Maišiagala, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestelių, išgyveno sudėtingą nacionalizacijos laikotarpį, kuris paliko gilų pėdsaką miestelio architektūroje ir gyventojų likimuose. Nacionalizacija palietė daugelį namų ir butų, kurie buvo atimti iš savininkų ir perduoti valstybės žinion. Šiandien, žvelgiant į praeitį, svarbu prisiminti ir įvertinti šio proceso pasekmes.
Maišiagalos bažnyčia
Istorinis Kontekstas
Patys niūriausi lietuvių tautai buvo spaudos draudimo metai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžia. Tuo metu prasidėjusiam lietuvių tautiniam sąjūdžiui Rytų Lietuvoje reikštis trukdė ne tik caro valdžia, bet ir vietiniai lenkiškos orientacijos veikėjai, tarp jų ir katalikų dvasininkai (Vilniaus katalikų vyskupijos vadovybė ir dvasininkijos dauguma buvo nusiteikusi prolenkiškai).
Nacionalizacijos Poveikis
Nacionalizacija ne tik pakeitė nuosavybės struktūrą, bet ir turėjo didelį socialinį poveikį. Daugelis šeimų neteko savo namų, o tai sukėlė didelį nepasitenkinimą ir sumaištį. Žmonės buvo priversti palikti savo įprastą gyvenimo būdą ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Gervėčių Krašto Istorija
Iš kurios pusės važiuotum į Gervėčius - iš Gėlūnų, Galčiūnų, Miciūnų, Mockos, Petrikų kaimų - iš visų pusių atsiveria kelrodė - Švč. Trejybės bažnyčia (1899-1903). Viena iš gražiausių Rytų Lietuvoje ir didžiausia katalikų šventovė Baltarusijoje: fasado bokštas siekia 61 metrą. Kelis kartus pavadinimą keitusi Gervėčių bažnyčia yra apaugusi šio krašto žmonių susitelkimą ir gilų bendruomeniškumo jausmą liudijančiomis legendomis.
Gervėčių bažnyčia
Carinės Rusijos laikais, 1905 m. Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčią siekta paversti stačiatikių cerkve. Valdžiai reikėję surinkti dešimt vietinių gyventojų parašų, ir sumanymas, kaip valdžios požiūriu visai teisėtas, būtų įgyvendintas. Už parašą buvo siūloma valakas žemės. Iš aštuonių tūkstančių parapijiečių atsirado tik penki, kurie pasirašė. Nesurinkus reikiamo skaičiaus parašų, bažnyčia nebuvo paversta cerkve.
Miciūnai, kaip būdinga Gervėčių kraštui, gatvinio tipo kaimas, palyginus didelis - 70 ūkininkų šeimų. Čia vyravo katalikiškumas, lietuviški tautiniai papročiai ir Gervėčių krašto gyventojams būdinga savita tarmiška šnekta, priklausanti Rytų aukštaičių vilniškių (Rytų dzūkų) patarmei.
Kunigas Ambraziejus Jakavonis
Antai Gervėčių Švč.Trejybės bažnyčios klebonas kun. Antanas Dalinkevičius (1870-1915) pamaldas laikydavo vien tik lenkiškai, išpažintį priimdavo taip pat tik lenkiškai. Jeigu kas prabildavo lietuviškai, apibardavo. Tačiau jaunosios kartos kunigai, tarp jų Ambraziejus Jakavonis, jau reiškė visai kitas pažiūras. Teigiama, kad Gervėčiuose tebesanti lietuviška sala, yra didelis ir kun. A. Jakavonio nuopelnas.
1915 m. mirus klebonui A. Dalinkevičiui, kun. A. Jakavonis buvo paskirtas Gervėčių klebonu. Klebonas A. Jakavonis mokė ir skatino parapijiečius lietuviškai dainuoti, lankydamasis jų namuose, ragindavo mokytis lietuviškai dainuoti, mokytis lietuviškai rašyti ir skaityti, gerbti senuosius papročius. Nenuostabu, jog vietos katalikai, ypač šviesos ir tiesos troškę gervėtiškiai, gerbė bei mylėjo savo krašto ganytoją.
1920 metais Lenkijai okupavus Rytų Lietuvą, prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Gervėčius užėmę lenkai jau 1921 m. balandžio 17 d. uždraudė lietuviškai giedoti bažnyčioje, o balandžio 21-ąją suėmė kleboną A. Jakavonį. Nepaisant visų parapijiečių pastangų, jį mėnesį laikė Vilniaus Lukiškių kalėjime.
Julijonas Steponavičius
Tais pačiais metais, 1911 m. spalio 18 d., Gervėčių parapijos dideliame 70-ties ūkininkų Miciūnų kaime Karoliui ir Emilijai (Barevičiūtei) Steponavičiams gimė ketvirtas vaikas - sūnus Julijonas, atnešęs ūkininkų šeimai didelio džiaugsmo. Juk prieš sūnų viena po kitos buvo gimę trys dukrelės, Amžinybei akeles užmerkusios dar kūdikystėje. Steponavičių sūnų Julijoną Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje pakrikštijo kun. Ambraziejus Jakavonis, tikras lietuvybės apaštalas.
Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis. Klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis gabesnius lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos įsteigtos lietuviškos mokyklos vaikus, tarp jų ir Julijoną Steponavičių, mokė papildomai, ypač lietuvių kalbos, ir tėvus, kurie gali, labai ragindavo siųsti mokytis į Vilniaus lietuvių gimnaziją.
Visą 70 km kelią nuo gimtųjų Miciūnų kaimo iki Vilniaus 1921 m. rudenį tėvo vežamas mokytis mintijo ir mintijo dešimtmetis Julijonas. Tėvo arkliuku atvežtas Julijonas buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus gatvėje, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje, kurią globojo kan. Juozapas Kukta (1926 m. konsekruotas ir paskirtas Kaišiadorių vyskupu).
1921m. spalio 1 d. J. Steponavičius mokytis į Vilnių jau buvo atvykęs ir matė, kaip lenkų valdžia brutaliai atėmė Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpas. Po daugelio metų rašytuose atsiminimuose pažymėta: „Želigovskio valdžios atstovai - Atstatymo departamento - Markevičius, Švietimo departamento atstovas ir buvęs Kauno lenkų gimnazijos direktorius Leonas Ošemeneckis, Lelėvelio lenkų gimnazijos direktorius Želskis, lenkų policijos padedami, per penkias valandas užėmė rūmus (vėliau čia įkurta filharmonija), išvydami iš jų susirinkusius mokinius (150) ir atimdami gimnazijos baldus. Mokiniai buvo stumdomu, mušami. Aštuntą valandą vakaro paskutinieji policijos išvesti gimnazijos vedėjas M. Biržiška su žmona, mokytojai V. Biržiška ir A. Randomanskis, Mokytojų seminarijos vedėjas J. Kairiūkštis. Išstumti iš gimnazijos rūmų mokiniai, susitikęs su kitais, neįleistaisiais, užtraukė himną „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia juos puolė policija: jaunimą mušė šautuvų buožėmis, lazdomis, kumštimis, kelias dešimtis berniukų ir mergaičių sumušė iki kraujo. Suimti, bet, pasižymėjus jų pavardes, iš nuovados buvo paleisti: gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas K. Stašys, mokytojai St. Kairiūkštis, St. Naginskas, žurnalistas A.
Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydų visuomenės atstovai, pasiūlę pamokas vesti žydų realinėje gimnazijoje Lichanšteino name Arklių gatvėje. Tačiau dėl nepalankių darbo sąlygų toje gimnazijoje gruodžio 1 d. Mykolas Biržiška išnuomoja patalpas Pilypo gatvėje. Bet netrukus, 1922 m. okupantai ištrėmė gimnazijos direktorių M. Biržišką. Į jo vietą buvo išrinktas Marcelinas Šikšnys, matematikas ir rašytojas, talentingas pedagogas. Juozas Tumas-Vaižgantas jį vadino „rimčiausiu Lietuvos matematiku“, nes jis daugiausia parašė lietuviškų matematikos vadovėlių, kai kuriuos išleido savo lėšomis.
Vilniaus gimnazistai Julijonas ir Stanislovas gerai žinojo to meto politinę padėtį. 1925 m. vasario 10 d. Lenkija sudarė konkordatą su Vatikanu ir Vilniaus arkivyskupija tapo viena iš 5 Lenkijos provincijų. Skirtingose klasėse besimokantys gimnazistai dalijosi viskuo - ir Juliaus tėvo iš kaimo vežimu atvežtu kaimo valgiu, ir jaunatvišku užsidegimu tarnauti Dievui bei tėvynei. Jiems gyvas pavyzdys buvo gimtosiose parapijose ir Vilniuje sutikti katalikų dvasininkai.
Julijonas Steponavičius, 1930 m. baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, vienas iš mylimiausių kun. K. Čibiro mokinių, tų pačių metų rudenį įstojo į Vlniaus diecezinę kunigų seminariją - Stepono Batoro universiteto teologijos fakultetą. 1905 m. Vilniaus kunigų seminarijoje įvestos lietuvių kalbos pamokos buvo neprivalomos, lietuviškai buvo nedėstoma iki pat 1939 m.
Šis palaimintojo arkivyskupo Jurgio troškimas yra pasiekęs ne vieną jauną katalikų dvasininką. Aišku, tai ypatingu būdu užliejo ir Gervėčių krašto Julijoną Steponavičių, kuris 1936 m. birželio 21 d.
1936-ųjų liepos 5-ąją Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje ištiestos ąžuolo lapų girliandos, žiedų žiedais papuoštas altorius, pirmuose suoluose sėdintys orūs, parapijiečiams nematyti asmenys - viskas liudijo iškilmes. Tai buvo primicijos - kunigo Julijono Steponavičiaus pirmosios šv. Mišios.
Pirmoji kun. Julijono pastoracinė vieta buvo Rodunė, kur vikaru išbuvo vos dvi savaites. Per tą trumpą laiką jis spėjo „nusižengti“ lenkomanams. Rodunės parapijoje buvo nemažai už savo teises kovojančių lietuvių, kurie iškart pamilo jauną kunigą. Bet aliarmą pradėjo kelti kita - lenkiškoji pusė, išsigandusi, jog gali būti sulygintos visų katalikų teisės. Tad tegu geriau kun. J. Steponavičiaus važiuoja toliau, į Baltarusijos gilumą - Gardino bernardinių mergaičių septynmetei mokyklai reikia kapeliono.
Gavęs arkivyskupo skyrimą, rugsėjo mėnesį kun. Julijonas jau Gardine, kuriame vyravo svetima lenkiška aplinka, nė vieno bendraminčio. Tačiau kunigo tarnystėje asmeninio pasirinkimo nėra, gaivinti gali tik viltis sugrįžti į lietuvišką parapiją.
tags: #maisiagalos #miestelyje #nacionalizoti #namai #ir #butai