Marės Reizgienės Sodyba Dreižių Kaime: Atsiminimai ir Išsaugotos Vertybės

Noras prakalbinti eksponatus - aprašyti jų atsiradimo muziejuje istorijas - atvedė į atokią sodybą Dreižių kaimo vienkiemyje, kuri jau senokai likusi be šeimininkų.

Dviejų galų gyvenamasis namas, mūriniai staldai (tvartai) ir skūnia (daržinė) nendriniu stogu, sode - pakrypę nuo metų naštos aviliai byloja apie praeityje klestėjusį ūkį. Iš šitų namų 1959 m. į muziejų pateko XX a. pradžios išeiginiai lietuvininkės drabužiai ir aprangos priedai: delmonas bei šimtaraštė juostelė.

Eksponatus tuomet muziejui perdavė Marė Reizgienė (gim. Labrens) (1888.11.21 Dreižiuose - 1967.09.23 Dreižiuose). Jos vaikaitė Ina Edita Kuzmienė (gim. Brinkytė) (g. 1961 m. Dreižiuose) sutiko pasidalinti prisiminimais apie dovanotų daiktų savininkę, savo Omą M. Reizgienę ir Opą Kristupą Reizgį - garsaus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Martyno Reizgio brolį.

Su Ina Edita Kuzmiene prisiminimais dalinasi ir E. Barauskienė.

E.B.: Inutė, mano buvusi mokinė, yra kilusi iš Reizgių giminės. Jos mama - Kristupo Reizgio dukra Madlynė Brinkienė (gim. Reizgytė), sukūrusi šeimą pasiliko gyventi savo tėvų namuose.

I.K.: Aš esu Ina Edita Brinkytė, pagal tėvelį. Dabar - Kuzmienė, gyvenu Šilutėje.

Jau keletą metų dalyvauju Usėnų etnografinio teatro „Negelys“ veikloje. Su kolektyvu, pasipuošę tautiniais lietuvininkų rūbais ir šokam, ir vaidinam. Man tai labai svarbu, artima ir sava. Iš vaikystės žinojau, kad mano močiutė Marė Reizgienė, kurią mes vadinom Oma, buvo atidavusi savo išeiginius rūbus muziejui. Ten aš juos ir užtikau. Radau ir savo Omos austą juostelę, švarkelį, marškinius, prijuostę. Pamačius apėmė didžiulis vidinis džiaugsmas ir pasididžiavimas.

I.K.: Mano senelis, kurį vadinome Opa - Kristupas Reizgys gimė ir užaugo Biržininkuose. Vėliau, vedęs Marę Labrencaitę (Labrenc), atsikėlė į Dreižius. Seneliai Labrencai, močiutės tėvai, turėjo pasistatę nedidukę trobelę. Kada jų dukra, mano Oma ištekėjo, nauja šeima prisistatė antrąją namo pusę ir troba tapo dviejų galų. Senasis galas buvo molinis, o naujai pristatytas - medinis. Stogas buvo nendrinis. Ir kiti ūkiniai pastatai buvo nendriniais stogais, tik tvartai, kuriuos vadinom staldais, - dengti čerpėmis. Tarybiniais metais nendrių ir čerpių stogus pakeitė šiferiu. Išliko tik vienas ūkinis pastatas, dengtas nendrėmis - skūnia.

Staldai - atskiros patalpos ūkiniuose pastatuose. Jie buvo keli.

Viena seniausių šeimos nuotraukų fotografuota susilaukus pirmosios dukrelės. Joje įamžinta močiutė, kurią vadinome Oma, senelis - Opa ir tuo metu vienintelė jų dukra Anna.

Vyriausioji Anna Palionis (gim. Reizgytė) gimė 1921 m. gegužės mėn. 13 d. Netrukus ji švęs garbingą 100 metų jubiliejų. Gyvena Amerikoje, likusi vienintelė gyva iš gausios šeimos. Antroji sesuo - Ieva (Eva) Vanagienė (gim. Reizgytė) (1922-1997) taip pat gyveno Amerikoje, ten ir palaidota, vaikų neturėjo. Toliau sekė Marija Klimavičienė (gim. Reizgytė) (1924.11.21-2006.12.25), mano mama Madlynė Brinkienė (gim. Reizgytė) (1927.05.06-1992.05.23), palaidota Dreižių kapinėse. Jauniausioji mamos sesuo buvo Elena (Lėna) Urbonavičienė (gim. Reizgytė) (1929.02.10-2014.05.06). Ji dirbo mokytoja Saugų vidurinėje mokykloje. Palaidota Šilutės naujosiose kapinėse, vaikų neturėjo. Penktasis šeimoje gimė sūnus Martynas (1932-2000) - pats paskutinis.

