Dažnai girdime, kad dabartinė lietuvių kalba yra per sunki, kad šiuolaikinėms kartoms tampa vis sunkiau ją išmokti ir taisyklingai naudoti. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsirado daug palengvinimų, tokių kaip automatizuotas rašybos tikrinimas ir klaidų taisymas.
Lietuvių kalba yra priskiriama didžiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Kažkada indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančios kalbos kalbėjo viena indoeuropiečių prokalbe.
Dažnas esame girdėję pasakymą, kad lietuvių kalba yra seniausia iš išlikusių pasaulio kalbų. Nors tikslių įrodymų, pagrįstinančių šią teoriją, nėra, lietuvių kalba neabejotinai yra laikoma viena iš seniausių kalbų.
Indoeuropiečių kalbų šeima
Archajiška lietuvių kalba vadinama, nes yra išlaikiusi daug prokalbės, iš kurios yra kilusi, ypatybių. Lietuvių kalbai būdinga archajiška kalbos sandara: dvibalsiai, trumpieji ir ilgieji balsiai, linksniavimas, asmenavimas ir kt. Viena svarbiausių jų - žodžių kaityba. Ji taip giliai įsišaknijusi mūsų kalboje, kad net ir netaisyklingai skolindamiesi kitų kalbų žodžius, juos asimiliuojame su lietuvių kalbai būdingomis galūnėmis, pvz.: sakome selfis (angl. selfie), ešopas (angl. e-shop), ofisas (angl. office) ir t.t.
Tai tik įrodo, kokia lietuvių kalba iš tiesų yra konservatyvi, nors ir gebanti prisitaikyti bei keistis. Norėdami atsekti, iš kur kilusi lietuvių kalba bei kokia jos raidos istorija, neapsieisime be Lietuvos valstybės, Baltijos regiono bei pasaulio istorijos. Čia svarbu žinoti, kad senovėje didžioji dalis pasaulio žmonių kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Tačiau ilgainiui jie pradėjo migruoti, apsigyveno naujose teritorijose ir suskilo į atskiras gentis.
Viena iš tokių kalbų grupių yra baltų kalbos. Jomis šnekėta didelėje teritorijoje į rytus nuo Baltijos jūros. Tai rodo baltiškos kilmės vandenvardžiai. Daug kur jie yra patys seniausi, todėl toje teritorijoje ir ieškotina baltų protėvynės.
Baltai taip pat ilgainiui atsiskyrė į dvi dideles grupes - vakarų bei rytų baltus. Tai įvyko maždaug pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį baltai sudarė 2 kalbinius vienetus, sąlygiškai vadinamus vakarų (išlaikė sveiką dvibalsį ei) ir rytų (tam tikrais atvejais ei pavertė į ie).
Iš rytų baltų kilo tiek lietuvių, tiek latvių kalbos, ilgą laiką egzistavusios kaip rytų baltų kalbos dialektai. Lietuvių kalba kilo iš rytų baltų pogrupio ir beveik tūkstantį metų mažai kito. Jos viena nuo kitos visiškai atsiskyrė ir tapo savarankiškomis kalbomis V-VII a. Kadangi baltų gentys įsikūrė gana toli, buvo pakankamai sėslios ir mažai bendravo su kitomis gentimis, jų kalba išlaikė bene daugiausia indoeuropiečių prokalbės bruožų.
Apie pirmo tūkstantmečio po Kristaus vidurį rytų baltų šiaurinės dalies kalba dėl finų substrato (baltai buvo pasitraukę į jų teritoriją) ėmė sparčiai kisti ir tolti nuo pietinės dalies kalbos, kuri dar ilgai išliko kokia buvusi. Nuo rytų baltų pietinės dalies kalbos nutolus šiaurinei daliai, pietinės dalies kalba mažiau pakito. Iš jos ir kilo lietuvių kalba.
Nelengva nustatyti, kada rytų baltų pogrupio tam tikroje dalyje susidarė lietuvių kalbai būdinga struktūra. Archeologai lietuviams būdingo kultūrinio sluoksnio požymių aptinka nuo 2-3 a.; greičiausiai nuo tada ėmė formuotis ir lietuvių kalba.
