Turbūt nerastume pasaulyje šalies, kurioje nebūtų bent vienos tautinės mažumos. Žinoma, ne retas atvejis yra ir, kai tautine mažuma tampama per prievartą - gimtoje šalyje vyksta karas, badas ar kitokios nelaimės, neramumai. Bet yra ir gražių meilės istorijų, kuomet svetimą šalį žmogus pasirenka sekdamas paskui savo širdį.
Statistikos departamentas skelbia, kad 2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai. Lietuviai sudarė 84,2 proc. šalies gyventojų, kitų tautybių atstovai - 14,7 proc.
Lenkai - gausiausia Lietuvoje gyvenanti tautinė bendruomenė. Departamento duomenimis, 2011 m. mūsų šalyje lenkų gyveno apie 200,3 tūkst. (6,6 proc.), rusų - 176, 9 tūkst. (5,8 proc.), baltarusių - 36,2 tūkst.
Nepaisant to, jog gyvena Lietuvoje, tautinių mažumų atstovai gimtųjų savo kraštų bei ten gyvenančių artimųjų nepamiršta ir nuolat su jais palaiko ryšį. Anot I. Duchovskos, nepriklausomai nuo to, kur giminaičiai gyvena, atstumas matuojamas ne kilometrais ir jis niekada netrukdo palaikyti glaudžių ryšių su artimaisiais.
„Anksčiau buvo populiarūs laiškai, o dabar - skambučiai. Kai nuvažiuoju į Lenkiją, apsilankau pas giminaičius. Dažniausiai aš pas juos važiuoju, nes vyresni giminaičiai jau nebepajėgia, o jaunesnė karta vėlgi rečiau atvažiuoja, - pasakojo Lietuvos lenkų atstovė. - Taip, galima bendrauti naudojantis technologijomis, tik, deja, vyresnioji karta, ne visada moka jomis naudotis. Mano sūnus taip pat gyvena Varšuvoje, tad gana dažnai aplankau ir jį, ir kitus giminaičius.
Tautinių mažumų kultūra ir tapatybė
Kėdainių lenkų draugijos pirmininkė Irena Duchovska yra Lietuvos lenkė, kurios šaknys giliai įaugusios mūsų krašte, nes ne tik tėveliai, seneliai, bet ir proseneliai yra gimę ir augę Lietuvoje. „Aš esu vilnietė, o čia (Kėdainiuose, - red.) nuo 1977 metų. Palaikome ryšius ne tik su Lenkija, bet ir su viso pasaulio lenkais. Tačiau glaudžiausi ryšiai - aišku, su Lenkija, su lenkais Latvijoje ir čia (Lietuvoje, - red.). Tam tikru laiku Vilnius buvo lenkų.
Pašnekovės nuomone, kuo daugiau tautų, tuo turtingesnė yra šalis. O lenkų, kaip pagrindinį tautos bruožą, ji įvardijo tikėjimą. „Pažiūrėkite, kaip įdomu yra nuvažiuoti pas karaimus, totorius arba susitikti su kitomis bendruomenėmis. Tai yra kita kultūra ir ją pažinti labai įdomu. Ji praplečia mūsų akiratį. Galų gale moko tolerancijos, praturtina dvasiškai. Esmė yra ne kokios tautybės žmogus, bet, koks jis yra žmogus, - apibendrino I. Duchovska. - Aš manyčiau, stipriausias lenkų bruožas - tikėjimas.
Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučija Bartkienė į Vilnių iš Moldovos Respublikos atvyko dar 1981-aisiais. „Čia tapau svarbių istorinių įvykių - Sąjūdžio, Baltijos kelio, Lietuvos valstybingumo atkūrimo liudininke ir dalyve. Šie įvykiai paskatino ir tautinių mažumų atgimimą, ir mūsų bendrijos įkūrimą. Vilnius vaikystėje buvo mano svajonių miestas. Kai mokiausi penktoje klasėje, mano teta vyko į povestuvinę kelionę po Baltijos šalis, - prisiminė moteris. - Ji parvežė atvirukų iš Kauno ir Vilniaus. Vilniaus vaizdai, ypač šventos Onos bažnyčia, man taip patiko, kad pradėjau galvoti - ar Dievas leis kada nors pamatyti šį nuostabų miestą ir šalį?
Ponia Lučija pasakojo, kad praėjus maždaug dešimtmečiui nuo atviruko istorijos, tapo meilės emigrante. „Studijavau Sankt Peterburge, dabartinėje Kino ir televizijos akademijoje. Tais laikais iš kiekvienos respublikos ten galėdavo patekti daugiausia po du žmones. Mes su būsimu vyru buvome tie laimingieji, kurie atstovavo savo respublikoms - Lietuvai ir Moldovai, - atviravo L. Bartkienė. - Baigę studijas, 1981 metais atvykome į Lietuvą. Iš pradžių įsidarbinome Rytų Lietuvos, vėliau - Baltijos televizijoje.
