Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Dabar ir prieš 30 metų bendra išlieka nepaprasta žmonių savitvarda.
Kaip ir pandemijos situacijoje, taip ir išsilaisvinimo kovoje buvo visiška nežinomybė, kas bus rytoj. Ėjome į darbą, kovojome, bet daugelis namie turėjom prisidžiovinę duonos tradicinei kelionei Rytų kryptimi. Neįmanoma patikėti, kad atsispyrėme šimtą kartų galingesnei jėgai. Reikėjo ištverti blokadas, ištverti viltį, kad pasaulis mus pripažins. Anoj Lietuvoj nelaisvė buvo labai pažeidusi žmonių savigarbą. Dabar ji apgijo, atsikūrė, nors vis dėlto su atkritimais. Per 30 metų Lietuva pasikeitė nerealiai. Žmonės išmoko džiaugtis ir šypsotis. Nėra didesnės pergalės už valstybingumo atkūrimą ir jo išsaugojimą net trisdešimt metų.
1991 m. sausį galvojom, kad nors dešimt metų išsilaikyti būtų stebuklas. Didžiausia klaida, man atrodo, pati didžiausia nesėkmė, kad leidome sunykti kaimams ir miesteliams. Čia yra emigracijos šaknys. Pasakysit, visame pasaulyje taip vyksta. Vakar tai buvo tiesa. Šiandien į klausimą, ar gamta mūsų, ar mes gamtos, yra vienareikšmis atsakymas. Visiškai atvirkščias, nei įsivaizdavo apsišvietęs žmogus. Korona užantspaudavo neatšaukiamai, esame gamtos, ir kitaip nebus. Be gamtos, be sutarimo su ja, be kaimų ir miestelių liekame bešakniai.
Kadangi prakalbote apie tautos, žmogaus šaknis, norisi paliesti tapatybės klausimą. Esminis tapatybės dėmuo yra kalba. Negalėčiau rašyti jokia kita kalba, negalėčiau versti. Kalba man yra pasaulio suvokimo būdas. Ta kalba yra lietuvių. Tada kraštovaizdis. Padūmavę žaliai mėlyni miškai, upės, ežerynai, miestelių bažnyčios, tėvų, senelių kapai, dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai, kaimynai, kursiokai. Čia visa sava. Beje, mano tėviškė ribojasi su sentikių kaimu.
Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų. Pakalbėkime apie literatūrą. Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Pastaruoju laiku labiau galvoju apie kalbą, ne apie literatūrą.
Man regis, literatūra yra galynėjimasis su kalba, bandymas, kartais žūtbūtinis, pasakyti žodžiais tai, ko neįmanoma pasakyti žodžiais. Autorius iš esmės yra kalba, kalbos išradėjas, kurio sakinio nesupainiosi su jokiu kitu. Per laisvės 30-metį labai išlaisvėjo literatūros kalba. Ji tapo labai įvairi, galima sakyti, galinga. Maža, bet galinga. Čia vardinti reikėtų daugybę autorių. Ištarsiu tik keletą, dėl pavyzdžio, kad neatrodytų, jog kalbu iš kepurės.
Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, Viktorijos Daujotytės žemaitiški eiliuoti tekstai, Tomo Venclovos poezija, ypač šiuo požiūriu pribloškiantys jo pasaulinės poezijos vertimai. Ir daugelis kitų, jaunų ir jaunesnių. Tačiau su kūrybiniu rašymu sparčiai suvešėjo žurnalistinė literatūros kalba. Jau nekalbu apie viešąją kalbą, kur žmonės išsiverčia su kelių dešimčių žodžių žodynu. Kalba tapo iškūnyta, abstrakti, nusususi.
Viename interviu esate išsakiusi mintį, jog viešojo gyvenimo žmonės, taigi ir rašytojai, menininkai yra „šarvuoti žmonės“, tarsi su geležine oda ar žieve. Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį? Užvakar į šiuos klausimus būčiau galėjusi atsakyti vienaip, vakar būčiau atsakiusi, kad visuomenėje autoritetą pakeitė įvaizdis ir viešųjų ryšių specialistai, gaminantys nugrimuotas pamėkles. Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų.
Ar tikite, kad literatūra gali keisti gyvenimą? Žmonės yra truputėlį įdomesni už knygas. Knyginės tiesos jau atidėtos į šalį. Galbūt keista apie rašymo reikšmę klausti žmogaus, kurio didžiąją gyvenimo dalį sudaro kūryba, tačiau surizikuosiu: kokia yra rašymo prasmė Jums pačiai? Ką Jums reiškia pats rašymo procesas, o ką - rezultatas, parašyta knyga?
