Dr. Algimantas Bučys yra poetas, prozininkas ir vertėjas, literatūros kritikas ir istorikas, literatūrologas teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras. Įvertintas Rašytojų sąjungos premijomis, Valstybine premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardu.
A. Bučys panaudojo ir ištobulino nelabai įprastą nagrinėjimo būdą, kurį jis pats apibūdino kaip „centro“ ir „periferijos“ dialektiką tautos ir jos kultūros istorijoje. Visa tai nėra mums įprasta minties išraiška, kai dažniausiai buvo siekiama nustatyti vieną nekintamą tiesą. Mat į gana miglotai mūsų įsivaizduojamą XIII a. Lietuvoje A. Bučys pabandė pažvelgti poliparadigmiškai. Kitaip sakant, daugialypiškai ir daugiakryptiškai: kaip to meto Lietuva atrodė iš įvairių „centrų“, iš popiežių buveinės Avinjone, iš Krokuvos, iš kryžiuočių Marienverderio, iš kalavijuočių Rygos, iš Konstantinopolio, iš įvairių Rusios miestų ir t. t.
Patyręs literatūros tyrėjas, atsižvelgęs į senosios lietuvių raštijos įvairovę, atrodo, lengviau įvaldė poliloginį metodą negu įvairių oficialių ir neoficialių dogmų suvaržyti istorikai. Todėl knyga gali būti pamokoma ir istorikams, kurių raštuose dažnai pastebime bandymus išsakyti neklystančiojo monologą, kai istorija virsta ne realybės atspindžiu, bet ideologija ar netgi teologija, pvz., marksistinių citatų pritaikymu. XIII a. - pats „tragiškiausias baltų proistorės ir istorijos šimtmetis“ (Marija Gimbutienė) - tapo daug ryškesnis.
Europa XIII amžiuje.
Svarbiausi A. Bučio veikalai
- 2008 metais išleidęs apžvalginę studiją „Barbarai vice versa klasikai“
- 2011-aisiais - kritinę apybraižą vienu klausimu „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“
- 2012 m. - „Seniausios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“
- 2018 m. - monografiją „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė)“
- 2021 m. - „Lietuvos masonai ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa (1791 m. spalio 20 d.)“
- 2024 m. - „Lietuvos karaliai ir karalienės (Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis)“
„Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“
Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos - „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra.
Nors pastarosios knygos „istorijos ir chrestomatijos“ galutinis tikslas - įrodyti, kad jau XIII a. Tai išties savotiškas intelektinis nuotykių romanas, kai skirsnis po skirsnio mus įtraukia ne knygos autoriaus nuomonės ar apmąstymai, o pirmiausia kietai ir gausiais šaltiniais paremta faktų visuma iš įvairių „centrų“.
Ir ši intelektinė kelionė todėl neprailgsta. Juk keliaujame po įvairiausius viduramžių Europos plotus. Ir neatsitiktinai, nes „ilgą laiką Lietuvoje buvo pratinami nuo mokyklinio suolo prie vienareikšmių (marksistiškų arba katalikiškų) atsakymų. Metas apsižvalgyti plačiau“ (p. 16).
Skaitant šią penkių šimtų puslapių „įžangą“ atsiskleidžia gausybė įdomiausių ir mažai žinomų dalykų, be kurių nesuprastume nei kodėl Lietuva taip ilgai priešinosi krikščionybės brovimuisi, nei kodėl ji buvo tokia galinga, kad net du šimtmečius galėjo sėkmingai kovoti ne tik su bene visos Vakarų Europos karine galybe, bet ir su Azijos siaubu - totorių-mongolų ordomis.
Kovota, kaip nurodo Zigmas Raulinaitis, net „keturiais frontais“ (žr. p. 113). Paprastai istorikai vidinius Lietuvos galios šaltinius arba apeina nesiaiškindami, arba tai laiko savaime suprantamu dalyku. Ir vienu, ir kitu atveju išlieka didžioji Lietuvos galingumo paslaptis, kurią irgi bando praskleisti knygos autorius.