Kartu su visais vaikais pas senelius užaugo ir dukros Annos sūnus Vilius Reizgys (1940.08.08-2005.11.28). Jis buvo vedęs Ireną Mačiulaitytę (g.

I.K.: Remiantis mamos Madlynės Brinkienės (gim. Reizgytės) ir tetos Elenos (Lėnos) Urbonavičienės (gim. Reizgytės) pasakojimais, drąsiai galiu teigti, kad mano Opos Martyno Reizgio pasaulėžiūra, įsitikinimai, vertybės buvo artimos brolio Martyno nuostatoms. Ne kartą esu girdėjusi pasakojant, kad Opa, kaip ir jo broliai, nesidžiaugė krašto vokietinimu, lietuvių kalbos ignoravimu. Buvo kategoriškai nusistatęs prieš pagarbos hitlerinei valdžiai atidavimą. Tvarkant reikalus valdiškose institucijose jo pasisveikinimas būdavo: „Garbė Dievui“, o atsisveikinant sakydavo: „Sudiev.“ Tai toleravo net nacių karininkai.

Dreižiai priklausė Priekulės parapijai. Opa sekmadieniais, jei neidavo į bažnyčią, Bibliją skaitydavo namuose. Religinių knygų buvo daug. Kiekvienas turėjo savo giesmyną, kurį nešėsi į bažnyčią. Prisimenu, turėjo ir mama, ir tėtis.

Nors šeima buvo didelė ir dirbti teko visiems daug, vaikai buvo auklėjami gana griežtai. Sekmadieniais, jei tik nevykdavo į bažnyčią, būdavo meldžiamasi namie ir skaitomas Šventasis Raštas. Senelis ūkininkaudamas valdė apie 29 hektarus žemės. Keli hektarai ariamos žemės buvo apie sodybą Dreižių kaime. Laikė devynias karves. Pašarų pasiruošti važiuodavo palei Miniją į užliejamas pievas. Ten šienaudavo, šieną parsiveždavo vežimais. Prie ūkio darbų reikėjo samdytos šeimynos: mergų ir bernų. Jeigu samdiniams buvo blogai pas ūkininkus - kitais metais jie nenorėjo pareiti. O mūsų samdiniai buvo pastovūs. M. ir K. Reizgių namuose neskyrė - ar tai yra savas vaikas - sūnus, dukra, ar samdinys. Visi prie to paties stalo sėdėjo, prie to paties stalo valgė.

Karo metu ūkyje buvo apgyvendintas ir prancūzų belaisvis, kuris privalėjo padėti ūkio darbuose. Mano senelis buvo aukštas, labai išvaizdus, tvirtas vyras. Brolis Albertas vaikystėje ypač žavėjosi senelio ištverme: „Stebėdavausi - kaip seneliui nešalta? Net ir žiemą, kai spigino speigas, jis įsipildavo iš šulinio pasemto šalto vandens ir iki pusės išsirengęs išsiprausdavo. Man ir su kailiniais būdavo šalta, o jam - ne“.

Senelis visai šeimai, o gal net ir giminei buvo autoritetas.

I.K.: Kristupo Reizgio, mūsų brangaus Opos netekome 1963 m. rudenį, rugsėjį. Laidotuvių nuotraukoje liko paskutinis atsisveikinimas. Palaidojusi vyrą, Oma Marė Reizgienė gyveno dar keturis metus. Ašaros liejosi upeliais. Buvo graudu ir pikta: „Kaip galėjo ji numirti?“ Šarvojo didžiajam kambary. Išnešė visus baldus.

Laidotuvėms naudotos lininės juostos. Jos buvo ilgos ir gana plačios. Išaustos kaip rankšluosčiai, su kutais. Vaikystėje nesupratau kam reikalingi tokie ilgi rankšluosčiai. Kai mama mirė, tėtis pasakė, kad jų reikia ir visur ieškojom. Suradom spintoj, prie įkapių. Po laidotuvių tos juostos vėl grįžo į savo vietą. Laidotuvių drabužiams mama buvo parsisiųsdinusi baltos spalvos audinius iš Amerikos. Tai buvo prabangūs audiniai: atlasas ir gipiūras. Tuo pasirūpino seserys Anna ir Ieva (Eva). Mamą laidojom pagal seną tradiciją, kaip ir Omą Marę Reizgienę - be batų, užklotą su antklode, lyg amžinam miegui.

1992 m. birželį Anna Palionis (gim. Reizgytė) ir Ieva (Eva) Vanagienė (gim. Reizgytė) pirmą ir vienintelį kartą buvo grįžusios į gimtinę.