Pakalbinti Elą Kanaitę, Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkę, ketinau kaip rusų tautinės mažumos atstovę. Tačiau paskambinusi jai supratau, jog ši moteris galėtų atstovauti net dviem tautinėms mažumoms - rusų ir žydų. Mat jos tėtis - iš Kazanės totorių, o mama - litvakė, Lietuvos žydė. „Aš iš mamos pusės esu litvakė, bet atstovauju rusų bendruomenei ir savo gimtąja kalba visada laikiau rusų kalbą, - apie savo tapatybę pasakojo ponia Ela. - Gimiau čia (Lietuvoje).
Lietuvos žydų bendruomenės atstovas Šiaulių skyriaus pirmininkas Sania Kerbelis taip pat yra vienas iš tų, kurie gimė ir augo Lietuvoje. „Giminaičiai išsibarstę po visą pasaulį - Ameriką, Izraelį, PAR, Argentiną. Su Izraelyje gyvenančiais giminaičiais palaikome labai glaudų ryšį visomis įmanomomis komunikacijos priemonėmis. Taip pat nuolatos keliaujame vieni pas kitus, - apie bendravimo ypatumus su artimaisiais pasakojo litvakas.
Santykių palaikymas su toli gyvenančiais artimaisiais, anot S. Kerbelio, yra labai svarbus. „Norisi kuo daugiau sužinoti apie savo giminės šaknis, kuo jie užsiėmė, kur ir kaip gyveno. Kuo dažniau susitinkam, tuo daugiau naujo sužinom, nors kartais jau atrodo, jog viskas yra žinoma ir nieko naujo daugiau nebesužinosi. Tačiau visai neseniai atradom dar vieną dalyką - kad vienu laikotarpiu mūsų giminei teko gyventi netgi Ukrainoje.
„Aš save tapatinu su Lietuva. Bent jau kol kas labai komfortiškai čia jaučiuosi. Galiu jaustis visaverčiu žydu, laisvai keliauti į Izraelį ir atgal. Taigi, dabar nematau prasmės vykti gyventi į Izraelį. Nebent susiklostytų kokia nors nepalanki situacija, dėl kurios reikėtų išsikraustyti, - atviravo litvakas. - Šiandien žydai Lietuvoje išgyvena Renesansą. Aišku, yra visokių buitinių dalykų, nesusipratimų, visko pasitaiko. Tačiau, kalbant apie žydų kultūrinį, religinį gyvenimą, tikrai niekas netrukdo. Duok Dieve, kad ir toliau taip būtų.
S. Kerbelio nuomone, kuo daugiau skirtingų žmonių, tuo įdomiau gyventi. Jeigu tie žmonės yra tolerantiški vieni kitiems ir vieni kitus papildo kultūriškai, tai reikia tuo tik džiaugtis.
Anot jo, pagrindiniai žydų tautos bruožai - religingumas ir bendruomeniškumas. „Netgi tie žydai, kurie nevadina savęs religingais, vis tiek švenčia religines šventes. Tas tikėjimas žydams turbūt ir padėjo išlikti kaip tautai, - mintimis dalijosi ponas Sania. - Aš galiu nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kraštą, kur yra žydų bendruomenė, ir, jei aš pas juos nueisiu, esu tikras, kad jie mane priims, esant reikalui, apnakvindins ir pamaitins.
Po ilgų metų, praleistų televizijoje, šiandien Lietuvos moldavė yra Tautinių bendrijų tarybos narė, dirba vertėja, gide. „Kai nustojau dirbti televizijoje, mano draugė moldavė, dirbanti gide, paragino mane pačią užsirašyti į gidų kursus. Juos lankyti buvo išties labai įdomu - mokėmės Lietuvos istoriją, architektūrą, kultūrą. Tiesa, ji dar prieš atvykdama į Lietuvą turėjo šiokius tokius lietuvių kalbos pradmenis - Sankt Peterburge buvo perskaičiusi lietuviškų-rusiškų pokalbių knygutę. „Kai gimė sūnus, pradėjau jam skaityti lietuviškas pasakas. Galima sakyti, kad pasakų knygos buvo mano pirmi vadovėliai. Vėliau lankiau kursus „Žinijos“ draugijoje, mokiausi iš aplinkos, o labiausiai kalbą patobulinau dirbdama televizijoje“, - kalbėjo pašnekovė.