Rašau, kai netenku kantrybės ar apskritai prarandu pusiausvyrą. Kai matau kažką labai svarbaus, ir niekas apie tai nekalba arba kalba netiesą. Todėl mano rašymas visada neaiškaus žanro. Nors tam, kad tave suprastų, turi rasti tam tinkamų žodžių ir kalbėjimo būdą.
Jūsų kūryboje gilinamasi į vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, taip pat sutelkiamas atidus ir jautrus žvilgsnis į beglobių ir negalią turinčių vaikų, visuomenės užribin nustumtųjų psichologiją. 2007 m. išleista Jūsų knyga „Tariamas iš tamsos“, kurioje įamžinti Jūsų pokalbiai su ypatingo likimo vaikais: nereginčiais, negirdinčiais, netekusiais tėvų. Kaip manote, ar šių dienų visuomenėje žvilgsnis į šeimos santykių problematiką, į visuomenėje esančias problemas keičiasi?
Pats didžiausias išbandymas žmogui yra išbandymas laisve. Juo labiau kai nebežinoma, kas apibrėžia laisvės ribas. Laisvė be ribų netrunka pavirsti pragaištimi. Ne taip seniai Klaipėdoje girta gimdyvė pagimdė alkoholiu apnuodytą kūdikį. Teisininkas, paklaustas apie teismo nuosprendį, be kitų argumentų, pasakė, kad apnuodijimo metu kūdikis neturėjo teisinio statuso, jis buvo moters kūne. Moderniame žodyne žmogus motinos įsčiose vadinasi embrionu, dariniu be jokių žmogaus teisių. Kas yra, ką reiškia žodžiai „surogatinė motina“, kas ji yra kūdikiui ir kūdikis, kurį ji nešioja, jai? Ką reiškia sakinys - „moteris turi teisę į savo kūną“? Kūdikis nėra motinos kūno dalis. Kodėl eutanazija vadinama oria mirtimi? Kodėl „orią mirtį“ naciai rekomendavo proto ir kitokią negalią turintiems žmonėms?
Paminėjau knygą, kurioje nugulė labai įdomūs ir neretai nevaikiško gylio pašnekesiai su vaikais. Iš jų išryškėja, kad vaikai pasaulį tikrai mato kitaip nei suaugusieji. Patyrę daug sunkumų ir negandų, jie nekaltina likimo, jie kabinasi į gyvenimą. Kaip manote, ar suaugusieji galėtų ko nors pasimokyti iš vaikų? Vaiko širdis yra Dievo širdis. Iš jos galima išmokti mylėti, nerūšiuoti žmonių, neturėti išankstinės nuostatos, neteisti, nemeluoti, neveidmainiauti.
Vieno interviu herojus Jonas sako: „Reikia būti savimi, ir pasieksi. Paprastumas… nežinau.. su juo niekada nepaklysi. “ Ar pritartumėte, kad gyvenime svarbu paprastumas? Ir šiandien pritariu Jonukui. Vaikų gimimas. Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva?
Lietuvos ateitis bus tokia, kokia yra dabartis, kokia buvo praeitis. Kitokios neįsivaizduoju. Kaip negalėjau įsivaizduoti žmonių, pranokstančių pačius save. Kai Sausio 13-osios naktį Vytautas Landsbergis paprašė išeiti iš aikštės moteris ir vaikus - parlamento link važiuojant tankams - niekas nepajudėjo iš vietos. Kažkodėl esu visiškai tikra, jei aikštėje būtų likę vien vyrai, tankai būtų nepravažiavę pro šalį. Šeima, šeimos atlaikė pagrindinį smūgį atkakliai ir nuolankiai išstatydamos savo pačių gyvybę kaip vienintelį argumentą būti, būti laisviems. Taip pat ir Baltijos kely.
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis - proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį - iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Į pirmąjį klausimą - kokie tie žymiausi istorinio lietuviams šimtmečio literatai ir netgi kiek jų - tikrai negaliu trumpai (o gal ir išvis) atsakyti.
Be abejonės, galima pasiginčyti dėl iškiliausiųjų, o gal ir kiekvieno rašančiojo, vietos ir vaidmens mūsų literatūroje. Žinynuose visur toji vieta - pagal abėcėlę, ir jo vaidmuo skirtingas, istorikų paaiškintas. Lemtingą žodį vertinimuose dažnai tebetaria istorija, nors ji buvo dažnokai (per minimą šimtmetį bent keturis kartus) perrašoma, ir ją ne visada, kaip viliasi Tomas Kačerauskas, „galime pastatyti prie sienos ir sušaudyti“. Juo labiau - istorikus.
