Linas Mikuta: Gyvenimas per Kino Objektyvą – Atsiliepimai ir Įžvalgos

Režisierius Linas Mikuta savo filmuose nebijo rodyti neparadinės Lietuvos užkulisių, o nuoširdžiai bendraujantys pašnekovai apnuogina savo širdį.

Dokumentiniai Filmai ir Jų Herojai

Dokumentininko darbai yra apkeliavę daugybę tarptautinių festivalių ir pelnę ne vieną apdovanojimą.

Naujausią L. Mikutos filmą „Šaltos ausys“ žiūrovai turėjo progą pamatyti festivalyje „Nepatogus kinas“.

Tai pasakojimas apie tėvą ir jo kurčnebylį sūnų, gyvenančius vienkiemyje. Atskirti nuo civilizacijos, dalydamiesi vienu stogu vyrai yra tolimi vienas kitam.

Tėvas laiko sūnų nenormaliu nesubrendėliu, o sūnus tėvą - nejautriu chamu.

Kalbėdamas apie filmą "Gabrielius iš neprarasto Rojaus", L.Mikuta sako: „Sutikęs Gabrielių aš supratau, kad mane labai traukia jo pasaulis, galimybė priimti gyvenimą ir aplinką visiškai kitaip“.

Filmas, kurio premjera įvyko rugsėjo 17 d., atveria paauglio Gabrieliaus, turinčio autizmo sutrikimą, pasaulis ir paraleliai vykstanti jo tėvų drama.

Apie "Šaltas Ausis"

Paklaustas, kaip pavyko įsilieti į herojų draugiją ir rasti bendrą kalbą, L. Mikuta atsakė: „Tai buvo beveik ketverių metų procesas. Kai renkiesi personažus, nežinai, kuo viskas baigsis. Apima nuojauta, kad pasirinkti žmonės turi kai ką savito, apie ką būtų įdomu papasakoti“.

„Šaltų ausų“ herojai iš pradžių stebėjosi mūsų noru apie juos kurti filmą, o vėliau sutiko, nors ir nesuprato, kam to reikia. Ilgainiui mūsų draugija jiems ėmė patikti, praskaidrėdavo jų monotoniška buitis.

Jie mūsų laukdavo, paskambinę klausdavo, kada atvažiuosime, ta proga aviną ruošdavosi pjauti.

Tėvo ir sūnaus pasaulėjauta labai skiriasi, visi bandymai susikalbėti virsta konfliktu arba mažų mažiausiai nesusipratimu.

Su kurčnebyliu vyru susirašinėdavau. Jis labai protingas, skaito spaudą, knygas, domisi ezoterika, smalsiai stebi aplinką, atlieka įdomius eksperimentus.

Tėvas, kuris yra tipiškas kaimo žmogus, sūnų laiko psichiškai atsilikusiu. Kai sūnus vidury miško sukuria didžiulį laužą ir grožisi liepsnomis, jo tėvui tai yra nesveiko žmogaus kliedesiai.

Šie vyrai kartu gyvena jau 48 metus, tad neįmanoma tikėtis kokių nors pokyčių.

Jie neskursta, nors ir gyvena apgriuvusiame name. Bandėme pagelbėti, kad jiems įvestų elektrą, bet kai senasis vyras sužinojo, kad reikės šiek tiek sumokėti, nutarė ir toliau gyventi be šviesos. Paradoksalu, nes tie žmonės nebadauja, turi kelis šimtus galvijų.

Šis filmas ne apie buitį, o apie tai, kaip artimiausi žmonės gali būti patys tolimiausi vienas kitam.

Socialinės Temos Kino Juostose

L. Mikutos filmų personažai - neretai socialiai sužaloti žmonės, žinantys, kas yra skurdas, vienišumas, neturintys stogo virš galvos ar artimųjų. Istorijos randasi įvairiai.