Ji taip pat džiaugėsi, kad prisitaikyti prie gyvenimo būdo Lietuvoje nebuvo sunku. „Kišiniove, Moldovos Respublikoje, gyvena mano mama ir sesuo, pusbroliai Rumunijoje ir dukra Prancūzijoje. Jų aplankyti keliaujame su visa šeima. Šiais metais bendrija „Dačija“ minės 30 metų jubiliejų. Ta proga spalio pabaigoje planuojama rengti šventinį susirinkimą. „Į jį kviesime visus savo draugus, kurie mus palaiko ir remia. Tuo tarpu spalio penktą bendrijos nariams organizuojame kelionę po Lietuvą. Vyksime maršrutu Vilnius-Žiežmariai-Kaunas-Kėdainiai-Šiauliai-Kryžių kalnas, pakeliui pasiimdami narius iš kitų miestų. Kėdainiuose aplankysime stačiatikių Viešpaties Atsimainymo Cerkvę, kurią Jonušas Radvila pastatė savo antrajai žmonai moldavei Marijai Lupu, - planais dalijosi ponia Lučija. - Tuomet važiuosime į Kryžių kalną, kur 2011 metais bendruomenės vardu pastatėme iš Moldovos atvežtą balto akmens kryžių.
„Meilę ir pagarbą rumunų kalbai stengiamės skiepyti ir kitais būdais. Štai jau 5 metus, vasario mėnesio pirmą sekmadienį, vadovaudamiesi gražiu Lietuvos pavyzdžiu Tautinių bendrijų namuose rašome rumunų kalbos diktantą, - šiltų žodžių Lietuvai negailėjo L. Bartkienė. Paklausta, ar kada nors ketina grįžti į savo gimtąjį kraštą, L. „Gal kada nors, kadangi Lietuvoje nėra kalnų, norėčiau į Rumunijos kalnus, ten pasakiškai gražu… Labiausiai pasigendu saulės ir šilumos“, - svajingai pokalbį baigė moteris.
„Su giminaičiais iš tėčio pusės ryšių nepalaikau, nes mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau dar labai maža. Taigi, tai nuo manęs nelabai ir priklauso. Giminaičių, aišku, ten yra, bet šeimoje susiklostė tokia situacija, kad jokio ryšio su jais nepalaikau, - trumpai šeimos istoriją apibūdino E. Kanaitė. - Kalbant apie giminaičius iš mamos pusės, jie gyvena įvairiose šalyse, taip pat ir Izraelyje.
Pašnekovė teigė, kad, nors jos mama, seneliai ir ji pati gimę ir gyvenę visą gyvenimą Lietuvoje, bet Izraelyje giminaičių yra daugiau nei čia, Vilniuje. „Buvau keletą kartų Izraelyje, bet gyventi ten nuolatos nelabai norėčiau. Galbūt jei būčiau išvažiavusi, kai buvau jauna, būčiau pritapusi, tačiau dabar jau ir amžius nebe tas, ir klimatas man ten nelabai patinka, nes nemėgstu karščio, - šypsojosi ponia Ela. - Čia, Lietuvoje, nieko netrūksta.
„Aš visada sakiau, kad valstybės turtas yra skirtingų kultūrų atstovai, kalbų įvairovė. Labai gerai, kad pagal Konstituciją valstybė turi palaikyti tautines mažumas. Bet kartu ir pačios tautinės mažumos turi puoselėti savo kultūrą, kalbą, - įsitikinusi E. Kanaitė. - Lietuvoje, ačiū Dievui, mes turime valstybinių mokyklų rusų, lenkų, baltarusių, žydų kalba.
Teisės ir įstatymai
Tautinėms bendrijoms priklausančių Lietuvos piliečių teises ir laisves reglamentavo 1989 metų lapkritį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas, 1991-ųjų sausį šiek tiek papildytas Tautinių mažumų įstatymas. Jis buvo parengtas dar iki nepriklausomybės atkūrimo pagal tuo metu galiojusią sovietinę teisę, iki Lietuvos Konstitucijos priėmimo, todėl nebeatitiko aukščiausio teisės akto nuostatų ir 2010 metais Seimo nutarimu nustojo galioti.
Nuo 2010 metų iki šiol buvo parengti 4 įstatymų projektai, tačiau nė vienas nepriimtas. Šiuo metu baigiama rengti dar viena Tautinių mažumų įstatymo versija.