O šių akimis, iškilių rašytojų esama bent dviejų rūšių. Vienų jų portretus kurį laiką tiko (tinka) spausdinti ant sąsiuvinių, ant banknotų, pašto ženklų, dargi kaldinti jų profilius ir vardus ant monetų ir jubiliejinių valstybės medalių. Kitus leistina išskirti bent vietinėje literatūros rinkoje - kiek stambesnėmis raidėmis įrašyti ir plačiau pristatyti enciklopedijose ir vadovėliuose. Kasdien sunkėja rašytojų (veikalų) rūšiavimas, kartais, ypač per socialines pervartas, jis atrodo ir neprotingas, ir beprasmis.
Istorija ne visada ir ne visiems literatūros kritikams vienodai teisinga patarėja. Štai, ištarus Salomėjos Nėries vardą, dažnai stoja tyla, o joje - skaudus politinis klausimas: kodėl ji sutiko „vežti“ Stalino saulę? Nors geriausių jos eilėraščių šilumos jokia politinė saulė nei padidina, nei sumažina. Už blogą žodį apie Justiną Marcinkevičių, anot Kęstučio Girniaus, gali būti net labai išbartas. Sakyčiau, mielas Kęstuti, nutinka ir atvirkščiai. Barami ir Justino talento gerbėjai. Į Nerijos Putinaitės scholastikos tinklus įkliuvę, jie dūsta.
Tad kas iš tikrųjų būdinga? Jau sakiau: šimtmečio politikos pervartose retokai kas gėrėjosi literatūros grynuoliais. Jų ir buvo nedaug. Ateity, matyt, juos vertinti bus dar sunkiau, bet ne dėl politikos ar istorijos vylių ir anatemų. Literatūros kaip išskirtinės estetinės meninės pajautos objektų tik mažėja. O rašytojų skaičius didėja (neskaičiavau, tik spėju) geometrine progresija, ir jų kūrinių vertinimų būdų (teorijų, metodų, žiūros taškų) nusižiūrima iš viso pasaulio. Dažniausiai - eurocentristinio. O jie - margi ir jų daug - nors traukiniu vežk.
Su pedagogais (ypač lituanistais, juos, beje, nusprendėme gyvus palaidoti) vėl atskira kalba: nagi katrą lietuvių autorių mokiniams į galvas „įkalti“, o katrą tegu studentas ar literatūrologas pats kaip reikšmingą sau pripažįsta? Nėra vienareikšmių atsakymų. Deja, visą šimtmetį literatus matome ir kaip politikus, vienos ar kitos partijos ir ideologijos vėliavnešius, ir tai ne itin gerai, kai pagalvoji apie ateitį.
Gali nutikti, kad niekas nesikeis. Naujų pasaulių autoriai nekurs. O tai reiškia, kad moksleiviai ir toliau rašys apie Žemaitės talentą vaizduojant XX a. pr. Bet kol kas mūsų akys lyg pririštos avys ganosi nuganytose lankose, viskas čia žinoma, anot Rimvydo Valatkos, prisikėlimo nėra ir nebus, kalti valstiečiai, žinoma, ir peizažas - tas pats: literatūra - mokytoja, guodėja, teisėja, auklėtoja, gelbėtoja, kas tik į galvą skaitytojui ateina, bet ne ji pati.
Negebame ir to, ką matome, įvertinti nacionalinės kultūros ir jos išskirtinės dalies - meno kontekstuose. Negebame, nes literatūrą mums užstoja kiti (gal svarbesni, bet ar tikrai svarbesni, kai kalbame apie literatūrą?) Lietuvos, jau kaip ES narės, tapatybės sandai - keliama svetimų kalbų reikšmė, vis daugiau susitraukia į užsienį (!) tremiama lituanistika, valstybės vienybę ardo tikras ir tariamas pavojus gyventi tarp Rusijos ir Vakarų, daugumą spaudžia ekonominis vargas, nors sakoma, kad jau keturis šimtus metų negyvenome taip sočiai ir visaip gerai nei šiandien, arba tautos ir valstybės išlikimo pavojus, kai piliečių savivertė trypiama visų be išimties pareigūnų batais (kodėl po to jos turėtų netrypti politikas, šeimos narys, kaimynas, kolega, pažįstamas?), ir ta sumenkusi pilietinė savivertė išgina svetur trečdalį gyventojų, o tada tautos ir jos valdžios gilesnę filosofinę (ar bent sveiko proto) mąstyseną išplauna kategoriška priešprieša - arba mažėjanti tauta, arba didėjanti Europa, kuri jau antrą šimtmetį sprendžia ir neišsprendžia savos kultūrinės ir politinės krizės.
