Liudvikas Andriulis - žinomas verslininkas, telekomunikacijų kompanijos komercijos ir marketingo direktorius, dažnai besidalinantis savo mintimis apie verslą, karjerą ir gyvenimą socialiniuose tinkluose. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo kelią į sėkmę, požiūrį į turtą ir verslą, bei prisiminsime įdomius faktus iš jo gyvenimo.
Pirmieji Žingsniai: Nuo Močiutės Žiguliuko Iki Svajonės Apie Automobilį
Liudvikas Andriulis prisimena, kad jo šeima nebuvo pasiturinti, o automobilis buvo prabanga. Jis augo šeimoje, kuri neturėjo automobilio. Automobilį turėjo tik jo močiutė Onutė - oranžinį žiguliuką. Tai buvo brangiausias giminėje turimas daiktas per septynias kartas. Pirmą kartą prie automobilio prisilietė tik studijų laikais, kai jo tėtis nusipirko pirmąjį savo automobilį. Tuo pačiu metu Liudvikas išsilaikė teises. Jam buvo apie devyniolika. Nors daugelis mano draugų iki šiol neturi teisių, jie taip ir nepraėjo pro tą sunkų laikotarpį su debilais instruktoriais.
Jam žiauriai sunkiai sekėsi tas teises laikytis, nemėgau, nekenčiau, bet mane privertė ir mama, ir močiutė. Močiutė visada sakydavo: ką pradėjai - reikia pabaigti. Nors buvau metęs tuos kursus, sugrįžau ir galų gale išsilaikiau, nors man labai nepatiko debilas instruktorius. Kitus jaunuolius močiutės įkalbinėja baigti universitetus, mane įkalbinėjo išsilaikyti teises. Pagrindinė priežastis laikytis teises buvo darbo gavimo teorija. Nors buvau metęs tuos kursus, sugrįžau ir galų gale išsilaikiau, nors man labai nepatiko debilas instruktorius.
Sprendžiant iš priešistorės tai jis buvo tikrai brangus tavo šeimos turtas? Jo, jo čia jau buvo biiiiig deal. Na, jis nebuvo tiesiogiai labai brangus. Mūsų šeimai tai buvo brangus. Tai buvo vienas brangiausių mano tėvų pirkinių. Kadangi mano tėvai tikrai labai mane mylėjo - leisdavo.
Pirmasis Incidentas Ir Meilė Automobiliams
Liudvikas prisimena pirmąjį incidentą su tėvo automobiliu, kai su draugu pateko į avariją. Atsimenu, kaip išvykome su Ramanecku (Vytautas Shmidt). Esu įsitikinęs, kad Vycka iki šiol pamena tą mūsų išvažiavimą. Visų pirma, mus sustabdė pareigūnai, kas man įvarė didelį šoką, o viskas baigėsi tuo, kad kelyje apsisukom aplink savo ašį, bet ne savo noru…Deja, taip. Vairuoti aš gerai nemokėjau, man ir taip jau toje mokykloje sunkiai sekėsi, o čia dar beveik metų tarpas buvo tarp teisių laikymo ir tėvo automobilio.
Vėliau, studijuodamas Vilniuje, jis kartais "okupuodavo" tėvų automobilį, kol galiausiai tėtis nusipirko antrą mašiną, kuri atiteko Liudvikui. Tada jau Strakalas atiteko man. Strakalu mes vadinom tą automobilį. Strakalas buvo 1986 metų Toyota Starlet 1.3S, kuris buvo gan labai galingas savo svoriui. Su Strakalu praleidžiu pusę metų, įsidarbinu Bitėje ir jau galiu nusipirkti savo automobilį. Tada išdidžiai grąžinu Strakalą tėvams ir jis atiteko mano močiutei. O aš nusipirkau BMW smėlio spalvos E34, su 520 varikliu, kurį kažkodėl visi vadino 525. Pirkau ją iš kolegos.
Ji buvo 1989 metų ir tuo metu jai buvo lygiai 10 metų. Ilgai, porą kartų variklį taisėm. Nuveždavau į garažus, variklio galvą pakrapštydavo už 250 lt. Aš pradėjau dar geriau gyventi ir nusipirkau kitą BMW. Kitas buvo pats debiliškiausias mano gyvenimo pirkinys - E38. Tai buvo ankstyvieji interneto laikai. 2004 m. buvo tik atsiradęs Autoplius.lt ir aš kažkokiu būdu radau skelbime 7 BMW, kurį pardavinėjo kažkokie banditai. Su juo mane ir policija buvo stabdžius: senoji, geroji, korumpuota skvernelinė policija, kuri man pareiškė, kad ji puikiai žino buvusius šio automobilio savininkus ir yra didžiai nustebusi, kad ne jie ją vairuoja.
