Lietuvių žemdirbiai gyveno gana uždarame pasaulyje. Mitinėje sąmonėje žemdirbio pasaulį sudarė jo namai ir artimiausia aplinka. Visa kita jau buvo anapusinio pasaulio sfera, kur gyvena burtininkai, protėvių vėlės, bastosi ligos ir kitos mitinės būtybės. Aptarkime, kokią sakralinę reikšmę turėjo lietuviška sodyba ir kokie simboliai joje buvo svarbiausi.
Kryždirbystė ir Jos Simbolika
Kauno pašonėje, Ringauduose esantį koplytstulpį jau galima priskirti Suvalkijos (Užnemunės) kryždirbystės tradicijai. Šio regiono kryžiai nepasižymėdavo labai didele formų įvairove ir ornamentikos gausumu, ką galima aiškinti suvalkiečių gyvenimo būdo praktiškumu, mažesniu polinkiu į misticizmą ir romantizmą. Ringaudų kaimo koplytsulpis darytas XX amžiuje medžio meistro Juozo Jonaičio.
Koplytstulpis sudarytas iš augaliniais ornamentais raižyto medinio stulpo ir atviros koplytėlės, kurios stogelis keturiuose kampuose paremtas plonais profiliuotais stulpeliais. Koplytėlėje - nedidelė medinė nukryžiuotojo skulptūra. Lietuvių kryždirbystėje kryžių kryžmose “šviečianti” saulė, apskritimai, stilizuotos saulutės ir segmentinės žvaigždės simbolizuoja amžinąją ugnį, šviesą.
Taip pat reiškia tobulybę, amžinybę, o sodybą puošiančiame koplytsulpyje - ištikimybę, tapatinant kryžmas jungiantį apskritimą su vestuviniu žiedu. Tai yra vienas seniausių pasaulyje saulės ir šviesos simbolių, žinomas senovės Mesopotamijoje, Indijoje. Koplytstulpyje galima pastebėti įdomų liaudies sakralinei architektūrai būdingą puošybos elementą - varpelius, kuriais išpuošta koplytėlės pastogė ir apačia.
Tradicijos ir modernumas: Nendriniai stogai
Nendrinių stogų meistras Virginijus Mileška savo rankomis jau beveik pastatė namą su žemaitiškais tradiciniais motyvais. Jo nuomone, tradicinis namas - labiausiai tinkamas mūsų kraštui. Pievų takelis atvedė iki senos sodybos šalia Jusaičių alkakalnio Šiaulių rajone. Sodyba su dviem naujais pastatais. Naujais, tačiau ne naujoviškais.
Nendrėmis dengtoje pašiūrėje - malkinė. Po šiuo stogu galima ir automobilį nuo darganų paslėpti. Iš kamino rūksta dūmas. Šeimininkas Virginijus Mileška pakūrė židinį, kad būtų kur pasišildyti po „ekskursijos“ po jo sodybą. Namas medinis. Taip pat dengtas nendrėmis. Terasa yra aplink visą namą.
Stogo kraštai remiasi į medines kolonas. Kaminas, žinoma, apskardintas. Ant durų išraižytas aštuonkampis ornamentas. V. Mileška sako, kad kambarių išplanavimas bus šiuolaikiškas. Langai aprėminti medinėmis kolonomis. Lubose išliks balkiai ir tankiai surikiuoti skersiniai. Šiuolaikinis židinys apjungs kone visas žmonijos epochas. Ateityje jis moderniai šildys svetainės grindis. Taip pat kaimą primenančią senovinę sienelę.
V. Mileška sako viską pastatęs savo rankomis. Padeda sūnus Karolis. Darbas trunka jau dvejus metus. Išorė jau beveik baigta. Šio namo istorija prasidėjo dar tada, kai V. Mileška prisidėjo prie talkininkų pulko. Žmonės nusprendė sutvarkyti šalia Dubysos esantį sąvartyną. Šiukšlėmis buvo užverstas Jusaičių alkakalnis.
Vyras netoliese įsigijo sklypą, kuris tuomet daugeliui atrodė nieko vertas - toli nuo pagrindinių kelių, atšiaurioje vietoje. Alkakalnis vos už šimto metrų. V. Mileškos sodyba gana aukštoje vietoje. „Atsiveria gražus vaizdas, tačiau visus vėjus gaudau. Štai matosi, kur Dubysa nuvingiuoja. Tradicinis namas V. Mileškai vienas geriausių ne tik dėl to, kad kaime turėtų būti kaimietiško stiliaus namas.