Kartą pastebėjau pastatą, prie kurio būriavosi ir kažko kantriai laukė žmonės. Paaiškėjo, kad tai labdaros valgykla. Tada panūdau išgirsti nemokamo valgio lūkuriuojančių žmonių istorijas. Jas suguldžiau į filmą „Pietūs Lipovkėje“.

Kai studijavau magistrantūroje, dėstytojas davė užduotį nufilmuoti autostopu keliaujančius žmones. Kaip tik važinėjau po Lietuvą, pristatydamas ankstesnį savo filmą, ir turėjau palankias sąlygas juos pakalbinti.

Pavėžėjau tris taip keliaujančius žmones, jie visi pateko į filmą. Į automobilį jie įlipo skirtingomis dienomis, bet tuo pačiu paros metu ir toje pačioje vietoje. Filmas sumontuotas taip, tarsi tarp pakeleivių vyksta pokalbis. O iš tiesų tai virtuali diskusija, žmonės vieni kitų net nėra matę.

Filmas buvo kuriamas be operatoriaus, tiesiog įduodavau pakeleiviams kamerą į rankas ir jie patys save filmuodavo. Taip atsirado juosta „Pakeleiviai“.

Istorijos iš "Pietūs Lipovkėje"

Į labdaros valgyklą ateidavo gal 17 metų vaikinukas su klaustuku akyse. Vos jis išbrido iš vaikystės ir galėjo pavalgyti ir apsirengti, mama pasakė, kad pakankamai dėl jo padariusi, todėl nuo šiol pačiam teks rūpintis savimi, ir išvijo iš namų.

Tada vaikinukas susidėjo su neaiškia kompanija, vogė žuvis iš tvenkinių, kad pragyventų. Jį pagavo ir pasodino į kalėjimą.

Kai susipažinome, jis glaudėsi kažkokio pažįstamo pusiau apleistoje sodyboje. Ir kasdien sukardavo 30 kilometrų pėsčiomis iki labdaros valgyklos, kad pavalgytų pietus, paskui pailsėdavo ir eidavo atgal.

Po kelerių metų jį sutikau prie Aušros vartų prašantį išmaldos. Pasiguodė, kad kažkas perdūrė peiliu, ir pasikėlęs megztinį parodė kraujuojantį šoną. Daviau pinigų, dar paklausiau, ar mane prisimena. Sakė, kad ne.

Į valgyklą ateidavo ir labai pozityvių žmonių. Pavyzdžiui, moteris, vilkinti raudona striuke. Ji daug dainuodavo ir filosofuodavo, aplinkiniams stengdavosi pakelti ūpą.

Laikėmės taisyklės tiems žmonėms neduoti pinigų, alkoholio. Duodavome cigarečių. Jos padėdavo užmegzti pokalbį.

Kuriant filmą mus labai palaikė valgyklos vadovė Larisa Čerkaskaja. Dauguma valgyklos darbuotojų kadaise pačios buvo pasiekusios dugną. Larisa joms padėjo atsitiesti, kelias ištraukė iš kanalizacijos šulinių, nuprausė. Visoms davė darbo.

L.Čerkaskaja šią maitinimo įstaigą įkūrė kaip padėką už tai, kad pasveiko jos sunkiai sergantis tuomet dar mažametis anūkas. Lietuvoje niekas negalėjo jam padėti. Vaikui reikėjo sudėtingos ir brangios operacijos.

Larisa nuvežė anūką į Vokietiją, ten kreipėsi į labdaros organizacijas. Žmonės paaukojo reikiamą sumą pinigų, o ligoninė suteikė nuolaidą. Vaikas pasveiko. Kaip padėką Larisa įkūrė labdaros valgyklą, vėliau - dar vieną.

"Dzūkijos Jautis": Žvilgsnis į Nykstantį Kaimą

Kurso draugo tėvai Dzūkijoje turėjo sodybą, mes ten važiuodavome po egzaminų pailsėti, pirtyje pasimaudyti. Kartais į sodybą užsukdavo keistuolis Jonas - didelis, galingas, stambus vyras.