Aš, beje, nuo tada įsimylėjau didelius BMW automobilius. Ji baigė pas banditus. Kitus banditus. Mes kraustėmės į Belgiją, žmona ją pardavinėjo. Paėmėm grynus pinigus, sutarties nepasirašėm ir gal po kelių mėnesių aš vėl apie ją turėjau prisiminti, nes tie banditai girti ją sudaužė, ir atėjo iš draudimo laiškas su paaiškinimu, kad sukaliau mašiną ir t.t Vienas panašius sluoksniams pažįstantis mano bičiulis, kuriam aš iki šiol labai dėkingas, išklausė mano bėdą, pasikalbėjo su jaunuoliais ir jie kažkaip labai greitai patys prisiėmė kaltę ir pripažino, kad tuo metu automobilis jau buvo jų nuosavybė.
Darbas Belgijoje Ir Pirmasis Naujas Automobilis
Belgijoje Liudvikas neturėjo nuosavo automobilio, nes gavo tarnybinį. Kadangi mūsų įmonė buvo dalis labai didelės grupės, dėl įvaizdžio BMW pirkti mums buvo draudžiama. Taigi, 2008 metais išsirinkau XC70 Volvo. Beje, jis iki šiol dar puikiai tarnauja mano šeimos nariui. Aš jį pirkau absoliučiai pilnai sukomplektuotą. Ir čia irgi buvo istorija. Šalia sėdėjo kolega: aš tau padėsiu viską supildyti, tu naujas, nieko čia Briuselyje nežinai. Taigi, nusivežė jis mane į Volvo, į kažkokį šūdiną rajoną. Po kelių mėnesių jau gaunu pranešimą, kad ji atvažiavo. Atvykite pasiimti. Nukeliaujam į saloną, stoviu, žiūriu į tą mašiną ir sakau: chebra, turim problemą, mašina ne juoda… Užsakiau tai juodą. Su šviesiu vidumi. O mano kolega, pildydamas už mane dokumentus sumaišė spalvas. Automobilis turėjo būti juodas su šviesiu salonu, o varneles jis sudėjo atvirkščiai ir gavau šviesią Volvo su juodu vidumi. O juodo interjero aš pakęsti negaliu. Bet užsakymas įvykdytas pagal supildytą formą. Taigi, nieko padaryti negalėjau - teko pasiimt.
Kadangi jau tada buvom akcininkai ir gerai gyvenom, aš vėl grįžau pas savo meilę. Ir vėl pirkau BMW - 2012 m. 528ix - buvau labai patenkintas. Tik tas penktukas buvo labai nelaimingas, jam nepasisekė - jis iškeliavo su manim į rytų Europą, atgal į Lietuvą. Buvo aišku labai faina su belgišku automobiliu, nemokėdavau už parkingą, nebijojau greičio radarų, nes numeriai Belgiški. Šitas auto buvo Krasta Auto džiaugsmas.
Nes man su ja labai „sekėsi”: man tris kartus pavogė veidrodėlius, ir turiu pastebėti, kad važiuoti per miestą be veidrodėlių labai šlykštu. Bet didžiausia bėda yra ne tame. Didžiausia gėda yra skambinti į belgišką draudimą ir aiškinti, kad tavo tėvynėje tau nuo mašinos pavogė veidrodėlius. Jie tikrai ilgai negalėjo patikėti, o man buvo labai labai gėda. Tikrai reikėdavo ir tikrai būdavo gėda. Bet Krastos džiaugsmas jis buvo ne tik dėl to. Mes remontuodavom variklį, bagažinės amortizatorius, o labiausiai netikėtas buvo šildomos sėdynės gedimas. Ir kai atėjo momentas nuspręsti, pirkti tą automobilį ar grąžinti, su Medeina kažkaip labai ilgai nedvejojom, nors Belgijoje tai tikrai apsimoka.
Beje, viena geriausių pamokų, kurią galiu pasidalinti, nes automobilius perku impulsyviai. Jeigu Lietuva būtų normali šalis ir jų automobilių pardavimų salonai turėtų normalų „stoką“, kur galima ne tik „patesdraivinti“, bet ir gyvai pamatyti visas spalvas ir egzotiškas komplektacijas. Tai būtų visai kas kita. Aš mašinas perku impulsyviai. Ateinu, pamatau, kad graži, ir valio. Bet taip pirkti galima tik Lexus. Tas IS250 yra geriausias pirkinys ever.