Jam pačiam „tenka tarptautiniu mastu susidurti su įsišaknijusiu išankstiniu „teoriniu“ įsitikinimu ne tik polonistinėje, rusiškoje, bet ir anglosaksiškoje literatūroje, esą senovės Lietuvoje, tuo pačiu jos valdytose Ukrainoje ir Baltarusijoje, iš viso nebuvo ir iš principo negalėjo būti tokių kultūros židinių, kuriuose galėtų būti sukurti aukščiausio lygio viduramžių literatūros bei meno paminklai, tarp jų - Laurušavo vienuolyno evangelija“ (p.
Ir dar: „Visiems mūsų kaimynams, puoselėjantiems savo krašto didybę, lygiai kaip mūsų pačių skeptikams, puoselėjantiems lietuviško krašto menkybę, niekados gyvenime neužteks „prieinamų faktų visumos“, kuri juos priverstų atsisakyti širdžiai mielų dogmų ir mazochistinių kompleksų…“ (p. 169) Beje, skeptikams, puoselėjantiems lietuvių menkybę, A. Bučys jau anksčiau davė rimtą atkirtį - žurnale „Metai“ (2011, Nr. 6) paskelbė straipsnį apie „mitų griovėjus“, pavadintą „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, kur argumentuotai kritikuoja Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio „mazochistinę“ knygą apie Pilėnų tragediją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“.
Žinia, mūsų kraštas pasižymėjo dideliu karinio meno išmanymu, mūsų kariai labai greitai iš priešų perimdavo naujausius ginkluotės išradimus ir taktikos gudrybes. Žinoma, kad viduramžiais vyko religiniai karai. O jie visais laikais ir ypač viduramžiais būdavo patys nuožmiausi ir žiauriausi. Ir ne tik viduramžiais. Taigi Lietuva tapo religijų kovos arena.
Tad ar atsitiktinai Mindaugas turėjo išbandyti vakarietišką krikščionybės atmainą katalikybę, o jo vyriausias sūnus Vaišvilkas giliai pasinėrė į stačiatikybę? Tai buvo bandymas išmėginti, ką galėtų duoti tos naujosios dažnai prievarta brukamos religijos.
„Reikėjo spręsti: kuris kelias veda į politinę laisvę, o kuris į vergovę savo tėvų žemėje? Reikėjo spręsti: ar įmanoma atsižadėti savo protėvių tikybos?“ (p. Mes jau žinome, kad nė viena primestinė religija per du šimtmečius neįveikė to kažko, kas slypėjo mūsų tautos dvasios gelmėse. Tad ne tik karinė galia, bet ir dar kažkas lėmė stiprybę.
A. Bučys bene pirmą kartą, bent jau tarp literatūrologų, taip plačiai iškelia senojo lietuvių tikėjimo svarbą. Šis tikėjimas ir turėjo tapti tuo paslaptingu tautos atsparumo šaltiniu. „Vyko pagonių baltų ir ypač lietuvių konsolidacija mirtino pavojaus akivaizdoje, o senoji protėvių tikyba ir papročiai buvo patikimas vienybės jausmo pamatas“ (p. 19).
Tad neatsitiktinai tiek dėmesio tyrėjas skiria „Sakmei apie Šovėją (Sovijų)“. Atkūręs seniausią jos ikikrikščioniškąjį sluoksnį, jis daro pagrįstą išvadą, kad „XIII a. Lietuvoje veikė labai kūrybingas ir talentingas žynių elitas, kuris išmanė žodžio galią“ (p. 19).
Galima ne tik pritarti šiam teiginiui, bet ir pridurti, kad mūsų žyniai išmanė ir dainos bei giesmės galias. Juk argi ne jie įdiegė tokias sudėtingas ir visokeriopai paveikias apeigines giesmes, kokios yra sutartinės.
Nemaža knygos skirsnių autorius skiria pačiai senosios lietuvių tikybos esmei, jos tūkstantmetei tradicijai, palyginimui su kitomis giminiškomis religijomis (senovės graikų, indų, germanų ir t. t.). Aptaria ir tokį svarbų klausimą, kaip reikėtų pagarbiai pavadinti senąją lietuvių (ir plačiau - visų baltų) tikybą, nes žodis pagonybė yra primestas ir žeminantis, mat pagonimis nuo romėnų laikų vadinti tik kaimiečiai, prasčiokai ar provincialai.
