Skaityti, domėtis, reflektuoti ir paskui rašyti apie silpnąsias žmogaus puses yra sunku. Patyriau tai besiruošdamas rašyti. Skaitydamas apie baimę, nerimą, gėdą, kančią, skyrybas, alkoholį ir kitus dalykus norom nenorom susiduri su savo silpnybėmis, pamatai, ko galbūt nelabai norėjai pamatyti. Patenki į tamsiausius savo užkaborius ir esi priverstas nors truputį „apsikuopti”. Visgi, pasirengimas nenuėjo veltui ir straipsnį pavyko parašyti.
Žemiau aprašiau tris silpno žmogaus pavidalus, kuriuos šio pasirengimo metu atradau. Pradėsiu nuo komforto zonos.
Komforto Zona: Kaip Iš jos Išeiti?
Kaip išeiti iš komforto zonos
Pirmą kartą su šiuo terminu susidūriau pratybų metu, kai turėjome 15 metrų aukštyje pereiti nuo vieno medžio į kitą virvėmis. Pratybų vadovas paprastai paaiškino, kad žmogus visada egzistuoja vienoje iš trijų zonų: komforto, pasikeitimų ir panikos. Idealiausia, jei žmogus nuolat būtų pasikeitimų zonoje. Būtent tada jis yra atviras pokyčiams, gali augti kaip asmenybė, keistis. (Čia turėjome suprasti, kad buvimas 15 metrų aukštyje mums padės patekti į pasikeitimų zoną, ir tikėtis, kad ne į panikos). Komforto zona užmigdo mus savo rutiniškumu - pirmadienis dažnai nieko iš esmės nesiskiria nuo antradienio, antradienis nuo trečiadienio… O panikos zona paralyžiuoja mūsų gyvenimą ir dažnai joje išvis negalime tikslingai veikti.
Antras rimtesnis susidūrimas su komforto zonos sąvoka buvo tada, kai klausiau sėkmės mokytojo Anthony Robbinso garso įrašo. Išgirdau puikų komforto zonos vaizdinį: tereikia įsivaizduoti apskritimą ir save, stovintį jo viduryje. Vidinis apskritimo laukas yra mano komforto zona: visos problemos, su kuriomis susiduriu tame lauke, yra įveikiamos ir nereikalauja pernelyg daug pastangų. Tikrasis iššūkis manęs laukia susidūrus su kažkokia problema, kuri yra už komforto zonos ribų.
Tai, kaip asmuo įveikia gyvenimo sunkumus, daug apie jį pasako. Vienas nusispjaus ir toliau gyvens kaip gyvenęs, o kitas sukaups visą ryžtą ir užkalbins merginą. Beje, teko skaityti, kad būtent taip savo būsimą žmoną sutiko psichologas Albertas Ellis. Būdamas labai drovus, jis sukaupė visas savo jėgas ir Bronkso botanikos sode per vieną mėnesį pakalbėjo su 100 nepažįstamų merginų. Viena iš jų paskui tapo jo žmona.
Visą šį pasakojimą apie komforto zonas galiu apibendrinti akcentuodamas kelis dalykus.
- Pirma, dvasiškai augame nuolat priimdami gyvenimo iššūkius ir įveikdami sunkumus, nes būtent tada plečiasi mūsų komforto zona.
- Antra, didėjant komforto zonai, auga ir mūsų galimybės, žmogiškasis potencialas, pasitikėjimas savimi, savigarba.
- Galiausiai, komforto zonos ribas labai gerai parodo baimės ir nerimo jausmai.
Greičiausiai, daug tiesos yra posakyje: ko labiausiai bijai, tą ir reikėtų tau daryti, nes jei nuolat imsies įprastos veiklos, apims nuobodulys ir įsivyraus rutina.
Disciplinos Stoka
Antrasis pavidalas, apie kurį norėsiu plačiau pasamprotauti, yra disciplinos stoka. Esu susidūręs su labai geru posakiu: bet kokį darbą galima padaryti, bet ne dabar. Labai puikus išsisukimas iš padėties. Pažadu, kad padarysiu darbą, ir nustumiu jį neribotam laikui į ateitį.
Kitas pavyzdys, tinkantis kalbant šia tema: žinau, kad rūkyti yra negerai, tačiau dar truputį parūkysiu ir jau paskui mesiu. Tas „paskui” taip pat labai neapibrėžtas, dažniausiai aišku tik tiek, kad „paskui” reiškia „tikrai ne šiandien”.