Jo nuomone, tai vienas geriausių namo modelių mūsų kraštams. Nendrinis stogas iškalbingas - byloja apie tai, kad savininkui tikrai rūpi liaudies kultūra. Vyras pats dengia stogus, tuo užsiima jau ne vienerius metus. Šeimininkas siūlo atkreipti dėmesį į tai, jog nendriniai stogai šiuose kraštuose nebuvo paplitę: „Statai iš to, ką turi. Anuomet dengdavo gontais arba ruginiais šiaudais. Dabartiniai rugiai stogams netinka - per trumpi kotai.
Nendriniai stogai tampa vis populiaresni. Yra žmonių, kurie užsiima vien šios statybinės medžiagos rinkimu ir pardavimu. Jie žiemą šienauja užžėlusius tvenkinius. Laiko nendres sausai kluonuose ir parduoda stogdengiams. Ne tik nendrės, bet ir mediena namui - iš nuosavo V. Mileškos miško. Galima sakyti, kad naujasis būstas yra tradiciškas ne tik savo išvaizda, bet ir medžiagomis.
Nendrinis stogas - ne tik gražus, jis yra ilgaamžis, lyginant net su pažangiausiomis dangomis. „Penkiasdešimt metų tikrai laikys. Kai kurie tokių stogų net nešiltina. Karštą vasarą po tokiu stogu niekada nebūna karšta“, - įsitikinęs V. O kodėl namas ne rąstinis, o karkasinis? „Tokia statyba taip pat nėra nauja. Yra ir senovinių karkasinių namų. Namas iš vienos pusės primena senovinį svirną. Rombo formos nedideli langai. Terasa taip pat kažkuo panaši į tą, kuri yra Kurtuvėnų svirne.
„Iš tos pusės namas atrodo autentiškiau. Nors kai kurie langai ir plastikiniai, V. Mileška dėl to nesigraužia - jis kiekvieną langą iš išorės padarys tradiciniu. Stogo viršūnėje - susikryžiavę paukščių siluetai. Juos etnologai vadina lėkiais. Tokios „kryžavonės“, anot V. Mileškos, būdingos kone visų Europos kraštų namams. Vieni kryžiuoja paukščius, kiti - arklius: „Švedijoje teko matyti sukryžiuotas eglių šakas.
Kam tai reikalinga? Aplink visą namą einanti terasa su kolonomis - gana originalus sprendimas. Tokios terasos būdavo tik iš vieno ar dviejų namo galų. „Dabar su šlepetėmis galėsiu aplink namą apeiti. Dėl terasos išsiplečia stogas. Vasarą saulė nekaitins kambarių.
Šiaudų Sodai: Kosmoso Pirmavaizdis
Šiais laikais šiaudai atrodo nelabai reikalinga medžiaga, juos ūkininkai dažniausiai užaria. Anksčiau šiaudas buvo itin reikšmingas lietuvio gyvenime, lydėjęs nuo gimimo iki vestuvių nakties ir nuo Kūčių stalo iki mirties guolio. Jais dengė namus, iš jų ne tik darė įvairius buities daiktus, bet ir kūrė papuošimus, ypač - šiaudų sodus.
Svarbūs šiaudai buvo ir reikšminguose gyvenimo įvykiuose. Po pirmosios nakties nuotakas šokdindavo ant šiaudų kūlio. Ant pakreikto šiaudų kūlio guldydavo ir gimdyvę, jeigu ji ilgai negalėdavo pagimdyti ir kankindavosi dideliuose skausmuose. Tas pats būdavo ir besišaukiančiam „smertelės“, jį irgi guldydavo ant šiaudų. Po Kūčių vakarienės staltiese taip pat dėdavo šiaudų, kad vėliau galėtų išsiburti, ar ilgai gyvens.
Šiaudų sodai senojoje kultūroje užėmė ypatingą vietą. „Besilaukdama kūdikio, motina specialiai jam rišdavo šiaudų sodą ir vėliau pakabindavo virš lopšio, o kaimynės per „palankynas“ atnešdavo surišusios iš šiaudo paukštuką, angeliuką, reketuką ar mažą sodelį, kuriais taip pat džiugindavo mažylį. Kūdikis stebėdavo šiuos šiaudinius pakabukus - kas žino, gal jam tai ir buvo kosmoso pirmavaizdis“, - vardija M. Sodus rišdavo ir Kalėdoms, Velykoms, ir tai buvo daroma ne vien dėl puošybos.
Tikėta, kad sodai namams dovanoja skalsą, gausą, sėkmę, darną, saugo nuo piktų jėgų. Palūžusius sodus sudegindavo ir rišdavo naujus. „Jaunajai sodus rišdavo, galima spėti, pamergės arba jos motina. Kai kuriuose regionuose juos rišdavo ir samdytos rišėjos. Šis sodas pirmąją naktį kabodavo virš jaunavedžių lovos, mat, buvo tikima jo įtaka šeimos pagausėjimui“, - pasakoja M. Jos teigimu, dabar ši tradicija atgyja - dažna besiruošianti tuoktis pora, jų draugai ar tėvai kreipiasi, prašydami surišti vestuvinį sodą.