Visgi reikėtų pasakyti, kad nebūtina sureikšminti paties tikybos vardo. Juk ne tik mūsų tikyba, bet ir nemažai pasaulyje žinomų religijų taip pat neturi savaiminio gelminio ir adekvataus vardo, o tik pašalinių duotas pravardes: judaizmas - atseit žydų religija, hinduizmas - indų, budizmas - Budos sekėjų. Ir net krikščionybė - tai vėlgi iškreiptas pavadinimas, neturintis jokios užuominos į Kristų.
Juk nekyla abejonių, kad ir kitos religijos atlikdavo krikšto, t. y. vardo suteikimo, apeigas. Tokia jau religijų ar tikybų dalia. Gal ir lietuviai neturėjo net vardo savo religijai, o tiesiog klausdavo, ar tu tiki, ar netiki mūsų dievais. Šiuo atveju gal tiktų priežodis: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet tik šiuo atveju.
Ir šiandieną mums turi rūpėti, kas ir kada pradangino Lietuvos karalystę. Istorikų pastangomis jau turime atkūrę Mindaugo valstybės Lietuvos karalystės istoriją.
Norėtųsi pateikti, mano galva, labai svarbią citatą iš A. Bučio knygos. Cituojamas Zigmo Zinkevičiaus veikalas „Lietuvių poteriai“. Aptardamas du Lietuvos krikštus - mindaugiškąjį ir jogailiškąjį - profesorius aiškina, kodėl XIV a. pab. reikėjo užmiršti, „jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą, reikėjo „užmiršti“ ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti žeminant ir šmeižiant Mindaugą, jo krikštą.
Kaip minėta, buvo tvirtinama, esą Mindaugo krikštas buvęs netikras, jis to krikšto pats išsižadėjęs, nors tokio elgesio patikimų įrodymų ir neturime, atvirkščiai - patikimi šaltiniai tai paneigia. Esą tikrasis krikštas buvęs tas, kurį iš lenkų lietuviai priėmę. Mindaugas - tai blogio demonas, jo nužudymas buvo išsigelbėjimas Lietuvai. Demono karūnos negalima paveldėti! Lietuvos karalystės nebėra, liko tik „velnio apsėstųjų“ kunigaikštija, kurią lenkai turėję pakrikštyti“ (žr. p.
Taip buvo teisinamas galingos Lietuvos prijungimas XIV a. pab. Bet ar iš tikrųjų po Mindaugo iš pasaulio žemėlapio dingo mūsų karalystė? Pasirodo, niekam Europoje nekildavo abejonių, kad Lietuvą ir toliau valdo karaliai, nes Mindaugo karalystę jau buvo palaiminęs pats popiežius.
Yla išlįs iš maišo tik XIV a. antrojoje pusėje, o iki tol… Ir čia norėtųsi pateikti skeptikams „patikimų faktų visumą“, randamą dar vienoje atmintį gaivinančioje knygoje „Gedimino laiškai“, kurią prabangiai (ir inteligento kišenei - labai brangiai!) 2003 m. Čia dokumente Nr. 2 skaitome: „Mindaugas, Dievo malone, Lietuvos karalius“ (rex).
Perverskime keletą lapų ir įsitikinsime, kad Lietuvos karalystė niekur nedingo ir 1322 m. Rygiečiai rašo laišką: „Šviesiam valdovui ponui Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“ (Nr. 15). Neatsilieka ir patsai popiežius Jonas XXII - 1324 m. laiškuose iš Avinjono jis taip pat pripažįsta „didingą vyrą Gediminą, lietuvių ir daugelio rusų karalių“ (Regem Letwinorum…) (Nr. 37-39). Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Beje, nekyla abejonių, kad visur tikrai turima omenyje būtent karalystė ir karalius, mat laiškuose įvairiomis kitomis kalbomis lotyniškas rex, regis sąžiningiausiai verčiama ir pabrėžiama: koningh; Gedemminen, deme koninge van Lettowen ir t. Įdomiausia, kad ir po Gedimino mirties Lietuvos karalystė niekur nedingo. Štai 1367 m. dokumente skaitome: Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie, t. y. „Algirdo ir Kęstučio brolių Lietuvos karalių“ (Nr. 81).
Pagaliau Livonijos kronikoje nurodoma, kas įvyko Lietuvoje 1377 m.: „mirė vyriausiasis karalius Algirdas“ (rex Letwinorum) (žr. citatą aptariamos A. Bučio knygos p. 240). Čia derėtų padėti daugtaškį… ir paklausti, kur po dviejų dešimtmečių pradingo Lietuvos karalystė ar net imperija.
Kaip galinga valstybė pavirto tik kunigaikštyste, nors ir didžiąja, o dar vėliau karūnos provincija ar vaivadija? Beje, neatsitiktinai nurodomi laiškai, nes jie rašyti amžininkų, o ne metraščiai, paprastai datuojami arba perrašinėti XV a. ar net vėliau, tad juose dažniausiai mūsų valdovai įvardijami kaip kunigaikščiai.
Antai Bychovco kronikos perrašinėtojas praranda saiką ir nuovoką ir Lietuvoje apie 1380 m. Įpratome vartoti santrumpą LDK, net nesusimąstydami, kad tikriausiai kasdien dalyvaujame savos karalystės šermenyse. Toliau dar gražiau: mokinukai jau pratinami prie dar vienos santrumpos ATR, atseit Abiejų Tautų Respublika, nors XVIII a.
Bet grįžkime prie svarbiausio knygos tikslo, kurį pats autorius nusako taip: „Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui [...] tenka dvigubo sudėtingumo ir atsakomybės darbas - pirmiausia reikia atrasti, atrinkti iš daugelio įvairiomis universaliomis viduramžių kalbomis (senąja slavų kalba ar lotyniškai) parašytus lietuviškos kilmės ir prolietuviškos dvasios tekstus, galėjusius atsirasti tik lietuviškoje aplinkoje Lietuvoje arba už jos ribų, ir įrodyti jų priklausomybę Lietuvos kultūrai“ (p. 529).
Kadangi dauguma nagrinėjamų tekstų surašyti senąja slavų kalba, tenka „ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusios literatūros“ koncepcijai“ (p. 560), nes šimtmečius įvairių tautų saviraiška buvo laikoma vien rusiška. Tad XXI a. visoms buvusios imperijos ar Sovietų Sąjungos tautoms tenka atsikariauti (o ne užkariauti) savųjų sukurtus kūrinius.
Ir tai skatina „galinga etninė energija, kuri sunaikino daugelį darnių „nutautintos žmonijos“ teorijų“ (p. Dėl kruopščių tyrimų autoriui pavyksta lietuvių literatūros pradžią nukelti iš XIV a. pirmojo ketvirčio į XIII a. vidurį. Anksčiau manyta, kad tokiais lietuviškais ar prolietuviškais pirmaisiais tekstais laikytini Gedimino laiškai.
O knygos dalyje „Chrestomatija“ galime perskaityti bent septynetą dešimtmečių ankstesnių paminklų, jų lietuviškuosius variantus. Tik vargu ar teisus buvo autorius, manydamas, esą nėra būtino reikalo tekstus pateikti ir originalo kalba. Žinia, tokie lygia greta sudėti tekstai dviem kalbomis būtų ateities leidinių prievolė.
O kol kas vis tiek turime galimybę skaityti pasakojimus apie mūsų protėvius, jų gyvenimą, nuveiktus darbus, sėkmes ir nesėkmes. Apgailestaujant reikia nutraukti gana pabiras pastabas apie ypač plačios problematikos knygą, nors nuo idėjų ir faktų gausos tiesiog raibsta akys.
Kita vertus, ši knyga akivaizdžiai parodo, koks dar be galo platus nepažintas pasaulis slypi tiesiog po mūsų kojomis, t. y. žemėje, kurią vadiname Lietuva. Ir jeigu jau tiek vertybių atsiveria atskleidus tik vieną mūsų istorijos XIII a.
Ir tokių pamatinių veikalų jau vis dažniau pasirodo. Taigi atėjo metas rinkti akmenis, o ne juos mėtyti į savo daržą. Ypač šauniai tiesiogiai ir netiesiogiai šiuos akmenis renka archeologai.
Tad greta literatūrologo A. Bučio į knygų lentyną jau galime įdėti Eugenijaus Jovaišos trilogijos pirmąjį tomą „Aisčiai. Kilmė“ (2012), Audronės Bliujienės veikalą „Lietuvos priešistorės gintaras“ (2007), Valdemaro Šimėno „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“ (2006), Mindaugo Bertašiaus „Vidurio Lietuva VIII-XII a.“ (2002), Vlado Žulkaus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004) ir t.