Jau žinome, kad lietuvių kalba kilo iš indoeuropiečių prokalbei priklausančios rytų baltų kalbų grupės. Tačiau įdomu ir tai, kad, kaip ir kitos gyvos kalbos, pati lietuvių kalba nėra vientisa.
Anksti pradėjo formuotis lietuvių kalbos tarmės. Lietuvių kalbos plotas dėl ą, ę siaurėjimo apie 9-10 a. ėmė skilti į 2 dalis: vakarinę (ą, ę liko nepakitę) ir rytinę (susiaurėjo). Apie 11-13 a. an tipo junginiai siaurėdami rytinę dalį suskaldė į dabartines pietų aukštaičių patarmę ir rytų aukštaičių patarmę. Vakarinės dalies pakraštyje Baltijos jūros link dar iki 13 a. junginys *a buvo virtęs e ir davė pradžią žemaičių tarmės nuo aukštaičių tarmės pagal afrikatas skyrimuisi, išryškėjusiam tik po *t, *d afrikacijos.
Manoma, kad dvi pagrindinės lietuvių kalbos tarmės - aukštaičių ir žemaičių - susiformavo XIII-XIV a., t. y. vėliau negu nuo rytų baltų atsiskyrė lietuvių kalba. Aukštaičių tarmė yra labiau paplitusi negu žemaičių. Ji taip pat yra ir archajiškesnė, t. y. išlaikiusi daugiau indoeuropiečių prokalbės bruožų. Aukštaičių tarmė skirstoma į tris patarmes - vakarų, rytų ir pietų aukštaičių. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes - pietų, šiaurės ir vakarų. O nuo aukštaičių tarmės skiriasi tuo, kaip ja kalbantieji taria dvibalsius ie ir uo.
Iš visų aukštaičių labiausiai nuo pralietuviško modelio nutolo rytų aukštaičių patarmė. Jų skilimo į šnektas svarbi priežastis - iš šiaurės atėjęs galūnių trumpinimas, kirčio atitraukimas ir kiti pakitimai, kurie atsirado daugiausia dėl žiemgalių kalbos ir sėlių kalbos substrato. Plisdama į vakarus žemaičių tarmė patyrė kuršių kalbos substrato poveikį ir ilgainiui nutolo nuo kitų lietuvių kalbos tarmių.
Kita vakarinė lietuvių kalbos ploto dalis, išlaikiusi senąją kalbos sandarą, davė pradžią dabartinei vakarų aukštaičių patarmei. Ji mažiausiai nutolusi nuo pralietuviško modelio, ypač jos pietinė dalis, kuri buvo arčiau senąją baltų kalbų sandarą išlaikiusios prūsų kalbos.
Sakoma, kad suvalkijos kaimuose vis dar galima išgirsti pirminę lietuvių kalbą.
Kaip ir prieš tai, šiuolaikinėje lietuvių kalboje yra išlikusios keturios kirčiuotės. Lietuvių kalba išsiskiria iš kitų indoeuropiečių kalbų savo kirčiavimu. Jose kirčiavimas yra arba labai supaprastintas, arba jau išnykęs. Lietuvių kalba yra išlaikiusi tiek priegaidžių skirtumą, tiek kilnojamą kirčio vietą.
Moterų pavardžių sandara lietuvių kalboje yra išskirtinė tuo, kad dažnai pagal moters pavardę galima nustatyti, ar ji ištekėjusi. Netekėjusių merginų pavardžių priesagos varijuoja priklausomai nuo tėvo pavardės: -utė, -ytė, -aitė ir kit. Pridedant skirtingas priesagas, lietuvių kalboje žodžiams galima sukurti be galo daug mažybinių apibūdinimų. Tokie žodžiai gali būti dauginami iki begalybės, sudarant juos iš veiksmažodžių ir prieveiksmių, būdvardžių ir daiktavardžių.
Raidė ė neturi jokių atitikmenų kitose kalbose, tad ją galima laikyti visiškai lietuviška. Ji mūsų kalboje atsirado prieš mažiau nei 400 metų ir įtraukta į Danieliaus Kleino sudarytą lietuvišką gramatiką.