Būna atvejų, kai jaunosios draugės nori surišti jauniesiems sodą mergvakario metu. Jaunoji kartais dalyvauja, o kartais jai tai būna staigmena. Tradicinė šiaudinių sodų forma, pasak M. Liugienės, yra sakrali. Tai dvi piramidės su bendru pagrindu, o piramidės - žinota visose kultūrose - turi ypatingą energetinę galią. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė, arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn - šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms.
Sodo formoje yra atskleidžiamas visas pasaulėvaizdis. Šiame pasaulyje nėra chaoso - jis sukurtas pagal kosminę tvarką, kurią ir atspindi sodai. Jie susideda iš trikampių, kurie simbolizuoja sielą, ir keturkampių, kurie atstovauja materiją. Šia prasme, nuo viršutinio smaigalio prasidedantis sodas iki tam tikro taško platėja, o po to - siaurėja iki apatinio smaigalio, kuriuo užsibaigia. Taip ir pasaulyje - viskas prasideda nuo sielos, gyvybinės energijos, kuri augina materiją. Tačiau materija negali augti be pabaigos, ir tam tikru metu ima nykti - nyksta ir mūsų kūnai, ir visa, kas materialu, - kol visiškai sudyla, ir vėl lieka tik iš kūno išsivadavusi siela.
Vilniaus etninės kultūros centro specialistams norisi, kad šiaudas kaip ir senovėje pasidarytų svarbus, vertingas, naudingas, o sodų rišimo tradicija būtų puoselėjama ir perduodama ateinančioms kartoms. Žmonės noriai įsitraukia į šiaudų rišimą, nes šis užsiėmimas padeda atsipalaiduoti, nuima stresą, ugdo kūrybiškumą, atidumą, kruopštumą.
| Elementas | Simbolinė reikšmė |
|---|---|
| Šiaudų sodas | Namų skalsa, gausa, sėkmė, darna, apsauga nuo piktų jėgų |
| Trikampiai | Siela |
| Keturkampiai | Materija |
Medžio Reikšmė Lietuviškoje Sodyboje
Ko gero, nerasime pasaulio kultūros, kurioje nebūtų skirta dėmesio medžiui. Nuo neatmenamų laikų sakrali pagarba žaliesiems mūsų broliams buvo perduodama iš kartos į kartą. Ar sugebėsime ją perduoti ir mes?..Daugybė senųjų kultūrų, taip pat ir senovės lietuviai, medį suvokė kaip pasaulio ašį, į vieną visumą sujungiančią tris esmines dalis. Medžio šaknys - tai požemio pasaulis, kamienas - žmogaus gyvenamoji erdvė, o šakos - dangus arba dievų buveinė.
Tarp medžių augę...„Apskritai Lietuvių tradicinė gyvensena daugelį amžių buvo itin glaudžiai susijusi su medžiais. Miškas senovės lietuvį ir saugojo nuo priešų, ir maitino, ir šildė, ir teikė medžiagą būstui bei būtiniems buities daiktams. Tik ginklas ir noragas buvo dirbinami iš geležies, girnos - iš akmens, o kai kurie indai iš molio“, - texigia etnologas ir priduria, jog seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų medžių.
O prie sodybos medžių reikėjo įvairių, tiksliai žinant, ką kuris medis įprasmina:
- Ąžuolas. Lietuvoje suskaičiuota apie 80 kaimų pavadinimų, susijusių su šiuo medžiu. Tai reiškia, kad ąžuolo išties svarbaus būta. Ir pasirodo, pirmiausia dėl labai praktiškos priežasties. Ąžuolo mediena santykinai laidi elektros srovei, o šaknys labai gilios, taigi šis medis - puikus žaibolaidis. Iš čia kilo ir mitas, jog ąžuole dievas Perkūnas apsireiškia.
- Liepa. Ji ne tik kvapniai žydi ir yra naudingas vaistas. Mūsų mitologijoje liepos yra deivės Laimos manifestacijos vieta. Gegute nutūpusi į liepą, Laima apie likimus kukuoja.
- Beržas. Lietuviai nuo seno žinojo, kad beržinė vanta teikia sveikatos, o pavasarį vynas žaliasis iš šio medžio teka.
- Pušis. Žemaitijoje labai mėgta pušis. Šiame krašte nuo seno būta apžadų kapelių. Ten žmonės pastatydavo kryžius, medį papuošdavo ir prie jo ateidavo melstis, išsakyti savo troškimų, vilčių.
- Obelis. Nukirsti obelį, kurią sodino tėvas ar senelis, labai didelė nuodėmė. Jei jau būtinai reikia, verčiau kaimyno prašyti. Na, o jei sodinti naują obelaitę, tai tik žmonai ir vyrui drauge - tada gerai augs ir bus derlinga.
- Kadagys. Per velykas šventinamas ir laikomas namuose nuo ligų, nelaimių, negandų.
- Šermukšnis. Gina sodybą nuo piktųjų dvasių. Buvo sakoma: „Kai statai naują trobą, reikia 7 kartus 12 metų senumo šermukšnį aplink ją patampyt. Tada namas toje vietoje stovės, kol supus, nieko bloga jam nenutiks.“
Užutrakio Dvaro Sodyba: Istorija ir Atgimimas
V. Tiškevičių įkurta Užutrakio dvaro sodyba puikuojasi vaizdingame, raižyto reljefo pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, pačiame Trakų ežeryno centre. Iš čia atsiveria įspūdinga panorama į Galvės ežerą su salomis ir Trakų pilimi, ežerų apsuptą Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną.
Per savo istoriją pusiasalis pakeitė daug savininkų. XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891 m.). Tuo metu Tiškevičiai jau rezidavo netoliese - Trakų Vokėje ir Lentvaryje. Galime teigti, kad XIX a. Tiškevičiai buvo LDK sostinių Vilniaus-Trakų ašies saugotojai.
Po Juozapo Tiškevičiaus mirties (1891 m.) dvarą paveldėjo jauniausias sūnus Juozapas (1863-1867 m.) drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Šiame plote jaunasis grafas Tiškevičius ir pradėjo kurti Užutrakio dvaro sodybą ir parką. Pagal lenkų architekto Juzefo Husso projektą ant Galvės ežero kranto, tiesiai prieš Trakų pilį, jis pastatė prabangius neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų turinčius rūmus su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa.
Nuo jos atsiveria kerintys Galvės ežero ir Trakų salos pilies reginiai. Pirmajame pastato aukšte yra įrengtos septynios simetriškos salės su dideliais stačiakampiais langais, o pačiame pastato viduryje - holas ir per stogą apšviečiama laiptinė. Antrajame aukšte - kuklios gyvenamosios patalpos su keturkampiais langais. Rūmų interjeras buvo dekoruotas prancūzišku Liudviko XVI stiliumi. Dabar čia plazda istorinė Lietuvos valstybės vėliava su karinguoju Vyčiu.
Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę, kopijos, o mažąjį - romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai.
Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura darė įtaką ne tik grafo pasirinkimui čia gyventi bei vėlesniam jo ir visos šeimos prisirišimui prie Užutrakio, bet ir ypatingam jo dėmesiui supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andrė. Į Užutrakį E. F. Andrė atvyko 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Vaizdingas, garbingos istorijos prisodrintas kraštovaizdis padiktavo būsimo parko planą.
E. F. Andrė netruko pastebėti, kad Užutrakio dvaro parkas turėjo puikią vandens temą ir ją sėkmingai išplėtojo. Užutrakio parke pavienių medžių, želdynų, dirbtinių tvenkinių, ežerų ir salų dėka buvo sukurtas įspūdingas peizažas, kuriame sunku būdavo nusakyti, kurioje vietoje prasideda ir baigiasi riba tarp sausumos ir vandens. Šiam įspūdžiui pasiekti Užutrakio pusiasalyje buvo įrengta daug dekoratyvinių tvenkinių.
Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties (1917 m.) Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė.
Šiandien Užutrakio dvaro sodyba - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, kurį valdo ir puoselėja Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Šiandien Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruoti rūmai, atstatyti jų terasą XX a. pradžioje puošę paviljonai, tvarkomi ūkiniai dvaro pastatai, iš kurių jau yra restauruoti buvęs svirnas ir arklidė, atkurta buvusi dvaro virtuvė, kurioje įsikūrė jauki kavinė.
Sparčiai gražėja ir rūmus juosiantis parkas - atgaivinti keturi tvenkiniai, restauruoti prancūziškieji parteriai, atkurta jų originali geometrinė struktūra su takais, gėlynais, skulptūromis ir vazomis. Nepaisant ilgą laiką vykstančių restauravimo darbų Užutrakio dvaro sodyba visą laiką naudojama visuomenės kultūros reikmėms. Joje vyksta įvairiausi renginiai - klasikinės muzikos koncertai, parodos, seminarai, konferencijos, spektakliai ir kiti.
tags: #lietuviska #sodyba #sakrali