Taip, nes pirkau automobilį už savo pinigus, didelius pinigus, ir ieškojau tobulos mašinos, nes tobula mašina man būtų BMW X5 su Tesla interface, nuo kurio nevogtų veidrodžių. Bet vien dėl vagysčių ir kosminių draudimų kaštų bei tavo patartas - nepirkau. Bet eventually, kada nors vėl vairuosiu BMW. Patirtis įvairi: buvo labai gerų pardavėjų, buvo tragiškų. Tomas (Moller auto) aptarnavo fantastiškai, labai nuoširdžiai, davė automobilį savaitgaliui. Porsche - būtų cool, bet pats auto neturėjo pakankamai gadgetų (pvz. head up display), labai išbrangsta dėl papildomų opcijų, aptarnavimų ir t.t O in general apsistojom ties SQ7, Jeep SRT, ir Cadillac Escalade, bet eventually laimejo Audi.
| Automobilis | Metai | Pastabos |
|---|---|---|
| Žiguliukas | - | Močiutės automobilis |
| Toyota Starlet 1.3S (Strakalas) | 1986 | Pirmasis Liudviko automobilis |
| BMW E34 520 | 1989 | Pirktas iš kolegos |
| BMW E38 | 2004 | Pirktas iš banditų |
| Volvo XC70 | 2008 | Pirmas naujas automobilis (Belgija) |
| BMW 528ix | 2012 | Pirktas Belgijoje |
| Lexus IS250 | - | Geriausias pirkinys ever |
| Audi SQ7 | - | Paskutinis automobilis |
Požiūris Į Verslą Ir Karjerą
Liudvikas Andriulis teigia, kad įdomus ir gerai apmokamas darbas yra privilegija. Jis mano, kad svarbu gyvai matytis su žmonėmis, klientais ir partneriais. Labai tiki gyvu bendravimu, todėl mano komunikacijos priemonių prioritetai tokie: pirma - lėktuvo bilietas, antra - skambutis ir tik tada laiškas ar žinutė. Mano hobis yra rašymas ir publicistika, bet skaitau dar daugiau nei rašau. Žmonėms atrodo, kad daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, bet iš tiesų laiko juose praleidžiu nedaug: aš ten tik rašau, bet retai ką nors skaitau ar komentuoju - peržvelgiu tik pagrindinių politikų, analitikų, žurnalistų, verslininkų ar šiaip įdomių žmonių tekstus.
Andriuli, klausia jaunuoliai, o kodėl tu savo verslo neturi? Na, turiu ar neturiu - čia kitas klausimas, pats nežinau. Viena vertus, dirbu kaip sau ir gaunu padoriai, bet nesu nė vienos įmonės įsteigęs. Vadinkite mane kaip norite, man svarbu, kiek uždirbu. Savo verslo neturiu, nes šitame darbe uždirbu daugiau, nei uždirbčiau savame. Todėl, sakau jaunuoliams, kad aš, našlaitis, neturiu kapitalo. Aš sau visada sakiau, kai pagundos viliodavo - nedaryk, kvaily, verslo neturėdamas babkių. Nes išdulkins, varguoliausi ir plaksiesi.
Man atrodo, didelė klaida yra pamiršti, kad dirbama dėl pinigų. Kas sako kitaip, kruša protą. Aš tai manau, tegu cukerbergai ir varo iš idėjos. Dar man atrodo, kad lengva taukšti, kai turi babkių. Aš žiūriu kaip CFO - man reikia stabilaus augančio pinigų srauto. Iki šiol taip žiūriu į save - kaip į ilgalaikius įmonės pelną ir nuostolius. Jei neturite kapitalo, jei tėvai neturi kapitalo, jei nuo vaikystės nematėte, kas yra verslas, - darykite normalią, lėtą, stabilią karjerą, atidžiai žiūrėkite, mokykitės ir po truputį kalkite pinigą.
Šeima Ir Asmeninis Gyvenimas
Medeina džiaugiasi, kad seni namai buvo puikus pasibandymas suprasti savo poreikius. Tad pagausėjus šeimai, pora labai gerai žinojo, kad šešiems asmenims reikia daug erdvės ir daug modernios įrangos. Tiek Medeina, tiek Liudvikas dirba iš namų. Jokių kamščių, daug laiko vienas kitam. Todėl patikina - namai jiems tikrai labai svarbūs. „Mano vyras labai pasijuoktų, jei kas mane pavadintų nuolankia. Dėl to aš labai džiaugiuosi, kad radau partnerį, kuriam tai nėra prioritetas. Kuriam daug įdomiau gyventi su žmogumi, kuris turi apie ką pasišnekėti. O su buitimi juk aš vis tiek susitvarkau“, - sako ji.
Verslininkas Liudvikas Andriulis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ sako, kad susikalbėjimo taisyklė yra labai paprasta - reikia išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis.