Lietuvių kalba – vienas didžiausių žmonijos pasiekimų

Lietuvių kalba - tai ne tik mūsų tautos bendravimo priemonė, bet ir unikalus kultūrinis paveldas, kuris žavi savo archajiškumu, turtingumu ir skambesiu. Nors esame nedidelė tauta, mūsų kalba sulaukia dėmesio ir pripažinimo visame pasaulyje. Gaila, jog dažnai patys nevertiname savo kalbos ir nesusimąstome, kokį neįkainojamą turtą turime.

Lietuva Europoje

UNESCO pripažinimas

1999 metų kovo 6 dieną laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo paskelbta žinia, kad 1992 metais UNESCO sudaryta komisija lietuvių kalbą pripažino gražiausia pasaulyje. Tokia ją paskelbė UNESCO 1992 metais sudaryta komisija. Ši informacija nustebino daugelį, įskaitant ir mūsų kalbininkus, kurie nebuvo girdėję apie tokį rimtą įvertinimą.

Signataras, politinis kalinys, poetas, rašytojas ir žurnalistas Gintautas Iešmantas savo knygoje „Rodanti kelią, teikianti prasmę. Kalba ir mes“ rašė:

„Laikraštyje (LA, 1999 03 06) perskaičiau, kad pasaulyje gražiausia kalba yra lietuvių. Tačiau nustebino ne tiek šis sprendimas, kiek aplinkybė, kad pro akis man galėjo prasprūsti toksai pasitikėjimą keliantis įvertinimas. Visą gyvenimą domėjausi mūsų kalba, džiaugiausi jos gražumu, o štai ėmiau ir kvailiausiai pražiopsoau. Galbūt, sakau, spauda arba nutylėjo, arba žinią pateikė neefektingai. Bet, šiaip ar taip, bent kalbininkai turėjo trimituote trimituoti. Juk tokia neįkainojama parama! Ko gero, ją pasitelkę, dabar mažiau dejuotume, kad jaunimas griebiasi mėgdžioti anglišką šnekėseną, kad per mažai vertina savąją kalbą. Ir verslininkai, matyt, dėl to neateina į protą, kaip tikėjosi vadovaują kalbininkai. Jie vis dar tebesižavi iškabose, pavadinimuose, reklamose tuo, kas nelietuviška, o per televiziją jau ir Šekspyro ,,Makbetas“ (spektaklis) tariamas be galūnės. Ko čia stebėtis, kad ir itališkos, net vokiškos operos atliekamos originalo kalba. Per lietuvių kalbos paskelbimo valstybine dešimtmečio minėjimą kalbos komisijos pirmininkė, atsakydama į klausimą, kodėl brukama autentiška užsieniečių pavardžių rašyba, trumpai drūtai atšovė: ,,Europėjame!“. Atseit, nenorime būti atsilikę, savaip rašą tiktai latviai ir albanai. Taigi taip ir verčiamės kūliais, stengdamiesi visose srityse įtikti svetimiems pažeisdami gyvąją kalbos dvasią. Kaip tada netarsi: keisti vis dėlto tie europiečiai- jiems gražiausia lietuvių kalba ir tiek. Ir turbūt ne vien jiems. Mat UNESCO- pasaulinė organizacija. O aš pats jaučiu stačiai nuoskaudą, kad ligi šiol tokio reikšmingo fakto nežinojau. Matyt, kaltas lietuviškas kuklumas, kurį kaip trūkumą pastebėjo viena mokyti į Vilniaus universitetą atvykusi prancūzų profesorė. Antraip argi būtume tylėję?“

Lietuvių kalbos unikalumas ir archajiškumas

Lietuvių kalba yra pati gražiausia pasaulyje. Anot G. Lietuvių kalba yra pripažinta pačia gražiausia kalba pasaulyje. Lietuvių kalba yra itin sudėtinga, tačiau labai vertinama visame pasaulyje. Lietuvių kalba yra viena archajiškiausių iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Ji išlaikė daugybę senovinių gramatinių formų ir fonetinių ypatybių, kurios kitose kalbose jau seniai išnyko. Tai liudija mūsų kalbos artumą indoeuropiečių prokalbei.

Mokslininkai teigia, kad lietuvių kalba išlaikė daugiausia indoeuropiečių prokalbės bruožų. Pavyzdžiui, žodžiai „akis“, „avis“, „dantis“, „dievas“, „diena“, „sūnus“ turi artimus atitikmenis sanskrito kalboje: „ákṣi“, „ávi“, „dánta“, „devá“, „dína“, „sūnu“. Tai rodo gilias mūsų kalbos šaknis ir jos senoviškumą.

Be to, lietuvių kalba turi sudėtingą linksniavimo sistemą su septyniais linksniais: vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku, vietininku ir šauksmininku. Ši sistema leidžia lanksčiai ir tiksliai išreikšti įvairias reikšmes, kas yra retas reiškinys tarp šiuolaikinių kalbų.

Indoeuropiečių kalbų medis

Fonetinės ypatybės ir gramatikos sudėtingumas

Lietuva gali pasigirti itin sena ir savita kalba. Lietuvių kalba pasižymi turtinga balsių ir dvibalsių sistema, kuri suteikia kalbai melodingumo ir skambumo. Nepastovus kirtis, kuris gali keistis priklausomai nuo žodžio formos ar sakinio struktūros, suteikia kalbai dinamiškumo ir ritmiškumo.

Mažybinės priesagos yra dar viena išskirtinė lietuvių kalbos ypatybė. Jos naudojamos ne tik daiktavardžiuose, bet ir būdvardžiuose bei prieveiksmiuose, pavyzdžiui: „namelis“, „gražutis“, „artėliau“. Tai suteikia kalbai švelnumo ir emocinio atspalvio.

Taip pat verta paminėti, kad lietuvių kalboje yra unikali raidė „Ė“, kurios nėra kitose kalbose. gražuolei „ė“ net paminklas Kaune pastatytas! Ji buvo įvesta Danieliaus Kleino dar XVII amžiuje ir tapo išskirtiniu mūsų kalbos simboliu.

Lietuvių kalba yra sintetinė, tai reiškia, kad žodžių formos keičiasi priklausomai nuo jų gramatinės funkcijos sakinyje. Tai lemia sudėtingą gramatikos struktūrą su gausybe linksnių, laikų, nuosakų ir kitų formų.

Veiksmažodžių sistema yra itin turtinga, turinti daugybę dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių formų, pavyzdžiui: „valgąs“, „valgęs“, „valgydavęs“, „valgysiąs“, „valgomas“, „valgytas“. Tai suteikia kalbai lankstumo ir leidžia tiksliai perteikti veiksmų niuansus. Ši gramatinė įvairovė daro lietuvių kalbą sudėtinga tiek mokytis, tiek vartoti, tačiau kartu ir labai turtinga bei išraiškinga.

Lietuvos kalba yra itin svarbi ir įdomi pasaulio kalbininkams

Lietuvių kalbą studijuoja viso pasaulio kalbininkai. Daug užsienio universitetų įtraukia lietuvių kalbos studijas į savo kalbotyros programas, siekdami giliau suprasti indoeuropiečių kalbų raidą ir struktūrą. Lietuvių kalba, išlaikiusi daugybę archajiškų bruožų, yra itin vertinga lyginamiesiems kalbų tyrimams.

Pavyzdžiui, Berlyno, Jenos, Leipcigo, Maskvos, Sankt Peterburgo, Paryžiaus, Prahos ir Vienos universitetuose lietuvių kalba buvo dėstoma jau XIX a.

Prancūzų kalbininkas Antoine’as Meillet yra pasakęs:

Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis.

Šiandien daugiau nei 40 lituanistikos (kartais ir baltistikos) institucijų įvairiose šalyse tyrinėja ir dėsto lietuvių kalbą bei kultūrą. Apie 25 iš jų siūlo lietuvių kalbos kursus kaip pasirenkamąjį ar laisvąjį dalyką, o kai kuriose aukštosiose mokyklose veikia savarankiškos lituanistikos ar baltistikos katedros bei institutai. Tarp tokių universitetų yra Latvijos, Varšuvos, Adomo Mickevičiaus (Poznanė, Lenkija), Masaryko (Brno, Čekija), Helsinkio, Greifsvaldo, Frankfurto, Stokholmo, Sankt Peterburgo, Maskvos Lomonosovo universitetai.

Svarbu pažymėti, kad lietuvių kalbos studijos užsienyje neapsiriboja tik Europa. Pavyzdžiui, Ilinojaus ir Vašingtono universitetuose JAV taip pat dėstoma lietuvių kalba. Be to, lietuvių kalbos kursai siūlomi kai kuriuose Japonijos, Kinijos ir Australijos universitetuose, taip prisidedant prie lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos pasauliniu mastu.

Tad lietuvių kalba yra ypač vertinama ir studijuojama kone visame pasaulyje.

Portale „We love Lithuania“ Dainius Sabaliauskas, Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas, įvardija pagrindinius faktus, kurie padės geriau pažinti ir gerbti savo kalbą:

• Archajiška lietuvių kalbos sandara
• Senovės baltai gyveno sėsliai ir nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis, todėl ir išlaikė archajišką kalbos modelį.
• Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų.
• Jos pagal panašumą ir giminystės ryšius (bendrą kilmę) skirstomos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, kinų ir tibetiečių, Nigerio ir Kongo, afrazijiečių, austroneziečių ir daugelį kitų.
• Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei.
• Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba - indoeuropiečių prokalbe.

Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. jai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara: linksniavimas, trumpieji ir ilgieji balsiai, dvibalsiai ir kt. Nosinės raidės atsirado gerokai vėliau, kai junginiai an, en, un, in virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (pvz., žansis > žąsis). Taigi nosinės raidės nėra archajiškumo bruožas.

Lietuvių kalba turi daug panašumų su sanskritu - senovės klasikine literatūrine Indijos kalba (pvz., sanskrito ákṣi - akis, ávi - avis, dánta - dantis, devá - dievas, dína - diena, sūnu - sūnus). Beje, sanskritas vis dar vartojamas kaip mokslinė ir liturginė (hinduizmo, budizmo ir džainizmo) kalba.

Kuri yra pati seniausia pasaulio kalba, šiandien turbūt niekas vienareikšmiškai negalėtų pasakyti, bet faktas tas, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų, išlaikiusi daugiau nei kitos kalbos indoeuropiečių prokalbės ypatybių.

Nėra žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinė kalba buvo lotynų, slavų kanceliarinė ir lenkų kalbos. Pastaroji vėliau, 18 a. sulenkėjus aukštuomenei, kėsinosi išstumti netgi šnekamąją lietuvių kalbą, laimei, paprasti žmonės nenustojo šnekėję lietuviškai.

Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga 1547 m. - lietuvių raštijos pradininko evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Joje atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė. Tiesa, buvo aptikta ir anksčiau užrašytų lietuviškų tekstų.

Šiandieninė lietuvių kalbos abėcėlė - tai papildyta lotynų kalbos abėcėlė. Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje - nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) - atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų.

Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. 19 a. raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos. Ten jos irgi sąlyginai neseniai buvo atsiradusios - 15 a. jas įvedė čekų tautinio judėjimo veikėjas Janas Husas, rengdamas čekų rašybos sistemą. Nosines raides ą ir ę perėmėme iš lenkų kalbos, o pagal jas pasigaminome į ir ų. Raidę ė pirmą kartą 17 a. pavartojo lietuvių raštijos kūrėjas evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo lietuvių kalbos tėvu tituluojamas Jonas Jablonskis. Jis 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.

Nuo 18 a. pabaigos iki pat 20 a. pradžios Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir caro valdžiai vykdant nutautinimo politiką, lietuvių kalba išgyveno sunkius laikus. Rusijos caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis, vadinamąja graždanka. Nors rusiškais rašmenimis buvo leidžiami vadovėliai, knygos, kalendoriai, tačiau stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui jie nepaplito, buvo boikotuojami.

Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Nesupainiokite - tai ne Kauno mieste vartojama šnekta, o vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis - į pietvakarius nuo Kauno (Marijampolė, Prienai, Kalvarija ir kt.), kitaip dar vadinama suvalkiečių tarme.

Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką.

Dainius Sabaliauskas Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas UAB „Eurotradus“ vadovas Lietuvių kalba - pats didžiausias, brangiausias iš protėvių mūsų paveldėtas kultūros lobis. Lietuvių kalba - išskirtinė, turinti gilias šaknis, daininga ir švelni.

Štai keletas žymių žmonių citatų apie lietuvių kalbą:

• Antoine Meillet, prancūzų lingvistas: „Indoeuropiečių kalbų studijoms lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, įsiklausęs į lietuvių kalbą, sutiks, kad tai gražiausia kalba."
• Georg Sauerwein, vokiečių publicistas, poetas ir lingvistas: „Jei žmonijoje tautos vertė būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoje eilėje tarp visų Europos gyventojų."
• Alfred E. Senn, JAV Viskonsino-Medisono Universiteto dėstytojas: „Lietuviai gali teisingai didžiuotis savo kalba, kuri, nežiūrint savo konservatyviojo pobūdžio, yra tokia pati moderni, kaip visas mūsų pasaulis."
• Rečius, profesorius lingvistas: „Lietuvių kalba, kaip tas senas marmuro paminklas, stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelių žmonijos šimtmečių."
• V.Lavoix, prancūzų profesorius: „Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviems panašiems daiktams, o visiems skirtingai."

Mes, lietuviai, kartais net nesusimąstome, kokia savita ir pasaulyje tituluojama kalba šnekame. Kadangi patys retai kada ją šloviname, paskaitykime, ką apie lietuvių kalbą rašo vienas žinomiausių ir autoritetingiausių dienraščių pasaulyje „The New York Times”. Būtina perskaityti ir kitiems parodyti. Tai lietuvių garbės reikalas.

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais.

Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas - 2000m. pr.m.e. Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji - nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje.

Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis.

Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arba senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų - Imanuelio Kanto.

Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą.

Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: “Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija.

Apie tai “The New York Times”dienraštyje rašo Theodore S.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius lietuvių kalbos bruožus:

tags: #lietuviu #kalbos #turtingiausia