Pagal seną lietuvių patarlę genys yra margas, bet žmogaus gyvenimas dar margesnis. Tuo pačiu turime pripažinti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra gilių, nesuprantamų paslapčių pilnas, jei tik norime bei pajėgiame apie kokio nors žmogaus gyvenimą giliau pagalvoti ir stengiamės suprasti jo pagrindinius bruožus bei jų tarpusavio sąryšį.
Žmogaus gyvenimo tyrinėtojas bus priverstas pripažinti, kad žmogaus gyvenimas yra kokios nors mistinės jėgos įtakoje. Mes krikščionys kalbame apie Dievo valios ar Dievo proto pasireiškimą konkrečiame žmogaus gyvenime, kiti, gal būt, kalbės apie likimą, apie fatumą.
Tačiau, šiaip ar taip, neišvengiamai turime pripažinti, kad kokia nors mistinė jėga iš tikro valdo žmogų ir lemia jo gyvenimo kryptį. Tai geriausiai galima suprasti, kai pradedame įsigilinti į kokio nors konkretaus žmogaus gyvenimą, apžvelgti ir nagrinėti jį visose smulkmenose, kaip esame papratę tai matyti svarbių asmenų biografijose. Bet daug įdomių dalykų pasirodo, kai nagrinėjame kokio nors mažiau svarbaus žmogaus, ar net patys savo gyvenimą.
Jei kas nors iš tikro ką nors svarbaus yra savo gyvenime nuveikęs, ir jei koks nors rašytojas galimai objektyviai atvaizduoja tokio žmogaus išorinio gyvenimo vyksmą, tai toks rašytojas, nors pats to ir nejausdamas, bus parodęs, kad jo paties išvidinė jėga, kuri vis dėlto yra buvusi kokios nors aukštesnės jėgos išraiška, jį yra kėlusi į viršų, į vis šviesesnius tolius, nors šiame kelyje pasitaikydavo ir vingių.
Be abejo, biografijų, gyvenimo aprašymų skaitytojas turi įsidėmėti autoriaus neišvengiamąjį subjektyvumą tiek aprašomojo asmens gyvenimo medžiagos sutvarkyme, tiek tam tikrų įvykių paminėjime ar aplenkime, tiek paties vaizdavimo būde. Bet jei iš tikro autorius yra pasiryžęs aprašomojo žmogaus gyvenimą pavaizduoti objektyviai, tai šis subjektyvumas ar vienašališkumas lengvai išvengiamas, ir tada aprašomojo žmogaus gyvenimas atsiskleidžia skaitytojui savo tikroje ir objektyvioje šviesoje.
Šia prasme mėginsime atvaizduoti vysk. V. Borisevičiaus gyvenimą, koks jis tikrumoje buvo, kaip apie jį pasakoja užrašyti įvykiai, buvusių klierikų atsiminimai ir mūsų pačių patirtis ir supratimas. Suprantama, kad panašus į vysk. V. Borisevičiaus gyvenimą yra buvęs daugelio jo bendralaikių gyvenimas, nors ir su individualiniais skirtumais, kurie yra kilę iš paprastų mūsų tautos sluoksnių, bet vėliau kiekvienas iš šių žmonių daug yra padaręs ir daug ko vertingo pasiekęs ir ką nors palikęs tautos kultūrai.
Todėl kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo vaizdavimas yra vieno atskiro vyksmo vaizdavimas toje begalinėje vyksmų sistemoje, kurie visi kartu tiesė mūsų lietuvių tautos kultūrinio išsivystymo kelius, kūrė mūsų kultūrą paskutiniais šešiasdešimt metų.
Sena rusų patarlė sako, kad aukščiau už kaktos ausys neauga. Tuo norima pasakyti, kad joks žmogus negali ištrūkti iš tos žmonių grupės, kurioje jis gimęs ir augęs. Principiškai šis tvirtinimas yra netikras, nes tada jau nebūtų jokios kultūrinės ar kitokios pažangos, bet tiesos čia yra tik tiek, kad kiekviena sekančioji karta tvirtai įauga į buvusiąją kartą, iš jos išsivysto ir įtaigojasi iš prieš ją buvusios kartos.
