Panem et circenses (liet. duonos ir žaidimų)? Deja, šito jau nebeužtenka. Pramogų beieškanti baudžiauninkų karta pati šaukiasi pranašų, mistikų, psichopatiškų pozityvistų-lunatikų, laimės receptų, o taip pat - ir naujienų apie nelaimes, šnektų apie žinomas padugnes.
Akivaizdu, kad šiandien kiekvienas vartotojas turi savo nuomonę bei vertybių skalę. Kiekvienas paprastas žmogus gali suteikti sąvokoms savas reikšmes, taigi laisvai formuojasi mąstymo klišės ir stereotipai. Nebėra aišku, ką reiškia draugystė, ištikimybė, garbė, orumas, meilė ir kitos sąvokos. Tariama laisvė atveria žmonėms iliuziją, kad šie - savo likimo šeimininkai, nors dažniausiai nesugeba net sau patiems paaiškinti, kas lemia jų įsitikinimus. Liekama kasdienių prasmių lauke tampant kalbos fantomų kaliniais. Neatsakingai vartojama kalba yra kur kas klastingesnis reiškinys nei gali pasirodyti.
Pavergtu protu nuolat operuoja reklamos industrija, nurodanti, kokiais drabužiais rengtis, kokius skalbimo miltelius pirkti, kokią muziką klausyti, kur imti paskolas. Imtas pardavinėti džiaugsmas, dirbtinės šypsenos kuria pridėtinę vertę. Etiketė - „populiariausia, vadinasi geriausia“ - tapo rinkos dėsniu, kuriuo pasitiki vartotojai. Žmogų pakeitė vartotojas. Išnyko riba tarp to, kas padoru ir niekinga. Sąvokos tapo pavaldžios norams ir troškimams. Lėkštumas bei vulgarumas žiniasklaidoje įsigalėjo kaip norma. Į viešą erdvę paleistos frazės, tokios kaip „žmogus turėtų rinktis likimą, o ne susitaikyti su juo“ savo prasme vargu, ar kam nors užkliūva, nors ,,pasirenkamas likimas” skamba kaip oksimoronas „protingas kvailys“.
Besiknisdami socialinių tinklų šiukšlyne paprasti žmonės lengvai suvirškina paruoštas tiesas, todėl viešoji erdvė nespėja gaminti plepalų apie sėkmę, laimę, džiaugsmą, pseudomokslininkų atradimus, tariamas grėsmes. Šalies knygynuose vis gausėja sielas pardavusių velniui leidyklų knygų tiražai, kuriuos išgraibsto paprasti žmonės. Beverčių skaitalų leidybai antsnukio uždėti niekas net neketina - didelio intelekto pastangų nereikalaujanti grafomanija klesti nevaržomai. Literatūra be literatūrinės vertės leidžia lengvai pasipelnyti, nes paklausa dėl išsilavinimo stokos vis didės. Daugės išmanių mygtukų spaudinėtojų, nes švietimui išsilavinimo kokybė nerūpi. Tuo tarpu literatūros klasikos ar filosofinių darbų tenka gerai paieškoti, nes jų tiražai negausūs. Tokios knygos dažniausiai būna nukištos kur nors knygyno gale, kukliai sudėtos keliose lentynėlėse.
Valstybė jau nebesirūpina intelektualių knygų leidimu: per metus išverčiami ir išleidžiami negausūs egzemplioriai knygynų lentynas pasiekia kosminėmis kainomis, tad ne bet kuris save gerbiantis skaitytojas gali įsigyti gerų knygų. Valstybei trūksta lėšų? Vargu. Tokie, mano manymu, beviltiški projektai kaip „Laiminga Lietuva 2030“ su kliedinčių politikų palaiminimu nevaržomai susilaukia valstybės biudžeto ar ES paramos. Valdžia, pasitelkusi primityvias sociologinių apklausų metodikas, užuot prisidėjusi prie žmonių kančių mažinimo, pasišovė pakelti laimės indeksą. Indeksą gal ir pakels politikierių vasalai sociologai, bet gerovė avinų bandos nepasieks tol, kol jie patys nesugebės mąstyti savarankiškai, taigi tuo pačiu ir spręsti, rinktis bei vertinti. Neatsakingi projektėliai ne tik tuština valstybės biudžetą, bet ir kuria visuomenei mitą, kad individas nėra atsakingas už save. Tampame sielos inžinierių eksperimentų aukomis.
