Lietuvõs gyvéntojų trėmmai - tai SSRS okupuotos Lietuvos gyventojų masinės deportacijos į Sovietų Sąjungos gilumą 1940-1952 metais. Šiame straipsnyje aptariami šie trėmimai, sovietinio genocido veiksmai ir Holokaustas.
Vagonas, kuriuo trėmė lietuvius
Trėmimai Sovietų Sąjungoje
1939 m. rugsėjo 9-10 d. iš SSRS kariuomenės užimto Vilniaus krašto buvo ištremta apie 25 000 žmonių, daugiausia lenkų ir žydų. 1940 m. vasarą trėmimus pradėta vykdyti, kai Lietuvoje ėmė veikti represinės NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariato institucijos. Pagal iki 1940 m. liepos 10 d. sudarytus vadinamųjų liaudies priešų sąrašus iki liepos 19 d. buvo suimti 504, iki rugpjūčio pabaigos - 1313, iki 1940 m. pabaigos - dar 1472 (iš viso 2785), iki 1941 m. birželio 14 d. - 6606 žmonės.
Remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1939 m. spalio 11 d. įsakyme suformuluota sovietinio teroro prieš aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojus doktrina, LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro A. Gudaičio‑Guzevičiaus įsakymu buvo sudaromi vadinamųjų antisovietinių elementų sąrašai. Iki 1941 m. gegužės pabaigos į nedelsiant tremtinų žmonių sąrašus įtraukta apie 22 500 asmenų. 1940 m. liepos viduryje į Sovietų Sąjungą administracine tvarka su šeimomis ištremti buvę Lietuvos Respublikos valstybiniai veikėjai L. Bistras, A. Merkys, J. Urbšys ir kiti.
1941 m. gegužės 16 d. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos. Remiantis L. Berijos, SSRS NKVD liaudies komisaro V. Merkulovo ir jo pavaduotojo I. Serovo instrukcija, dalies Lietuvos gyventojų trėmimo operacija pradėta rengti 1941 m. pavasarį. 1941 m. birželio 10 d. LSSR Liaudies komisarų tarybos patvirtinta vadinamoji antisovietinių elementų trėmimo iš Lietuvos akcija birželio 14-17 d. buvo vykdoma pagal I. Serovo pasirašytą SSRS NKVD specialią instrukciją.
Į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Apie 4663 tremiami vyrai atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius, 1943 m. pradžioje NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteisti ir kalinti Norilsko, Dudinkos, Lamos, Medvežij Ručejaus, Intos ir kituose lageriuose. Ištremta arba išvežta į lagerius Lietuvos gyventojų visų sluoksnių žmonių, daugiausia - inteligentų: tarp jų buvę Lietuvos Respublikos prezidentas A. Stulginskis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, ministras pirmininkas P. Dovydaitis, ministrai V. V. Čarneckis, J. Masiliūnas, J. Papečkys, J. Stanišauskas, J. Sutkus, S. Šilingas, J. Tonkūnas, apie 1200 mokytojų, 79 kunigai.
SSRS kariuomenei 1944-1945 m. pradžioje vėl okupavus Lietuvą, 1944 m. pabaigoje sovietinė okupacinė valdžia pradėjo rengtis naujoms represijoms. Negalutiniais duomenimis, 1945 m. į vadinamųjų antitarybinių šeimų sąrašus buvo įtrauktos 9603 šeimos (31 696 žm.); iš Lietuvos buvo ištremti 7174, nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. gegužės mėn. - 12 304 gyventojai. Pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, nuo 1948 m. trėmimai buvo organizuojami remiantis pagrindine nuostata - likviduoti buožiją kaip klasę, nors 1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo mėn. trėmimai oficialiai buvo nukreipti prieš surastų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas, pasipriešinimo rėmėjus.
Per 1948 m. gegužės 22-23 d. trėmimo operaciją Vesna buvo sugaudyti ir ištremti 40 002 žm. Per 1949 m. kovo 25-28 d. trėmimo operaciją Priboj ištremtas 28 981 žmogus. Apie 14 000 į tremiamųjų sąrašus įtrauktų žmonių slapstydamiesi trėmimo išvengė, apie 3000 jų sugaudyta ir ištremta vėliau (1949 04 10-20). Per 1949 m. kovo-balandžio mėn. trėmimus išvežta apie 32 000 gyventojų (apie 10 000 šeimų). 1951 m. spalio 2-3 d. per trėmimo operaciją Osen buvo ištremta 16 150 žm., iš jų 5278 vaikai.
Iš visų į tremtinų asmenų sąrašus įrašytų 155 796 žm. į Komiją, Buriatiją‑Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Molotovo, Sverdlovsko, Tomsko ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis buvo ištremta daugiau kaip 132 000.
| Trėmimo metai | Ištremtųjų skaičius |
|---|---|
| 1940-1941 | ~17,600 |
| 1945-1948 | ~19,478 |
| 1948-1951 | ~76,133 |
Nemažai tremiamų žmonių žuvo per trėmimo akcijas, daug kūdikių ir mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių mirė nuo ligų, bado ir šalčio į tremties vietas vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis. 1941-1958 m. tremties vietose apie 28 000 tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo, prasto maisto, blogų buities sąlygų. Po 1956 m. dauguma lietuvių tremtinių iš tremties vietų buvo paleista, paskutiniai - 1963 m., bet apie 50 000 tremtinių Lietuvos sovietinės valdžios iniciatyva ir nutarimais ilgai arba visai nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą.
Genocidas Lietuvoje
Genocido veiksmų įvykdyta 1939 m. rugsėjo mėn. SSRS kariuomenės užimtame Vilniaus krašte. 1940 m. birželio mėn. SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, komunistinė totalitarinė valdžia, siekdama sovietizuoti šalį, jau 1940-41 m. ėmėsi genocido veiksmų - buvo suimta, žiauriai kankinta, teisiama, nužudyta žmonių už 1918-40 m. veiklą, Lietuvos Respublikoje eitas pareigas, socialinę padėtį.