Bet klausimas juk apie mūsų šimtmečio literatūrą. Kaip niekad jauną ir turtingą. Menu, tiek seniausią, tiek naujausią lietuvių literatūros istoriją prieš dvidešimt aštuonerius metus ketinome parašyti per keletą mėnesių. O užtruko autoriai, vargo dešimtmečius. Nežinau, ar bent šiandien jau esame patenkinti tuo, kas jų padaryta. Turbūt ne. Tačiau iškilesnieji tarpukario literatūros rašytojų vardai pagaliau man (ir daugumai) nekelia didesnių abejonių. Gal tikrai reikšminga, kad jau iki 1940-ųjų Lietuvoje radosi modernios poezijos ir (kiek mažiau) prozos veikalų. Ne apie visus parašyta gilių analitinių studijų, bet turime juk ir savo galvas. Galime rinktis vardus ir kūrinius patys.
Pavyzdžiui, asmeniškai labai vertinu Igną Šeinių, ir manau, kad ne tik visų išgirtos jo apysakos, bet ir kritikų retokai minimas romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pademonstravo: lietuvių prozos pasakojimo tematikoje ir poetikoje įvyko persilaužimas, esame subrendę moderniai XX a. Nesunku gaudytis iškiliausių išeivijos autorių sąraše. Jis neilgas, bet motyvuotas.
Lengvai į simbolinį lietuvių literatūros lobyną atsirinkome „atšilimo“ išgelbėtus XX a. 7-9 deš. talentingus kūrėjus. Tačiau dar per anksti lyg archeologams raustis viso sovietmečio literatūros „griuvėsiuose“, tik laikas padės nustatyti, kas vertingesnio po jais, o ką verta laidoti: sovietžmogius, kolaborantus, prisitaikėlius, ateistus, propagandininkus, ketmanus ir pan. Tikra tiesa, puikiai žinau, nes ir aš tarp jų ir visais jais buvau. Reikia palaukti, gal laikas ką atsirinks.
Bet gal taip pat per mažai dar nutolome nuo valstybės atkūrimo 1990-aisiais, kad atsigręžę įvardytume visus reikšmingiausius autorius ir jų veikalus, kurie atstovauja laisvės amžiui - mūsų dienų literatūrai. Neskubant, prisimenant LDK laikus ir ypač reformacijos indėlį į lietuvių literatūrą. Rašykim, jeigu kuris negali nerašyti, tik dažniau pasiklausdami: o gal galim? Tegu išbando plunksnas kuo jaunesni ir talentingesni.
Mūsų laikų vizualinės kultūros akivaizdoje rašyti - gal vienintelis būdas patiems kurti ryšius su artimais žmonėmis ir tėvyne, savo valstybe, įveikti galias, kurias primeta mums tie, kuriems, atvirai kalbant, mes esame svetimi, arba iš tikrųjų nerūpime. Nors vilties puikiai (bent patenkinamai) rašyti lieka vis mažiau, nes mokykla ir kultūra sparčiai atpratina nuo to, kas tradiciškai buvo vadinama „skaityti“. Paradoksalu, tačiau baigiantieji gimnazijas prasčiau skaito „Kliudžiau“ nei pradinukai. O kai neišmoksti gerai skaityti, nemoki ir mąstyti. Deja, tai ir yra, ką Leonidas Donskis įvardijo kaip modernųjį takumą: liekame be skaitymo (mąstymo?) vertybės, o tai lemia ir rašymą be vertės, ir gal apskritai (prisiminiau Andrių Jakučiūną) mus paverčia (tik ar visus, Andriau?) į „vertybių nykštukus“.
Vertybės nėra nei mažos, nei didelės, tiesiog jos mūsų pačių susikuriamos. Atsiprašau, pirmąjį klausimą užkrėčiau mintimis iš antrojo. Ir tasai, mano akimis, pirmiausia skirtas piliečiui, o ne rašytojui. Gal jau atsakiau ir į antrąjį. Pridursiu: ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę, situacijai apibūdinti buvo svarbus tas pats, nors, be abejonės, šiandien kiek pakyrėjęs, egzistencinę gelmę po kitaip įvardyta kasdienybe paslėpęs, tik dėl to nedingęs, žodis „laisvė“.