Šalčininkai svečius pasitinka dvikalbiu pasveikinimu. Lenkai - didžiausia Lietuvos tautinė bendrija, sudaranti beveik 6 proc. gyventojų. Vos ne 80 proc. Šalčininkų gyventojų - lenkаi. „Tiesiog šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus mes atsakymus privalome ruošti valstybine kalba“, - nurodo Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriaus pavad.
Antroji pagal dydį Lietuvos rusų bendrija skaičiuoja puspenkto procento šalies gyventojų, daugiausia Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, o Visagine - maždaug pusė. Teisingumo ministrė E. Šiuo metu dvikalbiai užrašai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui. Anksčiau būta siūlymų įteisinti užrašus dviem ar net trimis kalbomis seniūnijose, kuriose viena ar kita tautinė mažuma sudaro ne mažiau kaip trečdalį visų gyventojų.
Lietuvos tautinių mažumų švietimo politika - viena liberaliausių Europoje. Kai kurios tautinės mažumos gimtąja kalba gali mokytis nuo ikimokyklinio ugdymo iki pat aukštojo mokslo. „Mes gyvename Lietuvoje, mes Lietuvos piliečiai, mes turime žinot ir kalbėti lietuviškai.
Politologas Marjušas Antonovičius pabrėžia, kad vadinamoji valstybinės kalbos egzamino problema atsirado kone prieš dešimtmetį. Per tą laiką dviejų partijų, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso, atstovai du kartus išrinkti į Seimą, o praėjusią kadenciją priklausė ir valdančiajai koalicijai. „Jiems šitie dalykai yra sunkiai suvokiami. Jiems tai yra nesuprantami dalykai ir dėl to daugelis iš jų masto kaip 19 amžiuje ar 20 amžiaus pradžioje, kad kiekvienas kaimas būtinai privalo turėti savo mokyklą ir nesvarbu kiek ten tų mokinių“, - mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius dr. M.
Politologas Gediminas Kazėnas tautinių mažumų padėtį nagrinėjo kaip mokslininkas, tačiau jam situacija pažįstama iš vidaus, mat jis yra Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys. „Аš abejoju, kad tautinėms mažumoms tai realiai kažką duotų. Demokratinėje valstybėje iš principo kiekvienas pilietis yra lygus ir jisai naudojasi savo teisėmis ne kaip tautinės mažumos atstovas, bet kaip pilietis. Ir čia trumpai drūtai galim dėti tašką“, - dėsto Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos mokslų instituto laikinasis direktorius dr. „Tai yra šilkinėmis pirštinėmis kuriama naujoji autonomija. Jisai fragmentuoja Lietuvą, supriešina piliečius, neleidžia tautinių bendrijų atstovams arba vilkina, integruotis į valstybės audinį. Tai yra tinkamai išmokti lietuvių kalbą ir lygiaverčiai varžytis darbo rinkoje“, - sako A.
„Tai Konstitucijoje mes tikrai nerasime žodžio tautinės mažumos. Jų nėra, nes rengiant Konstituciją buvo laikomasi nuostatos, kad yra pilietinė lietuvių tauta, o ją sudaro visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo jų tautybės. Aišku, lietuvių tauta titulinė tauta, ji sudaro visuomenės valstybės pagrindą, bet pilietinėje tautoje, kurią sudaro, kaip minėjau, be išimties visi piliečiai, nėra nei daugumų, nei mažumų. Visi lygūs. Visiems taikomi vienodi reikalavimai ir visose srityse“, - teigia V.
„Tai visų pirma, mes turime Tautinių mažumų apsaugos konvenciją, kuri yra ratifikuota, kur yra be abejo, sąvoka „tautinė mažuma“. Didžiausia kliūtis, kad mes neturime pačios sąvokos apibrėžtos ir vat čia yra labai teisinga pastaba, kad mes turime tautinių bendrijų sąvoką, mes turime tautinių mažumų sąvoką, kuri yra naudojama skirtinguose dokumentuose, bet mes niekur neturime apibrėžimo nei tautinių bendrijų, nei tautinių mažumų. Tai atitinkamai kol neturime įstatymu sureguliuotų sąvokų, tai yra viena didžiausių problemų“, - supažindina ministrė E. Prof. V.
Socialinis būstas ir integracija
Vilniaus pakraščiu einančioje Linksmojoje gatvėje ketinama statyti 7 mln. litų vertės daugiabutį socialiai remtinoms šeimoms apgyvendinti. Vasaros pradžioje Socialinių reikalų ir darbo ministerija Vilniaus savivaldybei skyrė 6 mln. litų socialinio būsto fondui plėtoti, dar 880 tūkst. Tad už beveik 7 mln. litų jau šį rudenį miesto pakraštyje turėtų pradėti kilti bent menką dalį laukiančių žmonių galėsiantis priglausti daugiabutis. Pagal skelbiamą projektą pastatas turėtų būti 9 aukštų ir bendro daugiau kaip 5 tūkst. kv. m ploto.