I.K.: Šv. Kalėdos ir šv. Velykos būdavo didelės šventės. Dar kelios dienos iki jų namai pakvipdavo kepamu pyragu. Tuo rūpinosi Oma Marė Reizgienė. Ji buvo puiki šeimininkė ir vadovavo virtuvei iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Vėliau pyragus kepdavo mama. Stalas būdavo dengiamas šventine staltiese, verdama kafija. Stuboje stalas visada buvo uždengtas marga, tamsesne staltiese, o šventadieniais užtiesdavo baltą, austą. Prisimenu mamos išsaugotas linines raštuotas staltieses, susiūtas iš dviejų palų, išbalintas. Raštai - smulkūs langeliai. Šv. Kalėdoms kepė žąsieną. Žąsys nuo seno buvo auginamos mūsų namuose. Vėliau mama augino ir kalakutus, bet seneliai kalakutų nežinojo. Mes, vaikaičiai, „ganėm“ žąsiukus Omos gėlyne, kuris buvo aptvertas medine tvorele iki šulinio.

Labiausiai iš vaikystės įsiminė, kaip šv. Velykų išvakarėse dažydavome margučius. Naudojom vašką. Mane marginti išmokė teta Elena (Lėna). Ji su vyru gyveno Šilutėje, bet savaitgaliais grįždavo į Dreižius. Teta dirbo mokytoja Saugose. Ji buvo ir Editos Barauskienės mokytoja. Labai mylėjo gėles. Margučius marginom taip: išsivirdavom kiaušinius, išpiešdavom su vašku įvairiausius raštus ir merkdavom į dažus. Prisiminimuose man prieš akis iškyla įvairūs raštai: užrietimai, spiralytės, taškučiai, juostelės. Po to vašką nuo kiaušinių nugramdydavome ir pablizgindavome su riebalais. Kartais kiaušinius puošdavome panaudodami pavasarines gėlytes, žalius lapelius ar svogūnų lukštus.

Kol buvome mažesni, labai smagu būdavo Velykų rytą ieškoti Velykų zuikio paliktų kiaušinių. Jų ieškojom sode, kuris buvo už namo galo ir Omos gėlyne. Dažniausiai bėgdavom ieškoti margučių lydimi tetos Elenos (Lėnos) su vyru. Vyko varžybos - kas daugiau ras. Rasdavom susuktame lizdelyje arba ant pievelės sode, tarp gėlių. Būdavo labai įdomu jų ieškoti. Labiausiai patiko ryškių spalvų margučiai. Prisirinkdavom po keturis, penkis… Vėliau būtinai juos ridendavome. Lovelį pagamindavo tetos Elenos (Lėnos) vyras Klemensas iš lentų arba iš kartono. Kur ridendavom margučius, priklausydavo nuo oro. Jei gražu, saulėta - ridenome lauke, o jei šalta - namuose.

Šv. Velykų rytą buvo įprasta velykauti. Jei ilgai miegosi - gausi su Velykų rykštele per kojas ir užpakaliuką. Kas pirmas atsikelia - paima vieną išsprogusią berželio šakutę ir ateina velykauti. Būdavo, nuims antklodę ir švelniai brūkšteli su ta šluotele per kojas. Nors ir žinojom, kad neskaudės, vis tiek stengdavomės išvengti velykavimo, šokdavom iš lovų ir bėgdvom. Stengdavomės kuo anksčiau atsikelti, kad neišvelykautų. Tada vietoj: „Labas rytas!“ sakydavo: „Su šventom Velykom!“ Šakeles suskindavo prieš dvi ar tris savaites, pamerkdavo į vandenį ir laikydavo kambaryje ant palangės ar prie krosnies. Per šv. Velykas berželių šakelės būdavo jau sužaliavusios. Tai puošmena, ir šv. Velykų atributas. Ant stalo stuboje kartu su berželiai pamerkdavo ir gluosnių šakelių. Kadagio verbų nežinojau, vaikystėje jų nebuvau mačiusi.

Ši istorija - tai tik vienas iš daugelio pasakojimų apie sodybas, kurios mena praeitį ir saugo lietuvininkų tradicijas. Reizgių giminės atsiminimai atskleidžia ne tik šeimos istoriją, bet ir svarbius Klaipėdos krašto kultūros ir visuomenės gyvenimo momentus.

Klaipėdos krašto žemėlapis

Reizgių šeimos genealoginis medis

Šeimos genealoginis medis padeda geriau suprasti ryšius tarp skirtingų kartų ir jų indėlį į šeimos istoriją.

Tautinė Prūsijos istorija apie 1905 m.

tags: #marga #pieva #sodyba