Dar jaunesnė nei lietuvių kalbos tarmės yra bendrinė lietuvių kalba. Ji visiškai susiformavo tik XX a. pirmoje pusėje. Priešingai nei tarmės, bendrinė kalba nėra atsiradusi natūraliai iš to, kaip žmonės šneka gyvai. Bendrinė kalba pasitelkiama įvairioms reikmėms, bet iš esmės ji reikalinga tam, kad visų vienos kalbos tarmių žmonės galėtų suprasti vieni kitus, kad būtų vienas bendras tarmių savybes apjungiantis oficialus kalbos variantas.
Bendrinė lietuvių kalba išplito Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., kai lietuvių kalba tapo valstybine. O formuotis pradėjo XVI-XVII a. kartu su lietuvių kalbos raštija. Tačiau dabartiniai jos pagrindai padėti tik XIX a. pabaigoje ir XX a. Daugiausiai prie lietuvių kalbos norminimo prisidėjo rašomosios lietuvių kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis.
Visa Lietuvos istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
Jonas Jablonskis
Tiksli lietuviško rašto pradžios data nėra žinoma. Dažnai tai yra laikoma Martyno Mažvydo „Katekizmo” išleidimo data 1547 m, tačiau yra atrasta ir daug senesnių rašytinių šaltinių lietuvių kalba. Pirmąją spausdintą lietuvių kalbos abėcėlę galima rasti M. Mažvydo ,,Katekizme” - joje autorius pateikė 23 raides. Čia nerasime nosinių raidžių ar taškelių, varnelių ir brūkšnelių.
Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje - nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) - atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų. Tokia jos sandara atsirado palyginus neseniai, kuomet iš lenkų ir čekų kalbų buvo pasiskolintos nosinės ir varnelės raidėse. Tokie rašmenys lietuvių kalboje atsirado dėl to, kad lietuvių kalbos garsams užrašyti nepakako tik lotyniško abėcėlės raidžių. Raidžių su varnelėmis rašybą pasiskolinome iš čekų kalbos, o nosines iš lenkų. Kiek vėliau buvo įvesta raidė ė, ir galiausiai raidė ū, kurią sugalvojo pirmąją lietuvių gramatiką išleidęs J.Jablonskis. Jo 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.
| Abėcėlė | Raidžių skaičius | Ypatybės |
|---|---|---|
| M. Mažvydo "Katekizmas" | 23 | Nėra nosinių raidžių, taškelių, varnelių, brūkšnelių |
| Šiuolaikinė lietuvių kalba | 32 | Yra diakritiniai ženklai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) |
Būtent dėl šios priežasties ne kiekvienas sugebėtų perkaityti pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmas”. Joje nebuvo dabartinei kalbai būdingų nosinių ar varnelių.
Po LDK iširimo labai paplito lenkų kalba. Šiuo laikotarpiu sulenkėjusi aukštuomenė kesinosi išstumti ir šnekamąją lietuvių kalbą - buvo manoma, kad jos skambesys pernelyg ,,kaimietiškas” ir niekaip nesuderiunamas su aristokratiškumu. Senojoje lietuvių kalboje persipynė lotynų, lenkų ir daug kitų kalbų bruožų.
Nuo 18 a. pabaigos Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos imperijos sudėtyje, buvo pradėta vykdyti nutautinimo politika - buvo draudžiami bet kokie rašytiniai šaltiniai lietuvių kalba. Negana to, caro valdžia liepė lietuviškus žodžius rašyti rusiškais rašmenimis - graždanka. Nors rusiškais rašmenimis buvo leidžiami vadovėliai, knygos, kalendoriai, tačiau stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui jie nepaplito, buvo boikotuojami.
Dėl to turime būti dėkingi knygnešiams, kurie viskuo rizikuodami kovojo dėl lietuvių kalbos išlikimo. Knygos lietuvių kalba buvo spausdinamos užsienyje, daugiausia tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje ir Amerikoje. Dėl to jie dažnai buvo persekiojami caro valdžios, tremiami į Sibirą.
Knygnešiai
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra vienas didžiausių pasaulyje - jį sudaro 20 tomų, palyginimui anglų - 14 tomų, rusų - 17, o norvegų - 12 tomų. Lietuvių kalbos žodyne yra surinkti visi kadanors egzistavę žodžiai, tarp kurių tarmiški, įvairios svetimybės ir net keiksmažodžiai.
Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
Mokslinis lietuvių kalbos tyrimas prasidėjo, galima sakyti, nuo XIX a. vidurio. Jis buvo susijęs su lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimu, kada buvo sukurtas metodas giminiškoms kalboms lyginti. Didelis dėmesys skirtas ne tik indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, bet ir atskirų indoeuropiečių kalbų raidai ir istorijai. Iki tol sukauptų duomenų, negausių tradicinių gramatikų ir žodynų nepakako lietuvių kalbos istorijai tirti. Todėl svarbiausia buvo tirti gyvąją kalbą, aprašyti jos struktūrą, taip pat teikti duomenų indoeuropeistikai.
- Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką 1856 m. Prahoje išleido garsiausias XIX a. vidurio vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Augustas Šleicheris (August Schleicher).
- Kitas svarbus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Frydrichas Kuršaitis, gimęs Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo darbas - Lietuvių kalbos gramatika (1876). Čia jis pirmasis moksliškai aprašė lietuvių kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes.
- Vienas garsiausių XIX a. antrosios pusės kalbininkų yra poetas, kunigas, matematikas Antanas Baranauskas. Jis daug nuveikė dialektologijos srityje, pasiūlė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kurią vėliau, 1966 m., patobulino Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Ši klasifikacija galioja ir dabar.
- Svarbiausi ne tik XIX a. pabaigos-XX a. pradžios, bet ir apskritai lietuvių kalbos tyrėjai yra Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga. Jablonskis ne veltui vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis bene daugiausiai prisidėjo prie jos ugdymo ir puoselėjimo. Būga pagrįstai laikomas žymiausi lietuvių kalbos tyrėju. Jis buvo labai plačių interesų kalbininkas, domėjosi net keliomis kalbotyros sritimis. Labiausiai jis yra nusipelnęs leksikologijai (mokslui apie žodžius) ir leksikografijai (žodynų sudarymui).
- Po Jablonskio ir Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai yra Pranas Skardžius ir Antanas Salys.
L: Lietuvių kalbos žodynas 20 t. Vilnius 1941-2002; J. Jablonskis Rinktiniai raštai 2 t. Vilnius 1957-59; K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958-61; Lietuvių kalbos gramatika 3 t. Vilnius 1965-76; Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija Vilnius 1966, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2 t. Vilnius 1980-81, Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984-94, Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994, Lietuvių tautos kilmė Vilnius 2005; J. Pikčilingis Lietuvių kalbos stilistika 2 t. Vilnius 1971-75; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; Lietuvių kalbos atlasas 3 t. 1977-91; A. Piročkinas Prie bendrinės kalbos ištakų Vilnius 1977, J. Jablonskis - bendrinės kalbos puoselėtojas Vilnius 1978; V. Urbutis Žodžių darybos teorija Vilnius 1978; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2 d. Vilnius 1979-82, Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990; A. Salys Raštai 4 t. Roma 1979-92; K. Morkūnas Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis Vilnius 1980; P. Jonikas Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje Čikaga 1987; A. Pakerys Akcentologija 2 d. Vilnius 1994-2002; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995; P. Skardžius Rinktiniai raštai 5 t. Vilnius 1996-99; V. Labutis Lietuvių kalbos sintaksė 2 d. Vilnius 2002; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2005; K. Garšva Lietuvių kalbos paribio šnektos: (fonologija) Vilnius 2005; A. Pupkis Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė Vilnius 2006; G. Gerullis Litauische Dialektstudien Leipzig 1930; E. Fraenkel Litauisches etymologisches Wörterbuch Heidelberg-Göttingen 1955-65; J. Otrębski Gramatyka języka litewskiego 3 t.