Yra juokaujama, kad ne piniguose laimė, o jų kiekyje. Laimės konceptas tyrinėtas iki begalybės. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad pinigai laimę visgi gali užtikrinti. Laimės ir pinigų sąsaja pradėta tirti jau 18 a. Tuomet buvo manoma, kad kuo daugiau uždirbi, tuo laimingesnis esi.
Priešistoriniais ir senaisiais laikais laimė nebuvo siejama su materialinėmis gėrybėmis. Laimė senovės Graikijoje buvo suprantama kitaip, nei ją suprantame mes. Graikai ją apibūdindavo kaip asmens harmoningą gyvenimą tarp klestėjimo ir asmenybės potencialo. Viduramžiais pagrindinį vaidmenį laimės sampratoje vaidino religija. Aštuonioliktame amžiuje įvyko dar vienas lūžis.
Dabartiniais laikais pradeda formuotis tarpdisciplininė mokslo šaka - laimės ekonomika.
Laimės ekonomika - psichologo ir ekonomisto akimis
Tyrimai rodo, kad laimingi žmonės turi pranašumų ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbo rinkoje. „Jie dažniausiai greičiau ir efektyviau susiranda darbą, dažnai gauna didesnį darbo užmokestį, yra produktyvesni, įsitraukia į bendruomenines veiklas.
Tačiau, anot V. Tauraitės, laimė neturėtų būti siejama tik su pinigais. „Gali susidaryti įspūdis, kad kuo daugiau dirbsim, tai tarsi tuo daugiau turėsim pinigų ir kuo turėsim daugiau pinigų, tai tuo būsime laimingesni. Kitaip sakant, jeigu daugiau laiko skiriame darbui, vadinasi, mažiau jo mes galime skirti asmeniniam gyvenimui, sako dr. V. Tauraitė.
Laimės tyrimų kontekste dažnai yra minimas reikšmingas 2010 m. Danielio Kanemano ir Anguso Deatono, kurie laimėjo Nobelio ekonomikos premiją, tyrimas. Jame sakoma, kad daugiau pinigų yra iš tiesų siejama su geresne savijauta, tačiau tik iki tam tikros ribos. Jie išskyrė iki 75 tūkstančių dolerių per metus.
Nors ir reikšmingas, mokslinis tyrimas sulaukė ir kritikos bei naujos tyrimų, ieškančių ryšio tarp laimės ir pinigų kiekio, bangos. „Dažniausiai laimė yra matuojama anketinių apklausų būdu. Laimės sampratų yra daug, jos yra skirtingai apibrėžiamos.
Rašydama disertaciją autorė tyrė, kaip savarankiškai dirbantys asmenys sugeba paskirstyti laiką tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. „Būtent tirdama Lietuvoje savarankiškai dirbančius asmenis aš taip pat nustačiau, kad kuo žmonės daugiau gauna pajamų per mėnesį, tuo jie jaučiasi laimingesni ir kuo jie jaučia didesnį pasitenkinimą darbu, tuo jie yra laimingesni. Kuo labiau patenkinti asmeniniu gyvenimu, tuo jie yra laimingesni“, - pasakoja dr. V.
Mokslininkė sako, kad galima išskirti laimės sudedamąsias dalis, pavyzdžiui pasitenkinimą darbu ar pasitenkinimą asmeniniu gyvenimu. „Ir būtent jau remiantis aukštyneigės sąveikos teorija, galima teigti, kad jeigu asmuo yra patenkintas darbu, patenkintas asmeniniu gyvenimu, tai jis galiausiai yra ir laimingas“ - sako dr. V.
Pasaulio laimingumo ataskaitoje Lietuva pagal naujausią statistiką yra 19-oje vietoje, o Lietuvos jaunimas laikomas pačiu laimingiausiu. Galiausiai dr. V. „Mokslininkai sako, kad apie 33 procentus laimės lemia genetika, apie 40 proc. tai priklauso nuo mūsų veiksmų, ir visa kita priklauso nuo aplinkos, - sako mokslininkė.
Nauji „laimės studijų tėvu“ praminto ekonomisto tyrimai parodė, kad tai yra tiesa. Stebėjęs 37 tautas, jis nustatė, kad laimės pojūčio augimas nesusijęs su gerėjančia turtine padėtimi. Nors, tiriant trumpus laikotarpius, galima aptikti sąsaja tarp šių dviejų dalykų, tačiau, tiriant šalis dešimtmečiais, sąsajų nebelieka, teigia profesorius Richardas Easterlinas.