Todėl daugumas mūsų lietuvių jaunimo apie XIX šimtmečio pabaigą ir XX amžiaus pirmąjį dešimtmetį buvo priversti bręsti, su retomis išimtimis, palyginti siauroje gyvenimo plotmėje, kur dominavo medžiaginiai rūpesčiai ir, apskritai, kova už būvį, kova su carų valdžia dėl laisvės. Daugelis buvo priversti augti ir bręsti be jokių moderniosios kultūros tradicijų, arba tų siaurųjų kultūros tradicijų pasaulyje, kurios buvo susidariusios prieš juos buvusioje kartoje apie 1880-1890 metus. Atskirose šeimose šios kultūros laimėjimai jau buvo platesni, bet daugumoje šeimų visai menki arba visai jokių nebuvo.
Svarbiausias dalykas šiuo požvilgiu buvo tai, kad šis kultūros tradicijų pasaulis apie 1830-1900 m., -nors buvo ir išimčių tose šeimose, kurios mėgino surusėti, - visumoje buvo l i e t u v i š k a s p a s a u l i s, kuris buvo susidaręs didžiojo žemaičių vysk. M. Valančiaus įtakoje. Tai tautinio atgimimo laikotarpis, kurį glaustai pavaizduoja dr. A. Kučas:
« Lietuvos diduomenei ir bažnyčioms praradus politinę Lietuvos nepriklausomybę (1795 m.), lietuvių tautos ir religijos išlaikymas teko liaudžiai. Tylus ir susitraukęs lietuvis dirbo savo žemę, mito jos vaisiais ir stipriai gynėsi nuo svetimų įtakų, šventai laikydamasis savo kalbos bei tikybos. Laimei, iš prispaustos liaudies iškilo vadas, kuris g a l ė j o ir d r į s o pasipriešinti priespaudai ir mokėjo rasti kelius, kurie tautą vedė į prisikėlimą ir laisvę. Kilęs iš pasiturinčių Salantų parapijos ūkininkų (gimęs 1801 m. vasario 16 d.), Motiejus gavo progos išeiti anų laikų mokslą, įsi-švęsti į kunigus (1828 m.) ir net tapti Vilniaus dvasinės akademijos profesorium (1840 m.). Rusams iškėlus tą akademiją į Petrapilį (1842 m.), Valančius taip pat tenai išvyko. Tačiau jo širdis nerimo caro sostinėje ir jis po poros metų grįžo Lietuvon vadovauti Varnių kunigų seminarijai.
Tais laikais rašyti ir spausdinti mokslo veikalą l i e t u v i š k a i reikėjo gerokos drąsos. Daug kam kilo klausimas, kas tą knygą skaitys. Valančiui buvo aišku : jo žemaičiai, lietuviai kunigai ir būsimos kartos [. Vos trejetui metų praslinkus po šios knygos pasirodymo, Valančius jau šventinamas (1850 m. vasario mėn. 25 d.) į vyskupus valdyti jo taip gerai pažintą ir aprašytą vyskupiją. Prieš išvažiuodamas iš Petrapilio, kur gavo šventimus, Valančius kovo mėn. 5 d. turėjo audienciją pas carą Mikalojų I. Caras ta proga jam pasakė : ” Kraštas, kuriame gyveni, patiria daug blogybių dėl svetimos (vokiečių) valstybės artumo.