Visas šias tris silpnybes norėtųsi sujungti ir pavadinti terminu „disciplinos stoka”. Jeigu jau prabilai žmonėms apie savo ketinimą mesti rūkyti (ar ką kita daryti), tai turėtum būti tvirtai apsisprendęs tą padaryti (pažadas), degti milžinišku noru trūks plyš tai įgyvendinti (vidinė motyvacija) ir pulti tai daryti nedelsiant (neatidėliojimas).
Norisi dar keliais sakiniais papildyti šią mintį. Kauno jaunuoliai tiems, kurie mėgsta pažadėti, bet nevykdo savo pažadų, sako maždaug taip: „A girdi, atsakyk už „bazarą”!” Galbūt šis pasakymas nėra vien kauniečių subkultūros fenomenas, tačiau aš jį pirmą kartą išgirdau Kaune. Galime tik pasidžiaugti, kad ir jaunimas (bent jau pasąmoningai) eina teisinga linkme ir užsiima kolegų disciplinuotumo gerinimu.
Šiai minčiai apie discipliną užbaigti dar keli sakiniai. Jei žmogus kažko nori, tačiau vis nesugeba to įgyvendinti, tai dažniausiai jis per mažai nori… Gan keistoka mintis, tačiau esu linkęs jai pritarti. Jei tu imiesi darbo nusiteikęs „kalnus nuversti”, tai tikrai padarysi daugiau negu tavo kolega, kurio nusiteikimas yra „pažiūrėsim, kaip čia seksis”. Tad, jei norite mesti rūkyti ir jums neišeina, gali būti, kad per mažai to norite.
Ar tikrai nesugebėtumėte mesti rūkyti, jei pažadėčiau jums po mėnesio nerūkymo 10 000 Lt premiją? O jei 100 000 Lt? Be to, teko daug kur skaityti, kad suformuoti įprotį užtrunka tris savaites. Tai lyg kritinis periodas, kurį ištvėrus, turėtų susiformuoti įprotis nerūkyti.
Savęs Negerbimas
Besirengdamas rašyti šį straipsnį, perskaičiau gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko seną, tačiau nepasenusią knygą „Žmogaus silpnybių psichologija” (Vilnius, 1980). 55-ajame šios knygos puslapyje autorius kalba apie savigarbos stoką arba jos neturėjimą. Tai būtų trečiasis silpno žmogaus pavidalas.
Knygoje išsakyti žodžiai taip stipriai mane paveikė, jog supratau, kad įtaigiai perpasakoti nesugebėsiu, dėl to cituoju: „Savigarba - tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms.” Ir toliau: „Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti labai daug gera. <…> Ar ne stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes?” Stokojantiems savigarbos A.
Taigi straipsnyje aptariau tris silpno žmogaus pavidalus: siaurą komforto zoną, disciplinos bei savigarbos stoką. Be abejo, žmoniškųjų silpnybių yra daug daugiau, tačiau aukščiau aprašytos šiuo metu man pasirodė aktualiausios ir vertos dėmesio.
Tiems, kurie domitės šia tema, tikrai rekomenduoju A. Baigdamas norėčiau pasiūlyti paprastą eksperimentą. Paskirkite vieną mėnesio dieną savo baimei įveikti. Tebūnie tai bebaimė diena. Atsibudę ryte, sukaupkite visas savo jėgas ir įveikite vieną konkrečią baimę, padarykite tai, ką atidėliojote daugelį dienų, savaičių, mėnesių ar net metų. Žinau, kad tai - drąsus pasiūlymas, gal net kiek lengvabūdiškas.
Patarimai ir Įžvalgos iš Šri Šri Ravi Šankaro
Aukščiausia atleidimo forma yra suvokti, kad kitas padarė klaidą dėl nežinojimo ir atjausti jį. Šri Šri Ravi Šankaras
Jei jaučiatės liūdni, prislėgti, linkę žudytis, tuo metu turėtumėte sau pasakyti: „Leiskite man nustoti galvoti tik apie save. Pažiūrėkime, kuo galiu būti naudingas. Bet kokiu atveju, vieną dieną aš turėsiu išeiti. Prieš išeinant, leiskite man čia nuveikti ką nors gero. Kam aš reikalingas? Kur galėčiau padėti?