Mano žmona kino operatorė Kristina turėjo sukurti filmą magistro darbui. Tada prisiminėme Joną, nykstantį kaimą. Filmas pasakojo apie autentiško lietuviško kaimo paskutines gyvavimo dienas.

Stipruolis Jonas kaime gyvena iš palikimo. Tėvai Lazdijų rajone prie ežerų jam paliko daug žemės. Kai Jonui pritrūksta pinigų, jis atriekia gabalą žemės ir parduoda. Manau, šitokiu būdu jis gyvens iki gyvenimo pabaigos.

Anksčiau Jonas turėjo tvartą, gyvulių. Juos papjovė ir pardavė, o tvartą nugriovė, nes tapo nereikalingas. Dabar kartais jis kokią duobę kaimo kapinėse iškasa ar kiaulę kaimynui papjauna.

Atsisveikinimas su Herojais

Kaimo žmonės atsargūs, bet atvėrę širdį tampa prieraišūs. Vis dėlto filmo kūrėjas neišvengiamai turi atsisveikinti su savo herojais.

Taip, nelengvai žmonės pradeda bendrauti, vėliau prisiriša, skambina, nori pasikalbėti. Sukūręs filmą turi juos palikti ir jautiesi esąs šioks toks išdavikas.

Lino Mikutos Filmografija

Linas Mikuta (g. 1980 m. Klaipėdoje) - kino režisierius, prodiuseris. Kino srityje dirba nuo 2009 metų. Nuo 2019 m. Mikuta vadovauja savo įkurtai prodiuserinei kino kompanijai „Lela films“.

Žymiausi filmai:

• Šaltos ausys
• Romano vaikystė
• Pietūs Lipovkėje
• Dzūkijos jautis

Kiti Projektai ir Įžvalgos

Klaipėdos žiūrovų balandžio 20 d. laukė neeilinis kino renginys - filmo apie iškilų kraštietį Antaną Mončį premjera, kurią dovanojo kino juosta „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, režisieriaus dokumentalisto Lino Mikutos filmas skirtas įamžinti žemaičio nuo Darbėnų, tapusio vienu iškiliausių išeivijos menininkų, Antano Mončio asmenybę.

Palikęs Lietuvą po sovietinės okupacijos, jis 1950 m. Filme atskleidžiamos tampriai persipynusi Mončio lietuviška prigimtis ir prancūziška asmenybė. Jos stiprybės Antanas sėmėsi iš Mončių sodybos medžių ir ąžuolų Mančiuose netoli Darbėnų.

„Visa jėga - šaknyse“, - sakė A. Mončys. Filme daugybė archyvinių kino kadrų su A. Mončio pasakojimais, bendražygių prisiminimų.

L. Mikuta teigia: "Man apskritai labai įdomi praradimo tema. Pati jo etimologija. Nebūtinai kaimo. Žiūriu į senas gimtosios Klaipėdos nuotraukas - kaip mažai iš to likę. Atrodo, kad tai, kas buvo - ir gražiau, ir tauriau, ir prasmingiau. Kokie orūs žmonės senose nuotraukose. Koks reikšmingas buvo pats fotografavimosi aktas - šeimos, genties kronikai. Viskas turėjo ypatingo reikšmingumo, sakralumo. Vis klausdavau savęs: ar čia tik man taip atrodo, ar išties tas virsmas įvykęs? Ir apskritai - įdomu gilintis į žmogaus likimą. Ką jis duoda, ką atima..."

Ateityje L. Mikuta planuoja sugrįžti prie Vakarų civilizacijos ištakų, kurdamas filmą apie dvasinę tėvystę ir Benediktinų ordiną Lietuvoje.

tags: #linas #mikuta #sodyba