Keliaudamas į Varnius, pakeliui teikė sutvirtinimo sakramentus Estijoje ir Latvijoje. Po iškilmingo ingreso Varnių katedroje (balandžio 9 d.) vyskupas tarėsi su dekanais ir ėmėsi lankyti didžią savo vyskupiją. Greta dvasinių patarimų, jis skatino klebonus ir filijų administratorius steigti p a r a p i n e s m o k y k l a s, kur būtinai turi būti mokoma žemaitiškai. Klebonai turėjo rašyti kasmet po du pranešimu (mokslo metų pradžioje ir pabaigoje) apie mokyklos darbą. Karčiamos ir girtavimas buvo caro ir dvarininkų priemonė laikyti žmones tamsius ir paklusnius. Valančius čia įžiūrėjo didelį pavojų tautai ir žmonių dorovei. Jis griebėsi organizuoti blaivybės sąjūdį, kuris per keletą metų išaugo į bemaž neįtikimą jėgą.
1860 m. 197 parapijose buvo 832.243 katalikai, iš kurių 692.000 arba 83,2% priklausė blaivybės draugijoms. Vyskupo paprašyti, žymi dalis dvarininkų uždarė savo bravorus. Norėdamas, kad žmonės būtų šviesūs ir geriau pažintų tikėjimo tiesas, pamiltų dorą ir savo krašto papročius, Valančius rašė daugybę knygų, kur šalia giesmių ir šventosios istorijos randame jo : Broliai katalikai, Gromata apskrita, Iš tamsybės, Perspėjimas, Šnekėjimas kataliko su nekataliku ir tt. Savo talkininkais švietimo ir blaivybės darbui plėsti Valančius turėjo daug gerų kunigų. Veiklesniesiems jis stengėsi duoti geresnes vietas, kiek apsileidusius grūdo į tolimus užkampius. Valančiaus veikla augo, jo įtaka šakojosi, kraštas blaivėjo, tautinė sąmonė kilo. Kai kurių apskaičiavimu, Žemaičių vyskupijoje mokančių skaityti buvę arti 90% visų gyventojų.
Motiejus Valančius
Rusų valdžios mokyklos smuko ir viena po kitos likvidavosi, o parapinės augo. Nors caras Mikalojus I mirė, nors jo sostan sėdo laisvesnių pažiūrų Aleksandras II, tačiau rusų norai pasiliko tie patys - slopinti katalikybę ir rusinti. Pirmas žingsnis - tai draudimas parapinėse mokyklose (1862 m.) lenkiškojo rašto mokymo. Tą draudimą rusų administracija taikė ir lietuviškam bei žemaitiškam raštui. Kai kunigai nesiliovė kalbėję apie šią skriaudą, valdžia įvedė pamokslų cenzūrą. O kai kraštą nusiaubė 1863 m. sukilimas, rusai dar labiau įdūko. Jiems rodėsi, kad čia daug prisidėta paties vyskupo ir kunigų. Prasidėjo tardymai, areštai, teismai bei trėmimai, per kuriuos nukentėjo 106 kunigai.
Valdžia uždraudė bažnytines procesijas, bažnyčių statymą bei taisymą, išdraskė daug vienuolynų ir kunigams uždraudė be tam tikrų « bilietų » važinėti savo parapijos ribose. O jei kas norėjo važiuoti į gretimos parapijos atlaidus, ar už apskričio ribų, tai turėjo gauti specialų valdžios leidimą. Tas pats buvo taikoma ir vyskupui. Keletas jo mėginimų vizituoti artimesnes parapijas buvo sulaikyti jėga. Leidimų prašymai buvo neišklausomi. Galop 1864 m. vysk. Po 1863 m. Prie Kauno katedros esantieji mūriniai rūmai buvo kalėjimu Valančiaus kūnui, bet ne jo galingai dvasiai. Iš čia jis atsiliepė su pamokomais raštais į savo kunigus, švelnino nesusipratimus tarp klebonų ir bažnyčių fundatorių ir drąsiai dėstė skriaudas, kurias įvairiose vietose žmonėms ar bažnyčiai darė rusų administracija.