Gilus noras gyventi be problemų verčia žudytis. Kai gyvenimas tėra žaidimas, o tu iš tikrųjų gyveni gyvenimą, tada natūraliai priimi mirtį, kai ji ateina.
Jei jums kyla minčių apie savižudybę, žinokite, kad taip yra tik todėl, kad jūsų pranos lygis yra žemas, todėl darykite daugiau pranajamų.
Sadhana ir seva visada turi eiti kartu. Labai svarbu, kad tokie žmonės lankytų daugiau kursų ir daugiau laiko praleistų Satsange. Jie turėtų būti užsiėmę, daryti seva (gerus darbus).
Kai jaučiatės liūdni, prislėgti, linkę žudytis, tuo metu turėtumėte sau pasakyti: „Leiskite man nustoti galvoti tik apie save. Pažiūrėkime, kuo galiu būti naudingas. Bet kokiu atveju, vieną dieną aš turėsiu išeiti. Prieš išeinant, leiskite man čia nuveikti ką nors gero. Kam aš reikalingas? Kur galėčiau padėti?
Gilus noras gyventi be problemų verčia žudytis. Kai gyvenimas tėra žaidimas, o tu iš tikrųjų gyveni gyvenimą, tada natūraliai priimi mirtį, kai ji ateina.
Jei jums kyla minčių apie savižudybę, žinokite, kad taip yra tik todėl, kad jūsų pranos lygis yra žemas, todėl darykite daugiau pranajamų.
Sadhana ir seva visada turi eiti kartu. Labai svarbu, kad tokie žmonės lankytų daugiau kursų ir daugiau laiko praleistų Satsange. Jie turėtų būti užsiėmę, daryti seva (gerus darbus).
Gyvenimas pilnas trikdžių. Turime judėti toliau. Kur nors prisiparkuojame ir vėl pajudame toliau. Dabar, jei pastatote automobilį netinkamoje vietoje, turėsite greičiau išvažiuoti, o jei statote tinkamoje vietoje, turite laisvę pajudėti tada, kada panorėsite.
Panašiai, jūs turite „parkuoti” savo mintis saugioje vietoje. Jei pastatėte mintis savo garaže, niekas negali pasakyti, kada turėtumėte jas perkelti. Bet jei „pastatysite” savo mintis kieno nors kito garaže, jie persekios jus.
Neatiduokite savo gyvenimo įgaliojimų į kito žmogaus rankas. Jei tai padarysite, neturėsite laisvės. O kai netenkate laisvės, po to kitas dalykas, kurį prarandate, yra meilė ir atjauta, nes prislopintas žmogus negali išreikšti savo atjautos ar meilės. Taigi, rūpinkitės automobiliu, vadinamu protu, kuris jus vairuoja. Jūs turėtumėte vairuoti protą, o ne protas jus. Išmintis įgalina jus valdyti protą. Kitaip vairuoja protas; tai automatizuotas automobilis, kuris važiuoja savarankiškai.
Taip, kaip mes suvokiame žmones, toks tampa mūsų pasaulis. Yra tokia patarlė Sanskrito kalboje „Yatha Drishti, Tatha Srishti“, kuri reiškia „Kaip matai pasaulį, tokiu jis tau ir tampa”.
Taigi, jei matote pasaulį pilną baisių žmonių, jūs susidursite tik su tokio „plauko” dalykais. Jei matysite pasaulį kaip vietą su pilna gerų žmonių, tuomet net ir pačiame didžiausiame nusikaltėlyje įžvelgsite malonų žmogų. Jūs tai tiesiog atpažinsite.
Taigi, nesmerkite žmonių ir nevadinkite jų blogais ar gerais vardais. Yra tik vienas Dieviškumas, kuris išreiškia save daugeliu būdų, per daugelį žmonių, daugeliu nuotaikų, daugeliu spalvų. Tai viena šviesa. Jei tai suvoksime, mūsų širdyse įsivyraus labai gili ramybė, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad niekas negali mūsų supurtyti.
Jei jūsų laimė sutelkta į save, jausitės išsekę ir pavargę. Bet jei esate laimingi, darydami kitus laimingus, tokia laimė tiesiog augs.