Sielų technologai mums primeta sufabrikuotą tapatybę, kuri pasireiškia visuomenės narių suvienodinimu. Bažnyčių vaidmenį atlieka psichologai, sociologai, politikos šamanai - jie už mus pačius nupaišo prasmių žemėlapius, o mums, specialistų bandai, rūpi tik siaura profesinė sritis. Nutolstame nuo savo pačių gyvenamo gyvenimo, tarsi kažkas kitas jį turėtų nugyventi. Patogių tiesų gyvenimas greitai praranda savo skonį. Kai paprastam žmogui rūpi privatūs reikalai ir pramogos, liaudies išrinkti atstovai priiminėja savo interesų grupėms palankius sprendimus. Atsakomybės neužsikrauna nei vieni, nei kiti, nes pirmiesiems nerūpi priiminėjami sprendimai - bus proga pasireikšti balsuojant per artėjančius rinkimus už opozicinę valdžią, balsuojant negatyviai (ne „už”, o „prieš”). Antriesiems suvienodinta liaudis patogi, prognozuojama ir valdoma, nes ją be pasipriešinimo pasitinka ir aptarnauja žiniasklaida. Ateityje prošvaisčių nematyti - politinė valstybė kaip nevykęs suvereniteto projektas pūva iš vidaus tiek dėl pačios demokratijos esmės prieštaravimų, tiek dėl neatsakingo jos principų vykdymo, nekompetetingo elgesio ir elementaraus padorumo nebuvimo.
Tokiomis sąlygomis žmonėms lieka tik nesitaikstymo ir sąmoningumo galimybė, nes pasaulio pabaiga jau įvyko: už totalinę demoralizaciją niekas nebėra atsakingas. Pavergti protai reiškia brandžios civilizacijos dekadansą. Dievo soste patogiai įsitvirtino lėkšto, gaivališko, pragmatiško, nejautraus ir nenuoširdaus primato iškamša. Nepaliaujamas emocijų ir instinktų dirginimas pakeitė antjuslinę transcendenciją. Praktinis sąlytis su pasauliu šių dienų žmogui tapo vienintele siekiamybe, visa ko ribine pradžia ir ribine pabaiga. Blogėjančią padėtį šalyje paprastas žmogus nusako trumpai - „toks gyvenimas - sėdėdamas ir mąstydamas nieko nepakeisi. Reikia veikti“.
Aklą, neatsakingą veikimą bei jo pasekmes trumpai jau aptariau, o apie sprendimo laisvę galiu pasakyti taip: netapsime laisvi ir laimingi, kol nesugebėsime mąstyti savarankiškai, kritiškai apsvarstydami mums primetamas prasmes. Išlaisvina ne veikla, o mąstymas, nes net ir pragmatiniu požiūriu jis lemia priimamus sprendimus - be aukšto sąmoningumo adekvatus gyvenimo scenarijus neįmanomas.
Šiuolaikinės vergovės formos
JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, pristatydamas ataskaitą, pasakė, kad apie 20 milijonų žmonių yra pavergti įvairiose šalyse įvairiais būdais, o vergovės pramonė generuoja 150 milijardų dolerių apyvartą. Ataskaitos įvade jis priduria, kad prekybos žmonėmis ir pavergimo problema neegzistuoja tuštumoje, ji susijusi su daugeliu prielaidų - skurdu, nedarbu, korupcija, migracija. Tad kova prieš vergovę galiausiai neturi apsiriboti vien kriminaliniu persekiojimu, nors ir būtinu, jai reikia globalių pastangų.
Ataskaitoje pristatomi šiuolaikiniai asmenų pavergimo būdai, naudojant jėgą, spaudimą, apgavystę, skolas, grasinimus ar viso to kombinaciją, visaip juos išnaudojant ir pelnantis. Pirmiausia tai prekyba prostitucijos tikslais. Tačiau vaikų iki 18 metų atveju jokių išlygų nėra. Kitas didelis prekybos žmonėmis sektorius yra priverstinis darbas. Kaip ir prostitucijos atveju, taip ir šiuo asmens deklaravimas, kad jis sutinka su išnaudojančiomis sąlygomis nėra galutinis kriterijus. Priverstinio darbo spąstai ypač gresia migrantams, bet ne vien. Asmenys išnaudojami statybos, tekstilės, žemės ūkio sektoriuose, kasyklose, tačiau taip pat elektronikos pramonėje ir sveikatos apsaugoje.
Vienas iš būdų pavergti žmogų yra skolos, kurios kartais perduodamos iš kartos į kartą. Azijoje šimtai tūkstančių žmonių atidirba už savo protėvių skolas. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys ir į pavergimą namuose. Daugelyje šalių yra samdomi darbininkai, vyrai ir moterys, darbams namuose, privačioje aplinkoje, dažnai išnaudotojiškomis sąlygomis, be teisių, be apsaugos, mokant labai mažai, kartais ir visai nemokant, suvaržant judėjimo laisvę, užgauliojant ir stumdant. Nors nepilnamečiai gali dirbti kai kuriuos darbus, tačiau ataskaita perspėja ir dėl priverstinio vaikų įdarbinimo ir išnaudojimo.