Gudriai dangstydamasis įstatymais, nebūkštaudamas dėl savo asmens, Valančius gynė kiekvieną lietuvišką reikalą, pridengdamas jį doros ar tikėjimo skraiste. Kadangi mokyklose nebuvo galima mokyti lietuviškai, tai Valančius įpareigojo motinas mokyti vaikus lietuviškai skaityti prie ratelio. Kadangi nebuvo galima lietuviškas knygas spausdinti Lietuvoje, tai jų spausdinimą vyskupas perkėlė į Prūsus ir suorganizavo slaptą jų pergabenimą bei platinimą. Kadangi rusų valdžia vyskupui neleido lankyti savo tikinčiuosius, tai tikintieji iš viso krašto plaukė lankyti vyskupą ...
Vyskupo Valančiaus širdis plakė savo kraštui ir katalikų Bažnyčiai. Kuklus, ramus, didžiai mokytas ir nepaprastai tvirtos valios, Valančius išgelbėjo lietuvių tautą iš dvasinės vergijos ir pasodino pirmuosius laisvės daigus. Jo mirtis (1875 m. Valančius yra epochinė asmenybė lietuvių tautos istorijoje. Jei mes dažnai sakome, kad Auszra yra lietuvių tautinio atgimimo simbolis, tai neturime užmiršti, kad Valančius buvo jo siela.
Šį Dr. Antano Kučo straipsnį pacitavome ištisai, nes jis labai gerai pavaizduoja tą dvasią, kuri buvo Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. « Lietuvos Socialdemokratai vis pabrėžia, kad jie pirmieji pakėlė kovą prieš caro valdžią. Šia prasme tvirtinime esama tam tikro istoriško netikslumo.
P i r m i e j i , kurie sujudo prieš lietuvius slegiantį carismą, buvo katalikai, ypač kunigai. Tautinio atgimimo metu nuo bažnytinės ir religinės kovos jie perėjo į p o l i t i n ę kovą. Toji kova betgi buvo neišvengiamai būtina. Kas gi būtų atsitikę, jeigu jo metodų kunigai nebūtų populiarinę liaudžiai, pradedant neiti į cerkvę ir baigiant gana aiškiais patarimais nesimokyti rusų kalbos? Su nusistatymu prieš rusų raštą, jų tikėjimą ėjo nusistatymas prieš p a č i u s r u s u s . Iš čia labai reikšmingas yra faktas, kad mūsų tautinio atgimimo pradžia yra įvykusi kaip tik spaudos u ž d r a u d i m o laikotarpy.
Kas gi būtų buvę, jei kunigai būtų apsiriboję XIX amž. vien s i a u r a i b a ž n y t i n e sritimi, jeigu jie nebūtų kovoję ? Kas gi būtų atsitikę, jeigu kunigai, nesirūpindami, kokiomis raidėmis religinės knygos spausdinamos, nebūtų organizavę knygų platinimo ? Juk jau a n k s t i prasidėjo knygų gabenimas iš Prūsų. Pirmoji didžiulė knygnešių byla 1869-1870 m. Tie kunigai vėl nuėjo tuo pačiu Sibiro keliu, kuriuo buvo ėję 67 lietuviai kunigai (vien Žemaičių vyskupijos) prieš 6-7 metus. Tik jų darbo ir aukos intencijos jau buvo skirtingos. Į knygnešių darbą kunigai sugebėjo įtraukti plačius kadrus.
Anot prof. St. Ir iš tikro kova už lietuvišką spaudą buvo ta patvarumo, pasiaukojimo, drąsos ir didvyriškų pasiryžimų mokykla, be kurios lietuvių tauta nebūtų pasiruošusi nepriklausomybei. Iš tiesų, šitoji kova už lietuviškas raides - tada kova už tikėjimą - faktinai buvo kova už lietuvių...
Kun. Antanas Vilkaitis, vysk. V. Borisevičiaus pusbrolis, iškėlė šį sumanymą, prel. M. Krupavičius, prel. J. Albavičius ir kiti šiam sumanymui pritarė ir parinko kun. A. Baltinį tai monografijai parašyti. Joje turėtų būti mėginta atvaizduoti vysk. V. Borisevičiaus gyvenimą ir darbus pagal surinktą medžiagą.