Kad ir koks būtų tavo ketinimas, jis pasireikš. Neklijuok sau etikečių. Neturėtų būti „visada“. Pripažink, kad nežinai savo potencialo. Gali manyti, kad visada susiduri su sunkumais, tačiau taip galvojant, ketinimas nukreipiamas neigiama linkme. Tiesiog žinok, kad viskas, ko nori, įvyks.
Niekada neteks vargti, jei ketinimai ir veiksmai bus geranoriški.
Viskas, į ką bus nukreiptas tavo dėmesys, pradės reikštis tavo gyvenime.
Ketinimas, dėmesys, pasireiškimas - taip veikia visata.
Jeigu jūsų protas yra laimingas, bet kokioje veikloje jūs patiriate laimę. Bet jei jūsų protas yra paniūręs ir apsunkęs, tuomet atrodo, kad niekas nekelia susidomėjimo.
Jūsų mintys nuolat keičiasi. Jei jūsų protas Sadhanos (dvasines praktikas) dėka yra gerai išlavintas, jis yra jūsų draugas ir jums padeda. Priešingu atveju, jūsų protas elgiasi kaip priešas.
Gitos aktualumas yra stebėti įvykių tėkmę savo gyvenime. Tai yra „Sakshi“! Pažvelkite į savo praeitį - ar tai ne sapnas? Panašiai, praeis dar 20 metų. Prisimindami tai, užimkite tokią poziciją: „Nesvarbu, kokie dalykai vyksta - malonūs ar nemalonūs, aš esu viso to liudininkas. Į visa tai įsiveliantis mano protas taip pat yra šių įvykių dalis; Aš taip pat esu to liudininkas“. Su tokia pozicija pakilsite virš bet kokios situacijos.
Lygiai taip pat kaip oro gūsis viską išpučia, taip ir visi gyvenimo įvykiai ateina ir praeina. Tačiau svarbiausia - niekur neužstrigti, judėti pirmyn ir dėti pastangas. Kad ir kas yra jūsų (net ir tai, ko dar neturite), visada ateis pas jus.
Penki Meditacijos Laipteliai
- Pradžioje meditacija atneša atsipalaidavimą.
- Antrame žingsnyje meditacija suteikia energijos.
- Trečiame žingsnyje meditacija ugdo kūrybiškumą.
- Ketvirtajame žingsnyje meditacija sukuria entuziazmą ir džiaugsmą.
- Penktasis meditacijos žingsnis yra nenusakomas. Jūs jaučiate vienybę su visa visata.
Nesustokite, kol nepasieksite penktojo laiptelio. Nepasitenkinkite vien tik atsipalaidavimu, džiaugsmu, entuziazmu ar norų išsipildymu. Jūsų gebėjimas mėgautis ir įgyvendinti savo norus didėja medituojant.
Kai pats nieko nenori, sugebi išpildyti ir kitų norus.
Linkiu, kad nepasitenkintumėte viskuo aplinkui tam, kad suprastumėte, jog jūs jau esate pilnatvėje. Niekas negali jūsų patenkinti, nes jūs patys esate pilnatvė.
Kelias minutes ramiai pasėdėkite meditacijoje, kad patirtumėte pilnatvę. Tiesą sakant, tai leidžia suprasti, kad jau esate pilnatvėje; niekas kitas negali sukelti jums to jausmo.
1) Kai blogai tuštinatės, kai užkietėja viduriai, kyla daug neigiamų minčių. Taigi, kūno valymas yra būtinas. Kai virškinimas jūsų organizme veikai gerai, tuomet ir protas tampa aiškus.
2) Turėtumėte daryti pranajamas. Su pranajamomis išnyksta ir neigiamos mintys.
3) Kai visą dieną sėdite, nieko neveikdami, ir organizme nepakanka kraujotakos, tada taip pat kyla daug neigiamų minčių. Norėdami atsikratyti neigiamų minčių, atlikite keletą fizinių pratimų, eikite maudytis ar ilgai pasivaikščioti.
Fiziniai pratimai labai gerai veikia kūną ir protą. Tai pagerina kraujotaką, ir neigiamos mintys pasitraukia.