Per pastaruosius du dešimtmečius šis posakis nepasitvirtino net ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse. Per pastaruosius 20 metų Kinijoje, Pietų Korėjoje ir Čilėje pajamos padvigubėjo, tačiau laimės pojūčio augimo tuo pačiu laikotarpiu nebuvo pastebėta. Laimės lygis išliko nepakitęs. Pietų Korėjoje „pasitenkinimas gyvenimu“ net šiek tiek sumažėjo.
Pietų Kalifornijos universiteto profesorius R. Easterlinas pabrėžė: „Šis straipsnis paneigia pastaruosius teiginius, kad egzistuoja ilgalaikė sąsaja tarp laimės ir pajamų, nes, iš tiesų, nėra jokios sąsajos.“ 1974 metais jis paskelbė savo parašytą darbą „Ar ekonomikos augimas pagerina žmogaus likimą? Kai kurie empiriniai įrodymai“, kuriame abejojo šios sąsajos buvimu. Jame buvo pristatytas paradoksas - vėliau pavadintas Easterlino paradoksu.
„Kalbant paprastai, laimės-pajamų paradoksas yra toks: tam tikru laiko momentu tiek šalies viduje, tiek ir tarp šalių laimė ir pajamos yra tiesiogiai susijusios. Tačiau, laikui bėgant, laimės pojūtis neauga, kai didėja šalies pajamos“, - paaiškino profesorius.
Nuo to laiko keletas ekonomistų pateikė priešingus įrodymus, kad, laikui bėgant, laimė auga, kai didėja pajamos. Tačiau akademikas atkirto, kad jo pastarieji penkerių metų tyrimai, apžvelgę tiek turtingas, tiek neturtingas šalis, tiek kapitalistines, tiek buvusias komunistines šalis, prieštarauja jų tyrimams.
Jo išvados buvo paskelbtos tuo metu, kai daugelio šalių vyriausybės susirūpino dėl „bendros nacionalinės laimės“, o ne vien dėl „bendro vidaus produkto“.
Skaičiuojama, kad nuo II Pasaulinio karo Europoje žmonių pajamos kilo kelis kartus, tačiau laimingumas nedidėja. „Tai paradoksas. Pajamos Vakarų Europoje didėja, tačiau laimingumas mažėja“, - paskaitą pradėjo R. Kuodis.
Prieš metus Jungtinių Tautų paskelbtoje ataskaitoje Lietuva tarp 156 klasifikuotų šalių užėmė 50-ąją vietą. Esame laimingiausi iš Baltijos šalių, rodo duomenys. Daug kas gali su tuo nesutikti, primindami aukštą skurdo lygį Lietuvoje. „Juk Lietuvoje badu niekas nemiršta, todėl absoliutaus skurdo problemos Lietuvoje nėra. Tačiau santykinio skurdo problema - labai aktuali“, - kalbėjo R. Kuodis.
Iš tiesų apie pinigų ir laimės santykį kalbama jau nuo seniausių laikų, o šalys spręsdamos laimės klausimą suka skirtingais keliais. „Visuomenės turtingėja, bet, atrodo, kad eina neteisingu keliu. Matome Vakarų šalyse daug nusikalstamumo, depresijų, alkoholizmo, savižudybių, kas yra jau viršutinė nelaimingumo išraiška. Šie indikatoriai rodo pakankamai baisius dalykus“, - teigė R. Kuodis.
Teigiama, kad vien JAV per metus įvyksta apie 380 masinių susišaudymų, kurių metu žūva mažiausiai po keturis žmones. Savižudybės ir emigracija taip pat yra žmonių nelaimingumo išraiška. Lietuva šiose statistikos grafose taip pat užima lyderiaujančias pozicijas.
„Niekas nesako, kad pinigai nieko nereiškia. Reikia suvokti, kad yra faktai, o mums reikia teorijas, kad padėtų tuos faktus suvokti“, - teigė R. Kuodis. Iš esmės žmonės, kurie gyvena turtingose šalyse, yra laimingesni nei tie, kurie gyvena skurdesnėse šalyse. Tačiau šios sąsajos nėra tiesioginės.
„Paaiškinkite, kodėl dantistas Afrikoje, kuris uždirba 100 dolerių į mėnesį yra laimingesnis už statybininką Anglijoje, kuris uždirba dešimt kartų daugiau. To klasikinė ekonomika negali paaiškinti“, - sako R. Kuodis.