Ataskaitoje yra vardijamos įvairios iniciatyvos prieš prekybą žmonėmis, tarp kurių išryškinta religinių lyderių deklaracija ir programa prieš šiuolaikinę vergovę, 2014 gruodžio 2 dienos susitikimo Vatikane vaisius, įtraukęs aukščiausius anglikonų, katalikų, musulmonų, budistų, induistų, ortodoksų ir žydų autoritetus.
Ataskaitos skaitytojas atras ir popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Paklauskime savęs, kaip pavieniai asmenys ir kaip bendruomenės, kaip mus paliečia, kasdieniame gyvenime, kai susitinkame ar turime reikalų su žmonėmis, kurie galėtų būti prekybos žmonėmis aukos, kai esame gundomi įsigyti daiktus, pagamintus išnaudojant kitus.
Šiuolaikinė vergovė: labiausiai nukentėjusios šalys
Vartotojų pasirinkimas: laisvė ar manipuliacija?
Prekybos centre besisukinėjantis pirkėjas į krepšelį įsideda reikiamą arba trokštamą prekę. Ją netrukus išima ir pakeičia tuo pačiu, bet kito gamintojo produktu. Tai tipinė situacija, kai vartotojo pasirinkimas lemia verslo sėkmę arba nesėkmę. Kodėl vartotojai vienus produktus keičia kitais? Kaip gamintojai ir pardavėjai gali turėti įtakos emociniam pirkėjų pasirinkimui?
„Natūralu, kad vartotojas pasirenką tą produktą, kuris geriausiai atitinka jo lūkesčius, norus, tą akimirką atsiradusį poreikį.“ - teigia „TMD Partners“ konsultantas ir partneris Darius Pietaris.
Pirkėją stabdo klaidos
„Kodėl pirkėjas, įsidėjęs į krepšelį prekę, pakeičia ją kita? Pirmiausia reikia pastebėti, kad prekė yra būdas patenkinti poreikį. Tai vartotojas bando padaryti pigiausiai, maloniausiai, patogiausiai. Todėl natūralu, kad vartotojas pasirenką tą produktą, kuris geriausiai atitinka jo lūkesčius, norus, tą akimirką atsiradusį poreikį. Gal ta kita prekė padėta matomesnėje vietoje, yra patrauklesnė, mažiau kainuoja?“ - samprotauja D. Pietaris.
Jis sako, kad vartotojai vienas prekes renkasi labiau nei kitas ir dėl gamintojų, pardavėjų klaidų. Kelios jų yra pagrindinės:
- Nėra išskirtinumo - produktas neišsiskiria nei turiniu, nei pakuote.
- Turinys neatitinka vartotojo poreikių. Taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, tradicinis produktas siūlomas vartotojų segmentui, kuris tokiais produktais nesidomi.
- Nustatomos netinkamos kainos - per maža arba per didelė. Kartais būna, kad vartotojas už mažesnę kainą gali gauti tą pačią prekę - tada jis ją ir perka.
- Vartotojų pirkti neskatina nežinomas prekių ženklas, nes juo žmonės nepasitiki.
- Nematomoje arba nepasiekiamoje vietoje padėti produktai - jie tada tiesiog yra nepastebimi.
Jis pabrėžia, kad pasirinkimą visada lemia subjektyvus vartotojo požiūris, nuomonė ir emocijos. Žmogus mąsto subjektyviai. Tad jį palenkti į savo pusę gamintojai gali tik patys formuodami subjektyvų vartotojų suvokimą.
Pradėti nuo išskirtinės pakuotės
D. Pietaris teigia, kad pirkėją pritraukti gali padėti produkto pakuotės išskirtinumas. „Pavyzdys - alus. Skirtingų gamintojų pakuotės yra panašios. Kas, jei pirkėjas tarp panašių alaus butelių pamatys išskirtinį, specifinį alų, įvyniotą į popierių? Didelė tikimybė, kad juo susidomės labiau. Popierinė pakuotė sukuria asociaciją su senoviniu, tradiciniu alumi, o toks dažno vartotojo vertinamas. Be išskirtinumo mažų daryklų savininkams sunku konkuruoti su didžiaisiais alaus tiekėjais. Dėl didelių išlaidų, nedidelių pardavimų mažose daryklose pagaminto alaus kaina dažniausiai bus didesnė“, - pasakoja „TMD Partners“ konsultantas ir partneris.