Deja, primirštame, kam jis literatą įpareigoja, kokius moralinius ir kūrybos imperatyvus priskiria. Juo savo siekius ir veiklą beveik tris dešimtmečius koduoja ekonomistai (ypač - liberalai), finansininkai, politikai ir kultūrininkai. Puikiai tinka jis ir mums, rašytojams, neturime kuo jį pakeisti. Rašyti knygas tik iš savo patirties, rašyti tik laisvai, be cenzūros, tik laisviems skaitytojams. Su šituo šūkiu 1987 birželio 7 d. ir savo bendriją LRS laisvinome. (Neseniai perskaičiau to tikrai istorinio susirinkimo protokolą; yra jame ką prisiminti, vėl apgalvoti klausimą, kodėl rašome, ar „verta“ rašyti.)
Su šituo nuo seniausių mūsų literatūros užuomazgų iki jos klasikos ir naujausių ieškojimų situacijas apibendrinančiu, ją vertinančiu laisvės žodžiu siečiau ir visas ateities viltis, gal jau ne tiek asmenines, o daugiau jaunesnių kolegų, visų, kurie nori ir gali, ketina, pradeda rašyti, tik ne bet ką, o kurti savo pasaulį iš literatūros ir per literatūrą. Suprantu, kad ir kitai, iš visokių skiautinių - rašymų-perrašymų - dėliojamai literatūrai, kurios kalnas vis aukštėja, reikalinga laisvė. Rašyti bet ką ir bet kaip. Tegu.
Tik atrodo, kad laisvė kam ar nuo ko, kaip ir dėl ko nesunkiai apibūdinama. Bet šiandien laisve įvardijamoje situacijoje labai daug loginės, dar daugiau - politinės painiavos ir egzistencinės ar net metafizinės miglos. Asmeninės laisvės mažiau nei 1990-aisiais, kai kiekvienas viduje buvome savo laisvos valios šeimininkas. Pasidalijusi suverenumą su ES, Lietuva vis daugiau praranda savarankiškų sprendimų finansų, ekonomikos politikos srityse.
Mums nebeskaudu, kad gyvename visuomenėje po tiesos (post-thruth society), o gal dar neturinčioje savo vardo. Postmodernizmas - laikinas žodis. Visi kiek sutrikę, persipykę, pasiklydę, nusivylę valstybe ir emigravę (arba beveik) į Vakarus, kur - „globali Lietuva“. Sakiau, jeigu negebėsime suderinti (matyti kaip vienos) ir tautinės, ir pasauliui atviros Lietuvos valstybės, jos neliks. Tik laiko klausimas - kada, kaip save vadins ta, bet jau kita, valstybė ir jos piliečiai.
Būtų svarbu suprasti, kad kelias į valstybės nebūtį yra kasdienių rūpesčių atsisakymas, perkėlimas jų ant svetimų (politikų ir piliečių) galvų, svetimų bankų, užsienio gamyklų, kitų valstybių. Tokio ištrynimo sėkmę garantuoja (pirmiausia) etinių vertybių mirtis. Kai aukščiausias valstybės pareigūnas, tarkim, šviesios atminties prezidentas Algirdas Brazauskas, viešai man ir kitiems menininkams prižadėjo nesunaikinti Menininkų rūmų institucijos, kurioje įsirengė prezidentūrą, o vėliau „pamiršo“, net Konstituciniam Teismui įpareigojus, tesėti žodį - grąžinti menininkams lygiavertį pastatą, nepajudino nė piršto, kad duotas Prezidento žodis (ir LR įstatymo raidė) taptų „kūnu“, supranti, kad ir žemesnieji valdininkai (ministras, meras, departamento vadovas, patarėjas etc.) gali sakyti ką nori ir daryti kas patinka.
Supranti, kodėl ir teismai, prokurorai, visa mūsų teisinė sistema turi svarbesnių rūpesčių, nei gyventi pagal duotą žodį, sąžinę etc. Tad kai prieš penkerius metus Lietuvos banko vadovas pareiškė, kad „etika, moralė - ne šio pasaulio dimensijos“, kad tokios jam nereikalingos, gal jis tik viešai įvardijo, ką visi ir anksčiau žinojome, matėme, - Dievas, anot Friedricho Nietsche’s, mirė, Europoje atsirado šis tas aukštesnio. Už valdininkų nugarų - ES direktyvos, instrukcijos, įstatymai, o sąžinė stingsta LR Konstitucijos šešėlyje. Kas iš to, kad balsavome už tai, jog kiekvienas esame Lietuvos dvasia ir kūnas, netgi jos (savos valstybės) likimo lėmėjas?