Statistika rodo, kad iki pilnos laimės trūksta to, kad kitiems nesisektų. Tai gali skambėti keistai, tačiau tai įrodo tyrimai ir netgi plačiai paplitę priežodžiai. „Žmonėms to nepakanka, kitiems turi nesisekti. Lietuvos folklore tokių pavyzdžių apstu. Tarkime apie degantį kaimyno stogą ir panašiai. To apstu ir kitose šalyse, todėl mes nesame kažkokie nenormalūs“, - teigė R. Kuodis.
Įdomus tyrimas buvo atliktas Harvardo universitete. Studentų buvo klausima ką jie pasirinks. Pirmas pasirinkimas: jūs gaunate 50 tūkst. dolerių, o kiti - po 25 tūkst. Antras pasirinkimas: jūs gaunate 100 tūkst. dolerių, o kiti gauna po 200 tūkst. Logiška būtų rinktis antrą variantą, nes gaunate daugiau pinigų, tačiau tyrimas parodė, kad daugiau žmonių pasirinko pirmą variantą.
„Tai rodo, kad žmonės geriau renkasi mažiau pinigų, bet svarbu daugiau, nei kiti“, - teigia R. Kuodis. Šiuo atveju jau prasideda kalba apie žmonių statusą visuomenėje, o tai taip pat turi labai daug įtakos laimingumo lygiui.
„Visuomenėje nuolat vyksta mūšis - tai mūšis už statusą. Pasekmės šio karo yra pakankamai liūdnos, ypač kai kuriose šalyse. (…). Kokias pasekmes šios lenktynės gali turėti? Na, įsivaizduokite: kaimynas pradeda dirbti daugiau, kad vaikus išleistų į geresnę mokyklą. Turės daugiau pinigų, pinigai kai kuriose šalyse perka švietimą. Kuo tai gresia jums? Tai gresia tuo, kad jūsų vaikai mokyklą baigs prastesnėje mokykloje. Tai reiškia, kad kaimynas greičiau bėga šiuo socialiniu bėgimu takeliu. Tada atsiranda reiškinys, kai vienas kaimynas gali pagreitinti visų kitų kaimynų bėgimo tempą. Juk negalite išeiti iš darbo 17 val., jei visi išeina 20 val.”, - pasakojo R. Kuodis.
Kita vertus, dar viena nelaimingumo priežastis - nedarbas. Statistika rodo, kad praradus darbą žmogus tampa nelaimingu. Kiek vėliau jaučiamas pagerėjimas, tačiau neilgai trukus situacija pradeda drastiškai blogėti. „Reikia daryti viską, kad žmogus nebūtų bedarbiu ilgiau nei metus, nes tada jo galvoje prasideda jovalas, prarandami įgūdžiai“, - kalbėjo R. Kuodis.
Skandinavijos pavyzdys
Kokia kryptimi turėtų žengti Lietuva? R. Kuodis įsitikinęs, kad turime aiškų pavyzdį. „Pirmiausia turi pasimokyti politikai, kurie turėtų nustoti kartoti tuos BVP skaičius, kurie mažai ką sako. Ypač svarbu, kaip tas BVP pasiskirsto. Turime žiūrėti, kuriame kryptimi mes norime eiti? (…) Iškilo idėja, kad mes turime orientuotis į Skandinaviją. Mes savo temperamentu nesame panašūs į pietiečius. Manau, kad tai geras sprendimas. Skandinavai yra vieni iš laimingiausių ir mes galime iš jų daug ko pasimokyti“, - sako R. Kuodis.
Dar vienas svarbus laimingumo kriterijus - savo lūkesčių nusistatymas. „Danai yra nuolatiniai čempionai. Kodėl taip yra? Todėl, kad jie susitvarko su savo lūkesčiais“, - pasakoja R. Kuodis. Tarkime, jei jūs prieš šventes iš darbdavio tikitės premijos, bet jos negaunate, jūs būsite liūdnas ir nusivylęs. Jei nesitikite - jūsų psichologinė būklė nesikeičia. Jei premiją gausite jos nesitikėdami, tuomet jūs būsite laimingas.
Grįžkime prie laimingiausių pasaulio žmonių skandinavų. R Kuodis pastebi, kad tai lemia visa eilė priežasčių. „Ten mes matome tolygiai besivystančias visuomenes. Ten dideli mokesčiai, todėl nedidelė nelygybė, bet labai gera socialinė apsauga. Yra super švietimas, super sveikatos apsauga, super socialinė apsauga, kuri leidžia per daug nesukti galvos dėl ateities. Priešingai nei pas mus, kur socialinė apsauga skurdi. Skandinavai yra aukštos kultūros ir net labai daug uždirbantis žmogus neskuba to rodyti ir mėgautis, nes tai blogo skonio ženklas. Prisiminkime IKEA įkūrėją“, - sako R. Kuodis.