Kai gyvybinės energijos yra mažai, atlikite pranajamas ir medituokite. Satsangas, gera kompanija, lengvas maistas - visa tai teigiamai veikia mūsų mintis. Jei atlikus visa tai, vis tiek kyla neigiamos mintys, tiesiog būkite šių minčių liudininkais.
| Meditacijos laiptelis | Poveikis |
|---|---|
| 1 | Atsipalaidavimas |
| 2 | Energijos suteikimas |
| 3 | Kūrybiškumo ugdymas |
| 4 | Entuziazmas ir džiaugsmas |
| 5 | Vienybė su visata |
Filosofas Leonidas Donskis. Ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mus, mūsų aplinką ir panašius į mus. Jei taip, tai jau vien mūsų buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau.
Mūsų paprasčiausiai galėjo išvis nebūti, tad laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Lietuvoje vis dar gajus juodai baltas tikrovės suvokimas, kuriame dingsta bet kokie niuansai. Supaprastintų aiškinamųjų tikrovės schemų bei argumentų paprastai trokšta tie, kurie nepakelia tikrovės (o kartu ir savo paties) neaiškumo. Sykiu ir silpnos individualybės žmonės, kurie nebrangina individo nei savyje, nei kitame.
Abejonė, kaip ir pagarba, yra moralinės bei psichologinės stiprybės ženklas. Jis sunkiai pasiekiamas neaiškiems žmonėms. Žmonės vieni kitų nemato ir negirdi tada, kada jiems vieniems iš kitų reikia kažko konkretaus ir apčiuopiamo. Sykiu kada jie jaučia savo nesvarbumą ir nereikšmingumą toje visuomenėje, kurioje gyvena.
Jei nesi vertas pagarbos savo paties akyse, tai ir kitą manysi esant tik situacijos atsiųstą ir netrukus tau būsiantį nereikalingą asmenį. Vadinasi, viskas yra tarpusavyje pakeičiama. Unikalių ir nepakeičiamų nėra. Kodėl tad tokie žmonės turėtų džiaugtis vienas kito egzistencija ir dalintis ja?
Ištikimybės ir meilės formulė yra tokia: tu būtinai sužinosi mano vardą ir viską apie mane, tik aš nesu tikras, ar viską noriu žinoti pats apie save, jei tas savęs pažinimas įvyks be tavęs. Jei su tavimi, - aš pasirengęs. Tačiau nenoriu pamatyti savęs ne tavo, o svetimo žmogaus akimis. Meilė - tai troškimas ir svajonė save išvysti mylimosios arba mylimojo akimis.
Ištikimybė - noras kalbėti, juokauti ir atverti save bei mus supantį pasaulį drauge su pasirinktu žmogumi. Ne vienam, ne su kitu, o būtent su mylimu žmogumi. Ištikimybė - šito pasaulio atradimo drauge strategija.
Negalima ir pavojinga viską žinoti apie kitą. Kaip ir apie save. Jei nori pažinti save, šitą prasminga daryti tik su kitu ir per kitą, stebint ir dalyvaujant kitam, paprastai tariant, - per meilę. Savęs pažinimas, izoliuojantis nuo kito, gimdo proto ir vaizduotės monstrus. Kito pažinimas, norint likti nežinomam ir nematomam, sunaikina simpatiją ir užuojautą žmogui.
Jei nori pažinti kitą žmogų, gali šito siekti tik empatija, įsijautimu ir meile, bet ne paversdamas jį stebėjimo lauku, empiriniais duomenimis ar doktrinos įrankiu. Jei myli, atsisakyk kai ką žinoti apie mylimąją (-ąjį).
Išmintingas žmogus sąmoningai nenori visko sužinoti apie save nedalyvaujant mylimiesiems. Svarbiausia - sugrąžinkime sąvokų, žodžių, priesaikų, kūrinių, moralės reputaciją ir gyvenimo formų vertę.
Tam reikia, kad vertė ir prasmė visų pirma sugrįžtų į žmonių sielas. Kam šlovinti gyvenimą, kuriame viskas nuvertėja ir netenka prasmės? Gal geriau pamėginti gyventi kitaip? Tada nereikės savo gyvenimų laikyti aukomis, sudėtomis ant globalizacijos aukuro, ar kokiais kitais mitologizuotos pažangos instrumentais.
Nereikės ir laužyti galvų, ar egzistuoja slaptas globalizacijos architektų projektas, siekiantis užvaldyti mūsų sielas. Tad mažiau fatalizmo ir žvalgymosi į pasaulio galios centrus. Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti, lėtai skaityti ir išgyventi kiekvieną savo buvimo akimirką.