Kai piliečio sąžinei nepavaldžių politikų ir kitų valstybės tarnautojų, net pačių piliečių skaičius auga geometrine progresija, nežinau išeities. Gal aš tą skaudžią problemą išsigalvojau? Labai atsiprašau už savo vaizduotės reginį, o kartu ir džiaugčiausi, jeigu esu suklydęs.
Vis dėlto, atsakydamas į trečiąjį klausimą, irgi nesu optimistas. Kas gali būti tikras, kad lietuvių kalba rašomai literatūrai ateities Lietuvoje bus erdvu ir gera? Arba: kad lietuvių kalba bus rašoma tik gera ir labai gera grožinė literatūra? Deja, niekas. Lituanistika, kaip sakyta, tyliai, bet stipriai stumiama į užribį, o ji nėra vien lietuvių kalba ir literatūra. Jos šaknys labai giliai į mūsų kultūrą suleistos, jos maitina daugiau mūsų tautinių (ir globalių) poreikių. Ir literatūra labai greitai pajunta, kad jos pažeistos - kertamos, kad jomis mažiau teatiteka syvų, būtinų lietuviškai dvasiai.
Kai kurie autoriai pradėjo rašyti tarmėmis. Džiugu, Dieve padėk jiems atgauti antrąjį kvėpavimą. Bet ir jiems į pakaušį alsuoja skaitytojas emigrantas, kuriam rytoj bus lengviau skaityti anglų ar ispanų kalbomis. Lengvas skaitymas - literatūros kaip žaidimo sąlyga. Nieko vytis ar pralenkti nereikia. Modernu yra tai, ką sugebame padaryti rašydami dabar. Lietuvoje - lietuviškai.
Po dvidešimties trisdešimties metų Lietuvoje, manau, bus kur kas daugiau rašančių grožines knygas svetimomis kalbomis. Gal pati geriausia, pasaulyje žinomiausia Lietuvos autoriaus knyga bus parašyta ir išleista anglų ar kinų kalbomis. Anūkas - suanglėjęs, mane kaučina: „Seneli, tegu tavo knygą išverčia į anglų kalbą, tegu įdeda į internetą, tada aš ją atsisiųsiu ir perskaitysiu.“ Man patinka jo idėja. Labai konstruktyvi. Paskelbta veidaknygėje daug like’ų gautų.
Lietuviškai gal rašykime tik CV nacionalinėms tarnyboms, prietaisų vartojimo instrukcijas, dar - kriminalinę kroniką internetų svetainėms, skaitalą keleiviams lėktuvuose ir traukiniuose. Meniškumo (kurį esant kai kurie kolegos iš viso neigia) reikalavimai literatūrai (ne tik jai vienai) per visą šimtmetį augo, bet gal jau gana? Tai, kad jie keitėsi ir keičiasi, kad postmodernizmo estetikos akivaizdoje jie gal atrodo tuštuma, reliatyviu žaidimu, miražu.
Mokyklų programose (po trisdešimties laisvės metų) literatūros kūrinio meninę vertę iškeičiame (mainome) į jo analizę, interpretacijas, klišių apie tą kūrinį plagijavimą, kartojimą. Ką reikštų „meniškumo“ kriterijaus, estetinės kūrinio pajautos, kūrinio grožio atsisakymas? Tik vieną kelią: anksčiau ar vėliau patys palaidotume lietuvių literatūrą. Aišku, ne tą, kuri jau parašyta. Ji, ačiū Dievui, yra ir liks.
Turėtų to nepamiršti ir tobulas lietuvių literatūros mokytojas, kurio aukštas prestižas įrašytas į valstybės jubiliejinių (?) idėjų trejetą. Sunku man į šį klausimą atsakyti, nes literatūrą ir meną apskritai suvokiu kaip autonomišką, nors su sociokultūriniais virsmais ir koreliuojančią sritį. Manau, kalbėti apie politiką, valstybingumą, tautiškumą ir pan. nėra tas pats, kas galvoti apie literatūros laisvę. Šioji neretai tuo labiau menksta, kuo autorius daugiau ideologiškai (plačiąja prasme) angažuotas. Nors gal nebūtinai? Tarkime, sovietų okupa...