Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai, tačiau jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Kuo po to virto knyga? Jau ne vieni prisiminimai, o aptikti dokumentai.
Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Knygos žanras jau aptartas. Autorė pateikia abi versijas, nes liudininkų jau primiršo vardus ir datas, o įvykius nupasakoja skirtingai. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos. Autorė renka medžiagą ir įvykius, ir tremties muziejaus, kuriam šiuo metu vadovauja, fondus. Tuo ši knyga ir vertinga, nes gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių, nes pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Vasarą apskrityje vaikai matė tolstančio fronto šūvius į Rytus, iš kur artėjo frontas. Kas bus? Būgštavimai pasiteisino.
Kai 1940 m. birželio 14-15 d. į Lietuvą įžengė sovietų kariuomenė, prasidėjo naujas etapas šalies istorijoje. Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija. Dar daugiau: kai birželio 15 d. generolo įsakyti, sustabdytų žygiuojančius, grąžintų juos atgal į kareivines, gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai, gynė laisvos Tėvynės viziją.
Partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. Liko? Kovų žvarbos, kuo toliau, tuo sunkiau ji palikdavo kabinetų jaukumą, iš makštų.
Partizanų prieš sovietų kolonistus
Sovietų Režimo Įtvirtinimas ir Pasipriešinimas
Ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas. Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai, kai pasigirdo automatų šūviai. Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Buvo nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Tai buvo žiaurus vaizdas: nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės.
Divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje, vykdė režimą. Iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų išžudė; kita tiek išžudė. P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės taip pat nukentėjo. Enkavedistai pasklido po Lietuvą, tačiau kova truko ištisą dešimtmetį, nors ir ne taip sklandžiai, kaip Kryme ar Kaukaze. Maskvos pasitikėjimą rodė tai, kad priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones, siekiant išgauti prisipažinimus. Sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą ryšio su partizanais.
Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. Buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė turėjo ką papasakoti. Taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Aptikti dokumentai. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Kuo po to virto knyga?
KGB Agentų Veikla ir Partizanų Likimai
Mikuckis susirado majorą Pyragių į specmokyklą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje, bet 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Jis atvirai kalbėjo su juo ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Jo uždarymo 1943 m. buvo vienintelis kelias į profesūrą.
Veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė iš Suvalkijos taip pat dalyvavo veikloje. Rožytė, iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Paaiškėjo, Markulio agentas. Iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis.
Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. Ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima.
Tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. Sferomis. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje. Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis.
Partizanų prieš sovietų kolonistus
“(…) 1946 m. su enkavedistais. Brolis Juozas su Stasiu Treikausku. Juos supažindino su ponu Kęstučiu. Ryšio su Tauro apygardos štabu. Aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. Kuo padėjo ir jam su Stasiu. Gal padės jai susirasti darbo. Dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. Žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. Sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. Per laukus Valavičių kaimo link. Pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. Į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. Sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. Įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. Plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. Tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą.
Pasitaikė tinkama proga. Atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. Miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. Dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. Seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. Kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. Svetima pavarde, - sako Anelė. Bedirbant, jis vėl davė 170 rub. Kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. Juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. Prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito. Gydyti į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. Laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. Man liepė Kęstučiu nepasitikėti. Brolis gydosi. Meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. Laikas. Važiuoti. Žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti. Susitiksime. Ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. Po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. Jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį.
Tragedijos ir Netektys
Kelias kirto miško kampą. Moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai - kelią pastojo rusų kareivis. Liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. Pilni sunkvežimiai. Nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. Jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. Beržu. 1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. Ir pastatė metalinį kryžių. Rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. Apsirengę vyrai. Šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. Grįžo tuščiomis. Nutempė prie kapinaičių. Žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. Lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... Kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. Išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai.
Labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. Nežinia. Vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. Labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus. Malūnu. 1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. Jo. Kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. Buvo visai prie pat jų sodybos. O upė ir lieptelis - žemai. Duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. Nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. Užmestą šakomis. Buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. Kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. Ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. Netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. Įduba. Su pusberniu Klemensu Kazlausku. Buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. Varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. Matė iškastą duobę prie Dovinės.
Lietuvos partizanų pasipriešinimo žemėlapis