A. Bučio atradimas: pirmasis lietuvių literatūros kūrinys
Literatūros tyrinėtojas Algimantas Bučys amžiumi ankstina lietuvių literatūros pradžią. Jis įrodinėja, kad ja reikėtų laikyti ne XIV a. Gedimino laiškus (XIV a., 1323 m.), o Mindaugo sūnaus Vaišvilko XIII a.
Savo knygoje "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" A.Bučys apverčia aukštyn kojomis iki šiol gyvavusį neigiamą vyriausiojo Mindaugo sūnaus Vaišvilko įvaizdį. Vaišvilkui, matyt, iki gyvo kaulo buvo įgrisusios karaliaus dvaro intrigos, giminaičių rietenos, kruvini karai, ir karalaitis pasuko dievoieškos keliu - tapo vienuoliu, pastatė vienuolyną.
Vaišvilko gyvenimo aprašas išliko seniausiame Rusios Naugardo metraštyje (pateikiamas 1265 m. žiniose). Ilgai negalėta paaiškinti, kodėl būtent Vaišvilkui buvo parašyta hagiografija (šventųjų gyvenimo aprašymas), nors jis nebuvo šventasis.
Priežastį mano atradęs A.Bučys. Jis vieno rusų bažnyčios istoriko tekste aptiko pastabą, kad viduramžiais hagiografijos buvo rašomos ne tik šventiesiems kankiniams, bet ir vienuolynų fundatoriams (metraščiuose minimą Laurušavo vienuolyną pastatė būtent Vaišvilkas).
Kaip padėką Vaišvilkui nežinomas Laurušavo vienuolyno vienuolis ir sukūrė karalaičio hagiografiją - vienuolyno statytojui skirtą kūrinį, kurį, anot A.Bučio, reikėtų laikyti pirmuoju lietuvių literatūros kūriniu.
A.Bučys pirminį hagiografijos tekstą atkūrė, remdamasis įvairiuose Rusios metraščiuose rastomis Vaišvilko gyvenimo aprašymo dalimis. "Tai buvo panašu į puodynės atkūrimą iš šukių. Pagrindiniai teksto apie Vaišvilko gyvenimą fragmentai buvo ne Hipatijaus metraštyje, kuriame yra daugiausiai žinių apie Mindaugo laikus, o Novgorodo ir Pskovo metraščiuose. Istorikai juos tyrinėjo istoriniu požiūriu, o aš tuose biografijos gabaluose pamačiau literatūrinį tekstą", - pasakojo A.Bučys, kuriam hagiografijos tekstą teko durstyti iš atskirų gabalų.
"Gilinuosi į šią temą toliau, nes manau, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo rašomas ir pirmasis Lietuvos metraštis", - dar vieną intelektinę intrigą pamėtėjo literatūros tyrinėtojas, įrodinėjantis, kad mūsų protėviai jau XIII a.
Vaišvilkas nuo ankstyvos jaunystės su tėvu dalyvavo karo žygiuose. Būtent čia, būdamas Naugarduko valdovas, Vaišvilkas atsisakė pasaulietinės valdžios - 1250 m. priėmė krikščionybę pagal Rytų bažnyčios graikų apeigas (Mindaugas krikštijosi pagal Vakarų bažnyčios Romos katalikų apeigas).
Tačiau svarbiausias Vaišvilko žygis - 1257 m. Kai susimokę kunigaikščiai Treniota ir Daumantas 1263 m. nužudė Mindaugą ir du jo mažamečius sūnus iš antrosios santuokos, tarp kunigaikščių prasidėjo vaidai dėl sosto.
Po metų suirutės Mindaugo šalininkai pasikvietė Vaišvilką, išrinko jį Lietuvos valdovu, tačiau po trejų metų jis atsisakė pasaulietinės valdžios, perleisdamas karaliaus sostą savo sesers vyrui Švarnui.