Vilniaus miesto savivaldybės žinioje šiuo metu yra maždaug 4200 socialinių būstų. Savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos Rasa Laiconienė dienraščiui tvirtino, kad šiuo metu savivaldybės eilėje socialinio būsto laukia dar mažiausiai 6 tūkst. „Tai dažniausiai yra labai sunkiai gyvenančios šeimos su vaikais, vyresnio amžiaus žmonės. Socialinį būstą gali gauti tie asmens, kurių pajamos per metus neviršija nustatytos 13,2 tūkst.
Anot jos, socialinio būsto stoka sotinėje yra sena ir itin sunkiai sprendžiama problema. „Šiuo metu socialinio būsto nuomininkams reikia mokėti po 1,7 lito už 1 kv. m. Nedidelis maždaug 30 kv. m ploto socialinis butas vilniečiams kas mėnesį atsieina maždaug 50 litų. Statistikos departamento duomenimis, socialinio būsto šalyje laukia beveik 30 tūkst.
Gyvenimo tempui spartėjant, o miestų erdvėms tankėjant, vis daugiau žmonių renkasi gyventi mažiau, bet protingiau. NT pirkimo tendencijos rodo aiškų poslinkį link mažesnių, tačiau funkcionaliai suplanuotų, energiškai efektyvių būstų. Augantis sąmoningumas, tvarumo siekis ir noras gyventi arčiau patogumų skatina gyventojus rinktis kompaktiškus, bet kokybiškus namus.
Pasak UAB „Centromera“ atstovės Vaidos Šidlauskienės, pastarųjų metų būsto pirkimo tendencijos Lietuvoje rodo akivaizdų poslinkį link mažesnio ploto, tačiau geriau suplanuotų ir energetiškai efektyvių butų. Remiantis Registrų centro ir nekilnojamojo turto rinkos analitikų duomenimis, nuo 2020 m. iki 2024 m. iki 50 m² butų pardavimų dalis naujos statybos segmente išaugo nuo maždaug 18 proc. iki apie 32 proc., o bendroje rinkoje šio ploto butai sudarė net iki 28 proc.
Mažas butas turi daug svarbių privalumų, dėl kurių vis daugiau žmonių pasirenka kompaktišką gyvenimo būdą. „Kompaktiška erdvė leidžia gyventi paprasčiau, efektyviau ir dažnai skatina atsisakyti nereikalingų daiktų, taip sukuriant harmoningesnį ir ramesnį gyvenimą“, - aiškina V. Toks būstas yra ir ekonomiškesnis: jam reikia mažiau energijos šildymui, vėdinimui, apšvietimui - tai tiesiogiai mažina išlaidas. Be to, mažesni butai dažnai statomi strategiškai patogesnėse miesto vietose - arčiau centro, gamtos ar svarbiausios infrastruktūros.
Moderniuose projektuose mažas butas taip pat nereiškia komforto atsisakymo. Tinkamai suplanuotos erdvės, sumanūs baldų sprendimai, talpios spintos, multifunkciniai baldai ir natūralus apšvietimas leidžia sukurti erdvės pojūtį net 30-50 kv. m. „Tinkamai apgalvotas interjeras ir kokybiška apdaila leidžia išnaudoti kiekvieną kvadratinį metrą, o minimalizmo principai padeda susikurti estetišką ir funkcionalią gyvenamąją aplinką“, - teigia V. Gyvenimas mažesniame būste taip pat suteikia daugiau laisvės - mažiau daiktų, mažiau rūpesčių, daugiau laiko sau, šeimai, draugams, augintiniui ar mėgstamoms veikloms.
Kaune Žemutiniuose Kaniūkuose, šalia Lampėdžio ežero ir pušyno, vystomas A++ energinės klasės daugiabučių projektas „Pušų apartamentai“. V. Šidlauskienė pasakoja, kad projekte siūlomi 36-53 kv. m ploto butai, o apie 40 proc. visų būstų sudaro maždaug 50 kv. m dydžio variantai - tokio ploto butai, kaip rodo pardavimų duomenys, šiuo metu yra vieni paklausiausių. Pasak projekto atstovų, viena iš šių butų stiprybių - nedidelės šildymo išlaidos. 2024 m.
„Tokie projektai atspindi augančią mažesnių, tačiau efektyviai suplanuotų būstų paklausą. Kai erdvė apgalvota iki detalių, net ir nedidelis butas gali tapti mylimais, patogiais ir jaukiais namais.