Taigi, ko reikia, kad būtume laimingi? Kas priklauso nuo mūsų?
- Keiskite savo požiūrį į gyvenimą ir tapkite kiek įmanoma labiau optimistais.
- Tvarkykite savo darbo ir poilsio balansą.
- Orientuokitės į patirtis, o ne į daiktus.
- Stenkitės kuo daugiau šypsotis ir juoktis.
- Susimąstykite apie savo lūkesčius.
R. Kuodis sako, kad žmogui svarbūs keturi kriterijai, kurie nulemia laimės lygį. Tai ekonominis, žmogiškasis, socialinis ir gamtinis. Taigi absoliutus pinigų kiekis nėra toks svarbus. Kur kas svarbiau, kad turėtume daugiau, nei jūsų socialinio sluoksnio atstovai, draugai, kaimynai. Tada vėl prasideda lenktynės socialiniu bėgimu takeliu.
Jungtinių Tautų paskelbtame Pasaulio laimės indekse šiemet Lietuva užėmė 42-ą vietą - geriausią iš visų Baltijos šalių, tačiau gerokai žemesnę už Šiaurės šalių: Suomijos, Danijos ir Norvegijos, kurios yra sąrašo lyderės.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas dr. Kaip manote, kas yra laimė? Manau, kad tai menas lūkesčius derinti su aplinkybėmis. Nesu linkęs laimės sieti su trumpalaikiais, o neretai ir atsitiktiniais hormonų svyravimais, veikiau - su ilgalaike jausmine būsena, kuri kyla nuolat vertinant santykį su savimi ir aplinka.
Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys žmogaus laimingumą? Situaciją puikiai iliustruoja žmogaus poreikių hierarchija, kurios pagrindą - fizinius poreikius - išpildo tai, ką matuojame ekonominiais rodikliais. Kita vertus, gyvename didelių lūkesčių ir plačios vizualinės informacijos aprėpties laikais, kurie koreguoja taip vadinamus „laimingo gyvenimo standartus“, nuolat supažindindami su naujomis galimybėmis ir versdami mus nepasitenkinti tuo, ką turime.
Laimingų šalių (pirmiausia - skandinavų) žmonės suprato ekonominių veiksnių ribotumą ir adaptavo lūkesčius bei veiksmus kitų poreikių, tokių kaip šeima, bendruomenė, savirealizacija ir pan., tenkinimui. Ironiška, tačiau lygiavimasis nėra itin tinkama praktika siekiant pasijusti laimingesniu. Vis dėlto, laimės kontekste skandinavai yra, rodos, nepralenkiami.
Pastaruoju metu nemažą pažangą padarė ekonomiškai panašias pozicijas užimanti Čekija, pakildama iki 21 vietos laimingiausių pasaulio šalių sąraše (Lietuva - 50-ta). „Kaunas 2022“ užsibrėžė tikslą padaryti miestą laimingesniu. Planuojama kurti „Dizainą laimei“ - erdves, akcentuojančias pagarbą įvairovei, socialinį atsakingumą, verslumą.
Manau, kad tą galima daryti keliais būdais. Vienas - dažniau viešai kalbant apie patį reiškinį ir jo subtilybes, laimę paverčiant įprastiniu dalyku, o ne mitu. Antras - skatinant miestiečių įsitraukimą į vietines bendruomenes, taip stiprinant priklausymo kažkam jausmą ir pasitikėjimą vienas kitu. Trečias - kuriant daugiau erdvių, kuriose miestiečiai galėtų leisti laiką kartu.
Pasak psichiatro, prof. Arūno Germanavičiaus, vienas iš faktorių yra švietimo sistema: Lietuvoje brukamas perfekcionizmas ir spaudimas atitikti reikalavimus, tuo tarpu laimingiausiomis laikomose Šiaurės šalyse vaikams padedama atsiskleisti. Ar sutinkate? Kaip minėjau, laimės pojūčio kontekste itin svarbų vaidmenį atlieka lūkesčiai - o prie jų formavimo nemenkai prisideda švietimo sistema.