Jo teigimu, išskirtinė pakuotė bet kokiu atveju turėtų atitikti produkto idėją. Pavyzdžiui, paaugliams skirtas produktas negalėtų būti pilkas - galbūt reikėtų linksmos, įvairiaspalvės pakuotės.
Geras produktas už patrauklią kainą
Mažmeninės prekybos patirtis rodo, kad Lietuvoje kokybė nėra pati svarbiausia. Daugumai vartotojų pirmas kriterijus yra kaina. Skaičiavimai rodo, kad prekybos tinkluose nemažai prastesnės kokybės produktų yra populiarūs būtent dėl mažesnės kainos.
Žinoma, kiekvienas gamintojas privalėtų turėti galvoje, kad ne visi vartotojų segmentai yra vienodai jautrūs kainai. Tai priklauso nuo to, kiek vartotojai nusiteikę skirti tam tikrai prekei. Juk paprastą darbui skirtą automobilį perkantys žmonės greičiausiai norės išleisti mažiau. Priešingai, prabangaus automobilio ieškantys pirkėjai turėtų būti linkę mažiau skaičiuoti.
„Reikia tiksliai žinoti, ko vartotojas nori. Ir tai jam duoti už prieinamą kainą. Nebūtinai pigiai. Dalis vartotojų pigių produktų neperka, nes suvokia, kad toks jis yra prastas, o juk norisi tik geros prekės. Taigi kuo kaina už tą pačią kokybę ir funkciją bus patrauklesnė, tuo bus didesnė tikimybė parduoti savo prekę. Kaip tai padaryti - kiekvieno strateginis dalykas“, - teigia konsultantas.
Pirkėjus traukia žinomumas
D. Pietaris taip pat pataria stiprinti savo prekių ženklą - jį paversti žinomu, populiariu, nustatančiu kokybės standartą. Tai turėtų padėti integruota komunikacija.
„Išsirenkate vartotojo segmentą, kuriam bus skirta sukurta prekė. Tada vartotojus bandote pasiekti įvairiausiais kanalais - nuo socialinių tinklų iki televizijos reklamos. Tai svarbu, nes vienus žmones galima pasiekti per televiziją, kitus - tik per socialinius tinklus. Svarbiausia žinoti vartotojo įpročius, jo naudojamus informacijos kanalus“, - pataria D. Pietaris.
Pavyzdžiui, „Coca-Cola“ atrodo niekuo neypatinga, tačiau turi išskirtinį įvaizdį, stiprų, žinomą prekių ženklą. Jį supa ir tam tikras kokybės standartas - įteigta, kad vartotojai, pirkdami šį gėrimą, gaus geros kokybės produktą.
„Geras, stiprus prekių ženklas leidžia parduoti produktą brangiau. Be to, prekybos centrai pirks ir pardavinės tik populiarų produktą. Tam, kad jis būtų perkamas, turi būti žinomas, populiarus. Tai pasiekti galima investuojant į reklamą, informavimą apie prekių ženklą“, - tikina D. Pietaris.
Pasirinkimas: išlaisvinimas ar pančiai?
Pasirinkimas gali išlaisvinti, tačiau kartu ir pavergti žmogų. Jei žmogus gali rinktis, tuomet jis pats yra atsakingas už savo likimą, tačiau žmogui ne visada yra lengva tai atlikti. Dažnai žmogų veikia sunkūs išgyvenimai ir būties klausimai, tad žmogui tampa sunku priimti atsakomybę už save. Tad pasirinkimas gali riboti žmogų - žmogus gali bijoti rinktis. Sakoma, kad žmogus gimsta laisvas. Kitaip tariant - žmogus gimsta su savo prigimtine laisve. Ši laisvė reprezentuoja žmogaus laisvę mąstyti, reikšti mintis ir svarbiausia - pasirinkti. Taigi jau nuo pat mažens žmonės gyvena kasdien ką nors pasirinkdami.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus, būdamas pakankamai laisvas, renkasi. Pasirinkimas žmogaus gyvenime gali būti pats paprasčiausias. Pavyzdžiui, pasirinkimo laisvės dėka žmogus gali pasirinkti - gerti pieną ar geri kavą, dalyvauti renginyje, ar nedalyvauti. Tai yra patys paprasčiausi, tačiau tikrai kasdien žmogaus gyvenime būnantys pasirinkimai. Kad ir kaip bebūtų, žmogaus pasirinkimas ne visada gyvenime būna toks paprastas. Žmogus gyvenime kartais turi pasirinkti labai sudėtingus dalykus, na, o tai, savaime suprantama, kelia pasirinkimo problemą. Pasirinkimo problemą galima įvardinti, kaip nesugebėjimą tinkamai pasirinkti, ilgas abejones ar kt. panašius veiksnius, kurie alina žmogų.