Vaišvilko žūtį rusų metraščiai ir mūsų istorikai (pavyzdžiui, A.Vijūkas-Kojelavičius) aprašo skirtingai, tačiau pats faktas nuo to nesikeičia: paskutinį likusį gyvą Mindaugo sūnų 1268 m. nužudė Haličo kunigaikštis Levas Danilovičius. Senuosiuose metraščiuose rašoma, kad nužudymo priežastis - pavydas dėl Lietuvos sosto.
Mat Vaišvilkas atidavė valdyti Lietuvos žemes ne Levui, o Švarnui - Levo broliui. Vaišvilko nužudymas buvo laikomas skandalingiausiu įvykiu visoje krikščioniškoje Rusioje - vienuolis (vienuoliai, kaip žinia, buvo vadinami šventais žmonėmis) buvo nužudytas vienuolyne!
Beje, šis nužudymas atpasakotas tik vėlesnėje Hipatijaus metraščio redakcijoje, nes Rusios metraštininkams buvo gėda plėtoti šią temą, pažymėtą tarptautinio politinio ir religinio skandalo dėme.
Vaišvilkas buvo palaidotas Vladimiro mieste (dabartinė Ukrainos teritorija), prie to paties vienuolyno, kur buvo nužudytas.
"Kalbėdami apie Vaišvilką, turime neužmiršti, kad jis, pramokęs Rusioje rašto, perskaitė aibę knygų, išverstų iš graikų kalbos į senąją bažnytinę slavų kalbą, įkūrė pirmą krikščionišką vienuolyną Mindaugo Lietuvoje. Manau, Vaišvilkas į savo vienuolyną pakvietė lietuvių, kitus baltų vienuolius ir 1262 m. pradėjo rašyti visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki pomindauginių laikų.
Vaišvilko įkurtas vienuolynas po jo mirties pagarsėjo kaip svarbus knygų perrašinėjimo centras. Humanitarinių mokslų dr.Algimantas Bučys - literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas.
Šiuo metu literatūrologas populiaria kalba rašo seniausios lietuvių literatūros istoriją, prie kurios ketina pridėti chrestomatiją, įvairių jo atrastų tekstų vertimus į lietuvių kalbą. "Noriu, kad iki šiol nežinomi tekstai pasiektų moksleivius, kad mūsų vaikai XIII a. suvoktų kaip įdomių, unikalių asmenybių epochą, o ne kaip tamsių ir laukinių lietuvių laikus.
Į mitiniuose ūkuose skendinčią seniausią Lietuvos istoriją A.Bučys įžengė praverdamas duris į Mindaugo epochą, paskelbdamas iš autentiškų gabaliukų sudėliotą XIII a. tekstą apie Dievo išrinktąjį Vaišvilką. Šį tekstą jis siūlo pavadinti seniausiu lietuvių literatūros kūriniu.
Kuo knygoje "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" autorius argumentuoja seno, sakralinio viduramžių teksto priskyrimą lietuvių raštijai? Visų pirma, etnine priklausomybe. Autorius savo paties sudėliotame Vaišvilko biografijos tekste ieško seniausios lietuvių literatūros pradžios, galimybių jai būti.
Nepaisant visų autoriaus ir tyrinėtojo argumentų, naujo požiūrio į žinomus faktus, "Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas", mano galva, tėra istorijos tekstas, raštijos priešistorė, vertingas ir įdomus kultūros istorijos faktas.
A.Bučys, ieškodamas seniausios lietuvių literatūros pradžios, kartu tapo dramatišką Vaišvilko paveikslą: nors Mindaugas ir nepritarė sūnaus vienuolystei, Vaišvilkas juo tapo. Be to, priėmė krikštą pagal Rytų krikščionių bažnyčią (graikų apeigas), kai Mindaugas krikštijosi pagal Vakarų krikščionių priesakus.
Vaišvilkas keršija savo tėvo ir brolių žudikams, tačiau jie - jo kraujo broliai. A.Bučys negali išvengti savo knygoje istoriko žingsnių - jis remiasi savais ir kitų atliktais tyrimais arba su jais polemizuoja. Tikėtina, kad ir istorikai, ne tik literatūrologai, atsilieps į jo pastebėjimus.
Derėtų paminėti, kad šiais metais A.Bučiui paskirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas "Barbarai vice versa klasikai", "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" ir kitus naujausius darbus.
Mindaugo herbas.