūt Jums nusišypsos laimė!
Konkurso organizatoriai informuoja, jog konkursas „Gražiausia Lietuvos sodyba 2013“, kurį inicijavo UAB „Eternit Baltic“, baigėsi.
Dėkojame visiems dalyviams už aktyvumą ir sodybų fotografijas. Šiuo metu apibendrinami konkurso duomenys.
Dėmesio! Smerkiame nesąžiningus fotokonkursų dalyvius ir perspėjame, kad už fotografijų (kaip ir bet kokio kito kūrinio) autorystės pasisavinimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir laisvės atėmimas iki 2 metų pagal LR Baudžiamojo kodekso 191 straipsnį.
„Vertingąsias pastatų, sodybų savybes nustato specialistai, sprendimą priima rajone esanti kultūros paveldo vertinimo taryba, patvirtina Kultūros ministerija. Įgijus šį statusą, yra apribojimai rekonstravimui, remontui - reikia laikytis atitinkamų reikalavimų, kuriuos išduoda Kultūros paveldo specialistai“, - kalbėj...
tags: #medine #lentele #graziausia #sodyba