1940 m. liepos 7 d. patvirtintas Valstybės saugumo departamento pagal Maskvos instrukcijas parengtas Priešvalstybinių partijų likvidacijos planas, imta sudarinėti suimtinų asmenų sąrašai. Dar iki Liaudies seimo rinkimų ir per juos 1940 m. liepos 11-19 d. buvo suimta 504 žm., dažniausiai uždraustų Lietuvos partijų vadovai ir veikėjai, buvę aukšti policijos pareigūnai ir valdininkai, t. p. lenkų pogrindžio organizacijų nariai.
Įgyvendinant Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto ir SSRS Liaudies komisarų tarybos 1941 m. gegužės 16 d. nutarimą, birželio 14-18 d. buvo įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Prasidėjus karui traukdamasi SSRS kariuomenė ir saugumo institucijų pareigūnai įvykdė genocido veiksmų - Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse bei kitur nužudė ir nukankino daugiau kaip 1000 žm.
Holokaustas Lietuvoje
Vienas baisiausių genocido veiksmų - masinės Lietuvos žydų žudynės per nacių okupaciją 1941-44 m. (Holokaustas). Manoma, 1941-44 m. buvo išžudyta apie 190-200 tūkst. iš 1941 m. Lietuvoje gyvenusių apie 210 000 žydų (95 %). Jų žudynes organizavo nacių okupacinė administracija, bet į šį nusikaltimą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų ir institucijų. Per Holokaustą Lietuvoje buvo beveik sunaikinta žydų etninė grupė litvakai.
Žydų žudynės Lietuvoje
Sovietinis genocidas po karo
Sovietinė politika ir represijos buvo atnaujintos Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą 1944 m. antroje pusėje-1945 m. pradžioje - siekta sudaryti sąlygas sovietizuoti visuomenę ir palaužti Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Genocidas buvo vykdomas pagal SSRS centrinių institucijų nurodymus. Ypač žiaurių represijų ir genocido veiksmų įvykdyta baigiantis II pasauliniam karui ir iškart po jo. 1944 m. gruodžio Kūčių vakarą Alytaus, Kauno ir kitose apskrityse buvo sudeginta valstiečių mažiausiai 144 ūkiai, nužudyta 265 lietuviai. Pasak sovietinės valdžios oficialių ataskaitų, NKVD daliniai 1944-45 m. nužudė daugiau kaip 12 200 Lietuvos gyventojų, iš jų 5000 galėjo būti civiliai.
Nuo represijų ir genocido labiausiai nukentėjo apie 300 000 gyventojų. Kita genocido rūšis buvo trėmimai, atnaujinti iškart po II pasaulinio karo pradėjus įvesti sovietinį okupacinį režimą. Per šias ir kitas trėmimo operacijas daugiausia į atšiaurias Sibiro, Rusijos šiaurės ir Tolimųjų Rytų sritis buvo ištremta daugiau kaip 132 000, arba daugiau kaip 5 %, Lietuvos gyventojų. Kalinta ir tremta dažnai ištisos šeimos su vaikais; apie 67 % tremtinių buvo moterys ir vaikai.
Sovietinis genocidas prasidėjo, kai SSRS kariuomenė 1945 m. sausio 13 d. Rytų Prūsijoje visu frontu pradėjo pulti nacių Vokietijos kariuomenę. Daug Mažosios Lietuvos gyventojų mirė nuo bado, ligų, kankinimų SSRS lageriuose, dalis buvo ištremta į Rusijos gilumą. Dėl sovietinio genocido Karaliaučiaus krašte žuvo tūkstančiai gyventojų, dalis jų buvo lietuviai, lietuvių arba prūsų kilmės.
Tremtinių gyvenimo sąlygos
Tremtinių turtinė, šeimyninė padėtis, gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo kalinių, tačiau ir jų laisvė buvo labai suvaržyta. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinami ir įdarbinami sovietų valdžios nurodytose vietose, vadinamosiose specialiosiose gyvenvietėse. Jų teritorijoje tremtiniai galėjo laisvai vaikščioti, tačiau be komendanto leidimo neturėjo teisės keisti gyvenamosios ir darbo vietos, išvykti iš gyvenvietės, kas dvi savaites arba kas mėnesį turėjo registruotis NKVD komendantūroje. Skirtingai nei kaliniai, tremtiniai už darbą gaudavo atlyginimą. Lietuviai tremtiniai buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Į miškingas sritis ištremti žmonės dirbo taigoje miško darbus, ruošė ir plukdė sielius, rinko sakus. Speiguotoje užpoliarėje tremtiniai žvejojo, Altajaus krašte ir kitur jie dirbo sovietiniuose ūkiuose. Kazachstano dykumoje karščio ir troškulio išsekinti žmonės tiesė kelią, Tadžikijoje dirbo medvilnes plantacijose.
Prabėgus 75 metams po 1941 metų birželio 14 tremčių Lietuvoje, svarbu prisiminti, jog jos buvo daugiatautės, taigi, tarp ištremtųjų buvo ir Lietuvos žydai. Žydų šeimos taip pat atsidūrė vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ sąrašuose ir - su vaikais, kūdikiais - buvo sugrūstos į tuos pačius gyvulinius vagonus. Daugelis 1941 m. ištremtų žmonių buvo išsilavinę, daug keliavę, gana liberalių pažiūrų. Labai svarbus buvo ir regioninis faktorius - žmonės iš Lazdijų, Utenos ar Anykščių labai vertino tai, kad jie buvo „žemiečiai“.