Neteigiu, kad ją reikia imti ir perstatyti iš pagrindų, nes tikiu, kad ateinanti nauja švietimo sistemos karta savaime prisideda prie teigiamų pokyčių, taikydama gerąsias vietines ar užsienio praktikas.
Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas Boguslavas Gruževskis sako, jog mūsų šalyje nelaimingumą labiausiai lemia nelygybė, skurdas, mažas investavimas į viešas paslaugas, nebaudžiamumas. Manau, kad Lietuva imasi savalaikių sprendimų kovodama su problemomis dėl investicijų į viešąsias paslaugas ir nebaudžiamumo. Tačiau, kalbant apie pajamų nelygybę, situacija kitokia.
Įdomu tai, kad yra tyrimų, kuriuose nustatyta, jog bendruomenėse kaimyno praturtėjimas gali kelti asmeninį pasitenkinimą - nes tai leidžia ilgainiui tikėtis ir asmeninės sėkmės. Kita vertus, teko projektuoti ir atlikti ekonominius eksperimentus skirtingų kultūrų kontekstuose, kurių metu pavyko užfiksuoti, jog neretai žmonėms kur kas svarbiau ne bendruomeninė, o asmeninė nelygybės situacija. Dėl šios priežasties, aš kelčiau kitą problemą - bendruomeniškumo.
Laimės ekonomika remiasi dėsningumu, kad ne tie, kurie daug uždirba, yra laimingi, o tie, kurie laimingi, sugeba daugiau uždirbti. Nesiečiau laimės reiškinio su žodžiu „daug“, veikiau - „pakankamai“. Žinoma, pastebima tendencija, kad uždirbantys daugiau yra labiau linkę jaustis laimingesni nei tie, kurie uždirba mažiau, tačiau tai nereiškia, kad jei uždirbi mažiau, esi nelaimingesnis.
Yra ir paradoksalių situacijų, kai, regis, objektyviai prastose sąlygose žmogus jaučiasi puikiai, o kitas jaučiasi blogai gerose. Visgi esu linkęs manyti, kad uždirbę tiek, kiek pakanka baziniams poreikiams patenkinti, dėl likusio pasitenkinimo turėtume rūpintis labiau jau nebe piniginėmis priemonėmis.
Londono universiteto mokslininkas Will Davies knygoje „Laimės industrija“ kritikuoja bandymus matuoti laimę - jo teigimu, tai pernelyg subjektyvu, o tokie matavimai tik dirbtinai konstruoja manipuliacinius ritualus, skatinančius vartojimą ir ignoruojančius individualius žmonių skirtumus; viso to išdava yra depresija ir kiti sutrikimai.
Nepaisant to, kad laimė savaime skamba jausmiškai, t. y. subjektyviai, praktika rodo, kad pojūčius galima nesudėtingai objektyvizuoti, suteikiant jų intensyvumui skaitinę vertę. Įdomu tai, kad mokslininkai tiria ir „objektyviąją“ laimę, fiksuodami smegenų zonų, atsakingų už patiriamus malonius jausmus, veiklos intensyvumą. Visgi, kaip ir bet kokia vidutinė statistika, ji neparodo tikrosios situacijos: bendriniai laimės duomenys taip pat atspindi tik dalį tikrojo paveikslo. Imta kalbėti ne tik apie pajamų, bet ir laimės nelygybę - tai yra, individualius laimės skirtumus visuomenėje.
Pasauliniu mastu laimės ekonomikos madą jau galima laikyti praeinančia ir paliekančia tik tikruosius tyrimų lauko entuziastus. Manau, dėsninga, kad tokia iniciatyva užsiima būtent VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, kuriame nuolatos gimsta modernios idėjos, o socialinių problemų ekonomika yra viena iš kelių pagrindinių tyrimų sričių. Šioje vietoje turime kuo džiaugtis.
2019 metų duomenimis, daugiau nei 70 proc. apklausoje dalyvavusios VDU atspindinčios bendruomenės yra laimingesni nei Lietuvos vidurkis (6,1 iš 10). Taigi, universitete fiksuojamas laimės lygis yra aukštesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už aukščiausią įvertį pasaulyje turinčios Suomijos (7,6 iš 10).
Apibendrinant, pinigai gali prisidėti prie laimės, tačiau jie nėra vienintelis ir būtinas laimės šaltinis. Svarbu atsižvelgti į daugelį kitų veiksnių, tokių kaip asmeniniai santykiai, sveikata, savirealizacija ir bendruomenės jausmas.
Maslow poreikių piramidė