Bet sumanymai ir idėjos yra vienas dalykas, tai yra tik žodžiai, visai kitas dalykas yra jų įgyvendinimas. Tokiam sumanymui įvykinti tuojau teko susidurti su didesnėmis sunkenybėmis : kompetentingų asmenų suradimas jo gyvenimo atskiroms sritims nušviesti, medžiagos ir šaltinių trūkumas apie vyskupo kai kuriuos gyvenimo bei darbo laikotarpius, pagaliau net nei jo mirties dienos, nei vietos nežinojimas. Šiame sunkiame darbe visa širdimi padėjo monografijos sumanytojas kun. Antanas Vilkaitis. Jis pats davė daug medžiagos apie savo pusbrolį vysk. V. Borisevičių, kuri labai padėjo knygos autoriui nustatyti planą ir užpildyti ne vieną skyrelį. Jis kreipėsi į daugelį žmonių, prašydamas suteikti medžiagos. Kun. A. Vilkaičio rūpesčiu A. Liutkus ir B. Žukauskas paskelbė atsišaukimą lietuvių spaudoje, kad žinantieji ką nors apie vysk. V.
Atsiliepė iš viso 21 asmuo, kuriuos alfabeto tvarka čia suminėsime : prel. F. Bartkus, Juozas Bubelis, J. Buožėnas, Jurgis Dargis, dr. E. Draugelis, kun. dr. F. Gureckas, kun. Stasys Yla, kun. V. Katarskis, J. Kaunas, kun. R. Krasauskas, dr. J. Mačernis, A. Mantautas, mons. V. Mincevičius, kun. K. Reklaitis, Morkus Šimkus, mons. dr. J. Tadarauskas, kun. dr. J. Vaišnora, A. Vaišnys, kun. A. Vilkaitis ir B.
Kun. dr. J. Vaišnora, kun. dr. F. Gureckas, kun. dr. J. Tadarauskas ir B. Žukauskas atsiuntė ilgesnius, dalykiškus, faktais paremtus raštus. Kiti yra patiekę ilgesnius ar trumpesnius vyskupo apibūdinimus. Čia knygos autoriui susidarė dvi galimybės : arba parašyti trumpą vysk. V. Borisevičiaus biografiją ir po to sudėti įvairių autorių apie jį gautuosius raštus, suskirstant į atsitinkamas sritis, arba rašyti knygą, ir gautuosius raštus tik pacituoti. Autorius pasirinko antrąją galimybę, nes daugelio raštai lietė Borisevičiaus asmenį ir jo išeitą mokslą ir darbą.
Juos spausdinant atskirai, būtų daug pakartojimų, daugelis kalba apie tuos pačius dalykus. Todėl autorius cituoja plačiau ar trumpiau tik tuos autorius, kurie teikia ką nors naujo, skirtingo. Nelengva yra atitinkamai įvertinti į amžinybę nuėjusio vyskupo kilniąją asmenybę, jo visapusiškumą ir erudiciją, o labiausiai jo meilę Bažnyčiai ir lietuvių tautai. Ši dvejopa meilė yra vysk. V. Borisevičių lydėjusi per visą jo gyvenimą ir nuvedusi jį į kankinio mirtį. Tegul ši knyga neša ir skleidžia vysk. V. Visiems čia suminėtiems asmenims, suteikusiems žinių, priklauso mūsų nuoširdžiausia padėka. Ypač dėkoju kun. Šio leidinio mecenatas, kun. Prie jos pasirodymo prisidėjo L. K. M. Akademija ir nenuilstantis jos pirmininkas kun. dr. Antanas Luima, S. Spaustuvės išlaidos apmokėtos kun. Šios knygos autorius trokšta, kad domėjimasis vysk. V. Borisevičiaus gyvenimu ir darbais nesumažėtų. Jis tikisi, kad anksčiau ar vėb'au atsiras ir daugiau vysk. V.
Žemaitė ir Motiejus Valančius
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje